Nepažintas Belizas

Belizas 2008 metai.Rugpjūtis


Visai nerimtas reportažas.




Belizas - valstybė Centrinėje Amerikoje, beveik Lietuvos dydžio, turinti šiek tiek daugiau gyventojų, nei šiuo metu jų yra Klaipėdos mieste. Nors ribojasi su ispanakalbėmis šalimis Meksika ir Gvatemala, Belizas yra anglakalbis, valstybės vadovė – karalienė Elžbieta antroji. Šalies gėlė – juodoji orchidėja, žvėris – tapyras.

Belizo teritorijoje, nuo 300 metų prieš mūsų erą, iki mūsų eros 900 metų, gyveno majai.

Septynioliktame amžiuje čia atsibeldė baltieji kolonistai, įkūrė savo gyvenvietes, prisodino cukranendrių plantacijų, pradėjo kirsti raudonmedžio medienai gaminti tinkančius miškus, o darbams dirbti privežė juodaodžių vergų, kurių palikuonys čia gyvena iki šiandien. Po įvairių istorinių peripetijų ir gamtinių kataklizmų, po siaubingo 1961 metų uragano nusiaubusio tuometinę sostinę Belizą,1970 metais buvo įkurta nauja - Belmopanas, 1973 metais šalis pavadinta Belizo vardu, o 1981 metais - paskelbta nepriklausomybė.

Šiuo metu Belizas yra konstitucinė monarchija

Palei visą rytinį krantą, skalaujamą Karibų jūros, tęsiasi ilgiausias vakarų pusrutulyje barjerinis koralų rifas, čia pribarstyta daug smulkių ir stambesnių salelių, ir dėl šitų Belizo pakrantės grožybių, į šalį veržiasi tūkstančiai turistų, kurių skaičius kasmet viršija visoje jos teritorijoje gyvenančių žmonių skaičių.

Viena priežasčių, kodėl mes vykome į Belizą yra ta, kad čia iki šiol dar nei vienas nebuvom.

Kita - kažkas labai norėjo pamatyt jaguarus.

Trečioji - majų palikimas, o ketvirtoji, kad vykstant į Gvatemalą, Belizas buvo pakeliui ir mums niekaip neišėjo jo aplenkti.

Kadangi tarp mūsų nebuvo nei vieno nardytojo, aplankyti žymųjį pajūrį niekas nepageidavo, todėl apie pakrantę, salas ir koralus nieko pasakyt negaliu.

Prieš iškeliaujant iš Lietuvos, apie šalį prisiskaičiau tiek atsiliepimų, nuomonių, anekdotų, kad visai nežinojau, ką apie ją ir galvot.

O rimtai būgštavau dėl dviejų dalykų: kelių ir pasienio.

Tas pasienis pagarsėjęs juokingom ir nelabai juokingom istorijom. Viena maždaug tokia:du turistai naktį atvažiavo į Belizo pasienio postą. Buvo jau vėlu, žmonės pavargę labiausiai norėjo kuo greičiau atsigulti. Viduje nesimatė nei gyvos dvasios. Kai jie ant kieto suolo prasitrynė daugiau nei valandą, iš kažkur atėjo civiliais drabužiais apsirengęs juodaodis tarnautojas. Pamatęs turistus jis labai apsidžiaugė, paėmė jų pasus ir pradėjo pasakot apie savo gyvenimą. Ėjo laikas, turistai mintyse keiksnojo pareigūną, bet nutraukti bijojo...

Mes, su savo raudonuoju džipu, Belizo sieną privažiavom ryte. Netoliese susikūprinęs senukas šlavinėjo asfaltą. Mums pasirodė, kad jis irgi labai apsidžiaugė mus pamatęs. Pribėgo prie mūsų vairuotojo ir laimingas, kad atsirado galimybė kažkam pavadovaut, įsakė mums kuo greičiau grįžti 100 metrų atgal ir žaliai dažytame angare chemikalais nupurkšti savo mašiną, kad į jo šalį neįvežtume to, ko jie nenori pas save turėt...

Jeigu reikia - tai reikia. Vairuotojas nuvažiavo į žalią angarą dezinfekuoti mašinos, o aš ta proga prisiminiau neseniai vienoje mūsų Maksimoje pirktus migdolus, iš kurių po poros dienų išsirito kažkokie skraiduoliai, panašūs į nedideles peteliškes. Kelis mėnesius negalėjom jų išnaikint. Pamaniau, kad mūsų maksimų vilkikus irgi reikėtų purkšti iš išorės ir vidaus, kad į namus neparsineštume to, ko visai nenorime turėt, nes su akcijiniais migdolais į Lietuvos teritoriją , gal būt, jau yra įvežta nauja kandžių rūšis, kuri dar neapibūdinta Lietuvos vabzdžių kataloguose.

Po dešimties minučių vairuotojas grįžo, visi nuėjom į pasienio punkto salę, vairuotojas tarnautojui parodė veterinarų leidimą, mes – lietuviškus pasus ir po kelių minučių jau buvome Belize. Be jokių nemalonumų ir nuotykių.

Prieš akis atsivėrė nauja , nematyta šalis.

Toliau mums reikėjo važiuoti įlankos link į Gvatemalos pusę, bet kadangi nebuvo jokių kelio ženklų, tai pasukome ne tuo keliu. Gerai, kad greitai apsižiūrėjom jog pasiklydom, šiaip ne taip apsisukom ir po pusvalandžio pamatėme vandenį. Sustoję pasigėrėjom Belizo įlanka,atrodo kažkas išsimaudė, ir vėl sėdome į mašiną. Plakatas skelbė apie netoliese esančius beždžionyną ir krokodilyną.

Prie kelio stovėjo tai Peterio, tai Džono, tai Džeko rančos, apie kurias mus informuodavo savadarbės rodyklės. Ženklų nebuvo. Užtat “gulinčių policininkų“Belizo keliuose tįsojo nė kiek ne mažiau, nei Meksikoj. Tik jie čia buvo kur kas liesesni, prie kiekvieno stovėjo nupieštas piešinys panašus į biuzhalterį, o šalia parašytas žodelis – BUM. Vakare Daina apie tuos „policininkus“, laiške tėčiui, parašė taip:

„Pirmąją kelionės dieną Belize turėjau neatsargumo, sėdėdama savo centrinėje trečiosios eilės vietoje, atsisegti saugos diržą, kad galėčiau pasimuistyti ir pralankstyti sustingusią nugarą. Ir tuo metu ant kelio pasitaikė vairuotojo nepastebėtas „gulintis policininkas“... Va ir skridau aš į priekį visu greičiu galva į lubas. Kakle kažkas garsiai trakštelėjo ir.... kažkaip keistai ta galva nustojo sukiotis į šalis bei atsisakė lenktis į bet kokią pusę. Aleksandras paskui sakė, kad atrodžiau kaip prarijus kuolą. Gal todėl nelabai daug įspūdžių iš Belizo, nes žiūrėjau tik į priekį, nesidairydama į šalis, neblaškydama dėmesio ir nekraipydama savo ant kuolo pamautos galvos“.

Privažiavome krokodilų fermą. Norinčių ją aplankyti neatsirado.

Jau pradėjo erzinti tie“biuzhalteriai“, užrašai – BUM, Piterio, Džono ir Džefo rančos , bet po truputį pradėjo atsirasti tai vienas tai kitas mums suprantamas europietiškas kelio ženklas. Reikalai pagerėjo. Pamažu atslūgo ir antroji baimė – dėl Belizo kelių. Jie buvo normalūs. Ne per daug platūs, šiek tiek duobėti, bet visai pakenčiami. Mūsų puikusis džipas ir vėl galėjo dykinėt.

Važiavome toliau. Pasiekėme vešlias cukranendrių plantacijas. Tarpusavyje pasišaipėm iš vietos gyventojų, kad jie ir šiandien dar vis dirba tuos pačius darbus, dėl kurių jų protėviai čia buvo atgabenti septynioliktame amžiuje .

Žvalgėmės toliau. Šalies vaizdai negniaužė kvapo , tačiau nebuvo ir nuobodūs, nes įvairūs, tad su įdomumu stebėjome nuolat besikeičiantį peizažą: cukranendrių plotus, kitokius nei pas mus pušynus, žydinčių lelijų pelkes, retus miškelius, ramų pasaulį,kuriame tai vienur, tai kitur ant polių stovėjo nedideli, palmių šakomis dengti namai.

Labai visus domino grifų - maitėdų pulkai, skraidantys viršum medžių ir kelio.

Kažkas piktokai juokavo,kad paukščiai kažką jaučia. Brrrrr.

Akį traukė pakelėj išsimėtę vienkiemiai ir nedidelės gyvenvietės. Mano maloniam nustebimui, beliziečių būstai nebuvo jau tokie šiurpūs, kaip apie juos rašė kai kurių straipsnių autoriai. Galvojau čia išvysti vien palmėmis dengtas kiuženas, bet apsirikau. Mūsų moterys taip pat nesiliaudamos gyrė pakelės namelius ir tvarkingą jų aplinką. Kažkuri dievagojosi, kad čia jai kur kas geriau patinka, nei Meksikoj. Iš pagalių ir palmių šakų pastatytų bakūžėlių, žinoma irgi buvo, bet daugiau stovėjo normalių mūrinių ir medinių namelių, nudažytų žaismingomis spalvomis ir papuoštų baltomis gulbėmis.

Ką jau ką, o baltomis gulbėmis puošti savo namus beliziečiai mėgsta. Taip pat buvo negalima nepastebėti, kad dar jie labai labai mėgsta suptis hamakuose. Kas trečias matytas vyriškis sėdėjo hamake ir suposi. Mūsų moteris šitos kabančios lovos labai sudomino. Jos akių negalėjo atplėšti nuo tų hamakų ir juose gulinėjančių juodaodžių. Neprisimenu kuri pirmoji pasakė, kad visą gyvenimą svajojo tokį turėt, bet galiu patvirtint, kad jos žodžiai buvo lemtingi. Kelionės gale trys hamakai,dvigulis, viengulis ir sėdimas, ant stiprių vyriškų pečių iškeliavo į Lietuvą...

Padarykim nedidelį aritmetinį veiksmą.

Belize mes buvome septyni. Į Lietuvą parvežėm tris hamakus. Kadangi mūsų šalis nuolat turtėja, didės ir vykstančiųjų į Belizą skaičius. Taigi, po kokių dešimties metų, turėsime maždaug pusę milijono hamakų.

Puikumėlis. Net akių neužmerkęs matau būsimos Lietuvos vaizdą. Kur tik nepažvelgsi, jonai , petrai ir antanai guli hamakuose po obelimis, supasi, skaito laikraščius, o jų laimingos žmonos ant žarijų skrudina viščiukus...

Iki šiol nežinojau, kodėl pabuvusiems Belizo mieste piliečiams šitas apsilankymas tampa šiokiu tokiu įvykiu. Šiandien jau žinau.

Kadangi iki 1970 metų Belizas buvo sostine, tai mus iš karto nustebino jo didumas. Tiksliau sakant – mažumas. Šiandien čia gyvena apie šešiasdešimt tūkstančių gyventojų. Mažiau nei Alytuje. Nedidelis, neaukštas, gatvės siauros, dulkėtos, namai neišvaizdūs, kai kurie keisti, daug apšiurusių. Autobusai labai ilgi ir taip pat apšiurę. Centrą kerta to paties pavadinimo upė, tikrai kažkuo įtartina, o joje stovi visai nemažai padorių pramoginių jachtų. Negalima nepastebėti, kad šiame mažame mieste yra neproporcingai daug maldos namų, kuriuose juodukai pamaldų metu turi galimybę dainuoti ir ploti rankomis.

Iš karto sudomino ant namų sienų kabančios reklamos, nors mažame miestelyje arčiau Meksikos, jos buvo dar smagesnės.

Cituoju:“Šventos Elenos mėsos krautuvė“, “Ignacijaus kirpykla“, Kažkokio pono motorų parduotuvė“, “Pigūs prekybos namai“, “Nacionalinis rankdarbių centras“ ir...“Gvang Dongo restoranas“.

Kyla įtarimas, kad mažieji broliukai jau ir Belize išmetė savo desantą.

Esu linkęs tikėti ir pasitikėti visokiausiomis protingomis knygomis, bet apie šią šalį jos rašo kažką ne taip. Mes du kartus ją pravažiavome nuo Meksikos iki Gvatemalos ir atgal, žvalgėmės, tyrinėjom, aplankėme ir senąją ir dabartinę sostinę, bet baltaodžių gyventojų, apie kuriuos rašo statistikos knygos, nematėm , arba beveik nematėm. Mus supo vien tik garifunai ir juodaodžiai. Kompanijoje, keliavusioje po Belizą, buvo du šimtaprocentiniai abstinentai, kiti irgi nepiktnaudžiaujantys stipriaisiais alkoholiniais gėrimais, tad negalima mūsų kaltinti, kad ko nors neįžiūrėjom. Matėme tai, kas matėsi.

Man pasirodė, kad Centrinės Amerikos šalyse žmonės nelabai veržiasi prie darbo. O Belizo mieste tai jau visai visai ne. Čia krito į akis tik prekiaujantys, gaminantys valgį ir du ar trys žmogiukai krutantys prie jachtų . Dauguma piliečių nieko neveikia, apsirengę sportiniais treningais su amerikoniškom emblemom duodasi po miestą dviračiais arba sėdinėja gatvėse visur kur tik galima atsisėsti, noriai pozuoja fotografams, prašinėja pinigų ir būtinai stengiasi pasikalbėt su turistais. Karšta, smagu, siesta prasideda ryte po pusryčių ir tęsiasi iki vėlaus vakaro.

Na, o bendravimas su užsieniečiais čia,tikriausiai, yra laikomas gero tono ženklu ir maloniausia laisvalaikio praleidimo forma. Kiekvienas stengiasi tave užkalbint, tam reikalui turi galybę būdų ir priežasčių.

Dar vienas iš mėgstamų buvusios sostinės gyventojų užsiėmimų – grabaliotis sau žemiau bambos. Atrodo, kad tas pasigrabaliojimas šiame krašte turi labai daug reikšmių, nuo buitinės - šiandien man labai karšta, iki filosofinės– mergaite, ateik pas mane į svečius.

Taip pat pastebėjom beliziečių aistrą ryškioms spalvoms, labai margiems piešiniams ant drabužių,emblemoms ir auksui. Turtingas Belizo žmogus auksinių žiedų gali nešioti daugiau nei turi pirštų. Vargšas stebi turtingą ir mykia.

Buvusi Belizo sostinė nustebino net tuos, kuriuos sunku nustebinti. Iš valstybinių pastatų čia atradome du – policijos nuovadą ir Belizo banką. Tiesa, miestas dar turi savo aerodromą. Tai tikras šedevras su stovinčiais keturiais kukurūznykais, šiokiu tokiu pakilimo taku ir trobele prie jo.

Gal rytoj šalies sostinėje pavyks pamatyti didesnį?

Tikriausiai nepatikėsit, tačiau kitą dieną pro dabartinę Belizo sostinę Belmopaną pravažiavome jos nepastebėję. Nepamatėme nei vienas iš septynių. Buvom blaivūs, gerai pailsėję, o už lango - vienuolikta valanda ryto.

Toje vietoje , kur turėjo rastis miestas, matėsi tik didelė krokodilų ekologinio parko afiša
ir stovėjo graži Belizo ir Taivanio bendro universiteto reklama. Ji buvo tikrai įspūdinga, bet pačio universiteto nebuvo. Visi matėm didelę sankryžą, kurią pravažiavom, ir kažkokius toliau nuo kelio stovinčius barakus. Tačiau, niekam į galvą nešovė mintis, kad tai galėtų būti universiteto rūmai.

Susipykom, kad pražiopsojom sostinę ir sugrįžom atgal. Įdėmiai apžiūrėjom tą tvorą, barakus, o paskui pasukom į dešinę, kur gudriausio mūsų vyro paskaičiavimu, čia pat turėjo stovėti miestas.

Sostinę Belmopaną, turinčią tik šešis tūkstančius gyventojų, aprašyti ko gero pajėgtų tik Markas Tvenas: platus kelias pavadintas Konstitucijos prospektu, kuris toliau pereina į žvyrkelį, ilgas transparantas su užrašu “Tegyvuoja laisvas Belizas, tegyvuoja laisvi Belizo piliečiai“, koka kolos reklama, daug buitinę techniką peršančių plakatų, keli namai ir milžiniška palapinė. Tikriausiai joje įsikūręs parlamentas. Tiesa, Konstitucijos gatvėje dar stovėjo kinų restoranas (mano įtarimai ko gero pildosi), o ties ta vieta, kur asfaltas pereina į žvyrkelį - krašto kelių ministerija. Prie jos mes nusprendėme suktis atgal.

Šitoje vietoj, atleiskite man rimtieji žmonės, aš pagalvojau, kad Belizas yra kažkuo panašus į Naujosios Vilnios Parko gatvėje stovintį penkioliktuoju numeriu pažymėtą namą. Ir jų istorija taip pat panaši - vieno ir kito gyventojai suvežti per prievartą. Skirtumas menkas – beliziečiai iki šiandien augina cukranendres, Parko gatvės gyventojai – gėles. Kas pabuvojo Belize- į juodąjį kontinentą gali jau nesiveržt, nes per daug stebėtis neturės kuo.

Lygumos pasibaigė. Kairiau matėsi Kokskomo kalnai. Tai reiškė, kad jau netoli Gvatemala. Viena mūsų moteris, nė iš šio nė iš to prisiminė Belizo piramides ir pasakė drastišką mintį, kad Chantunič ar Kachal Peč yra niekuo ne blogesnės nei Čičen Ica, kad jose galima pajusti nė kiek ne mažesnį pasitenkinimą, nei tenai.

Prieštaraut negalėjau. Man irgi patiko Chantunič, Kachal Peč taip pat. Jeigu visame Belize visai neliktų į ką daugiau žiūrėti, čia vertėtų atvažiuoti vien dėl jų. Tačiau aš jau laukiau Gvatemalos Tikalio.

storyLazyload();