Nepalas spalį

Organizuoti šią kelionę pradėjome labai anksti – prieš gerą pusmetį. Kolektyvas sparčiai didėjo. Kažkiek tai gąsdino dėl skrydžių sklandumo, bet stengėmės to nesureikšminti. Taip mūsų susirinko 22 keliautojai.

Bilietais pasirūpinome iš anksto visiem aštuoniems skrydžiams. Vienintelius bilietus Katmandu – Lukla buvom rezervavę. Kitus išsipirkome Indijos vizos nedarėme Nutarėm, kad laiką tarp skrydžių praleisti tranzitinėje oro uosto salėje. Lysti į Delį dėl kelių valandų nematėm prasmės. Atskridus į Delį prisistatė oro uosto darbuotojas, kuris rūpinosi tolimesniu mūsų skrydžiu ir bagažu. Gali atrodyti kad nieks nevyksta, bet reikia išlaikyti ramybę mat ir šitame chaose yra tvarka. Laiką praleisti galima įvairiai. Galimas variantas sėdėti kavinėse, sumokėjus po 30 dolerių nuo žmogaus. Naudotis gali visais tos kavinės malonumais. Maistas, stiprieji ir gaivinantys gėrimai, sėdima vieta, internetas ir net tualete parūkyti. Galimas variantas tiesiog drybsoti salėje. Geras variantas iš anksto pasirūpintas kelioninis kilimėlis. Galų gale mums įteikė bilietus ir mes pajudėjom link Katmandu. Bagažo tiesa sakant nematėm, nors turėjo mus nuvesti jo atpažinimui.

Katmandu oro uostas. Keliaujančiam žmogui tai nėra ypatingas reiškinys. Daug panašumų į Rusijos Sibiro užkampio oro uostą. Nepalo vizą gavom čia pat. Kurios kaina 40 dolerių, išvykstant iš Nepalo yra išvykimo mokestis (iki 20 dolerių). Jį susimoki išvykstant, gerai būtu nepamiršti ir pasilikti atsargai pinigų po kelionės! Ir visos mūsų kuprės atskrido. Visgi tvarka yra. Galimas variantas, kad daiktai ir neatskris, bent jau keliems piliečiams taip pasirodė. Sugebėjo pamiršti kaip atrodė jų kuprinės, tik kai liko gulėti dvi salės viduryje likimo valei paliktos – atsirado ir šeimininkai.

Katmandu mus pasitiko su plakatu „POVILAS“. Transportas laukė, kuris mus tiesiai nuvežė į viešbutį. Viešbučius rinkomės kurių kaina neviršijo 15 dolerių žmogui. Nakvojome per visą kelionę bent keliuose. Sąlygos panašios, didžiausias skirtumas, tai kiek saulės patenka į tavo kambarį. Pasitaikė ir labai tamsių kambarių. O elektros lemputė Katmandu mieste įjungiama tam tikru grafiku. Savaitės pradžioje nuo 21 valandos. Tamsos metu iki tos valandos paprastai veikia benzininis elektros generatorius. Generatorius paprastai veikia ir nuo 06 valandos ryte. Tai kaip geras žadintuvas. Savaitės antroje pusėje elektros lemputė įsijungia nuo 18.00. Net ir karštas vanduo duše dažniausiai būdavo. Jį ant stogo statinėse įšildo per dieną saulė. Tvarka, švara ir virtuvė skirtinga, bet neypatingai.

Katmandu. Thamel rajonas. Mes čia apsistojome. Tai kaip ir pirmoji pažintis su Kathandu. Prekybinis ir turistinis rajonas. Parduotuvių masė. Pirmas žvilgsnis į turistinių prekių parduotuves pritrenkiantis. Akį traukia žymių firmų pavadinimai. Panagrinėjus drabužius, kuprines, miegmaišius supranti prekių kilmės šaknis ir kokybė pasidaro aiški. Tikrai neverta apsikrauti save prastos kokybės daiktais, nors ir kaina patraukli. Įranga alpinistinė kainuoja panašiai kaip ir Lietuvoje. Bet gali dar ir nusiderėti. Tai jai kažko ir trūksta galima viską įsigyti. Tridevi Marg gatvėje yra firminės žymių firmų parduotuvės. Labai nebloga parduotuvė prekiaujanti Hard Wear produkcija. Tikrai neeuropietiškos kainos, bet ir nėra pigu ir derėtis negali. Tai jai kažko nori geresnio ir kokybiško iš drabužių geriausia čia apsilankyti. Suvenyrų ir vietinės produkcijos parduotuvės vilioja savo kvapais ir suvenyrų gausa. Suvenyrų čia tikrai esama, kurie puikiai gali papuošti namų interjerą ir patį save. Kainos nėra didelės. Bet ir derėtis nereikia pamiršti. Kartais ir šešis, septynis kartus kainą numuši ir galvoji, o iš ko jis uždirba ir gyvena. Prekybininkai įkyrumu pasižymi, bet čia jų ir nelaimė. Kartais prikibdavo su preke taip, kad bėgant iš paskos ir derantis prekė būdavo parduodama kelis kartus pigiau nei pradinė kaina. Gal ir turi prasmę pats pardavimo procesas, jai tu ir nieko iš to neuždirbi! Visa prekyba yra derybų klausimas. Kiek ir kelis kartus mažiau.

Kitas įdomus momentas – transportas. Čia jau kažkas tokio. Gatvės ir keliai siauri. Transporto begalė. Čia viskas krūvoje – rikšos, mašinos, mopedai, motociklai ir neatsiejama gatvės dalis - pėstysis. Viskas juda, tik keista, kad gatvė vietoje. Prie viso to dar ir triukšmas ir garsinis signalas. Darai judėsi ir signalizuoji. Chaosas ir judesys kartu. Bet prie viso to išlieka ramybė. Niekas nesinervuoja, galima susidaryti keista nuomone, kad signalas tai pykčio išraiška. Bet tai tik perspėjamasis ženklas. Ir prie viso to jokių avarijų ir užvažiavimo ant pėsčiojo. Laviruot iš sunkiausių padėčių jie tikri specai. Gabus vairuotojai. Net važiuojant užmiestyje buvo baugu ir smalsu stebėti jų vairavimą. Keliai siauri ir sunku nuspėti sekančia kelio dalį. Bet jie išsisuka. O mes tik palydėdavome pasakymu – o tu matei? Silpnesnių nervų žmonėms geriau tiesiog žavėtis aplinką pro šoninį langą. Benzinas kainuoja apie vieną eurą, dyzelis apie vieną dolerį. Bet prie viso to transportas pigus. Taksi gali važinėti daug, drąsiai ir pigiai. Vidutiniškai už du dolerius nuvažiuodavom nuo vieno objekto iki kito, ir prie viso to dar kamščiai. Dar ir sugebėdavome į vieną mašiniuką sulysti trise, keturiese. Tai kai tą sumą padalini pasidaro keista ir baugu. Klausimas vienas, o už ką jie dirba?

Mobilaus telefoninio ryšys yra, tačiau nei vienas lietuviškas mobilaus ryšio operatorius nėra pasirašęs sutarties su Nepalo mobilaus ryšio operatoriumi. Telefoną galima priversti dirbti tik nusipirkus vietinę kortelę. Kalnuose galima paskambinti vieliniu telefonu. Internetas daugelyje vietų prieinamas (kur turizmas egzistuoja ) ir nėra brangus.

Maistas ir vietiniai restoranai. Bent jau man maistas patiko. Aišku palaukti tenka, kol jį pagamins. Bet tikrai žinai, kad jo niekas nešildo ir gamina jį tik užsakius. Maitinomės tik kur valgo turistai. Restoranu daug. Sunkiau pavalgyti toliau nuėjus nuo Thamel rajono. Bet gatvėse parduoda bananus ir parduotuvėse galima nusipirkti sausainių ir tikrų sulčių. Vandenį gėrėm tik pirktinį arba virintą. Daugiausia kartų valgėm Yak restorane. Gal tai strategiškai buvo patogi vieta, bet maistas mums ten patiko. Tridevi Marg gatvės gale, einant nuo Thamel rajono po kaire yra tikrai geras restoranas. Pavadinimo neatsimenu, stiliumi panašus į europietišką. Verta apsilankyti Thamel House restorane. J.P. School Road gatvėje yra rusiškas restoranas. Ten galima gerai praleisti laiką, bet pavalgyti galit ir nesulaukti. Stebėtinai vietiniai gerai groja gyvą muziką (roką, popsą), čia jie ir gabūs. Maistas nėra brangus ir didelio skirtumo pasirinktas restoranas kainų skirtumu nepasižymi. Sriuba vidutiniškai kainuoja vieną dolerį, antras patiekalas tris – keturis dolerius. Geriausias maisto pavadinimas – MO MO. Ir skanu. Kažkuo primena mantus. Dėl maisto kainų nėra priimta derėtis!

Ankstyvas rytas. Skrydis Katmandu – Lukla. Dar nelabai įsivaizdavome ką tai reiškia. Tik žinojome vieną, kad laiku galim neišskristi. Galimas variantas, kad pakilus gali nenuskristi iki vietos. Luklos oro uostas neturi navigacijos priemonių. Paaiškėjus, kad rūkas, paprastai lėktuvas apsisuka ir grįžta atgal į pradinį tašką – Katmandu. Taip gali tęstis kelias dienas, kol oras ir dievai susimils ir tave priims kalnų karalystėje. Lukla tai pats nesaugiausias oro uostas pasaulyje. Tai remiasi statistiškai. Vidutiniškai per metus vienas lėktuvas neįsipaišo į Luklos oro uostą. Šie metai buvo ne išimtis. Būnant mums kalnuose vienas lėktuvas nukrito. Visi skridę keleiviai žuvo, išskyrus pilotą. Išskridome sėkmingai, skirtingomis avialinijomis. Skridome neaukštai, gerai matosi apačioje terasiniai laukai, kalnai. Vaizdas pritrenkiantis – kertant perėją. Jausmas, kad visai šalia uolų praskrendi, tik kažkodėl nieko nekabini. O nusileidimas reikalauja atskiro pasakojimo. Tai panašu į lėktuvo katastrofą, kuri baigėsi sėkmingai ir visi liko gyvi. Nusileidimas tiesiai į kaimą. Iš kur tas nusileidimo takas - belieka tik spėlioti. Viskas vyksta labai staigiai. Išlipi iš lėktuvo, bagažas iškraunamas ir po mūsų jau lipa kiti ir skrenda į Katmandu. Kaip mikriukai mūsų autobusų stotyje. Vieni leidžiasi, kiti kyla. Gerai kai oras geras. Keturias dienas prieš tai lėktuvai neskrido, o jai kas ir išskrido, tai sėkmingai sugrįžo į pradinį tašką - Katmandu. Mums kaip ir sėkmė!

Kalnai ir budistinis Nepalas. Budizmas Nepale pagrinde praktikuojamas tik kalnuose. Tik 11 procentu Nepalo gyventojų budistai. Maršrutas prasidėjo nuo Luklos. Lukloje mes registruojame bilietus, kuriuos dar prieš parą reikia patvirtinti išskrendant. Bilietų datą galima keisti. Turint fiksuotą bilietą, nereiškia, kad tu išskrisi jai prieš parą jo nepatvirtinsi. Judėjom pagal numatytą grafiką. Didžiausia problema aklimatizacija. Kaip ir takas aiškus, nėra sunkus, gali samdyti nešikus, bet su aukščiu reikia skaitytis. Takas eina per kaimus, ganėtinai apkrautas. Daug žmonių, jakų. Judėjimas intensyvus. Bet su tuo reikia susitaikyti, vieta populiari. Kylant aukštyn, daugumos grupių keliai išsiskiria, tai kaip ir laisvė atsiranda. Viskas priklauso nuo maršruto populiarumo. Mes pasirinkom Gokyo maršrutą, kaip ir tikėdamiesi mažiau žmonių. Dar vienas momentas – Gokyo viršūnė, nuo kurios matosi net keturi aštuntukai. Iki Namche Bazar takas vienas ir žmonių daug.

Namche Bazar (3440 m). Mes čia praleidom papildomą dieną ir ne todėl, kad labai čia mums patiko, o aklimatizaciniais sumetimais. Tą dieną pasivaikščiojom virš Namche Bazar. Aplankėm Khumjung kaimą. Aplink daug stupų. Užsukom į vienuolyną. Kaimas ramus, čia mažiau užsuka turistų, kaip ir nepakeliui. Galima stebėti primityvų žmonių darbą. Jakų mėšlas suminkytas į paplotėlius džiovinamas ant sienų ir tvorų. Khumjunge yra ligoninė, kiek sužinojom tai pagrindinis medicininis centras šiame rajone. Jau leidžiantis nuo kalnų, teko ir patiem pasinaudoti šia įstaiga. Vienas iš mūsų susirgo aukščio liga. Teko porą valandų pagulėti po deguonies kauke. Nuo čia prasideda labai gražus miškas. Miškas lapuočių, yra ir pušų, ir eglių. Kadangi ruduo, miškas darosi spalvingas. Dar samanos kabančios ant šakų nepalieka abejingais. Daug rododendrų, bet jų grožį suprasti gali tik pavasarį kai viskas žydi. Jų dydis nustebino. Esu pripratęs prie krūmo, o čia medžiai.

Namche Bazar – šerpų sostinė. Šerpas tai ne nešikas, kaip daugelis mano. Tai etinė žmonių grupė, kuri gyvena pagrinde kalnuose. Skirtingai nuo Katmandu, Namche Bazar pasirodė ramus miestelis. Žmonės nėra įkyrūs. Prekyba vyksta ramiai ir nelabai linkę derėtis. Lodžijų kaip ir pakankamai, bet norint užtikrintai gauti nakvinę reikia ateiti iki pietų Nakvynė nėra brangi. Nuo pusantro iki trijų dolerių, bet reikia pas juos valgyti. Iki Namche Bazar internetas yra beveik kiekviename kaime.

Maistas kalnuose. Meniu platus. Patiekalų daug. Pagrinde ryžiai, bulvės, makaronai, sriubos. Iki Namche Bazar yra mėsiškų patiekalų. Bet jai grupė didelė ir kiekvienas užsisako skirtingus patiekalus, maisto gamyba gerokai užtrunka. Kartais pora valandų reikia laukti. Norint sutaupyti laiką patartina užsisakyti tuos pačius patiekalus (viena, du). Kylant maistas brangsta, bet tikrai nekatastrofiškai. Vandens kaina dešimt kartu užauga lyginant su Kakmandu. Bet turint dezinfekuojančių lašų galima gerti šaltinių vandenį arba virinta. Bent jau aš naudojau chlorkės lašus, kuriuos nusipirkau Kakmandu vaistinėje. Stebėtinai, bet visos kelionės metu niekas nesiskundė negalavimais dėl palaidų vidurių. Vadinasi maistas švariai gaminamas.

Pagaliau pamatėm kalnus. Iki šios dienos sėdėjom rūke ir viršūnių neteko matyti. Tik vienu momentu buvo pasirodęs Ama Dablam kalnas (6856 m). Bent jau man labiausiai jis įsiminė savo grožiu. Tai bus ateities planas.

Palikom Namche Bazar ir pajudėjom numatyto maršruto taku. Pakilus kelis šimtus metrų pamatėm ir aukščiausią pasaulio tašką – Everestą. Bet vis gi Ama Dablam labiau žavėjo savo grožiu. Palikom pagrindinį taką vedanti į Everesto bazinę stovyklą ir pasukome link Gokyo.

Iki Gokyo ežerų nuėjome per dvi dienas. Eidavom iki pietų. Nuo Namche Bazar dalis grupės pasisamdė nešikus. Didžiausias samdytų nešikų privalumas tas, tai, kad jie žymiai greičiau ateina iki numatytos vietos ( nors neša iki 30 kg) ir užkala vietas lodžese. Belieka tik pasitikti nešiką, kuris įteikia tau raktus nuo kambario. Daiktų nešimas čia įprastas reikalas, tai daugumos duona ir jie su dideliu džiaugsmu jį dirba. Man asmeniškai buvo sunku perprasti tai, kaip ir nejaučiau aš tos kuprinės ant pečių. Bet ir nebuvau apsikrovęs nereikalingais daiktais. Kuprine pas mane svėrė iki 12 kg. Visgi verta bent du nešikus pasisamdyti. Tai padeda ne kiek daiktus nešti, bet nakvynės problemas sezono metu išspręsti. Mums nešikas dienai kainavo 12 eurų, kuris nešė 25 kg krovinį. Gal ir brangokai kainavo nešikas? Bet mes jų ieškojom Namche Bazare. Manau, jai su jais tartumeisi Lukloje ir visam maršrutui, butu pigiau. Girdėjau tokia nuomonę, kad apsimoka samdyti vietinį gidą ir nešikus visam žygiui. Tada pats buvimas kalnuose gaunasi pigiau. Iš kitos pusės gidas visai nereikalingas, nes Nepale labai paprasta keliauti, jai tik gaudaisi žemėlapyje. Vienas patogumas – nereikia rūpintis patiems nakvynės klausimu.

Gokyo viršūnė (5360 m). Gokyo kaimas (4790 m), naktis. Išeinam 03.30, pakilimas nesudėtingas, nereikalaujantis jokios įrangos. Aukštis jaučiamas daugeliui, pajudėjom dviem grupėm. Galu galia išsibarstėm po visą kalną, labai nevienodai jautėmės kildami iki numatyto taško. Pirmieji pakilo per pusantros valandos, paskutinis per dvi. Pakilus buvo tamsu, pradėjom laukti aušros. Kaip ir gražiausias momentas žvelgiant į kalnus. Tik vis dar trūko saulės. Nuo čia matomi net keturi aštuntukai. Geriausiai matosi Cho Oyu (8188 m), puikiai matosi ir Everestas (8850 m), tolumoje įžvelgiamos Makalu (8463 m) ir Lhotse (8504 m). Saulei prašvitus vaizdas pritrenkiantis. Ant viršūnės užsibuvome kažkur visą valandą. Buvo sunku išsiskirti su matomais vaizdais. Nusileidom per nepilną valandą. Tą pačią dieną dar nuėjome iki Dragnag kertant Ngozumpa ledyną. Tai tikrai vertas dėmesio ledynas. Labiausiai nustebino dykumą primenantys smėlynai, kurie susiformavo tarp ledynų. Apačioje ežerai įkalinti tarp didžiulių ledo luitų. Kurie karts nuo karto krenta į vandenį, primenantys atšiaurumą ir stichiją tarp ledo lyčių. Beveik matyti vaizdai apie Grenlandijos pakrante. Kaip ir pavojų įžiurėjom tuose smėlio barkanuose, labai jau lengvai sulenda trekingo lazda į smėlį. Gal visai įmanoma nepastebėtam dingti!

Booking.coms
storyLazyload();