Marokas – trupinėlis dangiško Afrikos grožio iš arčiau

Vienas iš įspūdingiausių ir tikrąjį Maroką atspindinčių miestų Marakešas. Lyginant su sostine Rabatu, jis išsiskiria savo vidine harmonija, verdančiu gyvenimu, turistų medžiokle, klaidžiomis gatvelėmis kartu su išmaldos prašančiaisiais neįgaliaisiais ir vaikus ant rankų laikančiomis mamomis. Dienoms bėgant suvoki, jok tai gyvenimo būdu tapęs užsiėmimas, kurio nežada išsižadėti nė vienas gatvėje sutiktas egzempliorius.
O dabar kai kas linksmesnio. Laikas Maroke sustoja, kad ir kaip skubėtų Londono metro puikiai išmanantis europietis. Tenka pripažinti, kad Afrika įtraukia ir pamažu įpratina prie tokio ritmo. Puikus oras ir neįprasta aplinka skatina pažinti, pažinti ir dar kartą pažinti!
Tik atvykus į Marakešą ir patraukus tiesiogine ta žodžio prasme gaudyti taksi tikiesi pigios ir saugios keliones viešbučio link, tačiau nė velnio. Taksistas pažadėjęs pavežti už už 70 dirhamų vidury kelionės pareiškia, kad tai tik už vieną ir sustojus taksi paleidžia bet ir kur ir pareikalauja net 150. Nesutikus mokėti ir įbrukus 120 bėgom. Paieška viešbučio Medinoje, arba kitaip senamiestyje, siaubinga ir sunkiai įveikiama. Kadangi kelyje pasitaiko ne vienas pagalbininkas „už dyką“ pažadantis nuvesti į viešbutį ir vėliau paprašantis vis dėl to kiek gali. Ir taip kiekvieną kartą išėjus į gatvę „turistų medžiotojai“ kimba į darbą.
Vakarinis gyvenimas centrinėje Marakešo aikštėje užverda ir įtraukia norinčius paragauti maisto, pamatyti pramogų (nuo gyvačių kerėtojų, kūno tapytojų iki įkyrių niekniekių pardavėjų), nors tai sakyčiau turtinga patirtis, be kurios šis miestas tiesiog neįsivaizduojamas. Maistas tikrai skalsus, o vaisiai, šviežios sultys pavergia ir norisi jų tik daugiau, kas kita vertus vietiniams tikras rojus pinigine prasme.
Rabatas – modernus ir europietiškas miestas. Tad norint keliauti ir pamatyti tikrąją Afriką, siūlymas vykti į Marakešą ir pietines apylinkes, nes jos atskleis unikalų grožį ir nepažeistą pasaulio kultūrą.
Atlaso kalnai – įspūdingas ir abejingų nepaliekantis objektas, bet tuo pačiu ir pavojus, kurį suvoki tik grįžęs į viešbutį. Kelionė vingiuotu keliu, šioks toks kamštis, prikimšti sunkvežimiai įvairių gėrybių, greitis ir staugus stabdymas štai ką pamatyti galima kertant kalnus. O ir šiaip gyvenimas kalnuose mums, europiečiams, ir dar iš Lietuvos, atrodo neįmanomas – dykynė, nušiurę medžiai ir neapsėti laukai kelia klausimų ką čia veikti, kai nėra jokios civilizacijos. Bet žmonės gyvena ir vargo nemato. Ir tai grūdina. Pamatai, kad mūsų, žemės kirminų tauta, dar ne tuo čia užsiimtų.
Kirtus kalnus aplankytas UNESCO saugomas objektas palikęs įspūdį hhhh. Tai dar vienas objektas, palikęs įspūdį. Jame, kaip minėjo apsišaukėlis gidas, filmuojami filmai, o realybėje kelios šeimos gyvena iš molio ir šiaudų drėbtuose namukuose, kurie greičiau primena šabakštyną ar apleistą ir seniai negyvenamą vietą.. deja, kalnų gyventojai čia prisitaikę laimingai gyvena ir laukia turistų, kurie juos dosniai paremia.
Kelionė traukiniu iš Marakešo į Rabatą padėjo pamatyti tikrąją Afriką, palyginti situacija ir suprasti, kad Marakešas yra unikalus. Sostinė, kaip ir pridera labiau kandžiojasi kainų atžvilgiu, tačiau pasižymi pasiūla ir kiek kitokio maisto, matyt, europiečio skrandžiui kiek pritaikyto. Dykynės pro traukinio langą leido pamatyti ir vadinamų „buožių“ turtus ir vargingai gyvenančius piemenis, ganančius avis dykvietėse bei lūšnas „su bliūdais“ and stogų. Tai pamačius atsibodusių muilo operų vaizdai atsivėrė prieš mūsų akis ir įtikino, kad tokia būna realybė.
Kaip bebūtų Vini Vidi Vici – Atvykau, Pamačiau, Likau sužavėtas. Tikiuosi tai bus puiki rekomendacija norintiems kitokių ir įsimintinų atostogų su trupinėliu egzotikos

Booking.coms
storyLazyload();