Marokas 2010 - Šiaurinė dalis

Vėl pavasaris ir visi nuotykiai prasideda vieną dieną įpusėjus Kovo mėnesiui.
Kaip ir praeitą kartą keliaujame vėl trise. Aš, Adelė, kuriai beje, dar tik 18 mėnesių bei mano ketvirtą mėnesį besilaukianti žmona Jurga.
Šį kartą skridome per Briuselį į Fes miestą, pirmiausia todėl, kad Marakeše jau buvome, o ir skrydžio kainos pageidaujamai datai buvo palankesnės. Visai netoliese Briuselio Charleroi oro uosto nusižiūrėjom viešbutuką, kuriame nusprendėm pernakvoti. Jis matosi tik išėjus iš atvykimo terminalo. Bet kaip iki jo nueit? Gal kokią valandą malamės po oro uosto teritoriją ieškodami išėjimo, net GPS nepadeda ištrūkti. Viskas aptverta, jokių nuorodų pėstiesiems. Kaip paaiškėjo, Belgija pėstiesiems, deja nepritaikyta šalis. Iš oro uosto teritorijos galima tik mašina išvažiuoti, bet tai negi mokėsime keliolika eurų taksistui, kad nuvežtu į viešbutį kuris čia pat, už tvoros. Einam pėsčiomis, darydami didelį ratą tiesiog per kelią, šaligatvio tiesiog nėra. Tikriausia atrodėm kaip kokie čigonai. Apsirengę neplonai, aš su labai didelių gabaritų ir maždaug 30kg svorio kuprine stumiu vėžimėlį su miegančia Adele ir dar ant jo pakabinta mažesnė kuprinė. Jurga, ketvirtą mėnesį besilaukianti, iš lėto slenka iš paskos. Vėjas pučia, plaukai ir šalikai plaikstosi.... Taip maždaug per 40 minučių ir priėjom nakvynės vietą. Viešbutis kaip viešbutis. Lėktuvas į Fes 6 ryto. Vėl čigonų karavanas skuba į oro uostą neapšviestais keliais be šaligatvių. Likus keliems šimtams metrų kažkas sustojo ir pasisiūlė pavežėti, bet atsisakėm. Tačiau čia dar nieko. Sulipom į lėktuvą, jau tuoj kilsim. Tik staiga pranešė, kad turime visi išlipti iš lėktuvo naujam patikrinimui ir bagažo skenavimui. Kaip supratom įlaipinimo salėje buvo rastas kažkoks plakatas su religinio pobūdžio užrašais ir nuotraukomis. Apsauga nusprendė, kad yra terorizmo grėsmė. Kai žiūri per panoramą apie tokius įvykius tai kažkaip nesusimąstai, kad ir tau taip gali nutikti. Vienu žodžiu visa procedūra trunka virš 4 valandų. Vėl visus patikrina metalo detektoriais, perskanuoja bagažą, galų gale visus dar šuo apuosto. Kuris pasirodo kas keliolika minučių turi pailsėti. Per tą laiką nuolat stovim eilėje tai prie vieno patikrinimo, tai prie kito. Nei prisėst nei ką. Visi sausainiai ir saldainiai skirti kritinėm situacijom su Adele sumaitinti..:)) Aplink zyzia ir kiti vaikai. Vienu žodžiu pradžia ne kokia. Na bet vis tik pakilom, gavom patogiai atsisėsti visi trys.
Fese jau pavasaris, apie 20 laipsnių šilumos, viskas žydi, saulė. Visi nesklandumai kaip ir užsimiršta. Lėktuve susipažinom su
lietuvių pora, tai kartu ir Grand Taxi į Fes mediną nuvažiavom. Na kadangi Maroke jau antras kartas, tai kaip ir žinome ko tikėtis iš vietinių svetingumo ir įkalbinėjimo meno. Tačiau tai kolkas situacijos nelengvina. Aš labai jau pažeidžiamas jaučiausi su ta didžiule kuprine ant nugaros bestumdamas vėžimėlį labai kalnuotomis Fes medinos gatvėmis. Prakaitas bėga, be to ir tas įvykis Briuselyje energijos neprideda. Jaučiu kaip pradedu nervintis ir tik norisi siųst kuo toliau tuos visus pagalbininkus ir gidus siūlančius ypatingus viešbučius „for special price just for You“ kuriuose neva visai nesenai amerikiečiai ir vokiečiai buvo apsistoją. Kelis apžiūrėjom, kaikurie visai nieko, tik brangoki. Vienam dažo koridorių, jaučiasi stiprus kvapas, mums netinka. Šeimininkas rodo į oro gaiviklį ir sako „no problem“ tuoj pakvepinsim levandom ar dar kuo ten. Ir šiaip jam pačiam tai juk visai nesmirdi. Galų gale be vietinių gidų ir pagalbininkų paslaugų neapsėjome. Apsistojome tokiam kaip ir neoficialiame viešbutuke. Kelių aukštų šeimos name yra keli kambariai turistams.. Kaip visada paaiškėja kad sutarta kaina yra už mažesnį kambarį, o už didesnį daugiau, o dar dušas tai iš vis pabrangina. Praėjo keli derybų raundai kol galų gale buvo sutarta. Gerai kad buvome kartu su tais sutiktais lietuviais, vyrukas derybose pasitaikė gan agresyvus tai labai pagelbėjo šioje situacijoje, nes aš pats jau matyt būčiau spjovęs į tas kainas ir pasirašęs. Kažkaip visai ne mano stichija tos nesibaigiančios derybos. Jau ko nemėgstu tai nemėgstu ir nemoku. Vienu žodžiu gavom didelį šeimyninį kambarį su dušu už 180dirhamų, kuriame turbūt septyniese galima būtų nakvot jei reiktu. Brangoka, bet ką padarysi. Labai jau sveikatos neturėjau kitur eiti. Nakvojome tenai dvi naktis. Ryte užlipau ant terasos, vaizdas tikrai atperkantis visas vakarykščias kančias. Vaizdinga Fes panorama kuris priešingai nei Marakešas, Įsikūręs kalvotoje vietoje, tolumoj kažkokie griuvėsiai, kalnai. Sutarėm su, mus į tą viešbutį atvedusiu berniuku, kad aprodys miestą už 10 dirhamų nuo žmogaus. Beje vėliau sužinojom, kad jei teisėsauga pastabėtu, kad naudojamės neoficialaus gido paslaugomis mums gresia nemaža bauda. Berniukas „dirba“ su broliu, kuris eina pirmas ir žiūri ar nėra policijos už posūkio. Aišku ko ir reikėjo tikėtis ekskursija daugiausiai vyko po parduotuves, na bet užtat įdomu buvo palandžioti siaurom šalutinėm gatvelėm, kuriomis pats gal ir nesiryžtum vaikščioti. Vistik gan painu tenai. Bet nelabai patenkintas tas mūsų gidas buvo. Nieko nepirkome iš tų parduotuvių, po antros ar trečios jis pareikalavo savo uždarbio ir pareiškė kad ekskursija baigėsi. Pamatė, kad su mumis mažas biznis. Suspėjome apžiūrėti vieną iš garsiųjų Fes‘o odos raugyklų, kurias galima apžiūrėti tik įėjus į kokią odos dirbinių parduotuvę ir užlipus ant jos terasos. Ten paslaugus šeimininkas kiekvienam duoda po mėtos lapą kad kramtytum ar uostytum ir nejustum smarvės. Žinoma po to tikisi ką nors parduoti. Bet nieko nepirkom. Tose parduotuvėse viskas brangiau nei paėjus šimtą metrų į šoną. Supratome, kad surasti kelionių vadove aprašytus objektus be gido galima nebent atsitiktinai. Po kurio laiko medina pradeda atsibosti, gal net sakyčiau varginti mažos erdvės, siauros gatvelės. Šiaip ne taip klaidžiodami pagal 6 jausmą išėjom už medinos ribų ir atsidūrėm ant kalvos šiaurinėje pusėje. Nuo čia matosi visa medina, kalnai, beveik visas Feso senoji dalis, griuvėsiai. Vakare dar apėjom naujesnė dalį. Papuolėm į kitą turgų, tik jau labiau panašų į Gariūnus. Gatvėse maisto įvairovė tikrai didelė, ragavom visko drąsiai, jokių virškinimo problemų. O labiausia man patiko alyvuogės ir tokie blynai kepami nedidelėse blyninėse, kuriuos gali išsinešti ar suvalgyti su arbata prisėdęs šalia prie staliuko. Dar paėjom kelis vienbučius, patikrinom kokios kainos. Tai gaunasi trim žmonėm 120-150 dirhamų.
Fese praleidom pusantros dienos, labai kažko įspūdingo nenuveikėm, tiesiog pasivaikščiojom, „mėgavomės“ vietinių dėmesiu ir pasyviai ilsėjomės, gėrėm šviežias sultis ir visko ragavom. Aš nesu iš tų žmonių kuriuos labai domintu visokie muziejai ar architektūros objektai. Aišku jei pro šalį kokio gražaus pastato einu tai pasižiūriu, bet specialiai neieškau. Kaip ir sako vietiniai viešbučių šeimininkai ar taksistai, Maroke labiausiai yra išreklamuotas Marakešas. Ir dauguma kas pirmą kartą lankosi maroke būtinai pirmiausia važiuoja tenai. Tačiau apsilankę Fese dauguma turistų sako, kad Fesas jiems labiau patiko. Taip buvo ir su mumis. Žinoma Marakešas turi savo garsiąją El jebna aikšte, kur visas naktinis šurmulys. Tačiau Fesas turi kažkokią malonesnę atmosferą bei nepalyginamas panoramas iš viešbučių terasų ar nuo kalvų.
Beje kas mus tikrai labai stebino tai žmonių rodomas dėmesys mažajai Adelei. Tarkim pro šali einanti moteriškė visai nesidrovi prieit prie vėžimėlyje sėdinčios ar rankose laikomos Adelės, pakalbinti, neretai ir pabučiuoja. Tai elgiasi ne tik moterys bet ir neretai vyrai, net ir paaugliai. Kur pas mus Lietuvoj niekad nepamanytum kad koks paauglys imtu kalbinti svetimą vaiką tiesiog gatvėje, ne lygis juk... Pradžioj kažkaip nejauku, nedrąsu buvo, bet kartais net nespėji sureaguoti kaip staiga pasilenkia, pakšteli į kaktą, nusišypso ir nueina toliau. Per kelias dienas įpratome. Būna kartais paprašo palaikyti rankose, pasifotografuoja. Visi aplink reiškia susižavėjimą. Matyt kaltas Adelės šviesus veidukas ir marokiečiams egzotiškai balti plaukai, mėlynos akys. Viskas kaip ir apsiverčia aukštyn kojomis.
Po antros nakvynės išsiskyrėm su kolegomis, jie iškeliavo savo keliais, o mūsų laukė išnuomotas automobiliukas. Šį kartą papuolė Suzuki Alto, su ne be pirmos jaunystės sankaba ir pavarų dėže. Bet nieko. Aš pratęs važinėti su visokiausiais automobiliais. Važiuojam link mėlynojo ŠEFŠUAEN miestelio šiauriau. Nežinau, kodėl aš taip sugalvojau, bet pasirinkau ne pagrindinį kelią, žemėlapyje pažymėtą raudonai, bet nusprendžiau važiuoti nuošalesniais keliukais, pažymėtais geltonai. Nusprendžiau, kad bus įdomiau pamatyti užkampius. To pasėkoje Chefchaouen tą dieną taip ir nepasiekėme. Kelias iš pradžių visai nieko, užkilom į kalvą šiaurinėje FEZ pusėje, labai gražios panoramos, visur žalia, atrodo net jokia čia ne Afrika. Aplink žemdirbystės plotai. Kuo toliau kelias, tuo prastyn. Pasirodo pavasaris buvo itin lietingas. Daug kelių nuplauta ir dabar remontuojama. Kartais sudėtinga prasilenkti. Kuo didesnė mašina priešpriešas atvažiuoja, tuo mažiau ji linkusi užleisti kelią. Dažnai gerokai nejauku prasilenkti darosi. Karšta, saulėta, ore kažkokia drėgmė, tolumoje viskas kaip ir padūmavę. Visur aplinkui žemdirbystės plotai. Privažiavom Karia-Ba-Mohamed miestelį ir sustojom užkąsti. Miestelis toks kaip ir visi tokio dydžio miestai. Nieko ypatingo, dulkėta gatvė, turgus, keli restrong‘ai. Kolkas dar nespėjom įsijausti, kažkaip truputį nejauku ieškoti maisto, visi žiūri, angliškai nelabai kas kalba. Kiek paėję nuošaliau radom vietelę. Šeimininkas, viryklė ir du stalai. Prie vieno trys Marokiečiai. Adelės grožis ir juos paveikia ir gavom iš jų dovanų vištienos šašlykiukų, kol laukėm savojo patiekalo. Tąkart papietavom už rekordinę sumą. Du normalūs tadžinai, arbata, alyvuogės ir padažai, bei duona dviem suaugusiems ir dar kažkas adelei viso 45 dirhamai. Ir galiu pasakyti, kad tai buvo geriausi pietūs per visą buvimo Maroke laiką. O svarbiausia jokių įkyrių pardavėjų ir jokių apgavysčių ar papildomų mokesčių tai už duoną, tai už dar ką nors. Važiuojam toliau. Kelias vis prastėja, prastėja. Galiausiai kažkokiam užkampyje vienoj siauroj duobėtoj atkarpoj mašininkas užgeso. Neužsikuria. Va tai tau, benzino nebėra. Nepasirūpinau patikrinti ar nuomoje bakas buvo užpildytas. Atrodo šakės. Pirmyn atgal zuja vietinės reikšmės susisiekimo mikroautobusiukai perkrauti keleivių. Visi nepatenkinti, pypsi rankom mojuoja, kažką aiškina. Mano mašina stovi ant siauro pravažiavimo ir kaip tyčia visiems užstoja kelią, nes kitam šone didžiulės kelio duobės. Angliškai niekas nesupranta, pasikeikia ir iš lėto šiaip taip apvažiuoja. Nesusišneku su vietiniais. Galiausiai išsukau benzo bako dangtelį, visiem rankoj rodau jį ir bandau paaiškinti kad ne šiaip sau aš čia sugalvojau pailsėti. Gal kokį pusvalandį taip teko pramojuoti rankom visiem, atsiprašančiai šypsotis ir tikėtis, kad kas nors pagelbės. Kaip tyčia visi mikriukai čia dyzeliniai, o man benzo reikia. Jurga perpykus, gerai kad Adelė kolkas miega ramiai. Pagaliau sulaukiau paštininko, katras kažkiek suprato, ko aš noriu. Dar atsirado vienas jaunuolis kuris irgi pasišovė pagelbėti. Sutariau kad jis su paštininku nuvažiuos paimti benzino ir atvažiuos atgal su pakeleivingu mikriuku. Suderėjom 10 dirhamų už vargą. Nors būčiau nesunkiai ir 100 davęs matyt. Iš karto daviau pinigų 5 litrams benzino. Laukiam, šypsomės pravažiuojantiems, rodom nykščius kad viskas OK. Šiek tiek pavyko pastumti mašiną, kad kitiems pravažiuoti patogiau būtų. Šiaip ne didelė bėda, žmonės draugiški, pagalbos tikrai sulaukti galima ankščiau ar vėliau. Ne taip kaip pietinėje Maroko dalyje, kur mašina kokia kas valandą tik tepravažiuoja. Ir tikrai viskas yra kaip ir rašo Lonely Planet. Keliavimas su mažais vaikais daugelyje situacijų gali būti tik pranašumas. Marokiečiai šeimos žmonės, vaikus myli. Gal už kokios valandos sulaukėm ir benzino. Aišku atvežė ne 5, o 4 litrus ir dar paprašė 10 dirhamų draugeliui už palydą. Susipyliau benzą ir viskas vėl atrodo stojo į savo vietas. Iš tos laimės neapsižiūrėjau ir kažkur pakelėj žolėse palikom Adelės geriausią ir nepakeičiamą žaislą, Pliušinį šuniuką, be kurio Adelė tiesiog gyventi negali. Supratom tik už kokio pusvalandžio. Va tada Jurga tai tikrai perpyko. Tas pasirinktas kelias nors ir labai prastas, bet turint laiko visai nieko ir juo važiuoti, tikrai eina per gražias apylinkes, vingiuotas. Jei ne tas sugaištas laikas su benzinu tai būtų buvusi labai graži diena. Supratom, kad nelabai galima pasitikėti turimu žemėlapiu, nes jame tas kelias pažymėtas kaip asfaltuotas. Buvo ten to asfalto kažkada.
Tespėjom atvažiuoti iki Quezzane. Iki suplanuoto dienos tikslo liko apie 70km. Miestelis nors ir ant stambaus kelio, tačiau turistų čia nėra. Čia vienintelis viešbutis, kuris ir Lonely Planet aprašytas. Nieko visai. Kainos užrašytos, derėtis nereikia. Saulei besileidžiant labai gražios panoramos atsiskleidžia nuo terasos. Vakarienei atradom naują patiekalą. Gatvėje pardavinėja dažnai visokius lietinius blynus. Dideli, sluoksniuotos tešlos, švieži, pertepti su medumi ar šokoladu. Parodai už kokią sumą nori, atplėšia gabalą, suvynioja į popierių. Tada nueini į šalimais esančią kavinę, kur tik kava arbata ir sultys. Vyrai arba Ispanijos futbolo lygos varžybas žiūri, arba atsisukę į gatvę praeivius stebi, jauku. Nusiperki kavos ar arbatos ir doroji tuos blynus. Liuks, dar ir dabar skonis burnoj. Tokia vakarienė trims kainuoja 15-20 dirhamų. Bevakarieniaujant prisėda šalia vietinis, puikai ir įdomiai kalba angliškai, pasaulio nemažai matęs. Gan įdomiai pabendravom gal kokį pusvalandį o po to pakvietė užeiti į jo kilimų parduotuvę. Aš jam taip tiesiai ir sakau, kad nenoriu pasirodyti nemandagus, bet nenoriu ir jo laiko gaišinti bei suteikti nepagrįstų vilčių. Tačiau tikrai nieko nepirksiu, nes kilimo man tiesiog nereikia. Žmogelis vis dėl to užrašo savo adresą ir pasakė kad užeitume rytoj jei norėtumėm arbatos išgerti. Dar kelias minutes pabendravom apie orą ir jis maloniai atsisveikino. Gal ir užeitum tos arbatos, bet tada jau jausčiausi kažkaip įsipareigojęs, ar suteikęs jam nepagrįstų lūkesčių. Arbatos nėjom. Tokios dviprasmės mintys kyla. Kaip gi suprasti, kada žmogus tave kalbina, nes jam įdomu ir jis tiesiog nori padraugauti, o kada tik į vatą vinioja? Lyg ir žmogus nuoširdžiai nori pabendrauti, domisi tavimi. Bet po to vis vien išlenda verslas. Vis bijojom, kad Adelei sunkiai pavyks užmigti be savo geriausio draugo, pliušinio biglio vardu Avute. Bet matyt nuovargis padarė savo. Namie tai be šansų būtų buvę. Vėl pavyko kažką pamesti. Viešbučio terasoje suvisam pasiliko rankšluostis ir keletas apatinių. Taip pat ir vienas Jurgos batas matyt po lova pasislėpė ir ryte nebuvo aptiktas. Važiuojam į Chefchaouen – Miestą su mėlynos spalvos medina. Visas kelis iki jo papuoštas raudonomis Maroko vėliavomis, pastatytomis kas maždaug 100 metrų. Pakelėse prekiauja alyvuogėmis, bet be jokios agresijos kaip pietuose. Po ratais niekas nepuola, rankom nemojuoja sustoti. Stabtelėjom vienoj aikštelėj prie kelio atsipūsti, užkąsti. Jautiesi visai jaukiai, ir aplinkinių draugiškumas nestebina. Beveik kiekvienoj pravažiuojančioj mašinoj kas nors per langą pamojuoja ar papypina. Chefchaouen visas papuoštas vėliavomis, net ir nepabaigtos statybos ar bet kokie pastatų karkasai turi po vėliavą. Apsistojom prie Medinos. Gavom kambarį su kriaukle už papildomus 3 litus. Savininkas kaip didžiausią viešbučio privalumą patikino, kad tikrai galėsiu rūkyti hašišą viešbučio restorane ir terasoje. No Problem sako jis. Dar ir įsigyti pasiūlė. Problemos su parkavimu, visi šaligatviai apstatyti atitvaromis, kiemai pilni mašinų. Policininkas paaiškino, kad ryt-poryt miestą lankys Maroko karalius, jis čia kartais leidžia trumpas savo atostogas. Tam ir visos vėliavos, ribojimai, it t.t... Bet kaipgi be vietinių apsukruolių pagalbos. Jaunuolis parodė kiemą, kur galiu pasistatyt mašiną. Aš kvailys paskubėjau jam pasiūlyti sumokėti. Ryte dar kartą sumokėjau, tik jau tikrajam kiemo savininkui. Hašišo čia siūlo ant kiekvieno kampo. Šis Maroko regionas garsėja kaip hašišo gamybos sostinė. Bet neįkyrūs prekeiviai, užtenka paaiškinimo, kad aš esu šeimos žmogus, arba kad esu sportininkas. Beje iš jų ir alaus ar stipresnių gėrimų nusipirkti ne problema. Tiesa, kainomis nesidomėjau. Miestas tikrai vertas aplankymo. Praleidome medinoje ir apylinkėse gerą pusdienį. Jauku, siauros vingiuotos gatvelės, visur mėlyna spalva, prekeiviai neagresyvūs. Sezono pradžia, turistų dar beveik nėra. Apėjom mediną, išgarsintus šaltinius, kurių vandenį vietiniai mėgsta piltis į butelius ir namo neštis. Visai kaip ir pas mus. Jaukus miestas vieną dieną ramia praleisti ir atsipalaiduoti jame tikrai verta. Šalimais trekingo trasos aktyvaus poilsio mėgėjams (tiesa aš ir pats toks esu, tik situacija kitokia truputį susiklostė). Prisipirkau gatvėje alyvuogių. Babar berašant net seilės bėga kaip skanu buvo. Nėra net ką lyginti su tuo ką mes čia valgome iš skardinių tiek skoniu tiek ir kaina. Dar radom Adelei nei tai pliušinį paršiuką, nei tai meškiuką, bet labai panašų į jos tą pamestą šuniuką. Atrodo tiko, priėmė kaip tikrą. Nors kas belieka vargšui vaikui netekus tikro ir vienintelio draugo.