Marokas 2008 - Pietinė dalis, varom standartiniu maršrutu.

2008-04-antra pusė.
Dar net nespėję įlipti į lėktuvą susipažįstam su keliais lietuviais, kurie skrenda taip pat į Marakešą ir netgi grįžta tą pačią dieną kaip ir mes. Vienas jų į Maroką keliauja berods jau 3-a kartą. Taigi vyksta pasikeitimas informacija. Skrydis Ryanair tikrai maloniai nustebino, lėktuvai atrodo apynaujai, tvarkingi, gražūs. Aš kaip iš pigios kompanijos tikėjausi ir atitinkamai prastesnių sąlygų. Keletą valandų praleidžiam Frankfurte Čia sutinkam dar vieną Lietuvių ekipažą. Frankfuto oro uoste labai nustebino laipinimo į lėktuvą procedūra. Po bilietų sutikrinimo iš skirtingų vartų iš karto pradėjo leisti dviejų lėktuvų keleivius. Vienas skrendą į Marakešą, kitas į Londoną. Einam lauke lėktuvų aikštelėje, o kur kuris lėktuvas tepasako mažytė vos pastebima lentelė su užrašu. Įlipant į lėktuvą niekas nepatikrina bilieto. Girdim kaip kažkas iš keleivių šaukia saviem, kurie jau belipą į ne tą lėktuvą. O tai siurprizas netikėtas gali nutikti... Išlipi iš lėktuvo, o žiūrėk esi ne saulėtam Maroke, o lietuje Londone. Skrydis prailgo, dar neteko taip ilgai skristi. Marakeše saulė, ilgos eilės prie pasų kontrolės, ir ką tik pastatytas modernus oro uosto terminalas. Kol kas laikomės prie „patyrusio“ tautiečio. Tik išėjus iš oro uosto ieškom pigaus autobuso. Pasirodo, jis panaikintas, dabar veža kita firma ir už kitą kainą. Aišku, prišoka keli taxi siūlantys tarpininkai. Užsiplėšia kainą, bet „patyręs“ tautietis Vytas žino, kaip turi būti. Vienu žodžiu pasiekėm savo norimą rezultatą (nors, tiesa, galėjom ir dar mažesnės kainos užsinorėti). Jei važiuoji į centrą, tai žinoma prie garsiosios „Djemma el Fna“ aikštės. Pašniukštinėjom pietinėje pusėje esančiose gatveles. Visų viešbučių kainos panašios. 180-210DH trim žmonėm. Tik kambariai ir sąlygos skiriasi. Apsistojom kažkuriame, kur buvo dušas kambaryje. Po ilgų skrydžių norėjosi šiek tiek komforto.

Pasišildom ant viešbučio terasos. Labai keistai jaučiuosi - dar vakar vakare buvau šaltame Vilniuje, šiandien vidurdienį kaitina saulė ir tolumoje matosi snieguotos Atlaso viršūnės.
Išėjom miesto apžiūrėti. Nutarėm, kad į jokius muziejus neisime. Tiesiog paslankiosim po turgų, pirmam susipažinimui bus pats tas. „Djemma el Fna“ aikštėje iš karto prišoko rankas „apipaišanti“ moteriškė, sakyčiau net agresyviai pradėjo tempti Jurgą už rankos link savo darbo vietos čia pat ant žemės aikštėje, kažką emocingai aiškindama. Pirmas kartas tuose kraštuose, ir matyt vietiniai iš tolo atskiria „nepatyrusius“. Klaidžiojam turgaus ilgom siaurom gatvelėm. Ilgiau stabtelti prie kokio sudominusio prekystalio kažkaip nejauku. Iš karto pripuola aktyvūs verslininkai. O jei ką nors į rankas paimi tai iš vis nėr kur dėtis. Išalkome, tada pirmą kartą mus ir apsuko. Priėjome kažkokį prekeivį, kuris atrodo turėjo kažko valgomo, susišnekėti aišku nepavyko, pirštais susirodėme. Nusipirkom kažkokios pupų sriubos ir kaip po to įvardinom „žarnokų“ - kažkokie virti, troškinti gyvuliniai subproduktai. Prekeivis labai jau rankas trynė. Lygtai kainą sutarėm iš anksto. O jis kad siūlo, tai arbatos, tai duonos, tai dar ko. Aišku, už viską po to papildomai susimokėjom. O ir šiaip vėliau supratom, kad ir sutarta kaina buvo kelis kartus per didelė. Sumokėjau, ir dar kokį pusvalandį teko palaukti kol grąžos surado. Pirma dieną neturėjom smulkių pinigų. Ką gi, einam toliau. Už kelių šimtų metrų priėjom visą „greito“ maisto prekeivių kvartalą. Supratau, kad su tais „žarnokais“ paskubėjome. Dabar jau nusipirkom čia pat keptos žuvies su troškintais baklažanais ir bulvėmis ir atrodo už santykinai padorią kainą. Tikrai skanu ir gausu. Po mediną vaikščiojom be žemėlapio, orientuodamiesi pagal Saulę ir mečečių bokštus. Tik tų mečečių kiek per daug buvo, žinoma pasiklydom. Buvau skaitęs apie vaikus besisiūlančius parodyti kelią. Buvo ir čia tokių. Bet kažkaip jie tik mostelėdavo ranka į kurią pusė net neklausiami ir nieko nekaulijo. Bet vis tiek nuo „mokesčių“ neišsisukom. Vienas paauglys priskreto gerokai, pamatė, kad einam, kur parodė ir puolė toliau mus lydėti. Išėjom iš stambesnių gatvių, ir sekam paskui jį visokiais užkaboriais. Jau supratau, kad čia reiks susimokėti, tų vaikų jau keli iš paskos vaikšto. Tas vedlys vis kartoja „aikštė“ ir rodo kelią. Vėl išėjom į vieną stambią gatvė. Vedlys pareikalavo „mony“. Ir vėl nepasisekė. Visai neturėjom smulkių pinigų. Išsitraukiau ką turėjau kišenėje. Ten du Eurai ir gal pusantro euro centais. Tuos centus jam ir sužėriau. Bet nepatenkintas buvo akivaizdžiai. O tiesa žadėtosios aikštės vis vien nematyti. Dar šiek tiek paklaidžiojom kol radom tą aikštę. Vistik nejaukus pusdienis buvo. Prie tokio padidinto dėmesio nesu pratęs.

Nusnaudžiam popiečio. Jau pradedant temti iš „Djemma el Fna“ sklinda muzika, ir maisto kvapai. Išėjome paslankioti. Aikštėje gyvenimas verda, kas keli metrai būgnus muša muzikantai. Sunku atskirti ritmus ar melodijas, viskas susilieja į tiesiog didelį triukšmą. Muzikantai pamuša būgnus, tada vyksta kažkoks pasakojimas, aišku, vietine kalba. Vienas „trupės“ darbuotojas seka aplinką ir žiūri ar tik koks turistas nepriėjo paklausyti. Tik stabtelim pačiam „trupę“ apsupusios minios gale, nepraėjo nė minutė, o jau „mokesčių surinkėjas“ ateina pasiimti monetos. Mes juk nespėjom dar nieko išgirsti, o jei ir išgirdom, tai vis tiek nieko nesupratom, už ką mokam? Už tai kad atvažiavom..:)) Smulkių monetų visada reikia turėti su savimi..:) Šitie muzikiniai, aktoriniai pasirodymai tarp vietinių atrodo tikrai populiarūs, kad ir kiek daug tų trupių bebūtų, visos gausiai apstotos žiūrovais. Čia pat ir prekyba visokiais sendaikčiais, ar liaudės medicinos preparatais, šviežios, nerealaus skonio apelsinų sultys už litą, džiovinti vaisiai, rankų ir kojų paišytojos, minigolfas, būrėjos ir dar daug visko.
Išardomos užkandinės užima nemažą aikštės dalį. Dieną aikštė visai tuščia, o vakarop pastatomi paviljonai, virtuvės, stalai ir suolai klientams, privežama maisto. Einant pro šalį prie kiekvieno prekystalio prišoka koks nors reklamuotojas, bando atspėti iš kokios šalies atvažiavome, uždavinėja tuos pačius kaip ir visi klausimus ir t.t...O tada labai labai siūlo užsukti į jo užkandinę ir pasimaitinti. Ir iš kur pas juos tiek kantrybės daryti tokias ilgas įžangas, kalbinti visus turistus, klausinėti tuos pačius klausimus. Man tai tikrai jau užkniso, bet vis dar stengiuosi būti mandagus, šypsotis, kalbėtis. Paeini tris metus ir vėl viskas nuo pradžių. Sugalvojau, kad kai tik prieina „prekybos“ agentas, aš jam gestais parodau kad katik valgiau, esu toks sotus, kad net susiėmęs laikausi už pilvo. Tai tada kažkaip atstoja ir be ilgų kabėjimų.
Man tą dieną labai patiko kažkokia daržovių sriuba, tiršta, su keistais prieskoniais, suvalgiau kelias porcijas ir visus kitus kartus kiek teko toj aikštėj būti, ėjau tos sriubos.
Netoli Aikštės stovi „Kutubia“, didžiausia Marakešo mečetė. Nors jau gerokai sutemę, tačiau gatvės pilnos žmonių. Aikštėje maitinasi ir pramogauja dauguma vien tik vyrai. O moteriškės su vaikais leidžia laiką šalia mečetės esančiuose parkeliuose, sėdi prie fontanų, vaikus daboja. Čia pat gatvėje auga apelsinmedžiai su apelsinais. Kelis nusiskynėm. Rūgštumas nežemiškas.

Kita dieną keliamės nei anksti nei vėlai. 9 valandą reikia pasiimti iš anksto išsinuomotą automobilį. Šalia aikštės esančioje a la prancūziško tipo kavinukėje užkandam kažką. Aikštė tuščia tuščia ir tokia tvarkinga, atrodo, kad nieko nė nebuvo čia vakar. Ir taip kasdien. Su taxi nuvažiuojam į automobilių nuomos kontorą. Džiaugiamės, kad pavyko nusiderėti 10 dirhamų. Gavome Kia Picanto, mažas automobiliukas, bet stebėtinai ekonomiškas. 1900km nuvažiavome tik su 100litrų degalų.
Sėdu už vairo. Važiuoju atsargiai, lėtai. Šiaip mieste automobiliai visi gan lėtai juda. Visi aplinkui pypsi, tiek automobilių, tiek motorolerių, kurių pilna visur, vairuotojai. Bet pypsėjimas ne toks kaip pas mus. Čia pypsėjimas ne piktas. Kaip man pasirodė to nuolatinio pypsėjimo tikslas yra tiesiog pranešti apie savo buvimo vietą šalia, o ne piktai pagrūmoti. Pėstieji per kelią vaikšto kur nori, kaip nori. Ir iš vis eismas atrodo gerokai chaotiškas, tačiau nesu matęs nė vieno incidento. Tiesiog niekas niekur neskuba. Neskubu ir aš, iš lėto apvažiuoju miesto centrą aplinkui ir pasiekiame kelią į Quazazate. Ir prasidėjo, kaip mes patys įvardijom, „japoniškas turizmas“. Pavažiuoji kokį puskilometrį, ir stoji fotografuotis. Kalnai tokie įdomūs, tokie spalvoti, kaip iš kokio modernaus paveikslo. Aišku, tame kelyje irgi prekyba ant kiekvieno kampo vyksta. Pardavinėja čia fosilijas ir kitokius mineralus. Sustoji eiliniam fotografavimui, atrodo aplinkui nė gyvos dvasios, nieko. Bet kur tau, iš nežina kur atsiranda čiabuvis su krepšiu akmenų, gerai jei spėji įsėsti mašinon ir nuvažiuoti. Vieną mineralą vis tik įbruko. Užsiprašė 300DH. Jurga, kaip ji pati manė, juokais sako 100. Ir viskas - jei jau pasakei savo kainą, turi pirkti. Tiek tos, nusipirkom vieną. Tik sumokėjom, o tas vėl siūlo, kitą, didesnį, ar dar kokį geresnį pirkti. Ir nesvarbu, kad jau pirkom vieną iš jo, kiša neatsikvėpdamas. Aišku pavažiavę tolėliau supratom, kad ir čia apsigavom. Kitas verslininkas vos mažėlesnį kristalą norėjo iš pat pradžių už 100 parduoti. Vienu žodžiu su derybom kolkas ne kokie pasiekimai.
Prekeiviai taip nori, kad pas juos sustotum ir ką nors įsigytum, kad tik pamatę automobilį puola ant kelio, atrodo tuoj po ratais palįs. Tiesa, pervažiavę į kitą kalnų pusę prekiaujančių mineralais jau retai. besutikdavom Kalnai tikrai įspūdingi. Pakelės kaimeliai, atrodo pastatyti iš tos pačios medžiagos kaip ir kalnų šlaitai, iš tolo žiūrint atrodo susilieja su kraštovaizdžiu. Nors satelitinių antenų vos ne ant kas antro namo matosi. Upių slėniuose drėkinami plotai, žemdirbystė. Nustembam, pamatę, kad čia Afrikoj, kalnuose galima rasti ir beržų (na arba bent jau labai panašių medžių). Prieš Tizi-n-Tishka perėja nutariam pasistiprinti. Paragavom tadžino. Daržovės su mėsos užuominom, troškintos moliniame puode su smailu dangčiu. Prekeivis atnešė mėtinės arbatos, neva vaišina. Kur tau. Išeinant priskaičiavo tą arbatą ir duoną. Ir apsimetė, kad staiga angliškai nebesupranta, kai bandėm aiškintis. Tiek tos, bent jau skanu ir daug to tadžino buvo. Kylant link perėjos negali nestoviniuoti, kartais net jau tingėdavosi lipti iš mašinos, tai tik atsidaręs langą nufotografuoju..:)) Automobilis vos vos kyla serpentinais. Antru bėgiu vos traukiam. O pakelėj ženklai ribojantys greitį iki 60 Km/val. Kur tau. Jau 40 važiuodamas ten nuo kelio nulėktum. Šiaip kelias geras, lygus, automobilių mažai, kas kelis šimtus metrų padaryti praplatinimai, kad galėtum stabtelti, ar su didesne mašina prasilenkti. Kitoje pusėje kalnai atrodo jau šiek tiek kitaip. Pasikeitė grunto spalva. Sumažėjo rudos spalvos, tačiau viskas pasidarę labiau, tamsiai oranžinę primenančios spalvos. Šiandien, matyt, kažkokia švaros diena. Daug kur palei upes matosi masiniai drabužių skalbimai.

Tądien pakeitėm iš anksto suplanuotą maršrutą. Į Quazazate nevažiavome. Pasukome link Ait-Benhaddou. Iš viso tą dieną įveiktas atstumas atrodo ne daugiau nei 300 km, bet keliavome virš 7 valandų. Ait-Benhaddou susiradom nakvynę už panašią kainą kaip ir Marakeše.
Besileidžiant saulei išėjome apžiūrėti khasbos. Pats mietelis atrodo apmiręs, ryškiai turizmo sezonas dar neįsibėgėjo. Norint patekti į khazbą reikia kirsti nedidelę upę. Vietiniai įsigudrino ir čia kaip uždirbti. Už kelis dirhamus siūlo tave pernešti asiliuku. Tačiau upėje vandens tik iki blauzdų. Nusiimam batus ir perbrendam. Vietiniai iš pradžių kaina mušė žemyn ir žemyn, bet pamatę, kad jau patys brendam pasisiūlė net nemokamai pernešti. Na bet neužkibom..:))
Kitam krante iš karto prišoko vaikas. Aprodys mums khasbą, ir man kaip kokiam iš mėnulio nukritusiam rodo kur takelis, kur eiti, nors ir pats matau viską puikiai. Nervina pats požiūris. Tai negi jis galvoja, kad aš koks neįgalus, šimto metrų be jo pagalbos nenueisiu, pasiklysiu. Stengiamės tą vedlį ignoruoti. Bet tas vis tiek neatšoka, lydi iki pat įėjimo. Įėjimas mokamas, čia vedlys ir pasilieka nieko nepešęs. Ta khasba tai „Jinesko“ saugomas objektas. Nu ką aš žinau ,gražu įdomu. Ji pastatyta nedidelio kalno šlaite, o ant viršaus bokšto liekanos. Nuo čia puiki panorama, jau gerokai sutemę, bet vis dar matosi tolumoje snieguotos viršūnės. Besileidžiant žemyn dar pačioje khasboje sutikome vietinį khasbos gyventoją. Jis neva yra tikras Berberas ir kviečia mus į svečius, neva užeikite, pamatysite, kaip jis gyvena. Kadangi buvo pakeliui, tai ir užsukome. Na ryškiai jis čia ne gyvena, o prekyba užsiima. Įėjom į kambarį, o ten viskas karoliais ir visokais sendaikčiais apkabinėta. Apsimetėm šlangom, kad patikėjom jog jis taip gražiai pasipuošęs gyvena, padovanojom tušinuką ir išėjome. Nusileidom prie upės, gi matom tas gyventojas eina į tikruosius namus. Pasižiūrėjom, kaip jis per upe pereis. O gi toliau yra padaryta brąsta, kuria ir pasinaudojom. Beliko šiandien vakarienę kokią rasti. Užėjom į vieno iš viešbučių restoraną, gavome sriubos ir kiaušinienės. Padavėjas paklausė, ar tik mes ne lenkai. Po to gyrėsi kad moka lenkišką žodį. Ir visas patenkintas ištarė „Zajebyšče“ omlet? Kiaušinienė iš tikro buvo „Zajebyšče“. Bandžiau jam paaiškinti kad tai nėra labai jau mandagus žodis, bet nelabai pavyko. Na ir tegul. Svarbu, kad žmogus jaustųsi protingesnis..:)). O naktį čia šaltoka buvo, didelis vėjas. Parėjom į savo viešbutį. Turėjom degtinės butelį. Neskanu juk. Nusilupom dar Marakeše skintą apelsiną, sugrūdom į plastmasinę tarą ir užpylėm baltaja. Taip ir gimė virškinimo trakto profilaktikai skirtas gėrimas, pavadinimu „Vodka Zajebyšče“.

Ryte gauname pusryčius. Arbata, kalnas duonos, kalnas sviesto ir apelsinų marmeladas.
Pajudam link Quazazates. Šiandien susiplanavom aplankyti Dades Gorge. Quazazatej truputį paklydom, bet viskas baigėsi laimingai. Prie miesto yra užtvanka ir didžiulis tvenkinys. Pagalvojom, gal bus galima išsimaudyti. Pavažiavę toliau privažiuojam prie tvenkinio. Stabtelėjom privažiavę kelio užtvarą. Kur buvęs kur nebuvęs, atėjo vietinis ir pradėjo mus kaip visada kalbinti, rodyti kur gražesnė vieta ir t.t... Jis čia visai šalia gyvena ir užsiima turizmu. Išsimaudyti taip ir nepavyko, vietinis nė žingsnio nesitraukia. Pudrino pudrino smegenis kad galime pas jį apsistoti, pernakvoti, pažvejoti ir tt. Ir atrodo pasakymas, kad šiandien ketiname važiuoti kažkur kitur, ir kad tikrai neketiname čia likti, jo visai neveikia. Galų gale vėl užsukom į jo trobą „pažiūrėti kaip jis gyvena“. Troba tai kaip čia pasakius, kaip koks tarybinis statybininkų vagonėlis. Kelios kėdės, ant grindų neva tai kilimas, langas be stiklo. Iškart atsirado arbata ant stalo, kažkoks apgraužtas blynas, keli riešutai. Na šiaip nieko žmogus buvo, pamokino kelis berberiškus žodžius, užrašė. Po dar kelių siūlymų likti nakvoti mes išeiname, jau lyg ir atsisveikinome, ale jis vis iš paskos eina. Vienu žodžiu daviau jam kelis dirhamus ir tušinuką dovanų (susimokėjau už arbatą). Internete skaičiau, kad kažkuriam pašalyje marokiečiai labai draugiški, nuoširdūs. Bet kolkas sutikom tik tuos, kurie žiūri į mus tik kaip į pinigų šaltinį, kažkaip nemalonu.