Malaizija: Dvi dienos tikrose džiunglėse

Malaizija giriasi turinti seniausius pasaulyje atograzu miskus. Pamanem, kad butu puiki proga nuplauti juose Kuala Lumpuro dulkes ir sestadieni per gera pusdieni su keliais persedimais nusigavom iki ten. Buvo verta :)

Taman Negara nacionalinis parkas – didziule negyvenama dziungliu teritorija su galybe gyvunu. I jo pakrascius ikelti koja galima tik is 3 kaimeliu, tai mes pasirinkom viena – Kuala Tahan. Pakeliui susipazinom su vyresniu vokieciu porele Klaus ir Bettina, tai su jais kartu dvi dienas ir praleidom. Kuala Tahan kaimelis visai salia nacionalinio parko, tereikia persikelti per upe, o jame daugybe pasiulymu is gidu zygiams i dziungles. Galima valandos, dienos, dvieju dienu su nakvyne olose ir tt. As aisku iskart apie maksimuma – dvi dienos su nakvyne dziunglese, ir be gido – ir pigiau, ir idomiau. Bet gerai, blaivus protas is Editos ir vokieciu puses susviete kitaip – rytojaus dienai pasirinkom viena ilgiausiu dienos zygiu i dziungles. Aisku, be gido.

Pasipuosem dziunglems kaip reikiant – baltais rubais. Is tikro tai buvo musu vieninteliai drabuziai ilgom rankovem, tai neturejom pasirinkimo. Anksti ryte motorinis laivelis-taksi nuplukde mus kartu su vokieciais aukstyn upe 10 km, paleido ant kranto, ir nuo ten turejom sugrizti per dziungles 14 km iki Kuala Tahan kaimelio. 14 km vaiksciojant Vilniuje – gan padorus savaitgalio atstumas, jei aplink senamiesti apsuksim 3 ratus ir dar pora kokiam Shudopolyje. Bet dziunglese kitaip, gerokai leciau – lendi, brendi, kopi, lipi, klimpsti ir tt. Is pradziu smagu, veliau jau nelengvas fizinis darbas. O dar dziungliu dregme – medziai taip uzdengia dangu, kad net svieciant saulei ten prieblanda – vanduo neisgaruoja, todel karsta ir dregna. Jau po pirmos valandos ejimo buvom kiaurai slapi.

Ejom siauru turistu ir gidu pramintu takeliu – jis vietomis pazymetas, kad nepasiklystume ir nedingtume kazkur Malaizijos vidury. Bet daugelyje vietu takas uzgriuves medziais, tai tekdavo lipti arba apeiti, be to pilna mazu upeliu, nuo dregmes prisikaupe teslynu, kad nebutu per daug lengva visas kelias dar kalvotas – aukstyn zemyn. Gerai, kad medziu saknys tarnavo kaip laiptu pakopos, lianos – kaip tureklai, i kuriuos galima isikibti.

Didziausia kliutis kelyje – priejom upe, per kuria tik permesta virve, todel teko bristi. Per brasta negilu, bridom su batais – galas zino, kokio velnio ten vandeny yra. Tiesa, 4 zmonems reikejo perbristi su 2 poromis batu – nes vokieciai buvo su kedais, kurie po vandens nelabai butu malonus ejimui, o musu atviri kalnu batai tiko ir vandeniui, tai skolinom ir jiems – Edita perbrenda, nusimauna batus, as atgal per upe nunesu juos vokietei, ji perbrenda, tada as su mazais Editos batais brendu atgal ir savo duodu vokieciui – dziunglese drauga pazinsi:)

Gyvunu taip ir nesutikom, isskyrus galybes vabzdziu. Bet daug girdejom – garsai geri, net ne visada eina suprasti, kas kaukia, cypia ar kvyksi. Tiesa, teoriskai turejom sansu ir tigru sutikti – ju situose atograzu miskuose islike vos apie 200, veliau vietinis pasakojo, kad vieninteli karta pries 3 metus eidamas tuo paciu keliu sutiko tigra. Kuris, matyt, nebuvo alkanas, nes vietinis liko gyvas. Ir drambliu apie 200 islike cia, bet 14 km i dziungles cia tik lasas juroj, reiktu nosi kisti giliau, kas praktiskai neimanoma. Beje, vieninteliai zmones, kam leidziama gyventi nacionalinio parko teritorijoje – dziunglese – pusiau pirmykstes genties atstovai, kurie zvejoja, medzioja, ir taip isgyvena – matem nuotraukas, akmens amzius ten.

Augalu irgi kokiu tik nori – vien medziai kokie, beveik kiekvienas is ju, perkeltas i Lietuva, taptu ne mazesne nacionaline vertybe nei paramstyta Stelmuze:)

Taip ir trenkemes tuos 14 km – kai jau atrodo, kad namai jau cia pat, isdygsta zenklas, kad tik pusiaukele. Tai paspartinom tempa ir tiksla nusikale pasiekem po 6 valandu – su vieninteliu 20 min. sustojimu pietums (konservai) visas 6 valandas ejom nesustodami. Ne tik del to, kad skubejom iki sutemstant, bet ir del kazkokiu mazu siurbeliu – vos sustojus jos garantuotai bandys isisiurbti i koja. Judant mazesne tikimybe, kad jos spes prikibti prie bato, bet vis tiek spedavo. Laikas nuo laiko patikrindavom batus – as is viso radau 3 (dar viena ant nugaros), Edita 2 siurbeles batuose, gerai, kad nespejo per kojine prasisiurbti.

Ne vienam is musu keturiu po situ kilometru nesinorejo net pagalvoti apie dvieju dienu zygi dziunglese su nakvyne – su gidu ok, bet tada ne taip idomu. Kojas jutom dar pora dienu.

Saltinis: 100 dienų avantiūra Azijoje

Booking.coms
storyLazyload();