Madagaskaras: Viena savaitgali Afrikoje


Amerikiečiai sako, kad automobilis tai laisvės simbolis, ir Amerikoje tai tikriausiai taip ir yra, bet pasaulyje yra tokių vietų, kur automobilis tave daugeliu atvejų tik apriboja. Automobiliu judėti čia nėra paprasta tiek mieste siauromis, vingiuotomis, kalnuotomis ir prigrūstomis gatvelėmis kur kiekviena gatvelė yra ne tik kelias transporto priemonėms, bet ir prekyvietė, šaligatvis, susitikimų, o ne retai ir nakvynės vieta, tiek ir už miesto, jeigu tik nori pamatyti kiek daugiau negu keleto pagrindinių šalies kelių apylinkes ir turistines vietas. Net esant sausajam sezonui daugelis kelių automobiliui yra neįveikiami. Tačiau motociklas čia tinka visiems gyvenimo atvejams ir pasijauti tikrai laisvas tiek vingiuodamas tarp automobilių kamštyje mieste tiek išlėkęs savaitgaliui pasiganyti po apylinkes. Gali pasukti į bet kokį šunkelį tik pamatęs tolumoje ką nors įdomaus ir tik taip gali atrasti tikrai kažką neįprasto.

Pasukęs į pirmą, man pasirodžiusį įdomų, miško takelį savaitgalio kelionės pradžioje sutikau piemenį ganantį zebu kalnuose, susikalbėti žinoma nepavyko tik maloniai pasisveikinom, nes prancūzų kalba piemenims nėra reikalinga, tačiau kai jis, pamatęs zebu rupšnojančius kažkokius augalus, kurių tikriausiai jiems nevalia liesti, pradėjo šaukti waka waka, supratau kodėl visur, kur benuvyktum čia gali išgirsti Shakiros muziką ir vaikus šokinėjančius ir deklamuojančius jos dainos priedainį.
Pakeliui, pradėjus svilti rankoms nuo saulės, suvokiau dar vieną elementarų dalyką, čia praktiškai neįmanoma nusipirkti pirštinių. Nieko nuostabaus, vietinis klimatas nesuteikia progų jų naudoti, bet jų nėra ne tik motociklų ar sporto prekių parduotuvėse, nes malagasių rankos nesvyla nuo saulės taip kaip baltaodžio europiečio, bet ir vietiniuose „senukuose“ ar degalinėse nėra net darbinių pirštinių, nes dirbti su pirštinėmis čia nėra įprasta. Pirštinės čia yra tik prabangos aksesuaras ir vienintelės pirštinės kurios tikriausiai čia yra žinomos tai tik grakščios kolonizantų damų pirštinaitės.
8 kilometrų atkarpa, pasukus nuo pagrindinio kelio, nors ir vedanti į tikrai turistinę vietą prie geizerių, tinkama tik specialiai paruoštiems visureigiams. Net ir motociklu man kaip pirmą savaitę vairuojančiam tai buvo išbandymas. Privažiavęs užtvarą susimokėjau „vaza“ (užsieniečio) mokesčius už įvažiavimą ir parkingą, vietiniams nemokamai. Prie geizerių mane jau modamas ranka pasitiko gidas Vincentas, matyt išgirdęs mano kinietiško variklio griausmą, nuvedė tiesiai prie pirmo geizerio, kur mano nuostabai išvydau geltoną nuo sieros kalvelę, kurios viduryje styrojo plastikinio vamzdžio galas ir iš jo tryško „fontanas“. Tada tikriausiai pamatęs mano abejingą išraišką Vincentas ištraukė ta vamzdį, vanduo vis dar liejosi, bet jau ne fontanas ir nerūpestingai paaiškino „this is natural“.

Vienas iš gidų parodė olą kurios pakraštyje iš žemės eina kažkokios dujos ir pademonstravo atsiklaupęs ant kelių kaip jas įkvėpti ir primygtinai reikalavo, kad ir aš tai padaryčiau. Įkvėpiau, jausmas kaip gazuoto gėrimo ne į „tą gerklę“ gurkštelėjus. Tada jis paėmęs kirminą nuo žemės padėjo jį į ta vietą kur aš įkvėpiau tų dujų ir pademonstravo kaip jis iš kart padvėsė, bet jo žodžiai, kad tai sveika plaučiams ir sinusitui gydyti tinka kiek nuramino. Ir kiti geizeriai nebuvo labai įspūdingi, kur kas didesnį įspūdį paliko gidai, taip kaip visur čia jų atsirado daugiau, jų draugiškumas ir paslaugumas, noras sužinoti kas tu iš kur tu, nusifotografuoti, pasikvietė net kažkokią „madam“ kartu papozuoti, puiki nuotrauka gavosi.
Net jeigu tai tik triukai turistams juose tikrai yra ir dalis malagasių širdies. Apžiūrėjus geizerius pavaišinau gidus ir madam cigaretėmis, atsirado dar keletas susidomėjusių žmonių, sustoję ratu pasišnekučiuodami surūkėme „taikos pypkę“. Jaučiau norą dar pabūti toje draugijoje, bet jau temo ir dar nežinojau kur nakvosiu.
Iš molio drėbtame mažame, bet labai jaukiame bungale kuriame apsistojau, kaip visada pasitiko įdomus kvapas, atidaręs langus nuėjau į restoraną vakarieniauti. Vienas iš darbuotojų šiek tiek kalbėjo angliškai tai pasišnekučiavom, papasakojo apie vietines įžymybes ir ne tik turistines vietas, kurių viena kitą dieną man paliko nepakartojamų įspūdžių. Buvau vienintelis klientas tą vakarą, bet kaip ir visur Madagaskare čia zujo krūva personalo, trys žmonės virtuvėje du prie baro ir trys muzikantai. Muzikantai tikrai verti pagyrimo, tas vietinis tautinis instrumentas, bambuko geras pusmetris ant kurio išilgai ištemtos stygos iš žvejybinio valo ir skirtingose vietose įbrukti medžio gabaliukai skirtingoms natoms išgauti pasirodo ne tik liaudiškoms primityvioms melodijoms skirtas. Akomponuojant gitarai muzikantas meistriškai ir iš „dūšios“ grojo populiarias vakarietiškas melodijas, kurios sumaišytos su kolbele vyno ir taurele tok`o nunešė mane tą vakarą kažkur toli ir grąžino atgal džiaugtis šia akimirka.

Kitą rytą pirmiausiai nusprendžiau aplankyti ne krioklį, tos vietos įžymybę, bet vieną iš tų vietų apie kurią pasakojo pašnekovas restorane. Su trijų žmonių pagalba pagaliau pavyko rasti kraterį kalnų apsuptyje, antras išbandymas man ir motociklui, nustebino tai, kad visas krateris dirbama žemė. Šlaitai statūs kaip Gedimino kalno, bet visas užsodintas daržovėmis. Ir aplink stūksantys visi kalnai lygiai taip pat įdirbti, užsodinti ir prižiūrėti, tikras kalnų ūkis. Neturiu supratimo kaip reikia įdirbti žemę tokiose vietose ir kaip jie ten užsikabaroja sodinti ir derlių nuimti į tokią aukštybę. Bet tikriausiai derlinga, vulkaninėmis nuosėdomis padengta žemė atperka visus vargus.

Įkvėptas vietinių ūkininkų sugebėjimų panorau ir aš užlipti į kokį kalną. Išsirinkau aukščiausią aplinkui esantį, kurio tik du trečdaliai buvo dirbami, aukščiau žaliavo tik žolė. Matyt ir vietiniams ūkininkams jau buvo per aukštai kopti.
Po gero pusvalandžio kopimo į kalną pasibaigus daržams, buvau labai nustebęs kai ten viršuje pamačiau besiganančias karves, kurių iš papėdės net įžiūrėti neįmanoma. Zebu buvo nustebę ne mažiau už mane, žiūrėjo į mane kaip į naujus vartus.
Įveikęs paskutinį trečdalį, pačioje viršūnėje radau kelis guavos krūmus. Gal tai tik sutapimas, bet tarp daugelio mažų ir žalių vaisių buvo tik vienas prinokęs - skirtas man.
Nuo kalno viršūnės atsiveria nenusakomi vaizdai. Apačioje žioėjantis krateris, virš kurio ežeras su salomis, kalnų masyvai su daržais. Tikriausiai kiekvienas apačioje esančio miestelio ūkininkas turi savo kalną ar kalvą, kurį prižiūri ir puoselėja.
Besigėrint vaizdais ir valgant tą vienintelį vaisių atskrido erelis, kuris išskleidęs sparnus prieš vėją kybojo virš manęs geras dvi minutes ir stebėjo mane, tyrinėjo gal kaip priešą, gal kaip grobį, gal tiesiog iš smalsumo. Buvo malonu susipažinti ir pažiūrėti skrendančiam ereliui į akis, pasijutau gal kiek nejaukiai ir labai pagarbiai kaip įžengęs ne į savo teritoriją.

Nusileidus, prie motociklo jau stoviniavo vaikų būrys, su tokiais pat guavos vaisiais rankose ir mandagiai siūlė apsipirkti. Nutariau leistis į miestelį kita kalno puse, keliu kurį pamačiau būdamas kalno viršūnėje. Bet greitai supratau, kad tai ne kelias, o tik siauras takelis nubarstytas dideliais ir mažais akmenimis ir vietomis toks siauras ir gilus, kad motociklas tiesiog pakimba ir užstringa. Čia į pagalbą greitai atskubėjo tie patys vaikai, kurie siūlė nusipirkti guavų. Jie rodė užžėlusi taką, rinko akmenis iš po ratų kol aš lėtai riedėjau į priekį ir vietomis „panešdavo“ motociklą kai tas užstrigdavo. Trečias mano ir motociklo išbandymas. Po šitos išvykos ant motociklo pradėjau jaustis kaip patyręs baikeris, nors tai tik pirma savaitė mano vairavimo. Nusileidus į miestelį vietinės moteriškės aikčiojo iš nuostabos ir klausė vaikų ar tikrai iš ten aš nusileidau.
Susimokėjau kiekvienam po tūkstantį ariarių saldainiams, nusifotografavom ir atsisveikinom. Patraukiau įžymiojo krioklio link, nors dabar, po šito kalno jis jau nebeatrodė toks svarbus.


storyLazyload();