Pora metų nieko nerašiau, nors daug kur keliavau. Tiksliau – rašiau tik sau. Atrodė, kokia prasmė, visi visur keliavę, viską matę, patyrę, ir net daug daugiau ir daug labiau nei aš. Ir ta mano mėgėjiška rašliava tikrai niekam neįdomi. Bet čia kažkurią dieną smalsumo dėlei pasižiūrėjau savo skaitytojų skaičių – virš 44 tūkstančių! Pasirodo, kažkas skaito, gal ir pasinaudoja mano patyrimu? Tai dar pakankinsiu jus savo rašinėliaisJ
Papasakosiu savo įspūdžius apie Londoną – miestą, į kurį seniai norėjau ir kurio labai bijojau. Man atrodė, tai tokios džiunglės, kuriose mes pasimesime kaip šapeliai vėjyje. Kadangi šis miestas buvo didžiulė sūnaus svajonė, todėl balandžio mėnesį per mokinių atostogas dar prikalbinau kolegę su sūnumi ir išskridome penkiese, kad drąsiau būtų. Labai ilgai ir stropiai dariau namų darbus, mintinai išmokau metro planą, susirezervavau visur bilietus, vos ne minučių tikslumu sudėliojau lankytinas vietas. Čia vėl gi suveikė tai, kad skridome ne vieni, todėl užsikroviau ant savo pečių atsakomybę, kad tik viskas būtų gerai.
Buvo ne tik gerai, buvo tobulai. Buvo taip gerai, taip lengvai Londoną pasiklojome po savo kojomis, taip tas miestas papirko, nupirko, sužavėjo, kad tik grįžę, po kelių mėnesių išskridome ten vėl. Antrą kartą – dviese su sūnumi. Gyvenime taip nėra buvę, kad apsisukę grįžtume į tą pačią vietą, ir dar kad dviese! Aš, kuri amžinai visur viską pametu, išmėtau, nesužiūriu ir paauglys sūnus. Be vyro, kuris mus prižiūrėtų, rankiotų mūsų daiktus ir pan. Na, ir savaime suprantama, antroji kelionė nebuvo tokia sklandi, pačią pirmąją dieną, važiuojant iš Lutono oro uosto, autobuse palikome sūnaus telefoną. Naujutėlį, tik prieš pora mėnesių įsigytą, brangų. Paskutinę viešnagės dieną beveik visą laiką skyrėme telefono paieškoms, apėjome ne vieną kontorą, biurokratinė sistema pas juos kaip čia pasakius, deja, telefono taip ir nesusigrąžinome.
Todėl nuotaika, aišku, šiek tiek sugedo. Bet nežiūrint to, vienas iš labai stiprių įspūdžių – nepaprastas žmonių paslaugumas. Tikrai to nesitikėjau, o bendrauti, susidurti su Londono gyventojais teko nemažai ir visi be išimties: praeiviai, metro darbuotojai, vairuotojai, pardavėjai, padavėjai, ofisų klerkai, muziejų tarnautojai, - demonstravo malonumo, draugiškumo, paslaugumo stebuklus. Ir su jais bendraujant aš tikrai patikėjau, kad jie visi ne tiek dirba savo darbą, o nuoširdžiai nori mums pagelbėti. Net mano gana gilūs rasistiniai įsitikinimai (taip sūnus apie mane sako), nes bendrauti teko su įvairių rasių ir tautybių žmonėmis, čia susvyravo.
Todėl antrą kartą į Londoną skridome kaip į namus, jautėmės tokie viską žinantys senbuviai. Toks tas milijoninis miestas neklaidus ir aiškus. Toks tas miestas ypatingas: daugiatautis daugiasluoksnis, karališkas, modernus, konservatyvus, triukšmingas, labai ramus, nostalgiškas, kreiziškas, išprotėjęs, rėksmingas, prabangus, kaimiškas, žalias, jaukus, savas. Pasaulio bamba. Jame pramogos, menai, istorija, šopingas, sportas ir kas tik nori. Atskiri rajonėliai, kaip atskiri visiškai skirtingi londonai viename mieste, pavyzdžiui, bohemiškasis Kamden Taunas ir tylus, jaukus Noting Hilas su savo spalvotais namukais. Kadangi aš esu didelė tiek Hju Granto, tiek Džulijos Roberts gerbėja, todėl man buvo šventas reikalas surasti garsųjį knygyną. Ir susiradau, dabar ten suvenyrų parduotuvėlė. Rugpjūčio mėnesį mes buvome kaip tik tuo metu, kai Noting Hile vyko garsusis karnavalas. Mūsų visos dienos, išskyrus paskutinę, buvo suplanuotos, šį kartą mes važiavome šiek tiek toliau už Londono, vakarais ėjome į teatrą, todėl karnavalui neliko laiko. Paskutinę pusę dienos malėmės po miestą, bandydami atgauti telefoną, o paskui jau neberizikavome vykti į Noting Hilą. Prisiskaičiau, kas ten darosi, kokios spūstys, kad valandą laiko užtrunka pereiti iš vienos gatvės pusės į kitą - ir pabijojau, kad lėktuvas neišskristų be mūsų. Bet karnavalui pasiruošusių, išsipuošusių žmonių matėme daug.
Abu kartus gyvenome tame pačiame viešbutyje – Charlotte Guest House, Sumatra Road-e. Jeigu jau ir antrą kartą apsistojome ten pat, vadinasi, viskas mums ten tiko ir patiko. Ir rugpjūčio mėnesį, kai atvykome – tarsi į namus sugrįžome. Labai gera rami vieta, ne centras, aišku, antros metro zonos pakraštys, centro neįpirkome, bet iki centro nuvažiuoti užtrunka 20-30 minučių; šalia West Hampstead underground ir overground stotys, daug restoranėlių visiems skoniams – itališki, kinietiški, tailandietiški, kepyklėlės, TESCO prekybos centras, dirbantis iki 22 valandos. Mums buvo svarbu tai, kad rytais maitino labai gerais pusryčiais. Tai, žinoma, buvo kiaušinis, paruoštas keturiais ar penkiais variantais, bet labai skanu ir sotu. Kambariai visai paprasti, bet yra viskas, ko reikia. O didžiausias šio viešbučio privalumas – darbuotojai, neįtikėtinai mieli, paslaugūs, draugiški, suprantantys iš pusės žodžio, patariantys. Taip pat galima nemokamai pasilikti bagažą, užsako taksi nuvežimui/atvežimui į oro uostą. Pirmą kartą, kadangi buvome penkiese, užsisakėme taksi, visai apsimokėjo. Antrą kartą mums dviems taksi tikrai buvo per brangu, todėl internetu nusipirkau bilietus National Express autobusu ir puikiaisiai, šiek tiek daugiau nei per valandą, iš Lutono oro uosto atvažiavome iki Baker street metro stoties; nuo jos mūsų West Hampsteadas – ketvirtas sustojimas. Bilietas autobusu vienam žmogui į vieną pusę man kainavo 5 svarus. Tikrai labai patogus susisiekimas, nereikia baimintis ir pavėluoti į autobusą. Mums taip ir buvo, lėktuvas vėlavo, jau nebespėjome tam laikui, kuriam buvo nupirkti bilietai, bet galima sėsti į sekantį busą.
Mieste važinėti patogiausia su Oyster kortele, galima pirkti kelioms dienoms, galima įnešinėti kažkiek pinigų, juos išvažinėjus, vėl papildyti, taip pat galima susigrąžinti įdėtus pinigus, jei daugiau kortelės nebereikia. Ji galioja metro, autobusuose, overgrounde, DLR. Kortelę būtina žymėti tiek įeinant, tiek išeinant iš metro. Metro Londone labai aiškus ir patogus, tiesiog tobula transporto priemonė. Vienintelė, kiek teko susidurti, bjauri stotis – Covent Gardenas. Ne piko metu tai viskas gerai, yra liftai, bet kartą vakare pataikėme į baisias grūstis, prie liftų kilometrinės eilės, todėl nutarėme nelaukti ir lipti laiptais. Bet kiek tų laiptų! Ant sienų ir parašyta buvo skaičiais, kiek jau užlipai, kiek dar liko, bet mažai tikrai nepasirodė, širdis vos neiššoko.
Autobusais važiavome tik vieną vakarą, kai, grįžtant iš Kamdeno, uždarė remontui metro stotį. Tai buvo mūsų pirmasis vakaras mieste, mes net savo viešbučio adreso nelabai žinojome. Na, ir prisivažinėjome tais autobusais, kol pataikėme į savo rajoną.
Apskritai man buvo labai smalsu, kaip gi čia atrodo tas eismas kita puse. Nors daugelyje vietų net ant grindinio yra parašyta, kurion pusėn žiūrėti, bet aš niekaip neįsikirtau ir sukiodavau galvą iš karto į abi puses. Bet šiaip gal tik pirmą dieną vis atrodė, kad mašinos be vairuotojų važiuoja, o paskui visiškai nestebino, nejaučiau jokio skirtumo, net neįdomu.
Pirmą kartą atskridę, mes lėkėme atsižymėti prie visų svarbiausių objektų. O kadangi ne visi jie verti didelio dėmesio, todėl šiame pasakojime – mano subjektyvūs vertinimai ką būtina žiūrėti, o ką galima ir aplenkti. Visus siaubus, vaškines figūras palikome ramybėje, nieko apie tai nepapasakosiu.
