7 diena
Ryte vos nepramiegam išvažiavimo laiko, štai ką reiškia sėdėti iki vėlumos)) Vairą sukam Žemaitijos pusėn. Pirmiausia link Dauginčių atodangos (55.951285, 21.550052) - vakarykščio susitikimo rekomendacija, kaip ir kavinė „Karčema“.
Link stovėjimo aikštelės tenka nudardėti kelis kilometrus žvyrkeliu. Iki atodangos kylame vienu keliu, nusileidžiame kitu- laipteliais. Nuo atodangos viršaus atsiveria vingiuojanti Minija, tačiau vaizdas manau geresnis pavasarį, kada dar lapija nėra pilnai sužaliavusi.
Šalia takelio pamatau baravyką, vyras suranda kitą. Ot tai gerumas. Šalia randam dar kelis. O vieną randu kelme prie pat suoliuko.
Norėjosi išgerti kavos, tačiau prie mašinos taip įkyriai puola musės ir akliai, kad pakuojamės ir lekiam toliau. Iki Kulių. Kuliai - tobulai tvarkingas mažučiukas miestelis. Kiekvienas kiemelis tarsi parodinis. Iš tolo baltuoja Šv. Vyskupo Stanislovo bažnyčia (1900 m.). Stojame prie bažnyčios. Susėdę šalia ant akmeninės tvorelės be skubos pasimėgaujame kava.
Kuliuose savo laiku vikaru dirbo J. Tumas – Vaižgantas, pas gimines gyveno Sofija Čiurlionienė-Kymantaitė. Būtent Vaižgantas buvo pirmasis Sofijos lietuvių kalbos mokytojas. Kuliai garsūs Sofijos festivaliu organizuojamu Valentino Masalskio, nusprendusio Kuliuose įleisti šaknis. Kulių bažnyčios parke festivalio menininkų dovanos- skulptūrinės instaliacijos , iš kurių didžiausia - Vaižganto akiniai.
Keli kilometrai už Kulių kavinė “Karčema”, kur siūlomi ir žemaitiški patiekalai. Gaila, bet staliukų lauke nėra. Gerai, kad viduje patalpos didelės. Kadangi retai kur būna, imu kraujinių vėdarų ir sriubos, vyras kepsniuką (po pusę porcijos).Pigu ir skanu.
Karčiamoj parduoda ir šviežią duonytę, spurgas, bandeles. Išeidami nusiperkam duonytės ir spurgų. Spurgomis paskanausim su savo kava (vis tiek termosas pilnas) lauke pavėsy. Bet tai kooookio skanumo spurgos- tos tikros, iš vaikystės.
Pasivaikštom po teritoriją. Tiesą sakant užtrunkam - teritorija tikrai labai didelė, yra kur pasižvalgyti, pasigrožėti.
Netoli Plungės nusiplaunam nuo automobilio Latvijos ir Lietuvos žvyrkelių dulkes ir link Plungės dvaro atriedam švarutėliai. Senokai norėjau čia užsukti. Dvaras uždarytas ir neteko pasižvalgyti viduje, bet sunku akis atitraukti ir nuo fasado.Reto grožio neorenesansinio stiliaus M. Oginskio rūmai.
Ši pavardė man siejasi su rafinuotumu, elegancija ir muzika. Ir nenuostabu. Jau nekalbant apie M. K. Oginskio kūrinius, tiek Rietave, tiek Plungėje broliai Oginskiai (kompozitoriaus anūkai) įsteigė po muzikos mokyklą ir simfoninį orkestrą. Plungėje mokėsi Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.
Prisėdu ant suoliuko kitoje rūmų pusėje… Atrodo tuoj atsidarys durys ir į parką įžengs damos pasipuošusios baltomis ilgomis suknelėmis, slepiančios žvilgsnius po plačiabrylėmis skrybėlėmis….
Ūksmingo parko alėjos nuveda iki tvenkinių su romantiškais tilteliais. Paglostau senuosius medžius. Nuostabi šios vietos energetika skleidžianti didingą ramybę.
Išeinant sustojame pasigrožėti fontano šokiu rūmų fone.
Vakarop atriedame į Kairiškius. Vėl, kaip ir pernai, apsistojame “Sauna House…”, kur šeimininkai pasitinka, kaip seni draugai. Paragina skanauti serbentus, agrastus ir trešnes (nėra geriau nei tiesiai nuo krūmo ar medžio). Šuva jau paaugęs ir veržiasi draugauti. Pailsėjus terasoje (kai kas spėjo ir greit baravykus apvirti), nueiname patikrinti Virvyčios upelio. Pro tvarkingą pliažiuką sruvena nusekusi upė.
Vakaro saulė nuauksina rugių laukus.
Grįžę stabtelim kieme pasikalbėti su šeimininkais, ruošiančiais vantas pirčiai (mums pirtis kaip tik šyla). O po pirties nėra nieko geriau, kaip gurkšnojant vyną ir supantis terasos sūpynėse palydėti krintančią už tvoros saulę…
8 diena
Rytas prasideda gausiais pusryčiais. Čia kitaip nebūna)) Net paprašau, kad kitą dieną patiektų mažesnes porcijas))
Diena nusimato karšta, tad Menčių karjerą išbraukiam iš numatyto sąrašo – nesinori kepti saulėkaitoje. Sėdim terasoje ir taip tingisi kažkur toli važiuoti…. Iš tos tinginystės gimsta planas nulėkti toliausiai iki Viekšnių – viso 13 km - pakeliui užsukant į porą vietelių, vieną iš kurių rekomendavo šeimininkas.
Gera važiuoti keliukais tarp mažų miestelių. Automobilių vos vienas kitas.
Viekšniai ne vieną šimtą metų skaičiuojantis miestelis (minimi nuo 1253 m.). Kaip dažniausiai ir būdavo, miestelyje įsikūrė žydai. Jų bendruomenė didėjo, tad buvo pastatyta sinagoga. 18 a. rabinas Aba Joffe miestelyje pastatė ir vaistinės pastatą.
Dabartiniu metu Viekšniai ramus miestelis, iš tolo pasitinkantis baltuojančiais bažnyčios bokštais. 1915 m. apšaudant bažnyčia buvo apgriauta, tačiau 1921 m. kunigo dėka atstatyta, stengiantis išsaugoti pirminę išvaizdą.
Šalia bažnyčios paminklas Vytautui Didžiajam, pastatytas 500-ųjų mirties metinių atminimui.
Kitoje gatvės pusėje jaukiame namelyje glaudžiasi profesorių M. V. V. Biržiškų memorialinė ekspozicija (tą dieną, deja, nedirbo). Viekšniai Mykolo, Vaclovo ir Viktoro Biržiškų gimtinė. Žinoma šeima daug nuveikė krašto labui. Daktaras Antanas Biržiška pasirūpino pastatyti sveikatos namus. Viekšniuose veikiantis sveikatos centras pavadintas Biržiškos vardu.
Miestelio centre akys užkliūna už baltomis langinėmis padabintos senosios Viekšnių vaistinės, tos pačios, kurią pastatė rabinas Aba Joffe. Turbūt tai seniausias Viekšnių pastatas. Vėliau pastatą įsigijo provizorius Fiodoras Geldneris ir pristatė dar du gyvenamus kambarius. 1960 m. čia buvo įkurta senų farmacijos reikmenų ekspoziciją, skirta vaistinės 100-mečiui paminėti su autentišku 19 a. kaimiško tipo vaistinės apstatymu, vaistų gamybos įranga. Šiuo metu vaistinė uždaryta rekonstrukcijai.
Nudardam iki Viekšnių raudonų plytų vandens malūno (1897 m.) Pasirodo karo metu būtent jis aprūpindavo miestelį elektra. Nemažoje pievoje šalia malūno mes beveik vieni, tolėliau įsitaisęs žvejas tyko laimikio. Vanduo garma per betonines terasas, ragindamas prisėsti šalia ir atsivėsinti.
Prie malūno pasirodo jauna moteris su dukra. Kol atsistojusi fotografuoju, moteris, žengianti sparčiu, žingsniu priartėja ir tik pasisukus man eiti atgal, vos nenubloškia manęs į vandenį. Spėju atšokti ir paeiti toliau. Atsistojusi lygiai toje pačioje vietoje, kur stovėjau, pasidaro porą selfio nuotraukų ir skuba atgal))) Vyras žvilgsniu rodo- pažvelk atidžiau į ją. Ant ružavų marškinėlių užrašyta “Dar graži, o dabar ir protinga”)))))
Palei upę nueiname iki kabančio tilto. Pro šalį einanti viekšniškė kažkam telefonu aiškina kad eis dabar per beždžionkę))
Grįžtant pakeliui užsukam į Mangusto parko taką (56.228015, 22.550581), išklotą mediniais takeliais. Tik įžengę surandame kazlėkų saleles. Prisirenkame, bus pietums.
Take visiškai vieni. Nei kilometro neturintis takas papuoštas menininko A. Viskanto medinėmis skulptūromis. Įrengtos ir sūpynės, čiuožyklos vaikams. Skendintis kuplių medžių pavėsyje, takas tikra atgaiva karštą dieną.
Išėjus matome skelbimą, kad takas parduodamas. Gal kas norite įsigyti?
