Lietuva: Žemaitijos expressas: dviračiu Šiauliai - Šventoji

Idomios būtybės vyrai... senstant atsiranda nauji poreikiai – sodybos, motociklai, jaunos sekretorės... arba įvairūs iššūkiai siekiant įrodyti sau ir kitiems, kad dar yra parako kažkur gyliai viduje... Ko gero ir aš priėjau slenksti kai atsiranda poreikis įgyvendinti seną jaunystės svajonę, sėsti ant dviračio ir per savaitgalį iš gimtųjų Šiaulių dviračiu numinti iki pajūrio pasigrožėti saulėlydžiu. Tiesiausiu keliu minti būtų banalu ir nesaugu dėl intensyvaus eismo, nuobodu ir per daug paprasta... tad susidėliojau įdomesnį pažintinį maršrutą ir žydint pievoms, tulpėms ir sodams išsiruošiau savęs ir Žemaitijos pažinimo kelionėn...


Šeštadienis apie 125km (Šiauliai – Kurtuvėnų RP – Beržėnų dvaras – Užventis – Varnių RP – Telšiai)
Liaudies patarlė sako netepsi – nevažiuosi, tad dar neišvažiavus iš Šiaulių stoju Akropolyje, nusiperku tepaliuko, susitepu grandinę ir į kelią.
Kelias laukia ilgas tad neskubėdamas dviračiu takeliu minu iki Kurtuvėnų, kuriuose stebina nematytas sujudimas. Pro automobilius ir gausybe turistu vos pralaviruoju iki dvaro svirno, kur išsiaiškinu jog vyksta pėsčiųjų žygis „Knygnešių keliais“, kuriame žygeiviai pasirinktinai įveikia 18, 28 ar net 41 km trasą. Net pavydas bamba graužia kaip norėtusi sudalyvauti, bet ko gero neverta mesti kelio dėl takelio...


Kurtuvėnų regioninis parkas savas kiemas kuriame prabėgusi jaunystė, tad drąsiai nardydamas miško keliukais pro Pašvinio akmenų kalniukus, mistiška Kryžių kryžkelę, gaivinančius Svilės šaltinius, užburianti Juodlės ežerą keliauju į Šaukėnus.


Kadaise sakoma čionai buvus nuožmaus dvarininko, katras nesibodėdavo nuplakti prasižengusiu baudžiauninkų, o šie plakami taip šaukdavę, kad dvarą, o vėliau ir miestelį pavadino Šaukėnais. Miestelyje stabteliu prie Švč. Trejybės bažnytėlės kuri nei architektūriniu subtilumu, nei išvaizdumu nestebina. O štai dvarelis kuriame įsikurusi psichiatrijos ligoninė nors ir slepiasi už tvorų ir spygliuotų vielų, stebina viena idomia istorija. Dvaras minimas nuo XV amžiaus, jojo šeimininkai buvę Šemetos, vėliau Gorskiai, o viena Gorskytė jaunystę praleidusi Šaukėnuose, vėliau ištekėjusi už Komorovskio, susilaukusi vaikų, anūkų... vienas kurių Bronislovas Komarovskis 2010 – 2015 metais buvo Lenkijos prezidentu.

Artėjant link Beržėnų virš medžių kyla pilies bokšto kuorai. Nors ir apleisti dvaro rūmai visgi atrodo didingai tartum reprezentacinė pilis. Viskas kas didinga šiek tiek baugina, pasakojama kad siaučiant stipresniam vėjui aidi paslaptingi garsai, o vietiniai kuždasi, kad tai nerimstančios sudegintų raganų vėlės, kurių sąrašą saugojęs dvarininkas Stanislovas Gorskis... nors raganų niekas lyg ir nematė, visgi vietiniai siaučiant vėtroms ar sutemose dvarelį – pilaitę mieliau lanku apeis...

Keliaujant link Užvenčio visai nurimo vėjas, tad nors be vėjelio, tačiau smagiai mindamas kirtęs tiltelį per Ventą netrukus puikavausi Užvenčio vandens malūnu, tvenkiniu, parku, tilteliais ir šniokščiančio vandens čiurlenimu. Atsigrožėjęs vaizdais susiradau akmenėlį, šalimais suoliuką ir medžių paunksmėje pasiserviravau turistinius pietus, tiesa ne labai skanius, ne labai sočius, bet su nostalgiškai gardžiu desertu. Aš puotauju, o kadaise šių medžių paunksmėje garbūs mūsų tautos kultūros puoselėtojai Šatrijos Ragana, Povilas Višinskis kūrė literatūros šedevrus... Nors jų raštuose apie vietos Tada Blinda neaprašyta, tačiau vietiniai senoliai pamena Stepono Rickaus tarpukario plėšiko nuotykius, kai šis tai ponaičiu, tai luošiu, tai kunigėliu persirengęs ne vieną turčių apmaudavęs, o vargšams padėdavęs, tad nors už jį ir buvo siūlomas atlygis niekas jojo neskundęs, o jei policininkai ir užspiesdavę į pasalą šis visuomet rasdavęs kaip išsisukti. Mažu ka, koks mokyklos suolą trinantis mažius susidomės ir parašys šią istoriją, kuri kada nors galbūt taps kaip legenda apie Blinda. O aš atiduodamas pagarba ne razbaininkams, o dievams užsuku į bažnytėle, pasigrožiu išraiškinga koplytėle, virš namų stogu pupsančiu šuliniu ir keliauju link Varnių. Antrąsyk važiuodamas per Ventos tiltelį, tik į kitą pusę prisimenu seną legendą, kurioje ko gero yra tiesos... kad ir iš kur bevažiuotum turi pravažiuoti pro Ventą tad ir miestelis vadinamas Užvenčiu.


Nepatingėjau užsukti į Kolainių bažnytkaimi, kuriame prieš mūro bažnyčia stūkso gražuolė medinė cerkvė, kartais netikėti atradimai džiugina labiau nei suplanuotos įdomybės...


Prisipažinsiu – Moteraitės piliakalnis apsuko mane aplink pirštą, kupinas vilčių pamatyti nepakartojama reginį į papėdėje esantį Pavandenės miestelį, šalimais tyvuliuojanti Gludo ežerą iš paskutiniu jėgų vargais ne galais užsistūmiau savo dviratį trandalietą į viršukalnę, tikėjausi nepakartojamo reginio ir še tau boba devintinės... jokio reginio tik medžių viršūnės, o kitoje pusėje arimai ir pievos, o pievoje karvių banda. O prie ko ta karvių banda – paklausite, o gi pravažiavau apie 70km ir tik dabar pamačiau karves, Lietuva keičiasi neatpažįstamai. Nežinau džiaugtis ar liūdėti... filosofiškai susimąsčiau, o vėliau hipiškai sau užsidainavau:

Gimiau nei per anksti,
Nei per vėlai.
Gimiau pačiu laiku.

Jei būčiau gimęs prieš tūkstantį metų, –
Negalėčiau sakyt, kad gimiau per anksti.
Žolė – ta pati,
Medžiai – tie patys,
Laisvės troškimas – tas pats.

O jei gimčiau po tūkstančio metų, –
Negalėčiau sakyt,
Kad gimiau per vėlai.
Žolė – ta pati,
Medžiai – tie patys,
Laisvės troškimas – tas pats.

Gimiau nei per anksti,
Nei per vėlai.
Gimiau pačiu laiku.

Nuo Sprūdės piliakalnio vaizdelis kur kas geresnis, aikštelė, laiptukai, informaciniai akmenys su nuorodomis džiugina keliautojus (o ir dvirati palikus kalno papėdėje, nors šioks toks jauduliukas kutena nervus, bet tarytum ant sparnų užleki į viršūnę). Šis vaizdelis anot legendos patikęs ir karaliaus Mindaugo broliui Sprūdeikai, kuris čia pilį pasistatęs.

Žvyrkeliu tarp užpelkėjusio Biržulio ir gamtinio rezervato – Stervo ežero smagiai sau riedu link Varnių. Stabteliu pasižvalgyti nuo dailiai įrengtu bokštelių su informaciniais stendais – užburia mistinė pelkėjančio Biržulio didybė. Visuomet mėgau pelkes, juose iš vienos pusės tyku ramu mažai žmonių, iš kitos pusės kur vanduo ten gyvybė, įprastai knibžda įvairiausiu gyvių, esu sutikęs ir vilką, ir briedį, ir gervių... o kokia savotiškai graži augmenija... na bet čia ne kiekvienam, tikrai retas kuris pelkių gurmanas.

Pamatęs nuoroda į Spigino rago pažintinį taką su entuziazmu užsuku pasidairyti... kaip paaiškėjo be reikalo, mat beveik visa taką 1,2km teko dviratį tempti vos ne ant kupros... laipteliai, pelkė, rastų takai, kalniukas, pakalnė… takas ekstremaliai idomus pasivaikščiojimui, tačiau tikrai be dviračio ant kupros… atsinaujinę skausmai tuoj pat priminė apie kelio traumą, ir kad jau esu ne be visai jaunuolis…

Varniai dar iš tolo pasitinka augančiais bokštais, vienoje iš gatveliu prasilenkiame su sutanuotu dviratininku, šyptelėje viens kitam nuvažiuojame kiekvienas sau. Parduotuvėje nusipirkes Baltosios varnelės ledų ir mindmas link Lūkšto nustembu, mat skanaudamas ledu, per tiltelį virš Varnelės sau minu. Lūkštas pasitinka vakarėjančia ramuma, žmonių neperdaugiausiai, daugelis ramiai puotauja, poilsiauja, o kai kas net maudosi… gegužės 7d. Vakaro tylą sudrumsčia vandens dviratis, kuris daugiau girgžda nei plaukia, tačiau jaunimui visgi suteikia daug džiaugsmo. Tolyje palikdamas girgždesius, pro Varnius pamojęs M.Valančiui išlekiu link Telšių.
Skauda, oi skauda man kojelė skauda... pramynus apie 100km kelio sąnarys taria, kad jam gana. Kelelis link Telšių tampa pragaru, su stabtelėjimais pasisėdėjimams stotelėse, minimu sukandus dantis mintyse kartojant trenerio žodžius „per kančias į žvaigždes“, vargais ne galais pasiekiu Telšius. Viešbutukas, vakarienė, dušas, alutis skausmui numalšinti, tepaliukas kelio sąnariui ir miegutis.
P.S. Telšiai – Lietuvos kultūros sostinė 2016m. tad pažintį su Žemaitijos sostine atidedu atskirai kelionei.


Sekmadienis apie 110km (Telšiai – Plungė – Žemaitijos NP – Salantai ir Orvydų sodyba – Šventoji)
Nerami naktelė, nemielas rytelis, kai skauda vargšui vyreliui kojelė. Labiau patyrę sako, kad brangiausias turtas sveikata, bet aš dar matyt per jaunas, o gal per kvailas tad nusprendžiu keliauti toliau. Pirmieji kilometrai sunkūs, tačiau kuo toliau tuo lengviau ir smagiau minasi pro kalnelius, pienių laukus, kaimo sodybėles – kurios dažnu atveju labiau panašios į vasarnamius nei ūkininku sodybvietes.

Tolumoje pradeda matytis Plungės bažnyčios bokštai, kurie pamažu artėja. Nepakartojamas smagumas, kurio važiuojant automobiliu nepatirsi, 15 – 20 min. artėji link miestelio senuoju keliu, pamažu aiškėja kontūrai, pasitinka miestelis, o galu gale ir gražuolė bažnyčia. Tačiau ne bažnyčia labiausiai žavi keliautojus, o Oginskiu dvaras su parku į kuriu žavesio pinkles pasineriu ir aš. Per tiltelius tarp tvenkiniu negalėdamas atsigrožėti apžiūriu laikrodine, vartus, paieškau pagonybę, krivius ir vaidilutes menančio Perkūno ąžuolo, kol galiausiai išneriu prieš rūmus. Fantastiškai nuostabus dvaro kompleksas – vien dėl jo verta atvykti į Plungę. Nuo XVIa. minimas dvaras priklausė Valavičiams, Karpiams, Vilniaus vyskupui I.Masalskiui, Zubovams. Didesni indėlį dvaro ir miestelio istorijoje paliko Zubovai kurių valdymo laikais pradėti kasti tvenkiniai, formuoti parkas, pastatyta Florencijos stiliaus vila su laikrodžio bokštu ir oranžerija, miestelyje pastatė varpine, sinagoga, koplyčia. Beje prieš Napoleono žygius į Rusijos imperiją, čia lankėsi ir caras Aleksandras I.


Paskutinis ir geriausiai žinomas dvaro savininkas ji įsigijęs 1873 tapo Mykolas Oginskis, garsiųjų polonezų kompozitoriaus M.K.Oginskio anūkas, nors paveldėjo senelio dvarą Zalesėje (dabartinė Baltarusija), visgi įsikūrė šalia tėvonijos – Rietavo. Per 6 metus pastatė mus ir šiandien džiuginančius naujus dvaro rūmus, žirgyną, oficinas, su didžiulėmis iškilmėmis juos pašventino. Tačiau rūmų statybas gaubė paslapties skraistė, kol po II pasaulinio karo, tvarkant rūmus vienoje angoje neatrado paslėpto butelio su dokumentais, kuriuose lietuvių, lenkų ir lotynų kalbomis buvo surašyti rūmų statybos faktai ir kitos įdomybės. Beje išpildytas ir butelyje rastas Oginskio prašymas – radinį palikti kur jis rastas...
Oginskiu laikas dvaras tapo kultūros lopšys, o Oginskiai garsėjo ne tik kaip meno ir kultūros mecenatai (jų įkurtoje mokykloje mokėsi ir M.K.Čiurlionis), tačiau ir geradariai – įkurtoje prieglaudoje užauginę apie 200 našlaičių ir pamestinukų.
Turint laiko verta pasivaikščioti po miestelį paveizėti į varpinę ir bažnyčia, už gerą apsaugą padėkoti šv. Florijonui pastatytam ir saugančiam miestelį po 1894m. siautusio gaisro, pasimelsti Lurdo grotoje ar prie visų šventųjų koplyčios.

O jei mėgstate nuotykius ir gamta siūlau nuvažiuoti į vieną iš didžiausiu buvusiu Kuršių centru – Gondinga, Babrungo upelės vingiuose stūkso piliaklnis, netoliese jojo buvusi papilio gyvenvietė, šventasis alkakalnis, laidojimo pilkapynai. Tai didžiulis kompleksas žinant jojo istoriją paliekantis didinga ispūdį. Tačiau tiesa pasakius jame buvau seniau kaip prieš 5 metus ir bent tuomet masiniam turizmui jis nebuvo pritaikytas…
Viena iš gausybės legendu pasakoja, piliakalnyje esant požemio labirintų, kuriuose kadaise kraštą užkariavę švedų vikingai paslėpė didelius turtus (auksą – gold, nuo to ir piliakalnį goldinga-gondinga vadina), o juos saugoti pavedė velniams. Turtų sargai dažniausiai pasirodo prašmatnaus ponaičio pavidalu, naktį ateina pas apylinkės gyventojus ar stovyklautojus ugnies pypkei paprašyti...

Gerokai užsibuvęs gražuolėje Plungėje visai užsimiršau, kad diena turi pabaiga, o skrandis priminė, kad jėgoms palaikyti kartas nuo karto reikia pavalgyti, bet pilvukui teks pakentėti iki Platelių, kelias link kurių ne toks ir mielas – didžiausias srautas automobiliu verčia minti su vėjeliu, kad greičiau išsukti į šalutinį keliuką. Žemaitijos nacionalinis parkas – pradžiugina takeliais dviratininkams. Taupydamas laiką nusprendžiu važiuoti tiesiai į Platelius, neužsuku į Plokštynės šaltojo karo raketų bazę, visgi trumpam stabteliu Beržore – pasigrožėti medine architektūra ir supančiais ežerais, susigundau užlipti ir į Siberijos apžvalgos bokštą – be reikalo, vaizdas į medinius statinius pakelės ežerėlius labiau džiugina akį nei vaizdelis iš padebesų... Kad ir vaizdelis iš jachtklubo prieplaukos į Platelių didybę ir mistiškas salas mano akulioriams mielesnis, o ir kojas gaivinanti ežero vėsa prideda papildomo žavesio. Nepatikėjau paežerėje nugirdęs, kad ežere esanti Pilies sala kurioje kadaise stovėjusi pilis su krantu sujungta tiltu... Nesamonė pagalvojau, nuvažiavo žemaičiai į Trakus ir prisigalvoja nebūtų dalykų apie savo gražuolius Platelius... O gi sėdžiu prie kompo, rašau, ieškausi info... oba – gryna tiesa, Plateliuos kadaise ežero saloje stovėjusi medinė pilis!!! Neįtikėtina, kaip gali nustebinti gimtoji šalelė!

Papietavęs Plateliuose šelmiškai smagiu keliuku kalniukas – pakalnė, su džiaugsmu lekiu link Salantų, o ir kojytė kol kas reikia pasidžiaugti jaučiasi puikiai. Įsiamžinęs su savo trondalietu šalia Orvydų sodybos tanko, pamatęs, kad nerenka pinigėlių už įėjima sakau apsuksiu greitai ratuką… ir še tau boba jormarka… išvažiuojant razbaininkas strikt ant kelio ir sako 5€. Neetiška pasakyčiau... bet nutylėjau, mažumėle žydiškai/žemaitiškai pasirokavom ir išsipirkau su desertiniu „Nomeda“ saldainiu ir vežamais linkėjimais į pajūrį. Nors deserto netekau, tačiau atmintyje gyliai įstrigo saldaus nedidelio nuotykio prisiminimas.
Netikėtomis smulkmenomis nustebino Salantai, gražiu parku šalia bažnyčios, naujomis aikštelėmis laisvalaikiui Salantos upelės krantinėje, vienoje gatvelėje sutiktu siuvėju, kaži ar tik ne garsusis Juzė?
Pas mus tapusiu retenybe Moskvičiumi leidžia pasidžiaugti savininkas, pasakodamas nuotykius keliaujant su senoviniais trondalietais po Latvija, Estija, Lietuva. Pasirodo, kartais seni trondalietai gali kainuoti brangiau už naujus automobilius, žinoma ne šitas Moskvičius... Ir man reikia seno Mersedeso, vėliau ar anksčiau manau įstengsiu nusipirkti, tuomet keliausiu ne su dviračiu, o su senų automobiliu klubais...

storyLazyload();