Žydinčių sodų ir geltonuojančių rapsų laukų apsupti miesteliai unikalūs savo turtinga praeitim. O jei dar įsikūrę netikėtoje vietoje?
Ar daug miestelių, įsikūrusių meteorito krateryje, tenka aplankyti?
Lietuvoje meteorito išdaužti krateriai du - Veprių ir Mizarų. Įtariamas ir trečias, bet ten tikrinti ir tikrinti. Pasaulyje stambiuose krateriuose randama visokio gėrio - platinos, aukso, deimantų telkinių. Deja mūsiškiai tuo pasigirti negali. Tačiau Veprių krateris garsus jame įsikūrusiu jaukiu miesteliu.
Kadangi iki Veprių nuo namų šioks toks gabaliukas kelio, tiesiog privaloma užsukti į dar porą vietų. Netyčia pražiopsotas posūkis į Bagaslaviškį labai nenuliūdina- ratuką teks apsukti iš kitos pusės, nei planuota.
Pirmas sustojimas prie Ukmergės piliakalnio. Gal ir keista, bet Ukmergėje ant piliakalnio nebūta, o ir pačiame mieste vaikščiota be galo seniai. Piliakalnis ir jo prieigos puikiai sutvarkytas. Iki viršaus veda patogus metalinis takas, tinkantis ir neįgaliems. Deja, tako įrengimo metu buvo iškirsta nemažai medžių, ko pasėkoje jau piliakalnio tvarkymo pradžioje būta šlaito slinkimų. Reikia tikėtis, kad tai nepasikartos. Pačiame viršuje nemaža įdubusi aikštelė. Kažkada šioje vietoje stovėjo Vilkmergės pilis. Einant piliakalnio pakraščiu atsiveria miesto vaizdai.
Tačiau piliakalnio vidurys atrodo ganėtinai liūdnai. Vaizdą pagyvina tik sūpynės. Mano galva galima būtų įrengti ugniakurą, pilies vizualizacijas ar kažką panašaus. Smagu tai, kad vakare piliakalnis apšviestas. 
Žvilgsnį patraukia akmeninė Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia. Įspūdinga mūro šventovė, kur dera akmens mūro faktūra su lygiomis tinkuotomis plokštumomis. Virš centrinių bažnyčios durų Kristaus atvaizdas, atliktas mozaikos technika. Šventoriaus kampe žavi akmeninė varpinė. 
Kaimynystėje stovinčio namo kiemas praeivių akis džiugina savo kūrybiškumu.
Atsisveikinam su Ukmerge. Užsuksime čia, kai bus pabaigti naujai įrengiami apžvalgos tilteliai.
Stabtelim ankstyvų pietų „Ready grill“ arba Gero maisto namuose Aleksandravoje (55.225529, 24.689851). Keliuką atradom iš karto)). Važiuojant nuo Ukmergės, kavinę pamatai tik pravažiavus įvažiavimą, nes ji toliau nuo kelio. Tad sugalvojus apsilankyti, reikia būti budriam ir neskubėti. Atėjusi mergaitė nuliūdina, kad grilis dar tik kuriamas ir norimų šonkauliukų tektų lauti apie valandą. Tenka užsakyti greičiau paruošiamus patiekalus. Braškių kokteilis ne koks, galėtų būti stipriau išreikštas skonis, sriuba su šaldytais žirneliais, bet visai nieko, keptas ožkos sūris neblogas, salotų daug (gerai, kad neėmėm bulvių, nors jos ir priklauso), o kepti koldūnai, kaip koldūnai, tik sausoki, nes nėra jokio padažo.
Pakeliui Laibiškių dvaras (55.216705, 24.670950). Baraučiznos gatvė sako, kad šiame krašte buvo prasisukę lenkučiai. Laibiškių dvaras niekur neaprašytas ir nenagrinėtas - dalinai paminėtas istoriniuose šaltiniuose apie Lenpolio dvarą ir dar radau trupinėlį informacijos vienoje disertacijoje narinėjančioje medinės architektūros raidą. Taip dar palyginus neseniai atrodė dvaro vidus. O tarybiniais laikais čia vykdavo šokiai.
Klestėjimo laikais dvarą įamžino pats Kosakovskis.
Tik išlipom, o prie mūsų skuba vaikinukas. Sako, kad galim laisvai eiti į dvarą, žiūrėti, viskas atvira. Dar pasiūlo naminių kiaušinių. Bet kad kaip tik ryte turgelyje nusipirkome)). Tad jei važiuosite pro šią pusę, galite stabtelėti naminių kiaušinių.
O dvaras... dvaras visiškas vargšiukas. Neįtrauktas į kultūros paveldo registrą, kai tuo tarpu sarginė ir smuklė kitoje plento pusėje įtrauktos. Dvaro būklė tragiška. Pagrindinis sodybos pastatas priklauso Ukmergės rajono savivaldybei. Matosi, kaip juo rūpinamasi. Kai kuriuose kambariuose yra likusio autentiško parketo, bet per šiukšles jo nesimato. Ne tik nesimato, bet per kalnus šiukšlių ir dar baisesnių dalykų į tuos kambarius net neįeisi. Kas tik įmanoma išardyta ir išvogta. Vidury dvaro buvusi viralinė su šiukšlių kalnu. Kol dairomės, per dvaro vidų iš gyvenamo galo (neaišku ar pristatyto, ar patvarkyto) atpėdina vyriškis. Sako, sudegint čia viską reikia. Toks požiūris. O ir šiukšlių niekas kitas čia neatvežė - vietiniai sutempė.
Katiniukas nulydėjo mus mąsliai liūdnu žvilgsniu. Matomai iš šio dvaro neužilgo liks tik pavadinimas. Išvažiuojame apnikti liūdnų minčių. 
Pasukus link Veprių atsigauti padeda saulės laukai, varu verčiantys sustoti ir pasidžiaugti jų skaisčia geltona spalva.
Vepriai atvykėlius pasitinka masyviu barokiniu koplytstulpiu, skirtu Baro konfederacijai (1772 m.) atminti. Vienas iš aktyvių konfederatų Lietuvoje buvo Simanas Kossakowskis - jau ne pirmas susitikimas su šios šeimos nariu. 
O mes riedam link Veprių dvaro (55.14813, 24.569613). Dvaras su įspūdingomis kolonomis, tačiau beveik pamirštas. Kad kažkas šiek tiek rūpinasi, išduoda nauji lietvamzdžiai.
Veprių dvaras savo laiku priklausė žinomoms šeimoms: Kęsgailoms, Oginskiams, Šemetoms, Tyzenhauzams, Kosakovskiams, Pliateriams. Po Pliaterių dvarą nacionalizavo ir jis ilgą laiką, iki 2007 m., priklausė švietimo įstaigoms. Dabar berods priklauso Turto fondui, tad nenuostabu, kad jo būklė ne per geriausia. Pasivaikščioti šalia nėra kur – namukas su privačia valda ir daugiabučiai. Gaila, vis tik vieta gera, šalia ežeras.
Ežeras - Veprių puošmena, įdomus savo plaukiojančiomis salomis. Pučiant stipriam vėjui galima stebėti kaip salos migruoja po ežerą. Mums lankantis vėjas nesmarkavo, tad nendrinės salos iškilmingai plūduriavo vietoje.
Vepriai - ramus ir jaukus, išraiškingo gamtovaizdžio miestukas. Pagrindinis architektūrinis akcentas Švč. Mergelės Marijos Rožančiaus Karalienės bažnyčia. Įsikūrusi ant kalvelės ši bažnyčia pastatyta 1910 m., kurios fundatorius grafas Pliateris. Bažnyčia kažkada puikavosi aukštu bokštu, kurį atsitraukdami susprogdino vokiečiai, sunaikino varpus ir vargonus. Iš vizualizacijos galima pamatyti kokio aukščio buvo bokštas.
Nuo šventoriaus atsklinda varpų skambesys. Varteliai praviri, eisim pasmalsauti, kas skambina. Šventoriuje šiuo metu stovi varpai, atsiradę vepriškio Romo Šaulio dėka. Varpais, pradžiugindama savo berniuką, skambina jauna šeima.
Tuo tarpu pasidairysime aplink. Nuo šventoriaus atsiveria stebuklingas vaizdas į ežerą.
Akmenim grįstas takelis veda iki Veprių Kristaus kapo koplyčios. Uždaryta, tad nesimato tapyto altoriaus. Koplyčia - Vepriuose nusidriekusio 35 stočių Veprių Kalvarijų Kryžiaus kelio objektas.
Apsukus aplink bažnyčią grįžtam prie varpų. Rūpi paskambint, oi kaip rūpi. Dar pagalvoju, kad anoks čia džiaugsmas šalia gyvenantiems. Įsiūbuoti varpai skambesį dalina į visas puses. Jau sukamės eiti, kaip per tvorą pasimato iš kitoje gatvės pusėje stovinčio namo link bažnyčios skubanti moteriškė. Turbūt ne melstis skubėjo)), bet mus jau masino ežeras.
Pro keistajį namelį.
