Lietuva: Nuotykiai dviarčių žygyje Tytuvelo 2015

(P.S. tarp humoro ir sarkazmo slydi riba, o sarkazmą nuo vulgarumo gali skirti tik žingsnis... atsiprašau tų, kuriu nuomone šiame pasakojime peržengiamos subtilios ribos...)

Jau nuo seno, toks Andriulis sau gyveno, nieko jam lyg ir netrūko, šio bei to gal tik truputi. Susimastė viena diena, šio bei to... trūksta man gyvenime kažko... Maišo pilno pinigų, meilės tonų keturių, proto vingių devynių. Kur aš rasti juos galiu? Tas Andriulis – miesto vaikis buvo paikas, nuotykius jis mėgo baisiai. Ir nusprendė jis keliauti – turtus, meilę, išminti surasti. TYTUVELO pasirinko, nuotykių ieškoti išvyko. Vargu bau ar ne suklydo, o gal būt net pasiklydo...
Vos iš Šauliu išvažiavo kaip sėdynė dviračio jo nukeliavo, ėmė sau ji ir nuskrido. Visa laimė kad pataikė ne į tanką, o į fūrą... tas fūristas gero ūpo neburnojo ir nurūko, o tankistas jei su ūsais, būtų pirtį mums užkūręs...

Tytuvėnuos mums atvykus, paparacai mus apspito. Nors Andriulis išdidus, visgi žmogus jis kuklus, slėpės kiek tik tai galėjo, kad į kadrą nepapulti ir intrigų neprikurti...
Pagaliau, dviračius visi užkūrė ir į žygį sau nurūko, oi smagu, mint pedalius pamažu. Veiziu dešinėn gražu, o kairėj akių atplėšti negaliu. Tytuvėnų bokštai kyla iki debesų. Nei vienuolių, nei jų sodų jau ir pėdsakų nelikę. Tik vaiduokliai pilnaties metu, džiaugias meilę iki paryčių... Pilnaties mes neišvydome ir vaiduoklių nesutikome.



Lekiant Šiluvon, mes visi velnių pabūgę ir pro Vyčius sau nurūkę... O kadaise iš durpynų iš tyrelių ir pelkynų, čia velniai visi sudūmę. Puotas malūnėlyje sau kėlė, šoko, ūžė, ūliavojo ir malūnas sparnais mojo. Gaspadoriaus Petro Stundžios, kai kurie lyg šiolei, akmenyse užburti dar stūkso. Nežinia ar dar ilgai jų neišnešios, begalviai dviejų kojų žąsinai, kurie drįsta vadintis – žmonėm...


Jau iš tolo, iš šilų baltas bokštas auga pamažu. Šiluvos koplyčia, vilioja maldininkus iš tolių visokių. Štai ir mes čionai atvykome, paveizėti kas įvyko. Sako čia stebuklo dydžio būta. Prieš metų šimtus keturius ant akmens lyg apvaizda atskridus, ėmus švč. Marija prabilus... Negali tuo netikėti, kai net popiežius čionai atvykęs, lenkė galvą šių kraštų švč. Marijai. Saugok mus, pasimeldę, pedalus toliau mes minam.


Įsidrasino Andriulis ir pakalbino tėtušį, po tėtušio motynėlę, o po josios dukružėlę. Mina sau graži šeimyna, laimė tvyro begalinė. Stebis mintyse Andriulis – laimės kiek darnioje šeimynoje.
Labas ištariau gražiai merginai – mina ji su šypsniu lupuose. Raginu nesnausti ir minti it padūkus. O ji atkerta – neskubėki ir būsi pirmas. Bet Andriulis ambicingas mina, lekia lyg padūkęs...
Privijau aš ir Gediminą, kurs atvėrė man akis į Tauragės aktyvųjį jaunimą. Negaliu nesižavėti, kiek entuziazmo iš jų su Aušryte tryško. Koks mūsų kraštas būtų nuostabus, jei būtų daugiau tokių kaip jūs!
Tik mindamas toliau nuliūdau... koks paikas aš esu ir tuščias, tik žodžiais liaupsinu savę... darbų ir nuopelnų deja nėra... tik pasimaivyti prieš kitus tuščiagarbiška mada...


Į slėnį dviejų biesų nusileidus mus pasitiko Lyduvėnai. Gražus tiltelis pakibęs virš Dubysos slėnio sužavi kiekviena. O parko vadas Vytautas tuoj atlėkęs papasakoja dyvą apie jį ne vieną. Pirmas tiltas buvęs medinukas, iš rastų šilų aplinkiniu. Nors vokiečių statytas buvo kresnas, drūtas, viršui siūbuodavo net du metrus į šonus, tad juo važiuoti ne taip jau ir smagu buvę. O sako žiemą kiek pabrinkęs medinis tiltas lyg raumenis papūtęs kresnas buvęs, tik vasarą išdžiuvęs lyg kaulėtas džiūsna traškėdavo jis kaip padūkęs. Tad tekdavo kaip rūtų darželį mergelėms, tiltuką laistyti vokiečių kareivėliams, kad važiuotų traukinys ir išliptu vokietis prie Birutės lango... Tiesa dar vokietukai medinuką perstatė į metalinį, kurį ruseliai susprogdino, o vėliau atstatė, tokį kokis mumis žavi šiandien.


Kelionę džiaugsmingu nutikimu praskaidrino sutikti baidarininkai. Sumaniau išsimaudyti Dubysoje ir kaip tyčia toje vietoje baidarininkai puotauja. Bet šį syki nesikuklindamas tik niurk, šmurkšt vandenėlin. Ale matyt tuo momentu grybšt biesas man vadiagon, o aš kad imsiu šaukt – „vyručiai a ne jūsų baidarė antai ten be ekipažo nuplaukė?“ Kad šoko penki vyrai į trys bobelės į upę, skaičiuoja, skaičiuoja – visos. Jau maniau kaip puls į gabalus mane sudraskys. Ale visa laimė biesas viezdą upę atplukdė, capt už lazdos į sakau – „nepykit ant barzdočiaus očkariko, akinius krante palikau, mažu ką ne taip užveizėjau“. Dantelius sukandę – nukeliavo toliau puotauti. Smagu kas gerai baigiasi, nepykite bičiuliai, linkėjimai.


Lyduvėnuose gavome gardžius pietus, šaltu barščiu su bulbelėmis, o priedu dar ir po kibina. Te nesupyksta gaspadinės, pietukai gardus buvo, ale kibinai ir spirgučiai ant bulbeliu man iškart kėlė įtarimą. Tik vėliau supratau kodėl gaspadinės neprigamino cepelinu... mėsos pritrūko. Tik išvažiuojant iš Lyduvėnų pastebėjau, nei vieno šunėko... tik vieną styrančiais kaulais užveizėjau, bet ir tas uodega pabrukęs nešė kudašių kuo toliau nuo dviratininkų...


Na ir keliuką parinko organizatoriai, tarkų tarką, užpakalį nutarkavau, blombas išbarsčiau, visa laimė bent dviračio techninį išbandymą sėkmingai praėjau. Sunki atkarpa, gerai, kad kompanija gera, su braliuku latviu spėjome susibičiuliauti, gražuolėlę žygio vadę Ievutę pakalbinti, iš vietinio durpyno gurų išsireikalauti smagios istorijos... Sako kartą iš Kauno atvykęs inžinieriukas po darbų atėjas į barą, bet kažkas jam nepatikę, tad šis ir klausęs ar nėra čia kito baro. O naujasis mano bičiulis anam ir aiškina yra pirmas baras, yra antras baras, yra trečias baras, yra padėklų ir pjuvenų baras... Kai vienas kita suprato ilgai abu kvatoję. Bekvatojant ir mums nepastebėjau kaip tarkelė pasibaigė ir kad jūs žinotumėte kokis malonumas iš jos išvažiuoti ant asfalto...


Saudininku koplytėlė garsėja stebuklingu šaltiniu, sakoma ir neregiui akis atveria, ir šluba šokėjėliu paverčia, kokių tik stebuklų čionai nebūna. Gaila neturėjau nei piniginės nei maišo, ale ne tik akuliorius nusiėmęs akeles numazgojau, ale ir širdelę suvilgiau meilės lašais ir savo kvailą makaulėlę apšlaksčiau tyru šaltinėlio vandeniliu. Jau tris dienas sėdžiu ir laukiu stebuklo, laukių keturių tonų meilės ir devynių proto vingiu... Gal ir stebuklas, pavargau sedėti, ėmiau ir pradėjau rašyti kas buvo ir ko nebuvo... kas dabar beatrinks.


Liūdna prisiminti, syki ir ne vieną pralaimėjau šampano butelką, o viena ir po šiai dienai skolingas tokiam aukštaūgiui Laurui (don‘t worry – nepamiršau). Tikėjausi atsilošti tačiau niekaip neprikalbinau nei vadės Ievutės, nei bendrakeleiviu lažintis... kad apeisiu aplink berželi. Ir ačiū dievams, o tai jau tris dienas skraidyčiau su angelais ar virčiau smalą su velniais... Ant Gryžuvos upelio skardžio auga beržas, dailus, gražus, tik puse jo lyg ir kabo ore. Kol kas tik vienintelis mano sutiktas drąsuolis jį įveikė ir apėjo ratu.


Įveikus žygį smagu atsigaivinti briliantine žaluma spindinčiame Giliaus ežere. Tik va rupužokai irklentininkai ruošiasi finalui ir iškrapšto į krantą. Raumeningi, drūti viriokai mosikuodami irklais varžosi dėl medaliu. Bet akys krypsta į apvalainas, grakščiai, elegantiškas moteriškaites besiruošiančias finalui. Tikra palaima akims... gaila finalas nepakartojamas, teks laukti kitų metų.


Ir šauk makaulėn toks kvailumas Andriuliui, ėmė ir užsirašė į varžybas aplink Gyliaus ežerą. Puiki dienelė buvo, širdyje drugeliai plasnoja, apsiprausęs stebuklingame šaltinėlyje visai užsimiršo, kad yra senas, nutukęs, barzdotas diedas su okulioriais. Tik artėjant startui visa drąsa išgaravo... bet ką bedarysi... startas, smagi trasa, net kažkaip drąsos atsirado į finišą, tad kaip dėjau su trenksmu... kaip toje dainoje – „per tilteli jojau, nuo kumelės dribt, o kad ją perkūnas, vos galiu užlipt“. Jau kai kryžiuočiai medikai sutvarstė žaizdas, sako, kad esmė buvo kuo greičiau pravažiuoti, o aš žioplas maniau kad svarbiausia įspūdingas finišas...


Smagi dienelė buvo, tikiu, ne ką prastesnis vakarėlis iki pirmų gaidžių, net gaila buvo palikti šį nuostabų kraštą ir sutiktus žmones. Tačiau čia aš gavęs krikštą mažulėlis, jaučiu nostalgija šiam kraštui, tad tikiuosi dar ne syki čia sugrįžti ir daug džiaugsmų patirti. Ir jums rekomenduoju ne snausti o atvykti ir TYTUVELO trasoje, jėgas su dviračiu imti ir išmėginti.

storyLazyload();