Lėtai nešdamas sunkius vandenis gražuolis Nemunas bangelėmis pakutena palei jo krantą įsikūrusių miestelių šonus. Didžiosios upės prisilietimu didžiuojasi ir smėlėti Gelgaudiškio paplūdimiai. Nedidukas jaukus miestelis, į kurį atvažiuoju susitikti su man brangiais žmonėmis.
Šakių kryžkelėje pasukus į dešinę lieka visai nedidelis kelio gabaliukas. Besižvalgant į pakelės pievas ir tvarkingas sodybas, netrukus įriedi į Gedigaudiškį - toks senasis Gelgaudiškio vardas. Per keletą šimtmečių miestelis pabuvojo Sapiegų, Dembskių, Ozieblovskių, Čartoryskių, Gedgaudų, Zabielų, Koidelių, Komarų rankose, netgi kurį laiką priklausė Kauno jėzuitų kolegijai.
Kažkada Gelgaudiškį planavo paversti vos ne pramoniniu miesteliu su gigantiška melioracijos įmone, gelžbetonio konstrukcijų gamykla bei keramikos gamykla. Bet šiandien gyvuoja tik Gelgaudiškio gelžbetonis. Pagrindinė Taikos gatvė nuo kalnelio nuridena link upės. Nedidelis miestelis, tačiau gatvių, gatvelių užtenka. Išlandžiotos paauglystėje, dabar atrandamos iš naujo.
Jeigu jau leidžiamės pagrindine gatve, galime užsukti į simpatišką, apsuptą kuplių medžių, Šv. Kryžiaus Išaukštinimo bažnyčią. Dabartinį neogotikinį veidą bažnyčia įgavo 1866-1868 m. Pastatyta Gelgaudiškio dvaro savininko P. Koidelio ir parapijiečių lėšomis. Atrodo žinai, bet kiekvieną kartą bažnyčia nustebina savo lygiomis, be aukštyn šaunančių kupolų, lubomis.
Per Žolines pagrindinė gatvė visada būna papuošta gyventojų sukurtomis įvairiomis gėlių ir žolynų kompozicijomis.
Per Žolines miestelyje smagu. Suvažiuoja žmonės iš aplinkinių rajonų. O pievoje prie upės ir dvare vyksta daug įvairiausių renginių, koncertų. Būtent dvaras ir yra didžiausias traukos centras. Gražuolių gražuolis dabar, tačiau ko tik jis nepergyveno, ko tik nematė.... 
Dvaro rūmai, apsupti didžiulio, sudėtingos struktūros, gražaus parko, buvo pastatyti barono Koidelio iniciatyva - su vandentiekiu, ledaine, žirgynu ir sūrine, gaminusią šveicariškus ir limburgiškus sūrius.
Parke likusi Koidelių kapavietė ir šeimos koplyčia vietinių vadinama Baronkapinėmis. Dvarą ir parką pagal save perdarė M. Komaras. Daugiausia prie rūmų interjero atnaujinimo prisidėjo Marina Komar. Būtent jos dėka dvare atsirado nuostabios koklinės krosnys ir parketas, lubos papuoštos gipso lipdiniais, šilku muštos sienos. Po pirmojo pasaulinio karo dvare įsikūrė vaikų prieglauda, o sovietmečiu vaikų namai. Kai apie dvarą parašiau į vieną rusų internetinį puslapį, po kiek laiko susisiekė žmogus, kurio tėvas kažkurį laiką gyveno šioje vaikų prieglaudoje ir ieškojo kokios nors iš to laikmečio išlikusios informacijos. Gimęs Kaune, iš vaikystės atsimena tik kelis epizodus su mergaite, kuri, kaip spėja, yra jo sesuo, o tėvai žuvo. Atsimena koklines krosnis, atsimena laiptus. Pamena kaip priešais dvarą buvo laidojami vokiečiai, o ant jų kapų įkaldavo kuolus, ant kurių užkabindavo žuvusiųjų šalmus. Vėliau, artinantis tarybų sąjungos kariuomenei, vaikus pradėta vežti į Vokietiją. Vieną dieną, kai vaikus kuo greičiau grūdo į sunkvežimius, jis su draugu tuo metu žaidė parke ir visą procesą stebėjo pasislėpę krūmuose. Pasitarę nusprendė pabėgti. Pabėgę ėjo iki tol, kol pamatė namą Pajotijyje. Namo šeimininkas priglaudė vieną berniuką, o kitą nusiuntė į kitą šeimą. Berniuką šeimininkas įsisūnijo, bet po Stalino įsakymo atiduoti įsisūnytus vaikus, vaikas vėl pateko į vaikų namus. Nusiunčiau jam visą informaciją kur kreiptis, bet nežinau ar pavyko ką nors sužinoti. Tarpukariu dvare veikė vaikų namai, vietinu vadinami vaiknamiu. Gražūs dvaro rūmai neliko nepastebėti ir kinematografininkų - būtent čia filmuota dalis filmo ,,Tadas Blinda" scenų. Deja, gražų dvarą nuniokojo gaisras ir jis kurį laiką tarsi vaiduoklis badė praeivių akis. 
Atstatymo darbai prasidėjo tik apie 2000 metus gelgaudiškiečių dėka. Prie dvaro atstatymo prisidėjo miestelio bendruomenė - jie nenorėjo, kad dvaras būtų privatizuotas. Prasidėjo ilgas procesas. Buvo pradėti tvarkyti rūmai, oficina, kumetynas, vyko parko valymo darbai.
