Lietuva: Dviračiu po Aukštaitija (dienoraščio užrašai)

2021-06-04 V Kelionės pradžia

Po darbų čiuku čiuku traukinuku iš Šiaulių pajuėjau link Rokiškio. Su keletu avarinių traukinio stabdymų, dėl kažkokių gedimų, visgi sėkmingai pasiekiu Rokiškį. Džiaugiuosi, nes toliau viskas mano rankose... tiksliau kojytėse, raumenukuose, lašinukuose ir širdukėje...Rokiškis garsus savo sūrine, langinėmis, psichiatrijos ligonine, dvaro rūmais ir bažnyčia tilteliu sujungta su varpine... Sorry jei ko nepaminėjau... Taigi, taigi, langinės vis dar žavios, bažnyčia nuostabi, miestelio centras stebina gyvumu ir pilnomis lankytojų kavinėmis, dvaro rūmai nuostabūs auksinių saulės laidos valandų metu. Skubu, tad sudiev Rokiškeli...

Obeliai pasitinka gražuoliu vėjo malūnu ir tolumoje spindinčiais spirito varyklos bokštais... Centre saulės nutvieksta spindi bažnyčia, o prie kelių snkirtos-žiedo spėju gražiomis kolonomis įrėminta karčema.

Nuo Obelių prasideda dviratininko linksmybės, kalnas, pompikė, pakalnė ir iš naujo trukt už vadžių, vėl nuo pradžių... Visgi šiaip ne teip spėju nusigauti iki Sartų apžvalgos bokšto saulei besislepiant už horizonto. Deja šiuo metu saulė leidžiasi kažkur laukuose.... Manau gražiausi saulėlydžiai būna pavasarį ir rudenį, galbūt net žiemą... kai saulė kelią baigia ežere... O ir saulėtekiai manau neprasti...

Šiandien praktiškai dar kartą įsitikau auksinių foto valandų tiesa, valanda saulei leidžiantis ir kylant gaunasi magiškas apšvietimas... Džiaugiusi sutaręs už ačiū apsistoti Sartų poilsiavietėje, nors ir palapinėje, bet visgi saugiau, o ir WC ne krūmuose...

Temstant pasistatau palapinę, ant primusiuko pasigaminu vakariene ir besiklausant paukstukų pypavimo, kapsint lietui 'smingu'...Palapinėje jaučiuosi ko gero geriau nei 5* viešbutyje... Nors tiesa pasakius niekad nebuvau 5* viešbutyje... P.S. komentaruose draugai patikslino, kad apsistojau milijono žvaigždių viešbūtyje...DSC00166

DSC00180DSC00209DSC00207DSC002112021-06-05 VI Sartų ir Gražutės RP, Zarasai

Rytas prasidėjo anksti, saulutė gerokai užkepino pirtelę... t.y. palapinę, tad kiek po šešių teko kilt iš guolio... Papusryčiavęs ir susikrovęs mantą aštuntą valandą startuoju. Kopiu šimtus laiptelių, kad dar kartelį pasigrožėti Sartų ežeru - ale tikras gražuoliukas, nei atimsi nei pridėsi... ypač žavi gausiomis atšakomis ir nuo bokšto matoma sala.

Toliau lekiu į Antazavę su tikslu apžiūrėti dvarą, tik pažintį pradedu nuo kapinių ir jose stuksančios koplytėlės kurioje buvo laidojami dvarininkai. Miestelio centre sužavi gražiomis kolonomis pasidabinusi medinė bažnyčia (vietiniai išdidžiai sako, jog pastatyta be vyniu), gražūs šventoriaus vartai ir akmens mūro varpinė. Nedidukas, bet labai gražus ansamblis. Sutiktas klebonas neleidžia praeitį neužėjus į vidų, bet te nepyksta dievai, viduje nieko išskirtinio... O ir pats dvarelis tiesa pasakius nieko įspūdingo... Visgi yra šis tas ir ypatingo - grafaitė Emilija Pliaterytė, jauna žavi moteris 1830-31m. prisijungusi prie sukilimo, kovojusi už savo vertybes, tėvynės gerovę ir laisvę, prilyginama netgi Žanai Dark... Mane pakerėjo jos istorija, deja tragiška, bet labai įkvepianti!

O toliau bus dar gražiau, važiuodamas link Dusetų mečiau kelią dėl takelio ir gavau stumdyti dviratį po smėlynus. Visgi Dusetas pasiekiau, pravažiavau paežere, pasukau pro miestelio akcentus: bažnyčia, amatų dirbtuves, Sartų parko lankytojų centrą, dailės galeriją... Ko gero nenoriu nusivilti, nes keliaujant prieš du metus zakristijonas Marijonas 2val. vedžiojo po slapčiausius bažnyčios bokštus... Labai jau smagūs tie prisiminimai...

Smagūs prisiminimai ir apie patirtis Antalieptėje, po vienuolyną Narnijos kronikų intrigomis apvedžiojo... Vandens malūno liekanas aprodė... Prisipažinsiu vedinas nostalgišku prisiminimų šiemet vėl sukau ratuką pro Dusetas ir Antalieptę, nors vos prieš porą metų čia buvau... Ale kokis kazusas su Antaliepte, nebėr beždžionių tiltelio per Šventąją, katra šniokšt kaip nelaboji... Ogi sako kad nuo senų senovės visi 'unt ta liepta' tai žvejodavo, tai susitikdavo, tai dar kas nutikdavę, tad ir miestelis pavadintas Antalieptė.

Kalnas, kalnelis, kalniukas... kad juos kur perkuniukai, vargstu kol pasiekiu Baltruškes - kaimuką su dailia medine bažnytuke ir čia įsikūrusiais vienuoliais. Vienuoliu nemačiau, o štai su jų asiliuku susidraugavau.

Prie pat Zarasų užsuku į Šlyninkų vandens malūną ir pagaliau gaunu vėlyvuosius pietus (apie 17val.)... Pasistiprinu, apžiūriu malūną su likusią autentišką įranga ir lekiu į Zarasus. Zarasai... vat nežinau, bet kažkaip nelimpa... saloje daug pramogų, bet per daug triukšminga... Centre yra bažnyčia, apžvalgos bokštas, bet kažkaip nyku... O gal čia tik mano nuovargis kalba, visgi šiandien įveikiau pirmąjį 100km per dieną.

DSC00215DSC00221DSC00230DSC00225DSC00240DSC00246DSC00249DSC00262IMG_20210605_2031322021-06-06 VII Gražutės RP, Aukštaitijos NP

Kelionė tęsiasi po Gražutės regioninį parką. Pirma stotelė - Tiltiškių vandens malūnas ir jame įsikūręs radijo muziejus. Tiesa pasakius tiek ekspozicija įdomesnė, tiek gaspadorius charizmatiškesnis, manau Šiaulių Aušros muziejui vertėtų apsilankyti ir pasimokyti... Beje iš paties malūno likęs tik fasadas... bet po nukreipta vaga, galima pasimėgauti vandens SPA. Šventoji upelė padūkusi tarsi nelaboji...

Salakas pasitinka gruožuole akmens mūro bažnyčia, tris ar keturis kartus sudegus mediniai, parapijiečių vienybę ir pastangomis imta statyti akmeninę. Bažnyčia įspūdinga, sienų storis po 1.68m, o bokšto aukštis 72m (beje, kaip Šiaulių katedros ir Anykščių bažnyčios)... Beje, galima užlipti ir pasižvalgyti nuo bažnyčios bokšto (sutarus su klebonu), bet šiandien mišios, o po jų devintiniu procesija... deja tiek laukti negaliu. Tad prasuju pro oza, Luidžio ežero pažintiniu takų, totoriu kapines ir keliauju toliau.

Ot tas smalsumas, pamatyti ne tik kas geriausia... paviliojo paveizėti į Aukštakalnių cerkve, kuri iš ties ant aukštų kalvų, bet visiškai apleista su visu kaimu... beje, pakelėse iš ties labai daug apleistų sodybų...

Kiek susivėlinęs dvariškai pietauju Dūkšto dvare, kuris - privati valda, renovuojamas ir gražiai atgimsta naujai epochai...

O toliau, kone 30km minimo link Ignalinos, kurią praignoruoju ir suku tiesiai į jo didenybe Aukštaitijos nacionalinį parką. Apžiuriu Gaveikėnu vandens malūną, Gaveikėnu stovyklaviete, bet nutarimu, kad diena baigti 18val. ankstoka, tad nusprendžiu ir šiandien imti šimtuką... Keliauju link Ginučių ir visai netikėtai pataikau į dviračių trasą, kuri veda pro įdomiausias parko vietas, vandens pasipildau Medžiukalnio šaltinyje (trykšta 20m aukščiau nei šalimais esantis Dringio ežeras), važiuoju kone ežerų pakrantėmis... Ginučiai net sekmadienio vakare, dar turi nemažai lankytojų, aš neužsibūnu ir keliauju į stovyklavietė ant Linkmenio ežero pakrantės, tiesiai prieš Ginučių piliakalnį.Kaip niekad anksti šioje kelionėje, apie 20val. kuriuos stovyklavietėje.O artimiausioje ateityje, ryt, poryt bandysiu ratus iškeisti į irklus, jei suderėsiu prieinama baidarės kainą, imsiu Žeimeną (apie 80km nuo ežero iki santakos su Nerimi)... arba kur nors minsiu dar keletą dienelių...

DSC00265DSC00273DSC00277DSC00290DSC00292DSC00319IMG_20210606_2042002021-06-07 I  Aukštaitijos NP, Žeimena

Ginučių piliakalnis tiesiai prieš stovyklaviete žada gera rytą. Labai gražu nuo Ginučių, dar gražiau nuo Ladakalnio, o kas smagiausia, kad nužymėtos tiek dviračių, tiek pėsčiųjų trasos, tad relaksuodamas gali keliauti gražiausiomis parko vietomis. Salų II kaimas šokiruoja autentiška kaimo buitimi, yra pasirodo, kas dar gyvena labai, labai skurdžiai, kone kaip pokariu... O šalimais etnografinių sodybų surestos naujos trobos spindi naujais dažais - ale ruošiama turistams, parodyti praeitį... nors ta praeitis dar kaimynų kieme...

storyLazyload();