Lietuva: Aukštaitija. 1984 metų žygis dviračiais

Maršrutas:

Kupiškis – Šimonys – Andrioniškis - Anykščiai – Balninkai – Želva - Giedraičiai – Dubingiai – Inturkė – Labanoras – Saldutiškis – Tauragnai – Ignalina - Palūšė – Švenčionys - Cirkliškis - Adutiškis – Tverečius - Vidžiai (Baltarusija) – Sniečkus (dab. Visaginas) – Zarasai – Stelmužė – Rokiškis.

Šio žygio dienoraščio neturiu. Užrašų knygutėje – keletas skaičių. Tąkart buvau grupės iždininku, tai užsirašydavau mūsų bendras išlaidas ir kasos likučius. Deja, ir tų užrašų tik dalis išliko. Yra keliolika nuotraukų, darytų plačiajuosčiu fotoaparatu “Liubitelj”. Nedaug - juostoje tilpdavo vos 12 kadrų, ir jos nebuvo pigios...

Dokumentikos stygių bandysiu šiek tiek kompensuoti labai fragmentiškais prisiminimais.

Vieną 1984 metų birželio vakarą Klaipėdos geležinkelio stoties aikštėn dviračiais suvažiavom 11 turistų iš miesto 18-tos vidurinės mokyklos (vėliau pakeliui prisijungė ir 12-tasis dalyvis). Ruošėmės išvykti traukiniu Kaliningradas – Maskva. Už dviračius mokėti nenorėjome, tai aikštės kampelyje ėmėmės darbo – nuo dviračių nuėmėm ratus ir vairą, paminas (pedalus) įsukom iš vidinės pusės. Pririšę nuimtas dalis prie rėmo, kišom į maišą – kas kokį turėjo, aš buvau susiuvęs žygiui paaukotą paklodę. Dviračiai virto gana kompaktiškais nešuliais, kuriuos paėmę į rankas, o ant pečių užsivertę kuprines, sulipome į plackartinį vagoną.

Rytą išlipome Kupiškyje. Stotyje sulipdėm dviračius ir nuriedėjom pietų kryptimi, keliu į Šimonis.

Iš užrašų knygutės:
1984.06.19
Kasoje – 121 rub.
Vitaminai C Kupiškyje – 0.80 rub.
Pietūs Šimonyse - 4.90 rub.


Tą dieną laužui ir pietų virimui laiko negaišome. Pavalgėme valgykloje, pietūs visai grupei (11 žmonių) kainavo - kaip matom - 4 rub. 90 kap.


Šimonyse prie kultūros namų, kurios salę 1949 m. gegužės 1-osios švenčių išvakarėse per šokius susprogdino partizanai. Žuvo šešiolika žmonių. Tuomet buvo praėjęs vos mėnuo nuo eilinės didžiosios tremties, ir partizanai draudė bet kokius pasilinksminimus, tuo labiau – okupantų šventės proga. Tačiau bausmė buvo pernelyg žiauri.

Miško keliukais kirtome Šimonių girią, ir vakare pasiekėme Andrioniškį ir Šventosios upę, prie kurios palapinėse nakvojome.

Iš užrašų knygutės:
1984.06.20
Kasoje – 115 rub. 30 kap.
Muziejus Anykščiuose -1.80 rub.
Pietūs Anykščiuose - 6.60 rub.


Anykščių įžymybėms reikėjo laiko, tad vėl pietavome valgykloje. Be muziejaus – tai buvo garsiųjų rašytojų Antano Baranausko ir Antano Vienuolio – Žukausko memorialinis muziejus – pasivažinėjome dešiniuoju Šventosios krantu iki retokai lankomo Puntuko brolio ir Karalienės liūno, o grįžę iš miesto išriedėjom dar kartą, bet jau kitapus upės, pakeliui būtinai stabteldami užsiropšti ant Puntuko.


Vorele einame, aplankę Antano Vienuolio – Žukausko kapą. Rašytojas palaidotas savo namų – muziejaus kieme.


Ant Puntuko brolio.


Antano Vienuolio – Žukausko aprašytame Karalienės liūne prie rašytojo gimtųjų Ažuožerių.


Anykščių centre su Antanu Vienuoliu – Žukausku.

Tą ir kitą dieną, apsinakvodami kažkur pakeliui, mynėme pro Balninkus ir Želvą į Giedraičius.


Statūs kalneliai Balninkų apylinkėse.


Pirmosiomis dienomis paskutinis atvažiuodavo Vaidas Marozas. Kažkas kelionei jam buvo paskolinęs senutėlį dviratį, kuris nuolat gesdavo ir lūždavo. Pailsėdavom, belaukdami Vaido. Vaidas ilsėdavosi, taisydamas dviratį. Paskui dviratis priprato ir gedo daug rečiau.


Prie paminklo Lietuvos kariams – savanoriams, kritusiems per karą su lenkais 1920 m. Giedraičių kautynėse.

Atvykę iš miesto, kur stovėjo ideologiškai “teisingi” – Lenino, Pergalės (su rusiška patranka) – paminklai, stebėjomės matydami visiškai kitokį - ir dar su Jogailaičių dvigubu kryžiumi.


Devintojo pėstininkų pulko karių kapai Giedraičiuose. 1984-ųjų metų nuotrauka.


Žygio dalyviai Giedraičiuose – iš kairės - Gytis Mikelinskas, mokyt. Aleksandras Sakas, ?, Reda Siautilaitė, Dalia, Dainius Jaura, mokyt. Algis Bajoras, Darius Stankevičius, Rolandas Baltuonis, Saulius Žimančius, Vaidas Marozas (nuotraukoje nėra Ginto Andrijausko).

Nuo Kupiškio iki Giedraičių visą laiką važiavę pietų kryptimi, čia pasukome į rytus, į nakvynės vietą Dubingiuose. Rytų kryptimi vingiuojančia maršruto linija po to judėjome keletą dienų, iki pat Lietuvos sienos.


Pirmieji Dubingius pasiekę gaivina netikėtu dušu pakalnėn lekiančius bendražygius.


Tiltas per ežerą Dubingiuose.

Po Dubingius besidairydami, užėjome ir piliavietę. Deja, tai vietai pagailėjau kadro – tuo metu dar nežinojau, kad kadaise, 15-tame amžiuje, čia gyveno Sakai – Dubingių seniūnas Stanislovas ir jo sūnus Andrius, taip pat Dubingių seniūnas, po to ėjęs kitas aukštas valstybines pareigas.

Iš užrašų knygutės:
1984.06.21
Kasoje – 106 rub. 90 kap.
Vaistai Želvoje -0.80 rub.
Vitaminai Želvoje –3.40 rub.
Duona, makaronai, sviestas, cukrus Dubingiuose – 6.10 rub.
Pienas Dubingiuose - 0.80 rub.



Kitos dienos pusryčiai ant Dubingių ežero šlaito.

Iš Dubingių – link Inturkės. Kaip ir Giedraičiuose, Inturkėje aplankėme ir fotografavome tokias vietas, kokių tarybiniams moksleiviams rodyti nederėjo.


Inturkė, prie paminklo žuvusiems kovose už Lietuvos nepriklausomybę, 1984 m.


Inturkės bažnyčia, 1984 m.

Kirtę Inturkę supantį ežerų žiedą, tą dieną nuvažiavome iki Labanoro, kur ežero pakrantėje ir girios pakraštyje įsikūrėme nakčiai. Prisirinkome puikiausių čiobrelių arbatai. Saują šių žolelių norėjau pargabenti namo, deja, nespėjusios išdžiūti, jos maišelyje supelijo.

Iš užrašų knygutės:
1984.06.22
Kasoje – 95 rub. 80 kap.
Duona, cukrus, manų kruopos, konservai, kakava Labanore – 10.80 rub.
Pienas Labanore - 2.70 rub.


Ketvirtoji ilga diena ant dviračių. Važiavome iš Labanoro į Ignaliną, o paskui nakvynei į Palūšę, sukdami didelį ratą aplink Aukštaitijos nacionalinį parką iš šiaurės – pro Saldutiškį, Tauragnus, Kazitiškį.


Šlaitas - Tauragno, o vandenys - Labės.


Kažkur tarp Tauragnų ir Kazitiškio.

Iš užrašų knygutės:
1984.06.23
Kasoje – 82 rub. 30 kap.
Sviestas, grietinė, saldainiai, sriubos Saldutiškyje – 3.70 rub.
Riestainiai Tauragnuose – 0.70 rub.
Bilietai iš Kazitiškio į Ignaliną – 1.20 rub.


Paskutinė eilutė man mįslinga. Kas ir kodėl važiavo mokamu transportu iš Kazitiškio į Ignaliną? Gal jaunesni dalyviai – dabar jau penktą dešimtį bebaigią dėdės ir tetos – prisimins ir praneš, jei perskaitys šį tekstą.

O aš atsimenu tik anekdotą iš Ignalinos, kurį papasakojo vietinis kunigas, nebežinau kaip prisėdęs prie mūsų, užkandžiaujančių kelio pakraštyje:

Šalia mokyklos prasidėjus statyboms, mokinukai ėmė baisiai keiktis, ko iki tol nebuvo. Manydamas, kad dėl to kalti statybininkai, mokyklos direktorius nuėjo pasikalbėti su darbų vykdytoju.
- Negali būti! – nustebo darbų vykdytojas, - mes niekada nesikeikiame. Antai, vakar vienas darbininkas išvertė man ant galvos kibirą skiedinio. Žinote, ką aš jam pasakiau? “Neteisus tu, Michailai, oi, neteisus!”


Palūšėje turėjome poilsio dieną, tad nakvojome dvi naktis.


Mūsų poilsis Palūšėje, Aukštaitijos nacionaliniame parke.

Deja, užrašų knygutės lapelis su Palūšės ir kelių kitų dienų išlaidomis iškrito ir pasimetė.


Rūpintojėlis Palūšėje. 1984 m.

Gerai pailsėję, nuriedėjome pro Švenčionis ir Cirkliškę link Adutiškio.


Cirkliškio dvaro rūmai ir turistai iš Klaipėdos. 1984 m.

O už Adutiškio pasukome į šiaurę ir pro Tverečių papuolėme į tą senųjų aukštaičių kraštą, kurs anuomet ir dabar priklauso Baltarusijai – Vydžius.


Vydžiai, parduotuvė, 1984 m. Kelio rodyklė rodo, kad kairiau – kelias į Breslaują, o į dešinę – Pastovys.


Aukštaitiškas peizažas tarp Vydžių ir Visagino. Šiapus ar anapus sienos?

Kitoje respublikoje atsidūrėme, trumpindami kelią į Sniečkų, dabartinį Visaginą. Patekti į šį miestą turistams nebuvo paprasta. Saugumo sumetimais didžiai slapto objekto – atominės elektrinės – darbuotojų gyvenvietė taip pat buvo šiek tiek įslaptinta. 1981 metų Lietuvos TSR žemėlapyje veltui ieškotum Sniečkaus ar kelių į šį miestą – nieko nėra, tarsi nebūtų. Žinojome, kad elektrinė stovi ant Drūkšių ežero kranto. Gerai, kad ežeras labai didelis – tokio nenuslėpsi. Šiuo orientyru vadovaudamiesi važiavome ir nepaklydome.
Iš kažkokio miško išlindę pamatėme elektrinės kaminus. Ton pusėn važiuoti nė nebandėme – artyn neprileistų.


Kelias iš Sniečkaus (Visagino) į atominę elektrinę. 1984 metai.

Pasiekę platų asfalto kelią, pasukome priešingon pusėn ir ten radome miestą – naują, gražiame pušyne, ant Visagino ežero kranto pastatytą. Pervažiavom jį skersai, o tada miško keliukais vinguriavome toliau – į Zarasų plento pusę. Pasiekę jį, toli nebenuvažiavom, susiradom vietelę nakčiai netoli vienos sodybos. Tą vakarą – jei neklaidina mano užrašai, 1984 m. birželio 26 d. – per televiziją buvo transliuojamos kažkokios svarbios visai Lietuvai krepšinio varžybos. Įsiprašėme pas sodybos šeimininkus varžybų pažiūrėti. Patogiai atsisėdęs, ėmiau snausti, ką pastebėję mokinukai turėjo progos smagiai pasijuokti iš tokio krepšinio sirgaliaus.

Zarasuose aplankiau savo pusbrolį Albiną, seniai matytą. Kolega Algis Bajoras pasiūlė įsiprašyti pas jį visai mūsų govėdai pernakvoti. Žinia, poros kambarių butuke mūsų dvylika būtume ant grindų tilpę, tačiau įsivaizduodamas, koks košmaras lauktų pusbrolio ir jo žmonos, ramių, nebejaunų žmonių, apie tai juodviem nė neužsiminiau. Kiek nepatenkinti manimi, bendražygiai turėjo atsisakyti ilgesnių gastrolių po Zarasus, ir vakarop visi išvažiavom link Stelmužės – į vakarus, namų pusėn.


Stemužės ąžuolas. 1984 m.

Kita diena buvo paskutinė žygio diena ant dviračių. Rytą po galiūno ąžuolo apžiūros išriedėjome link Rokiškio. Pakeliui ėmė krapnoti, kas jau ne kartą per kelionę buvo, tačiau tądien įsilijo taip, kad mūsų polietileniniai apsiaustai nebegelbėjo. Šlapi ir alkani yrėmės per lietų, kol maždaug pusiaukelėje tarp Obelių ir Rokiškio lietus liovėsi, suspindo saulė. Nebeieškodami gražesnės ir patogesnės vietos, netoli kelio pakrūmėje išmindėm aukštą, šlapią žolę ir paruošėm vietą laužui ir poilsiui. Teko eiti į artimiausią sodybą prašyti sausų malkų ir vandens.

Pavalgę ir pailsėję, netrukom atlėkti į Rokiškį.


Gražioji Rokiškio bažnyčia. 1984 m.


1984 m. Rokiškio vidurinė mokykla Nr. ?, ikikarinė Juozo Tumo – Vaižganto gimnazija. Ją 1937 metais baigė mano mama. Mokyklos pavadinimas iki šių dienų ne kartą keitėsi, tiktai paminklas rašytojui – nuo 1933 metų tas pats.


Paskutinė kelionės nuotrauka. Rokiškis, 1984 m.

Ir paskutinis įrašas užrašų knygutėje:
1984.06.28
Kasoje – 60 rub.

Ką gi, geležinkelio bilietams iki namų tikrai užteko. Stotyje vėl išardėme dviračius. Per dešimtį dienų jais nuvažiavome pusę tūkstančio kilometrų. Grįžome naktiniu traukiniu Maskva – Kaliningradas.

storyLazyload();