Lichtenšteinas: DIENA LICHTENŠTEINE

Susiruošus į Šveicariją, į kelionės programą negalėjau neįtraukti ir Lichtenšteino. Nors Šveicarjoje gyvenantys bičiuliai į tokį mano norą lyg susitarę reagavo kartodami, kad Šveicarija tai daug geriau, o Lichtenšteine tik kiniški suvenyrai, pašto ženklai ir daugybė mersedesų. Po tokių replikų kukliai nutylėdavau, kad ten norėčiau pabūti net ne vieną, o kokias dvi dienas. Na, patinka man keliauti lėtai, tad pastudijavusi Lichtenšteiną susidariau dviejų dienų programėlę, be keletos žymesnių miestelių įtraukdama dar žygelį kalnuose. Galop įtemptoje dviejų savaičių po Šveicariją dienotvarkėje Lichtenšteinui vistiek teko tik viena diena, o mano optimistinė programa susitraukė į tipinį kelių valandų patrypčiojimą jo sostinėje Vaduze.



Kelionė iš Ciuricho į Vaduzą traukiniu ir autobusu trunka beveik porą valandų, bet šitas transporto maršrutas yra įtrauktas į mūsų įsigytą Swiss Pass, dėl ko ten keliauti yra dar maloniau. Pagrindinėje Vaduzo miesto pėsčiųjų gatvėje Städtle susirandam Turizmo informacijos centrą, kuriame prieš mus stovinti azijiečių pora džiūgauja gavusi suvenyrinius Lichtenšteino antspaudus pasuose, o centro darbuotoja paklausta kur čia būtų galima be miesto dar ir kalnais pažygiuoti, susiraukusi pareiškia, kad vietų daugybė, bet dabar (gegužės viduryje) kalnuose per šalta. Net pasidomėjus apie konkrečiai mus dominčią Fürstensteig trasą tik pakartoja, kad per šalta. Pasidžiaugėme bent tuo, kad gavome miesto žemėlapį.

Vaduzo tyrinėjimą pradedame jau minėtoje centrinėje pėsčiųjų gatvėje – Städtle,

kurios vienam gale Rotušės aikštė su žirgų skulptūromis,

o kitam – aikštė su Valdžios institucijų pastatais.


Mano bičiulis šveicaras Thomas (kaip taisyklė vėlgi kažkada darbo dėka sutiktas Vilniuje, o vėliau negailėjęs patarimų ruošiantis Šveicarijai) dėl kiniškų suvenyrų pagrindinėje gatvėje buvo teisus: nuolatinė sunkiai prasilenkiančių turistinių autobusų grūstis aikštelėje šalia Städtle išduoda, kad dažnam tas tyrinėjimas šioje gatvėje ir baigiasi, o kas dar gali būti aktualu Vaduze simbolinio poros valandų sustojimo metu .

Mes gi turime ne dvi, o visas penkias, o gal net ir septynias valandas. Einame į toje pačioje Städtle esantį žymųjį Pašto muziejų, juolab kad tai nieko nekainuoja. Sakoma, kad Vaduzas - tikras rojus pašto ženklų kolekcionieriams, nors turiu prisipažinti, kad nelabai supratau kodėl tas paštas ir jo ženklai čia yra labiau ypatingi nei bet kur kitur. Užsukame ir į virš muziejaus įsikūrusią meno erdvę, kurioje nuolat vyksta visokios medernaus meno ekspozicijos, instaliacijos ir pan. Mūsų apsilankymo metu irgi vyko, štai instaliacija iš mikrofonų.


Sėdame į kone populiariausią turistinę Lichtenšteino atrakciją – raudonąjį traukinuką. Gerą pusvalandį trunkanti ekskursija įdomi ir labai rekomenduotina. Be visokios tokios info, kad Lichtenšteinas turi viso labo 35000 gyventojų, ekonomika suvienyta su Šveicarijos (valiuta čia taip pat Šveicarijos frankas), dar sužinome apie Lichtenšteino vyną! Čia gaminamas Pinot Noir ir Chardonnay vynas dėl ribotų vynuogynų plotų ir, atitinkamai, vyno išteklių, neeksprtuojamas ir orientuotas tik į vietinę rinką.
Pravažiuojame pro Red House – vieną žymiausių Vaduzo pastatų.

Pastatas yra privati valda, jis nelankomas, tik kažkur skaičiau, kad jame stovi senovinis vynuogių spaudimo įrenginys. Ar jis iki šiol naudojamas pagal paskirtį galiu tik spėti, bet faktas, kad prieš namą plyti vienas didžiausių šalies vynuogynų kalba apie tai, kad su vynu jis (namas) turėtų būti (ar bent kadaise buvo) kažkaip susijęs.

Vyno entuaziastai gali užsisakyti vyno degustaciją Lichtenšteino princui priklausančiuose vyno rūsiuose.

Lipame į kalną iš arti pasižiūrėti į Vaduzo pilį.

Nors tiek pažygiavome beigi vaizdais pasigrožėjome..



Iš arti pilimi taip pat galima tik pasigrožėti, nes ji nelankoma. Tai privati Lichtenšteino princo šeimos valda, kurioje ji (šeima) ir gyvena. Visai kaip pasakoje, kas mano šešiametį vaikelį akivaizdžiai suintriguoja. Klausia, kaip tas princas atrodo. Kai atverčiu turistinę brošiūrėlę, kurios pirmame puslapyje į skaitytojus kreipiasi kostiumuotas dėdė, vaiko veide pastebiu nusivylimo šešėlį. Čia toks šiuolaikinis princas, sakau. Šiais laikais su karūnomis ir auksu tviskančiais drabužiais vaikščioti nepatogu.



Aš dar bandžiau inicijuoti žygį per kalnus iki gretimo miestelio, vadovaujantis gana aptakiu Vaduzo aplinkių žemėlapiu ir nuojauta, bet mūsų kompanijoj be manęs su kartais pernelyg išreikštu avantiūrizmo polinku ir šešiamečio, buvo racionalų protą atstovaujantis Gunsu. Su juo, beje, irgi pirmąkart susitikome Vilniuje, nors ir ne darbo dėka, o štai dabar apsistojome porai dienų jo namuose Ciuriche. Gunsu, Ciuriche gyvenantis ir dirbantis jau keturis metus, per tiek laiko taip ir nesurado reikalo apsilankyti Lichtenšteine, užtat su akivaizdžiu smalsumu prisijungė prie mūsų dienos kelionės. Žodžiu, Gunsu atvėsino mano entuziazmą prognozuojamu lietumi, ir nors leidžiantis nuo kalno, vietoje laukto lietaus iš po debesų išlindo saulė, juk reikia dar nusipirkti Lichtenšteino vyno butelį, kažką suvalgyti ir sugrįžti į Ciurichą. Laiko kaip ir nebeliko net garsiesiems Nacionaliniam bei Modernaus meno (Kunstmuseum) muziejams.

Važiuojant atgal pro autobuso langą stebėjome neįtikėtinai ryškią dvigubą vaivorykštę, nuspalvinusią dangų po saulėto lietaus. Pro autobuso langą kokybiškai nufotografuoti nepavyko, tai negaliu parodyti.:)

storyLazyload();