Netikėtai-neplanuotai atsirado reikalas nuvažiuoti į Siguldą, pasak apkalbų, vieną iš gražiausių „braliukų“ latvių kurortų. Kadangi pro šalį esame važiavę, o pačioj Siguldoj nebuvę, tai tas reikalas pasirodė visai laiku ir vietoj. Taip prasidėjo pernykštės kelionės aprašymas. Praėjo daugiau kaip metai, o aprašymas nepasistūmėjo iš mirties taško, tačiau per tą laiką įvyko dar viena, šį kartą jau planuota kelionė į tą pačią Siguldą su nukrypimais į dar keletą lankomų objektų, todėl kompo gilybėse susiradęs tuos porą pernykščių sakinių nutariau visgi papasakoti savo ispūdžius apie, manau, daugelio lankytas ir tikrai lankytinas vietas.
Kadangi pagrindinė vasaros kelionė dar visai už kalnų, o galva baigia užvirti nuo pavasarinių darbų maratono, kilo mintis ją šiek tiek pravėdinti. Iš Ingos pusės sulaukiau tik džiaugsmingų pritarimo šūksnių, todėl ilgai negalvojęs „užsibookinau“ (labai juokingas parašytas šis žodis) pernykštį viešbuti „Hotel Pils“ pačiame Siguldos centre. Emilija važiuoti atsisakė, todėl šiemet važiuosim dviese, kad būtų dar įdomiau, važiavimui pasirinkom prasiilgintą Joninių savaitgalį , bus galimybė stebėti garsųjį LYGO šventimą.
Šį kartą kelionė neilga todėl išvažiuojam normaliai išsimiegoję šeštadienį, birželio 23 d rytą. Nors pagal kalendorių jau seniai vasara, dangus apsiniaukęs, karts nuo karto palynoja, pučia gana žvarbus vėjas, bet mums visą tai nė motais, juk nors ir trumpos , bet parsideda atostogos. Visiškai netoli sienos pravažiuojam nuo šlaito nusiritusią ir degančią latvišką fūrą. Vaizdelis kraupokas, gaila vairuotojo, aiškiai užmigo vargšelis namo beskubėdamas.
Pirma stotelė – Biržų pilis. Šiemet buvom sau pasižadėję, kad nors kažkiek ir Lietuvos apžiūrėti, o tai kažkaip gėda kartais; Romoj buvau, Kaire buvau, o Biržuose nebuvau (aš visgi Biržuose buvau kokiais 1980 m, bet pilies tebuvo tik griuvėsiai). Šį kartą važiuojam pliki –basi, neturim ne tik GPS, bet net ir menkiausio žemėlapio, todėl tenka pasikliauti kelio ženklais ir nuorodomis, kurios tvarkingai mus nuveda prie reikiamo objekto.
Ką gi pirmas objektas yra, visi patenkinti lekiam į Rundalę. Kadangi, kaip jau minėjau, neturim jokio vedlio, tai vadovaudamasis krypties nuojauta Latvijon pasuku ne tuo keliu. Nieko baisaus, dar arčiau pagal atstumą tik keliukas labai jau menkas. Sieną kertam ties Skaistkalne pervažiavę kažkokią upę, kurios žemėlapyje surasti nepavyko. Toliau Bauskos link. Baigiasi miestelis, baigiasi ir asfaltas. Senokai nevažinėjau žvyrkeliais, bet visai neblogas pasitaikė, bet manau, kad būtent jo dėka prasikiurdžiau duslintuvą. Labai juokiausi, kai kažkurioj vietoj iš šalutinio žvyrkelio įvažiavau į Pagrindinį žvyrkeli. Netrukus ir Bauska, teko grįžti truputį atgal, kad pataikyčiau į Rundalės kelią. Jau artėjan prie Bauskos pasirodė pirmieji Lygo požymiai, tai visokiuose pagroiviuose ir priepelkėse sustojusios mašinos, o šalia įvairiausias žoles ir gėles skinančios latvės. Bauskoj jau pilna tautiniais rūbais apsirengusių žmonių, o su vainikais, tai galima sakyti visos. Nors dar tik šiek tiek po vidurdienio žmonės jau šniūrais traukia link pilies, kur, matyt, vakare bus pagrindinis veiksmas.
Rundalė pasirodo, visiškai šalia. Parkingas nemokamas, tai jau geras ženklas, mašinų yra, bet ne sausakimšai, be to pusė su lietuviškais numeriais. O ko norėt, jei iki sienos koks 20 km tėra. Rūmai dideli ir įspūdingi, net nesitiki, kad kažkokiam užkampy, gali tokią vietą rasti.
Į Siguldą atvažiavom jau po 19 val. Kadangi viskas puikiausiai pažįstama nuo pernykštės kelionės, į viešbutį atvažiuojam kaip į savo kiemą. Šalia esančiame turgelyje iš bobulės už 2 latus nuperku Ingai vainiką, kad neišsiskirtų iš minios. Pasirodo, visai tinka. Tada atsimenam, kad ir pavalgyti būtų neblogai. Miestukas visiškai tuščias, aplink esantys restoranėkai, panašu, kad nedirba, o mūsų „Hotel Pils“ skelbiasi turintis restoraną, ir netgi su veitine tradicine virtuve. Kaip parašyta taip ir yra, paspėliokim, gaunam po mažytę porcijytę kažkokio, manau, kad mikrobanginėj pašildyto, maisto už solidžią kainą, kava atnešama dar prieš patiekalus, o alus pilstomas iš butelių, lygis v.ž. Padavėjos labai malonios ir paslaugios, viskas kaip ir gerai, bet tik ne valgyti ten. Pernai mes to ir nedarėm, nebedarysim daugiau ir šiemet. Po „sočių pietų“ dar kambary užkremtam savo dešrytės, šilčiau apsirengiam ir einam ieškoti kokio veiksmo vietos.
Nuojauta kužda, kad viskas turėtų vykti aikštėje netoli Gaujos (tokia upė), nes kitų tinkamų vietų kažkaip nepastebėjau. Ir tikrai, aplink aikštę sukrauti dideli laužai,
Sekmadienis skirtas apylinkių lankymui, t.y. smarkiam vaikščiojimui. Jau iš vakaro susiplanuojam maršrutus pagal gautą žemėlapį. Tiesa, maršrutai ten yra sužymėti ir pėsčiųjų, ir dviratininkų, ir net vandeniu keliaujantiems (šitie keletos dienų ilgio), bet mes pasidarom mix‘ą iš pirmųjų dviejų. Kadangi dauguma objektų jau matyti praeitos kelionės metu, tai pagrindinis tikslas yra gerai pasivaikščioti gražiomis vietomis, o gal dar ir ką nors naujo atrasim – ir atradom, bet apie viską iš eilės.
Po pusryčių apie 9.00 išeinam į trasą. Mieste absoliučiai nė gyvos dvasios, atrodo, kad išmirė visi, tik šiukslių kiek daugiau negu paprastai, ir daugumoje tuščia tara. Visgi net apie 4.00 ryto girdėjom grįžtančius iš aikštės su dainomis. Šventimo vieta tvarkoma, scena jau išrinkta, o laužai dar teberusena.
Aiškumo dėlei padarysiu mažutį pririšimą prie vietovės: Taigi, Siguldos miestelis, o kartu ir Siguldos senoji ir naujoji pilys yra kairiajame Gaujos upės krante ant gana aukšto kalno, tiksliau pasakius, upė teka giliame slėnyje. Gal tai būtų galima vadinti kanjonu, bet kažkaip nelimpa šis žodis mūsų kraštams. Kitoje upės pusėje, taip pat ant aukšto kalno yra Krimuldos pilis, tiksliau tai , kas iš jos liko, nedideli sienų fragmentai apauge mišku.
Turaidos pilis žymi savo 40 m aukščio apvaliu bokštu iškilusiu virš Gaujos slėnio,
Grįždami, nusileidę nuo kalno pakeliui dar užsukome į garsiąją Gūdmanio olą, ją irgi jau buvome aplankę pernai , todėl dabar tik atsižymėjome, kadangi buvo pakeliui. Sekdami pėsčiųjų tako nuorodomis, pasukome iš kelio link takelio, bet nuorodos buvo senos ir nebegaliojančios, todėl baigėsi vidury miško ir mums beliko tik labai stačiu molingu šlaitu ropštis į kalną.
Naujosios Siguldos pilies pirmame aukšte veikia restoranas,
Nors jau kaip ir vasara, bet visi Siguldos centre esantys restoranėliai nerodė jokių gyvybės ženklų. Staliukai lyg ir padengti, durys pradarytos, bet per dvi dienas nė viename nematėme nė vieno žmogaus, todėl papietauti patraukėm į prie įvažiavimo į miestelį esančiame prekybos centre įsikūrusią lietuvišką piceriją, gal tam įtakos turėjo ir nekokia vakarykščio maitinimosi patirtis. Vakare dar buvom susiplanavę viešbutyje išsinuomoti dviračius, bet po pusdieninio pasivaikščiojimo raižyta vietove ir dar kokių 6 km pirmyn-atgal pietauti, kojas kaip ranka atėmė, todėl nutarėm, kad laikas pailsėti, savo nusimatytą programą įvykdėm, o be to, daugiau kaip ir nebėra ką gaudyti. Kadangi, kaip jau minėjau, kambaryje televizorius tik vaidino veikiantį, tai futbolo čempionato rungtynes Anglija-Italija žiūrėjau lauko kavinėje didžiuliame ekrane. Viskas kaip ir normalu, bet baras veikia iki 23 val., o aš vienas išdidžiai žiūriu futbolą dar ir su pratesimu iki pat 24 val, o gal ir dar ilgiau, ir tik nebandykit išjungti.
