Kažkodėl negaliu sukelti visko į vieną dalį, tai tęsiu čia.
Centre kavinukėje reklamuojami vietiniai pyragėliai – sklandraušu. Į kavinę nebesinori, o dar šiltų pyragėlių nusiperkam išvažiuojant iš miestelio pakelės palapinėje. Močiutė prekiauja įvairiausių rūšių rauši pyragėliais. Paprastai tai ant neraugintos ruginės tešlos krepšelio susluoksniuotas bulvių ir morkų įdaras. Tačiau dabar įdarų yra visokių. Morkų pasirodė kiek per saldus, bet varškės su kmynais, tiesiog tobulas.
Užkandam ir judam iki Užava švyturio 57.209609, 21.415064. Švyturiams visada jaučiu silpnybę. Link švyturio veda miško keliukas iš visų pusių apaugęs mėlynojais.
Prie švyturio nedidelis parkingas. Ir vėl mes vieni. Ant miškingos kalvos įsitaisęs baltutėlis švyturys, pastatytas 1879 m. Perkam bilietuką už eurą prižiūrimi vietinio sargo. 
Švyturys sujungtas su vieno aukšto gyvenamu namu švyturio aptarnaujančiam personalui. Ropštis į viršų tenka suktais laiptukais. Ir staiga jie baigiasi. Toliau metalinės kopetėlės atsiremia į uždengtą liuką. Vyras palipęs pabando jį atidaryti. Valio, galime ropštis aukščiau.Švyturys veikiantis, matomas už 15 jūrmylių. Viršuje balkonėlis, bet jau tokio siaurumo, kad baisu juo pajudėti. Tolyn į abi puses nusidriekia begaliniai pliažai. 
Nulipus, nusileidžiame iki jūros. Prie kopų nedidelė aikštelė automobiliams, pavėsinės, vietos laužams. Prie švyturio kalvos papėdės sukrauti bangolaužiai.
Nusėtas akmenėliais pliažas vilioja tolyn, tačiau ilgai nevaikštome.
Grįžtant neatsilaikome ir stojame prie mėlynojų. Mėlynių tiek daug, kad net nereikia pajudėti iš vietos. Didelės, saldžios.Netrukus gertuvė pilna.
