Skubame į sekantį objektą jau Latvijoje - Vijciemo kankorėžių džiovyklą, Mežmuižoje. Šiek tiek vėluojame, todėl mūsų kolegė latvė susitaria su šeimininku, kad atvyksime vėliau, ne darbo laiku. Bet jis mus labai maloniai priima ir kviečia užeiti į vidų. Pasirodo, ši kankorėžių džiovykla yra viena seniausių Latvijoje. Ji be pertraukos dirbo nuo 1895 m. iki praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio, o 1992 m. pradėjo dirbti vėl. Iki šiol neįsivaizdavome, kaip iš eglių, pušų kankorėžių išgaunamos sėklos, kurios po to naudojamos užsodinti didelius miško plotus. Džiovyklos šeimininkas labai išsamiai pasakojo mums apie šį džiovinimo procesą.
Taip ir baigėsi mūsų Didžiojo žygio po Baltijos šalis kelionės turas. Smiltene atsisveikinome su latviukais keliauninkais, nes jie pasuko į savo gimtąjį Cesį, o mes “puikiais” latviškais vieškeliukais patraukėme link Lietuvos. Pravažiuodami pro Vacpabale pasigrožėjome viename tvenkinyje įkurtu dideliu ružavų lelijų sodu, dar kitaip vadinamu lelijų rožių sodumi. Mums tik nepasisekė, kad vakare jos ne visos buvo prasiskleidusios, bet bandėme įsivaizduoti kaip viskas atrodytų, jei visos lelijos žydėtų.
Toliau laukė Lietuva, Visaginas ir gimtasis Vilnius. Buvome pavargę, bet be galo laimingi ir pilni kelionės įspūdžių, o rytoj laukė įprastas darbinis pirmadienis.
Jei šis pasakojimas kam nors pasirodė įdomus ir atskleidė kažką naujo, o gal ir užkrėtė tokio keliavimo dvasia, būtume iš tikro laimingi, nes šio straipsnio tikslas ir buvo toks, o pakeliavus po tokius maršrutus negali tylėti ir nepasidalinti įspūdžiais.
