Latvija: 6 : 2 Ventspilio naudai

Artėja atostogų metas, gal ne visi gali išlėkti kur nors toliau, todėl noriu pareklamuoti Latvijos pajūrį. Senokai buvome, gal kiek pasikeitę kainos, bet mano pažįstami ten važiuoja kasmet ir vis dar Ventspiliu neatsidžiaugia.
Nuotraukos, deja, kažkur prapuolė kompiuterio gelmėse:)

Kelionę į Ventspilį per vieną dieną sugalvojom, susimetėm daiktus ir sekančios dienos ryte išvažiavome. Jau seniai ir labai daug vis girdžiu pasakojimų apie Ventspilį, kaip apie nuostabų miestą, kuriame viskas sukurta vaikams, šeimoms. Juo labiau, kad turėjome tik 4 dienas, kažin kur nenukeliausi. Labiau, aišku, aš norėjau į Saremos ir Hiumo salas Estijoje, bet išsigandau vėjuoto, atšiauraus oro salose. Juk vyras dabar kaip kiaušinis po trišakio veido nervo uždegimo, saugomas labai. Bet jei būtume žinoję, kokie vėjai draskysis Ventspilyje.... kažin, ar dar įmanoma, kad Estijoje būtų vėjuočiau.
Ventspilyje buvome apie 18 val. ir pradėjome ieškoti nakvynės. Per Latvijoje praleistas tris dienas supratome, kad jei atvažiuoji vasarą, sezono metu, per išeigines, nesi užsirezervavęs kažkokio kambario ir neturi palapinės, tai labai didelė tikimybė, kad teks miegoti mašinoje. Mums pasisekė. Bet su apsigyvenimu šiame Latvijos krašte – Kuršžemėje, problematiška. Tai ne mūsų Palanga, kur siūlantys kambarius tiesiog krenta po mašinos ratais. 1 : 0 Lietuvos naudai.
Susiradome TIC, pasiėmėme visų įmanomų nakvynės vietų adresus ir telefonus, mums išbraukė vietas, kur jau vietų tikrai nėra, atmetėme per brangius ir pirmyn skambinti. Trečiasis viešbutis, į kurį paskambinome, sutiko vienai nakčiai priimti, bet 9 ryto jau turėtume išsikraustyti. Ketvirtasis pasakė, kad vienai nakčiai yra dvivietis kambarys. Kol suradome tą viešbutį, praėjo kokia 15 minučių, registratūroje pamatėme krūvą tokių pačių kaip mes lietuvių ir administratorė „pradžiugino“, kad vietų jau nebėra. Nutaisiau labai graudų veidą, pasakiau, kad „mums gi sakėte atvažiuoti“ ir mus kažkaip tai priėmė. Valio! Jautėmės labai išdidžiai, kai kiti mūsų broliai nieko nepešę išėjo ieškoti laimės kitur.
Viešbutis, o iš tikrųjų buvęs profesinės mokyklos bendrabutis, aišku, toli gražu ne penkiažvaigždis, bet svarbiausia, yra lova, nusiprausti, bendro naudojimo virtuvėlė, kur galima gamintis maistą, ir visiškai neblogoj vietoj. Ir kainuoja para tik 14 latų mums visiems trims.
Nors ir tie viešbučiai, kuriuos atmetėme kaip per brangius, gal ne tokie ir brangūs, palyginus su lietuviškomis kainomis. Dvivietis puikus kambarys naujame viešbutyje miesto centre, su TV, internetu, pusryčiais ir visais kitais privalumais – 33 latai arba 165 litai.
Atsinešėme būtiniausius daiktus ir išėjome į miestą. Vėjas neapsakomas! Rovė nuo galvų net užrištus kapišonus, bet nešaltas, nors tiek gerai. Jau vos ne temo, todėl niekur toli ir nenuėjom, juo labiau, radom fantastišką vaikų žaidimų parką, tai jame ir likom. Dirba iki 22 valandos vasarą, nesuskaičiuojama daugybė naujutėlaičių kalnelių, sūpuoklių, pilių, čiuožyklų. Martynas nežinojo, kur pulti. Ir nemokamas! Ir tokia švara ir tvarka, žolytė, smėliukas, nėra visu garsu plyšaujančios muzikos, gėlių skulptūros! Neįtikėtina. Ir visiškai tuščia, ramu. Čia Latvijai iš karto duodu tris balus ir rezultatas 1 : 3, ne mūsų naudai, deja.
Apie tuos vaikų miestelius galima pasakoti ir pasakoti. Kaip ir apie daugybę skverelių, parkų, paminklų, skulptūrų - medinių, metalinių, akmeninių, ir unikalių gyvų gėlių skulptūrų, nuotykių bei vandens parkų. Vandens parkas ten po atviru dangumi; kai geras oras labai smagu, bet kai lyja ar šalta jau jame nebūsi. Išnaudotas kiekvienas miesto lopinėlis, išpuoštas, išpuoselėtas. Skulptūros labai nuotaikingos, linksmos, juokingos. Ko verta jau vien plastikinių karvučių alėja. O visos miesto centro gatvės, ne tik šaligatviai, bet ir važiuojamoji dalis, išklotos mažutėmis plytelėmis. Ventspilis neveltui vadinamas žydinčia Latvijos sostine. Ir kas man tiesiog neapsakomai patinka – niekur negirdėjau tos baisios, klykiančios, bumčikinės muzikos. Ten tylu visur.
Pats miestas nemažas, tai juk stambus uostamiestis ir uostas pačiame miesto centre, priešais garsiąją Livonijos ordino pilį; kažkoks keistas tarpinis variantas tarp kurortinio miesto ir didmiesčio. Absoliučiai visur gali privažiuoti mašina – į senamiestį, iki paplūdimio. Visur parkavimas nemokamas (1 : 4), visur mieste bent kiek didesnėse žmonių susibūrimo vietose stovi biotualetai su tualetinio popieriaus rulonėliais, ir vėl – tuščia, švaru, labai ramu. Ir labai geras kempingas yra prie pat vandens parko, ant jūros kranto, bet norint gauti namuką, reikia jau kovo mėn. užsisakyti.
Visos kelionės metu šita ramybė, švara ir pojūtis, kad tu čia esi vos ne vienas poilsiautojas, man taip ir liko paslaptis. Užimtos visos įmanomos nakvynės vietos, savaitgalis, Palanga oštų. Čia vaikščiojome tuščiomis gatvėmis, tuščiais parkais ir tuščiu paplūdimiu. Ventspilio pliažai, besidriekiantys daugelį kilometrų, gavę Mėlynosios vėliavos įvertinimą. Tai tarptautinis įvertinimas, suteikiamas ypatingai švariems paplūdimiams. Vanduo jūroje ledinis – 15 laipsnių, todėl mes tiesiog mėgavomės, sėdėdami ir žiūrėdami į rūsčią, audringą jūrą, o Martynas lakstė basas ir dirigavo bangoms.
Ir ne tik Ventspilyje, visur buvome vieni: Elnių parke buvome dvi lietuvių šeimos, jiems pritrūko kantrybės laukti, kol pasirodys elnias ar šernas ir išėjo, likom trise; Laumu parke vieni klaidžiojom miško takais; tuščia buvo Jūrmalos parke (tai Ventspilis, tik parkas taip vadinasi); vieni laipiojom virvinėm kopėčiom Džiunglių take. Išimtis buvo tik Riežupės smėlio kasyklos – ten net teko laukti eilėje apie 20 minučių.
Ir dar kas stebino: gausybė lietuvių. Antrą nakvynės naktį kempingo šeimininkė pasakojo, kad jie patys neatsistebi, iš kur šiais metais tiek keliaujančių lietuvių pas juos. Sako: „ar pas jus internete skelbiama, koks gražus mūsų kraštas, ar iš kur čia jūs taip plūstat“. Visur, menkiausiame užkampyje, jie buvo.
Kraštas iš tikrųjų turi ką parodyti ir kuo pasigirti. Šitame Kuršžemės lopinėlyje, apribotame 6 miestais: Liepoja, Ventspiliu, Tukums, Talsi, Saldus ir Kuldiga, žemėlapyje sužymėta virš 200 žiūrimų, įdomių objektų, poilsio, sporto vietų, pramogų. Ten galima jodinėti žirgais, nuomotis dviračius, keturračius, plaustus, yra banglenčių klubai, SPA ir rekreacijos centrai, astronomijos centras, ekskursijos laivu, „saldusis“ turas, kurio metu ragaujama ir stebima ledų, saldainių „Karvutė“ gamyba, meno istorijos, žemės ūkio, etnografinis, karo metų technikos, kortų (!) muziejai, nemažai pilių, natūralių gamtos parkų, vyksta vyno festivalis, grybų degustacija. Aš, kai visada noriu viską pamatyti maksimaliai, truputį susierzinau, kad nepavyks. Ir dauguma iš jų – iš tikrųjų įdomūs, kažkuo netikėti, nematyti. Kai supratom, kad visko tikrai neaplėksim, tada nutarėm orientuotis į Martyną ir rinkomės tai, kas būtų įdomu jam. Nes mums su vyru iš tikrųjų labiausiai reikia pačio kelio, kelionės, sėsti į mašiną ir važiuoti, važiuoti, važiuoti...
Ką pamatėme:
1290 m. Livonijos ordino pilį apžiūrėjome tik iš išorės. Mokama, jei eini į vidų.
Inkarų alėja – yra tokių gigantų, sveriančių 23 tonas ir 6 metrų aukščio. Nemokama.
Džiunglių takas – labai smagi pramoga, paprasta, bet puiki. Nemokama.
Ventspilio promenada su daugybe netikėtų linksmų akcentų.
Du didelius vaikų parkus. Nemokama.
16 km už Talsi esantį Laumu parką. Fantastiškas gamtos kampelis, net ne kampelis, o didžiulė poilsio, sporto ir pramogų bazė. Be įvairiausių sporto atrakcijų, tvenkinių su žydinčiomis vandens lelijomis (ach, kokios lelijos, baltos, rožinės, didžiulės!), varlių „baseino“, ten 4 pažintiniai miško takai: vabzdžių, paukščių, augalų, ir grybų (mes patys sau taip išsiaiškinome pagal nupieštus simboliukus, nes takai vadinasi taip: Bišu, Putnu, Augu ir Meža). Ten yra medinis skrendantis dinozauras, ne, pterodaktilis, ir didžiulė medinė bitė. Ir dar atskiras sporto takas. Ir dar, apsirengęs specialia bitininkų apranga, gali pamatyti visą bičių gyvenimą aviliuose. Ten galima praleisti visą dieną. Tik šeštadienį lijo smulkus, šiltas lietus ir, matyt, ten lyja jau seniai ir gausiai. Todėl visi miško takai išmirkę, pasidarę klampūs, mano ploni odiniai bateliai permirko iš karto. Bet Martynas su guminiais botukais (kokia aš protinga mama, kad juos paėmiau) lakstė kaip briedis. Sūnui dar nereikėjo bilieto, mums kainavo 12 latų – 60 litų. Ir dar tris latus reikia mokėti papildomai už bičių gyvenimo stebėjimą. Bičių nestebėjom, Martynas jų bijo paniškai, nesveikai, jis būtų miręs tame kostiume. Nors sakė, kad labai nori.
Elnių parką – be elnių ten dar laisvai, sąlyginai laisvai, gyvena šernai. Elniai baikštūs, jie jaučia žmones ir retai pasirodo, o didelės šernų šeimynos mes sulaukėme. Buvo įdomu jų gyvenimą stebėti nuo apžvalgos bokštelio. Ir bilietai labai pigūs: suaugusiam 0,50 lato, Martynui bilieto nereikėjo. Panašiai pas mus įkurtas Stumbrynas Panevėžio rajone.
Rygos zoologijos sodo filialą esantį 4 km nuo Kuldigos-Liepojos kelio, iki Liepojos lieka dar kokia 30 km. Buvo sugriautas mano supratimas apie tradicinį zoosodą. Narvuose ir nedideliuose aptvaruose laikomi tik keletas gyvūnų: lokiai, lapės, triušiai ir kitokie graužikai, lamos, antilopės. O po zoologijos sodo kiemą laisvai sau krypavo žąsys, kalakutai – todėl žiūrėjau ne tiek į juos, o sau po kojomis, kad tik neįsilipti į jų „tortą“. Šernai, stumbrai, stirnos, briedžiai ten gyvena, tarkim, laisvėje. Teritorija aptverta, bet jų valdos tęsiasi ištisus kilometrus, per mišką. Mes taip ir neapėjom visko, ten apvažiuoti reiktų. O maži šerniukai, pralindę pro aptvaro skyles, nardė tiesiog po kojomis. Kaina suaugusiam 3 latai, vaikui 2 latai, bet jei šeima – daroma vieno lato nuolaida. Mums zoologijos sodas kainavo 7 latus - 35 litus.
Riežupės smėlio kasyklos – 5 km nuo Kuldigos miestelio. Mes jas jau norėjom aplankyti atvažiuojant, bet neradom. Labai aktyviai ir neieškojom, nes jau buvo apie 17 val. ir suabejojom, ar jos dar dirba. O grįžtant susiradom. Tikrai įdomu, einama tik su gidais, leidiesi 12 metrų po žeme, su žvakėm, temperatūra tiek žiemą, tiek vasarą 8 laipsniai. Truputį šiurpoka, yra tokių koridorių, kur eini keturiomis, taip siaura ir žema; gidė buvo puiki, pribaugino ir prijuokino, atlikom galybę visokių ritualų ir užkeikimų, mus paleisdavo vienus klaidingu keliu, kol atsitrenkdavom į akliną sieną ir tekdavo grįžti. Vienu metu, kai užgesinom jos prašymu visas žvakes ir absoliučioj tamsoj, gal 3 minutes, ant kelių atsiklaupę, rausėm smėlį – galvojau tuoj pradėsiu rėkti. Kaip Martynas ten atlaikė? Sakė, bijojo, ir iš balsiuko supratau, kad bijo, bet susitvarkė su savo baime, išlaikė. Ir dabar kalba, kad jam labiausiai patiko būtent ten.
Tai ilgiausias požeminis urvas Baltijos šalyse, bendras ilgis apie 2 km, turistinės trasos apie 460 m. Ten išgaunamas smėlis buvo naudojamas stiklo gamybai. Dabar žiemos metu požeminiuose labirintuose gyvena šikšnosparniai. Sūnui bilieto nereikėjo, mums kainavo po 4 latus.
Senovinis Kuldigos miestelis, pretenduojantis į UNESCO globą, labai žavus, tarsi iš kino filmų, gatvėmis važinėja karieta. To senamiesčio nedaug, pora gatvių, bet jos nuostabios. Dar miestukas garsus savo 1874 m pastatytu, vienu iš pačių ilgiausių, 166 metrų ilgio tiltu iš raudonų plytų ir pačiu didžiausiu Europoje vandens kriokliu per Ventos upę: 249 metrų pločio ir 2,5 metrų aukščio.

Praktiškai, visą laiką praleidome gamtoje, miške, parkuose. Latviai, turbūt, yra tikri gamtos vaikai. Jie labai myli gamtą, ją puoselėja, o natūralių gamtos parkų, tokių kaip Laumu, vien šiame krašte priskaičiavau 11. Ko nepamatėme iš to, buvome suplanavę pamatyti? Aš norėjau nuvažiuoti iki Kolkos rago – šiauriausio Latvijos iškyšulio. Bet nuo Ventspilio iki jo 81 km, o iš jų 50 km būtų tekę kratytis žvyrkeliu.
Nėjome Ventspilyje į Pajūrio muziejų. Tai mūsiškių Rumšiškių latviškas variantas. Ir ten dar važinėja traukinukas siaurais bėgiais. Bet jis važinėja tik šeštadieniais ir sekmadieniais, tomis dienomis vyksta visokios amatų dienos, liaudiškos vakaronės, tai tikrai būtų įdomu. O penktadienį visai tuščia, medines trobeles ir valtis apžiūrėjom pro tvorą. Nes mums labiausiai reikėjo būtent to traukinuko.
Gal be reikalo vyras nėjo į nuotykių parką. Tai jau pramoga paaugusiems adrenalino mėgėjams. Tik jis už miesto, aplink jį nelabai yra ką veikti ar kur vaikščioti, mums su Martynu būtų nusibodę laukti. Žiemą ten - slidinėjimo trasos, yra keltuvai.
Tiesa, latviai nelabai rūpinasi turistais ir savo krašto grožybių populiarinimu, nes visa informacija, tiek spausdintinė, tiek vizuali, pagrinde tik latvių kalba. Iš bėdos galima susigaudyti. Jauni latviai nekalba rusiškai, tik angliškai, o vyresni - nekalba rusiškai tie, kurie rusiškai nekalba iš principo. Porą tokių teko sutikti. Bet šiaip labai malonūs, paslaugūs ir dėmesingi.
Keliai, nuorodos be jokios abejonės žymiai geresni Lietuvoje (2 : 4). Ir kelias Latvijoje visą laiką ėjo per miškus. Arba miestas, arba miškas. Pakelės miestukų, kaimelių pravažiavome labai nedaug. Ir toks skurdus vaizdas: labai seni, ko gero, dar prieš karą statyti, apgriuvę namai. O tų miškų man jau buvo truputį per daug. Ypač važiuojant vakare, temstant, dar toks niūrus, juodas dangus... net kažkaip nejauku. Bet tikriausiai todėl ten labai švarus ir grynas oras. Šią protingą išvadą padariau dėl gandrų. Beveik ant kiekvieno stulpo sukrautas lizdas, kolonijos gandrų, o jie gyvena ten, kur neužterštas oras.

Toli nukrypau nuo mūsų nakvynės paieškų, apie ką buvau pradėjusi pasakoti pradžioje. Kai prisižaidę, sutemus grįžome į viešbutį, administratorė nudžiugino, kad dar ir sekančią naktį galėsime pernakvoti. Nesumokėjome iš karto už antrą naktį. Klaida. Nors sumokėti nelabai ir būtume galėję, nes buvom nuėmę iš bankomato tik 20 latų. Mes iš viso išvažiavome į Latviją, kišenėje teturėdami pusantro lato, užsilikusius nuo vyro komandiruočių į Rygą. Veikėme pagal principą: ai, kaip nors. Su bankomatais tame krašte tikrai nėra problemų, gal populiariausias yra Hansabankas. Kai pas mus abu SEB kortelės, tai šiek tiek paieškojome jo bankomatų. Kortelėmis atsiskaityti galima tikrai ne visur.

Booking.coms
storyLazyload();