Kuba: Kartus Havanos grožis

Kuba 2008 metai. Rugsėjis







SKRYDIS.

Kubą ir Lietuvą jungia vienas nelabai malonus reiškinys. Jos abi yra pirmaujančios savižudžių skaičiumi, mes – Europoje, Kuba – Lotynų Amerikoje. Kuboje dėl politinės situacijos ir socialinių priežasčių 100 000 gyventojų tenka dvidešimt savižudybių, Lietuvoje tam pačiam skaičiui - keturiasdešimt. Dėl kokių priežasčių žmonės žudosi Kuboje „žino kiekvienas mūsų laikraštis“, kodėl tas pats velnias dedasi pas mus – galim tik spėliot.

Spaudoje ir internete norėjau atrasti kas dar bendro yra tarp Lietuvos ir Kubos, tačiau suieškojau tik seniai visiems žinomą tiesą, kad pas mus ir tenai Karibuose ilgą laiką gyvavo ta pati santvarka. “Pragyvenome revoliuciją, pragyvenome carą , pragyvenome karą, pragyvensim ir šitą klestintį socializmą“- prieš kokius dvidešimt penkerius metus pasakė liaudies artistė Kazimiera Kymantaitė, gurkšnodama alų viename teatralų susibėgime. Tada mums atrodė, kad jos žodžiai yra akiplėšiški ir neturi jokios perspektyvos, tačiau jie visiems labai patiko...Ir buvo pranašiški...

Gerai pasirausęs knygose ir internete, aptikau dar vieną bendrą bruožą, jungiantį mus su tolimąją Kuba. Tai – pomėgis vogt. Gyventi nevogdami kubiečiai dar neišmoko, o lietuvaičiai vis dar nepamiršo. Tačiau, ko gero, kad tuo mūsų tautų panašumai ir baigiasi.

Beveik mėnesį praleidę Centrinėje Amerikoje, išlydėję į namus pas savo mažą vaikelį skubančią jaunąją porą ir penkiese pasilikę Meksikoje , dar turėjome dešimties laisvų dienų uodegą. Vienbalsiai nusprendėme tas dienas praleisti Havanoj.

Į Kankūno oro uostą atvykom likus dviem valandom iki skrydžio. Keleivių salėje susiradom Kubanos avialinijų agentūrą, pasiteiravome dėl vizų, ir sužinojom, kad čia pat jas galime įsigyti, susimokėjom po 185 Meksikos pesus, ir po dvidešimties minučių jau turėjome Kubos vizas.

Įsodinimas į lėktuvą skrendantį maršrutu Kankūnas – Havana prasidėjo laiku, tad praėjus dar kelioms minutėms mes jau buvome lėktuve JAK 45, ir stebėjome kitus savo vietų ieškančius keleivius. Priešais mus įsikūrė jauna panelė taip gausiai pasipuošusi bižuterija, jog į galvą skverbėsi mintis, kad ji apšvarino kokią nors pigią Kankūno papuošalų krautuvę. Greitai lėktuvo salonas buvo pilnut pilnutėlis, o tarp kėdžių stoviniavo dar kokia 15 neturinčių kur dėtis. Nejaugi jie skris stovėdami - diskutavom. Paskui, tie stovintys keleiviai kažkur išgaravo, mes pakilome į orą, ir po valandos jau tvarkėmės įvažiavimo formalumus Havanos oro uoste.

Jo tarnautojai patvirtino gandus, kad viešbučiai jų šalyje yra brangūs, todėl nusprendėme apsistoti privačiuose butuose įrengtuose kambariuose užsieniečiams. Rusiškai kalbantis oro uosto darbuotojas pažadėjo parodyti mums gerus kambarius miesto centre prie Universiteto, ir mes įsiropštėme į jauno kubiečio vairuojamą tarnybinę Kubanos agentūros mašiną. 25 dolerius sumokėjome už kelionę,10 – už parodymą.

Su dviejų nuomojamų kambarių savininke susitarti niekaip nesisekė. Tik po kiek laiko supratome, kad mums visiems apsistoti dviejuose kambariuose neišdegs, kadangi Kubos įstatymai viename kambaryje leidžia gyventi tik dviems užsieniečiams. Aleksandro uošvė ilgą laiką negalėjo suvokti, kad gyventi tame pačiame kambaryje su savo dukra ir žentu jai neleidžia ne užsispyrusi nuomotoja, o griežta vietos tvarka. Uošvės Kuboje nepageidautinos, juokavau aš, bet mano jumoro ji girdėt nenorėjo.

Ieškodami trijų nuomojamų kambarių viename bute, mes aplankėme nemažai senamiesčio gyventojų, užtat neblogai susipažinom su pasiturinčių miestelėnų buitimi. Pabuvojome net vienos žymios aktorės apartamentuose, kurių sienas puošė didžiulės jos nuotraukos, sceniniai kostiumai, spektaklių plakatai ir meksikietiški sambrero. Pati buto šeimininkė su mumis kalbėtis nesiteikė, tikriausiai nė neįtarė, kad tądien tarp uolių trijų kambarių ieškotojų, buvo ir jos kolegų.

Gerai paklaidžioję, apsistojome žavingoje keturių aukštų viloje. Netoli mūsų namo goksojo didžiulis Habana libre ir dar vienas, niūrumu nenusileidžiantis Habanai, viešbutis. Kambariai privačiuose butuose visur kainavo vienodai – 30 vietinių dolerių, ir jokių kalbų apie kokias nors nuolaidas.

Socializmo nepatogumus pajutome jau tą patį vakarą. Nors buvo tik šešios valandos , nusipirkti maisto produktų mums niekur nepavyko, nes krautuvių Havanoje yra nedaug, o jos uždaromos 17 valandą. Kavinių ir restoranų taip pat ne prūdai, o ir tie patys vakarais skendi kažkokioje mistinėje prieblandoje, kaip ir visas miestas. Nušiurusioje kavinėj pavyko išgerti po puodelį kavos, bet niekaip nepavyko iš ponios barmenės nusipirkti nors šiek tiek maltų pupelių. Apie mūsų norą rytojaus rytą lovoje praleisti su karšta kava ji girdėti nenorėjo, burbėjo, kad rytmetinės kavos galėsime išgerti kitą dieną , dešimtą valandą, didžiausioje sostinės parduotuvėje.

Nors iki mūsų namų reikėjo pereiti tik porą kvartalų, suspėjome gauti keletą nedviprasmiškų abiejų lyčių Havanos piliečių pasiūlymų. Daina nustebo, Aleksandras sutriko, mes su draugu susidomėjom, o mūsų uošvė jokios reakcijos neparodė, nors vėliau iš jos išpešėme prisipažinimą, kad tie pasiūlymai ją labai šokiravo.

Dar atkreipėme dėmesį, kad tą vakarą miesto gatvėse buvo jaučiamas kažkoks labai bjaurus kvapas. Pirmieji įspūdžiai buvo tokie, kad esame atvykę į gana keistą miestą, apie kurį spręsti iš pirmojo žvilgsnio būtų didžiulė kvailystė.

Mūsų draugus šeimininkė perspėjo laikytis kuo toliau nuo vietinių vaikėzų, saugot kuprines, rankines, o tai prieis, prapjaus, atras, išims, apsižvalgyti nesuspėsi kaip liksi be pinigų. Pačioje viešnagės pradžioj likti be pinigėlių nepanorom, tad šeimininkės patarimą įsidėmėjom.
Jos vardas buvo Marisela. Apie šią įdomią personą parašysiu vėliau, šitoje vietoje noriu pasakyti tik tiek, kad per jos plepumą pirmąją naktį mes vos nelikome be miego, mat ji labai garsiai ir be jokių pertraukų kalbėjosi telefonu. Jai skambino ir ji kalbėjo, arba – ji pati skambino ir kalbėjo. Iki paryčių. Nauda iš tos nakties buvo tik tokia, jog supratom, kad telefoninių pokalbių kainos Kuboje yra visiems įkandamos. Socialistinės. Ryte pabudome labai anksti, mat mūsų mieloji Marisela per telefoną auklėjo kažkokią ponią Mariją.

PIRMASIS ĮSPŪDIS.

Havana savo amžių skaičiuoja nuo 1519 metų, pirmasis jos vardas buvo La Vila de San Christobal de La Habana. Šiandieninis miestas su priemiesčių gyventojais ir svečiais siekia arti pusantro milijono , 2008 metų rugsėjo pradžioje jų tarpe buvome ir mes.

Pusiau išsimiegoję puolėm ieškot kavos. Patraukėm prie netoliese esančio Habana libre . Mūsų spėjimas, kad devintą valandą ryto kavos gausime tik viešbutyje, pasiteisino. Skaniai atsigėrę ir paspoksoję į dar uždarytų viešbučio krautuvių vitrinas, išėjome tyrinėt miesto.

Iki revoliucijos Kuba klestėjo, o Havana tviskėjo ne ką blyškiau už Paryžių ar šiandieninį Las Vegą. Amerikiečiai kaip niekas kitas puikiai išmanydami gero poilsio kainą į savo linksmybių ir pramogų salą sutempė viską, kas buvo geriausio pasaulyje. O paskui netikėtai atėjo šio gražaus gyvenimo saloje galas. Prasidėjo revoliucija, jos įkvėpėjas Fidelis davė amerikonams stiprų spyrį į užpakalį, ir išvijo vargšelius iš žemiškojo rojaus. Išguitieji puolė ieškotis naujo linksmybės uosto, ir tokiu būdu, per rekordiškai trumpą laiką, atsirado Kankūnas, kuris, deja, niekada neprilygo ir tikriausiai niekuomet neprilygs Havanai. Tačiau Kubai laikotarpis be amerikonų irgi neatnešė nieko gero. Tuo galima įsitikinti vaikštant šiandieninio miesto gatvėmis.

Gyvenome Vedado rajone, netoli buvo garsusis Malekonas, greta – Universitetas, šviesiausias Havanos pastatas - centrinė ligoninė. Pirmąją dieną tyrinėjome vakarinę jo dalį ir atsistebėti negalėjome tokiu aplaidumu. Kad miestas kažkada buvęs neregėtai gražus, o šiandien apleistas, pastebėjome jau važiuodami iš oro uosto, bet tik vaikščiodami pamatėm, kad jis apleistas šokiruojančiai . Prieš dvidešimt trisdešimt metų mūsų nuniokotas Užupis atrodė kur kas prašmatniau.

Vakare nutarėme sielą atgaivinti krantinėje. Dar dieną supratom, jog vaikštant Havanos gatvėmis reikia žiūrėti sau po kojomis, mat kubiečių požiūris į kanalizaciją ir tualetus yra itin išradingas. Kai pirmą kartą ant šaligatvio pamatėme „šį bei tą“ pūpsant, pagalvojome, kad tai atsitiktinumas, kai tą „šį bei tą“ išvydome antrą ir trečią kartą – susimąstėm, o kai visa tai pradėjome pastebėti vis dažniau ir dažniau, priėjom prie liūdnos išvados, jog kai kurie gyventojai, kanalizacijos vandenis kartu su fekalijomis nesidrovėdami leidžia tiesiai į miesto gatves.

Tą vakarą Malekono krantinėje įrengtoje didžiulėj estradoj vyko koncertas. Susirinko daug turistų, dar daugiau – vietinės faunos. Visi klausėsi dainininkų, kuriems pritarė vykęs orkestras. Čia pat stovėjo išrikiuota baterija dėžių panašių į mūsų biotualetus, publika pasislėpusi tose dėžėse kakojo į šaligatvyje padarytas angas, tos kakos krito ant pakrantės akmenų, ir jas bematant pasiglemždavo švelniai ošiančios akvamarino spalvos jūros bangos. Gamtos automatika veikė be sutrikimų, tačiau kvapelis jautėsi. O kai nuo karibų papūtė gaivus vėjelis, tai tas nedidelis kvapelis pavirto dideliu nemaloniu kvapu. Tokiu pačiu, kokį mes užuodėme pirmąjį viešnagės vakarą.

Antroji diena Havanoje mūsų sielose pasėjo nerimą.

Po koncerto, grįždami namo matėme gausiai šviečiančius didžiųjų viešbučių langus, kurie bylojo apie tai, kad mieste pilna turistų. Nesuprasdami ko čia veržtis nusprendėm, kad juos į Havaną „monija“ pasenusios legendos apie švytinčią laisvės salą, kažkada čia gyvenusius ir kūrusius garsius menininkus, istorijos apie Kubos cigarus, garsųjį romą, ir žmones niekada nepavargstančius šokti salsą.

Vakare liūdni skirstėmės į savo kambarius, mėgindami atrasti atsakymą į kirbantį klausimą – o kokio velnio čia atsigrūdome mes?

Už sienos į telefono ragelį žviegė Marisela.

TREČIOJI DIENA.

Trečiąją dieną skyrėme centrui, ir mums atsivėrė visai kitokia Havana. Nuo atvykimo dienos ji niekuo nepasikeitė, buvo tokia pat apšiurusi, apgriuvusi, apleista , tačiau nuėję prie Kapitolijaus, pavaikščioję senąja La Rampa, pažvelgę į Santa-Klaros vienuolyno sienas, pamatę skulptoriaus Zanečio septyniolikos metrų aukščio Respublikos skulptūrą Kapitolijuje, mes praregėjom, ir tada ji mums atskleidė savo tikrąjį – kartaus grožio veidą, nepakartojamą, turtingą ir gilų.

Supratom, kodėl Havana ne tik politinis, mokslinis, kultūrinis centras, bet ir yra laikoma vienu iš pačių dailiausių miestų. Senoji jo dalis ypač graži. Gatvėmis vaikščioti galima be galo, jos nepakartojamos, o kiekvienas namas yra muziejus, net labiausiai apleistas, net pusiau nugriuvęs. Miesto širdyje pasidarė aišku, kodėl Havana yra pagrindinis Kubos magnetas, 1982 metais JONESKU paskelbtas visos žmonijos turtu.

Neperdedant galima tvirtinti, kad Havana, nors ir labai apverktinoje būklėje, vistiek yra vienas iš pačių įspūdingiausių ne tik vakarų pusrutulio, bet ir viso pasaulio miestų.

Pačiais mieliausiais, pačiais gražiausiais epitetais turistai apdovanojo šį Karibų jūros saloje įsikūrusį perlą. Ir pačiais gražiausiais palinkėjimais. Pačiais, pačiais...

Į sostinę turistus traukia dvi vietos: senasis pilnas architektūros šedevrų senamiestis, ir miesto pliažai. Havana – poilsiautojų rojus: ilgi paplūdimiai, daug modernių ir senoviškų viešbučių, pasiryžusių patenkinti pačius išrankiausius, pilna organizuojamų ekskursijų , daug galerijų, muziejų, teatrų, nardymo, žūklės vietų, įvairiausių regatų, nemažai unikalių, sveikatą taisančių ir tausojančių įstaigėlių.

Būnant Havanoje lankėmės ne viename bute. Jie taip pat puikūs. Tokie puikūs, kokius, tikriausiai, turi tik Paryžius, ir gal dar vienas kitas Europos miestas. Juose daug erdvių kambarių su keturių metrų aukščio lubomis, čia atsidūręs turi aukštai pakelti galvą , kad jas išvystum . O po jomis kabo stebinantys krištolo sietynai, kambarius puošia masyvūs kolonijinių laikų baldai. Net pačiuose apleisčiausiuose, pačiuose baisiausiuose butuose gausu antikvariato. Sėdi senoviniuose divanuose ir krėsluose iki ausų išsišiepę mulatai, kaifuoja ir tingi. O ką jiems veikt? Juk rojuje dirbti nereikia.

Būdami Belize pastebėjom, kad vietos gyventojai į mus žiūrėjo labai savotiškai. Tingiai, su neslepiama viltim. Tos akys buvo gražios, skirtingos, tačiau jose buvo tik viena visus žvilgsnius jungianti mintis – duokit mums pinigų.

Tikriausiai jie manė, kad mes visiškai neturime kur jų kišt. Jeigu tokiems pasiūlytum užsidirbti, jie tave pasiųstų labai toli, jeigu pasiūlytum užsidirbti labai labai daug, gal tuomet toli nepasiųstų. Sunku pasakyt.

Havaniečiai irgi daugumoje juodukai, bet kitokie. Jie pinigų iš turistų nekaulija, o siūlo paslaugas...

Naujosios Havanos architektūra nėra įsimintina, bet įvairi, platūs prospektai, garsūs bulvarai , čia įsikūrę daug patogių daugiaaukščių viešbučių, kurie visą laiką yra pilni svečių iš Kanados, Anglijos, Indijos, Rusijos.... Tik ne iš Amerikos. Amerikiečių šiuolaikinė Kubos vyriausybė į savo šalį neįsileidžia. Kaip blogo užkrato.


APIE SEKSUALUMĄ

Mūsų jaunimą,mergaites ir vaikinukus, būti seksualiais šiandien moko visi kas netingi, tiksliau pasakius – visi kam tai yra naudinga : kirpėjos, pardavėjos, šiaučiai, kriaučiai, dizaineriai, psichologai, seksologai, psichiatrai, dantistai, moterų klubai, vyriškumo mokyklos, visos radijo stotys, mažiausiai du šimtai televizijos kanalų ir pulkas Lietuvos raganų laisvu nuo darbo metu.

Jauni žmonės išklausę šitiek pamokų beveik pasiunta ir jau visai neišmano kaip tą savo seksualumą tobulinti: vaikinų nertiniai susitraukė iki kojinės , viskas tempta aptempta tiek , kad daugiau jau nebėra kur tempti arba įvyks katastrofa, mergaičių sijonai sutrumpėjo iki diržo pločio, palaidinių iškirptės nusileido iki juosmens, o blizgalų, skaistalų ir visokios rūšies pomadų, ačiū mūsų kruopščioms statistikos departamento darbuotojoms, berniokai jau suvalgo net septynis kilogramus per metus.

storyLazyload();