Šįkart kelionės kryptis nebuvo ypatingai svarbi. Svarbiau buvo pats keliavimo faktas, kelio alkis. Tai nulėmė kelios asmeninės priežastys. Paprastai laikausi taisyklės negrįžti į tas pačias vietas. Deja, šiek tiek sulaužiau savo pačios susikurtas taisykles. Viskas buvo jau lyg tai matyta, bet dabar šiek tiek kitu kampu.
Kelionė prasidėjo 2017 m. liepos 6 d. dviese automobiliu. Kelionės tikslas – aplankyti Adršpatų uolų parką Čekijoje, pasimėgauti vasara Rovinij Kroatijoje ir grįžtant - Štrbske Pleso Aukštuose Tatruose Slovakijoje.
Kelionės rytas Lietuvoje šaltas, bet kuo toliau nuo Lietuvos, tuo šilčiau. Pravažiavus Lietuvos-Lenkijos sieną užplūsta pažįstamas atostogų ir laisvės jausmas, nuotykių, būsimų reginių ir įspūdžių atmosfera.
Šiek tiek nenumatytai sugaišina kelio remontas už Varšuvos, todėl nakvynės pradedam dairytis dar nepasiekę Vroclavo. Šioje autostrados vietoje motelių nėra, tenka šiek tiek nusukti nuo kelio, surandam motelį “U Kazimierža”.
Kitą dieną važiuojam tolyn, link Čekijos. GPS veda nedideliais vaizdingais keliukais ties Lenkijos-Čekijos pasieniu. Čekijoje, netoli Adršpatų uolų parko, randam nakvynę simpatiškame pensione “Pension skaly” gražiame miško ir kalnų prieglobstyje. Pietaujam vietiniame nacionalinių patiekalų restoranėlyje. Puiku, yra ir syr smažonyj. Čekai jį skaniai ruošia. Nuo čia iki Adršpatų uolų parko tik 7 km. Šiame parke kažkada jau buvau
Pusryčiai pensione tikrai geri, nors šeimininkas, atrodo, viena akim stebi bepusryčiaujančius… Ne, ne su savim tikrai nieko neimam, o valgom tiek, kiek norisi.
Kitą dieną leidžiamės keliauti į Europos pietus. Iš Adršpatų iki Prahos kelio važiuojam gana siauru ir vingiuotu kalnų keliu šiek tiek aplinkui, nes iki Trutnov kelias uždarytas. Degalinėj nusiperkam Čekijos kelių vinjetę, bet po to, degalinės darbuotojai patikslina, kad iki Brno nėra autostrados, taigi ir vinjetės kaip ir nereiktų, bet atgal lipduko nebeima. Ką gi, gal veltui sumokėjom 12 eurų? Bet paskui įsitikinom kad ne veltui, buvo visokių kelių, ir autostradų, ir ne. Ties Austrijos siena pasitinka jau virš 30 laipsnių karštis. Kelių vinjetės reikia ir čia, bet tai išsiaiškinom nuvažiavę tik per pusę Austrijos. Kiek atsimenu, anksčiau to nereikėjo, bet nuo 2013 m. reikia. Nuo Čekijos pasienio iki Vienos driekiasi neaprėpiami geltoni saulėgrąžų laukai ir vynuogynai. Vakaras pasitinka jau įpusėjus Slovėniją. Nakvynės irgi teko gana ilgai ieškoti jau nusukus nuo greitkelio. Šiaip taip įsiprašėm pas vieną slovėną, turintį restoranėlį ir kambarius nakvynei. Matyt kažką ne taip supratau, sakė, kad vietų neturi,bet jei labai reikia - duos kažkokį prancūzišką numerį. Neklausiam net kainos, nes nuovargis ir karštis lenkia prie žemės. Mus laiptų labirintais nuveda į tokį tarsi bendrabutį su bendru dušu. Bus gerai, nors kaina su pusryčiais irgi gera – 50 eurų J Ryte sutartu laiku – 7 val. ateinam pusryčių, bet čia valytoja dar tik tvarkosi. Šiaip ne taip išsiaiškinam ko norim ir mums leidžia pasirinkti norimus patiekalus iš meniu. Keista, visur sava tvarka. Bet pusryčiais liekam patenkinti J.
Pasienyje - dar viena jau pamiršta procedūra – kroatai tikrina pasus, bet visa tai daro gana atsainiai. Privažiuojam žydrąją Adriją. Daug nesiblaškom ir pasukam į vieną iš pirmųjų miestelių – Umag.
Iš ryto – pakrantės keliu pasiekiam Rovinij, kur nesunkiai randam mūsų užsakytą viešbutuką. Tai privat apartamentai. Gaunam gana kuklų kambariuką, bet yra šaldytuvas ir jaukus kiemelis su figų ir kivių pavėsiu.
Rovinij senamiestis nuostabus, na, toks, su itališku prieskoniu
Gaila buvo palikti Kroatiją, bet atėjo laikas sukti atgal. Istrijos pusiasalį pervažiavom skersai, pro mokamą “Učka” tunelį išlindom ties Rijeka. Dar keletas vaizdų su Adrija, ir nutolom nuo jos krantų vaizdingais keliais link Slovėnijos. Ties Lendava patekom į Vengriją, o pavakary privažiavom Slovakiją. GPS vedė mus gana pilkais Slovakijos keliukais ir miesteliais. Visai ne turistinėm vietovėm. Motelių jokių. Ir staiga pamatom užrašą “Restauracija 1,5 km” į dešinę. Na, gal nors pavalgysim. Pravažiavus abrikosų sodą, visai netikėtai išniro nuostabus pastatas – pilaitė. Šalia ūkis, gagendamos vaikšto žasys. Užeinam į vidų. Maloniai priima. Taip, taip yra ir pavalgyti ir nakvoti. Gaunam kambarį, tikriausiai prabangiausią per visą šią kelionę. Net aikteliu, viskas nauja, švaru, šiuolaikiška, skoninga. 30 eurų.Vakarienei gaunu brinzos virtinukų (brynzove halušky). Tai vienas iš nacionalinių slovakų pateikalų. Skanu. Pusryčiai irgi nenuvylė. Naktį buvo smarki liūtis. Sode prikrito abrikosų. Pasirinkom. Sultingi ir saldūs, tirpsta burnoje.
Aukštuosius Tatrus pasiekėm dvelkiant lengvam lietučiui. Štrbske Pleso, išlipus iš automobilio, net nustėrau – tebuvo +10 laipsnių. Atsirengėm viską, ką turim ir patraukėm apsižiūrėti. Štrbske Pleso - kurortinis miestelis kalnuose prie ežero, 1300 m virš jūros lygio. Užėjom į pirmą pasitaikiusį restoranėlį, užsisakėm tradicinės česnakinės sriubos (česnakova polievka). INFO centre gavom žemėlapius ir patraukėm taku apie ežerą. Buvęs rūkas prasisklaidė, išniro saulė ir, tuo pačiu, vaizdas į viršukalnes. Žygis apie ežerą truko 1 val. Nutarėm keltuvu pasikelti iki Chata Solisko (1830 m). Pasikėlus iki čia, atsiveria akį džiuginanti panorama: kalnai, toli apačioje likęs miestelis ir ežeriukas. Nebetoli ir Predne Solisko viršūnė (2117 m). Šalia – slidinėjimo tramplinai. Oras vaiskus ir grynas, čia pat sėdmaišiai, galima atsikvėpti ir pasigėrėti vaizdais.
Paganę akis nuostabiais vaizdais, leidomės į kelionę palei Aukštųjų Tatrų grandinę (27 km) link Lenkijos
