Kipras: Graikijos mitų studijos Larnakos viešbučio kambaryje

Kipras, 2014 lapkritis



Su kelionių įspūdžiais yra kaip su sutiktais žmonėmis, kai mane su kuo nors pažindina, ar susipažįstu aš pats, tai visada žiūrėdamas į tą žmogų, aš stengiuosi perprasti jo esmę, pajusti kas slepiasi už kiauto, o jo drabužiai, šukuosena, makiažas, akinių forma ar vardas, lieka kažkur už mano dėmesio rato ribos. Besibastant po Kiprą, į akis man pirmiausiai lindo būtent šios šalies rūbas, šukuosena, makiažas, akinių forma, ant kiekvieno kampo ir stulpo užrašytas jos vardas, o štai kaip ir kuo gyvena salos gyventojai, liko terra incognita. Visada yra lengva rašyti ataskaitą apie savo keliones, kai joms pasibaigus, savo sakvojaže turi bent keletą prirašytų lapų, pastebėjimų, nusistebėjimų, abejonių. Šį kartą, pirmyn ir atgal besivažinėdamas, aš daug tinginiavau, ir labai menkai ką pasižymėjau. Tiksliau pasakius, nepasižymėjau beveik nieko. Tikriausiai, užtat sugrįžus namo ir atsisėdus prie kompiuterio, taip lėtai ir sunkiai sukosi mintys.

Nežinodamas, nuo kurio galo šį kartą turėčiau pradėti, sugalvojau padaryti visai nedidelį eksperimentėlį, ir pakamantinėjau savo pažįstamus, o kas gi jiems ilgiausiai išlieka atmintyje, apsilankius vienoje ar kitoje šalyje. Ir gavau penkis štai tokius atsakymus:

- atsigaivinimas šaltu gėrimu ar puodeliu kavos prie baseino baro,
- na, žinoma, kad gamta,
- kur bekeliaučiau, Lietuva vis tiek man išlieka tikraisiais namais,
- tiktai pažintys,
- visada išlieka didelė rizika susirgti diarėja.

Atsakymai manęs visai nenuvylė, tačiau kažkodėl nepadėjo, todėl griebiausi įprasto būdo - pasakojimą pradėti nuo pačios pradžios.

Lėktuvas iš Vilniaus į Kipro Larnaką pakilo pilnutėlis. Tikriausiai, kaip visada, piliečių sąmonę ir paskatą keliauti sujudino gana ženklios nuolaidos, o gal tai, kad šitas maršrutas mūsų padangėje atsirado dar visai neseniai. Mane su Vytu suviliojo nuolaidos. Pasiūlymas už 650 litų aštuonias dienas pagyventi dviejų žvaigždučių viešbutyje visai netoli vieno iš Larnakos paplūdimių, negalėjo praslysti pro mūsų akis. Ir nors apie Kiprą niekada per daug nesvajojome, kaip mat susimokėjome už viešbutį, ir įsigijome skrydžio bilietus. Kaip jau sakiau – lėktuvas buvo pilnutėlis. Vos atsisėdus į krėslą ir įsikibus į sėdynės ranktūrius, mane kažkodėl apėmė labai keistas jausmas. Dėl publikos. Ji buvo kaip niekada marga.

Nebuvo jokių abejonių, jog daugelis susirinkusiųjų į Kiprą skrido kurortauti. Tačiau nemaža lėktuvo publikos dalis kurortine visai neatrodė. Kai kurie keleiviai salone elgėsi visai kaip namuose, su stiuardesėmis bendravo kaip su savo senomis pažįstamomis, girdėjosi daug triukšmingų, matėsi porų su vienu ar keliais vaikais, buvo tokių, kurie skrido ištisomis šeimomis, su tėvais, seneliais, kaimynais. Nusprendėme, kad lėktuve yra daug į salą darbuotis vykstančių tautiečių. Tą aiškiai liudijo ir jų apsirengimas, ir pažįstamų ratas, ir elgesys, ir tam tikri, nieko bendro su turistavimu neturintys, aksesuarai. Kažkodėl mane visada labai stebino tie tėvynainiai, kurie pasirinko Kiprą savo darbo ar pastovia gyvenimo vieta. Todėl smalsiai juos apžiūrinėjau.

Pakilome.

Vyresnysis palydovas taip žongliravo lietuviškais ir angliškais žodžiais, kad nė lietuviai, nė juo labiau užsieniečiai, menkai ką suspėjo suprasti. Aš suvokiau tik tiek, kad pro pavojingas Ukrainos žemes neskrisime, ir, kad didesnį skrydžio laiką plūduriuosime vienuolikos kilometrų aukštyje. Na, dar žinoma, supratau, kad vos lėktuvas pakils, palydovai ir palydovės kaip mat pradės „išpardavimus“. Įdomu, kodėl lėktuvų palydovams taip patinka tas žodis „išpardavimai“? „ Pradėsime išpardavimus“ - girdžiu kiekvieną sykį, vos tik pigių skrydžių bendrovės laineris atsiplėšia nuo žemės. Manau, kad tokiam kukliam prekių kiekiui parduoti, nesunkiai būtų galima surasti kur kas tinkamesnį lietuvišką žodį.

Taigi, vos pasiekėme atitinkamą aukštį, „išpardavimai“ prasidėjo. Atkuto ir keleiviai, suklego, pradėjo bendrauti ne tik su greta savęs sėdinčiais, bet ir esančiais salono uodegoje ar prieky. Panašus į musulmoną jaunas vyriškis, aplinkui susispietusiems draugams, tiesiog ant salono grindų ( neperdedu) dėliojo pasjansą, o po kurio laiko tomis pačiomis kortomis pradėjo su jais lošti, trukdydami praėjimą keleiviams ir „išpardavinėtojams“. Brendusi pagyvenus blondinė, su juodais akiniais ant viršugalvio ir brendžio kvapeliu, be paliovos kursavo lėktuvo praėjimu pirmyn ir atgal, ir mėtė žvilgsnius. Tuo pačiu praėjimu visą laiką vaikštinėjo ir dvi jaunos mamytės, tarsi kengūros pasikabinusios odinėse „ sterblėse“ savo vaikus. Mano kairėje sėdėjo du antipatiški vyrai. Tarp jų buvo vienintelė laisva vieta visame salone. Vienas vyras neveikė nieko, antrasis buvo paskendęs galvosūkių popieriuose ir tyliai panosėje keikėsi. Greta mūsų, prie iliuminatoriaus įsikūręs jaunuolis norėjo bendrauti, tačiau varžėsi. Aš, nuo tam tikro laiko ir dėl tam tikrų priežasčių, jaunesnius už save jaunikaičius kalbinti taip pat neskubu, todėl skridome tylėdami. Tik mudu su Vytu, laikas nuo laiko persimesdavome nereikšmingomis frazėmis, šį kart, dažniausiai, susijusiomis su palydovų kalbine ekvilibristika ir sniaukrojimu. Šiandien ne tik lėktuvų palydovai kalba taip, tarsi turėtų problemų dėl nosies polipų, o ir gera pusė mūsų gražaus jaunimo. Tikriausiai, daugeliui jų atrodo, kad taip tarti kai kuriuos balsius , yra „krūta“.

Trys su puse valandos skrydžio neprailgo. Oro uoste pasiėmėme taksi, kadangi patingėjome ieškoti autobusų stotelės. Veltui nepaieškojom, nes ji yra toje pačioje vietoje kur ir taksi sustojimas, tiktai vienu aukštu žemiau. Sumokėjome penkiolika eurų ir atvažiavome ten, kur ir turėjome atvažiuoti – į savo viešbutį.

Tamsiaplaukė budėtoja atsišvietė mūsų pasus, padavė kambario raktus ir pasakė, kad pusryčiai pas juos pateikiami nuo septynių iki pusės dešimtos. Aš paklausiau, ar mums tikrai priklauso pusryčiai, į tai ji man atsakė, jog pusryčiai jų viešbutyje priklauso visiems. Kai mokėjau už lėktuvo bilietus ir viešbučio rezervaciją, ten aiškiai buvo parašyta, kad mūsų viešbutis yra „ be maitinimo „. Pagalvojau – gal iki ryto kas nors pasikeis, tačiau niekas nepasikeitė, ir mus čia maitino visos viešnagės metu. Pirmasis įspūdis įžengus į kambarį buvo toks, jog aš vėl atsidūriau savo kambaryje Maltoje, tik šiek tiek mažesniame.

Kažkas Mytrips puslapiuose apie Kipro viešbučius rašė, jog jie yra nepakenčiami. Mūsiškis atrodė visai geras, ir buvo visą laiką tinkamai prižiūrėtas.

Atsibudau anksti. Netoliese giedojo gaidys. Tolėliau jam atitarė kitas. Gulėdami lovose, šnekėjomės su Vytu apie tai, kaip yra gera gyventi pasaulyje be sienų. Atsikėliau, žvilgtelėjau pro langą į ne itin išvaizdžią mūsų viešbučio teritoriją, paskui pasižiūrėjau į save vonios veidrodyje ir nusivyliau - baltas baltas, tarytum prieš mėnesį nebuvęs Gruzijoje, o dar prieš tiek pat laiko - kažkurioje kitoje karštoje pietų šalyje. Ką gi, metams bėgant drybsoti paplūdimiuose ir degintis noras praeina, bet būti lengvai paskrudusiu – ne.


Po pusryčių


Po pusryčių, kambaryje dar pasistiprinę iš namų atsivežta gera kava, išėjome į miestą. Pradėjome, kaip ir kituose panašiuose miestuose – salose, nuo krantinės. Oro skirtumą pastebėjome iš karto, gaivus, su nedideliu vėjeliu ir +27 laipsniais šilumos. Pas mus Lietuvoje tą akimirką buvo +7. Kur tik užmetėme akį, ji atsimušdavo į truputį nuobodoką švarą, tvarką, ir labai paprastą, nors teisingumo dėlei reikėtų vis tik pasakyti – prastą naująją architektūrą. Praėję kelis kilometrus įsitikinome, kad be nedidelių privačių ir įspūdingo aukščio kurortautojams skirtų pastatų, nieko įdomesnio nepamatysime.

Kažkaip netyčia pavyko surasti turistų informavimo biurą, nors jis čia užkištas tikrai ne pačioje patogiausioje miesto vietoje. Saldžiai mandagus biuro darbuotojas, kažką kantriai aiškino turistų porai iš Didžiosios Britanijos. Pasiėmėme žemėlapių, lankstinukų, čia pat esančiame kiemelyje visus gerai išstudijavom, o paskui puolėme ieškoti lankytinų objektų, ir visai greitai atsidūrėme prie pačių žinomiausių Larnakos mieste – Šventojo Lozoriaus cerkvės ir muziejaus. Nedidelė, tačiau didinga šventovė buvo pastatyta IX amžiuje, valdant Bizantijos imperatoriui Leonui VI. XVII amžiuje cerkvė buvo perstatyta. Tai yra vienas iš labiausiai įsimenančių ir įspūdingų bizantiškosios architektūros pastatų Kipre.

Pagal legendą, šventasis Lozorius atvyko į Kiprą po to, kai jį jau mirusį atgaivino Kristus. Čia apaštalai Povilas ir Varnava jį įšventino vyskupu, ir jis saloje laimingai pragyveno trisdešimt metų. Cerkvė viduje atrodo daug puošnesnė nei iš išorės, mane truputį trikdė tokiai mažai erdvei skirti kiek per dideli krištoliniai šviestuvai, per daug šiuolaikiški ir visai nesubtilūs. Su tais šviestuvais, panašios problemos yra ir visose kitose salos šventose vietose. Nežinau, gal su mano skoniu ne visai tvarkoje, bet man pasirodė, kad bizantiškajai architektūrai papuošti ir papildyti, architektai, ar šventovių tėvai, galėjo atrasti paprastesnių, tačiau kur kas išraiškingesnių apšvietimo būdų. Labai gražus ir spalvingas yra šitos cerkvės ikonostasas, profesionaliai, išraiškingai ir skrupulingai išskobtas iš medžio, ir padengtas auksu.

Čia pat po cerkvės altoriumi yra ir šventojo Lozoriaus kapas. Nusileidom žemyn. Ten, visai šalia šventojo palaikų, nebodama trukdyti jų švenčiausios ramybės, turistė iš Rusijos labai garsiai šaukė į mobilųjį aparatą, mėgindama susikalbėti su kažkuo, esančiu kitame pasaulio krašte. Taip garsiai rėkaujant šventoje vietoje man dar niekur neteko girdėti. Gal jai tas pokalbis buvo labai svarbus, mat nesiliovė šaukusi ir mums atsidūrus visai šalia jos. Manau, ji būtų pasielgusi kur kas protingiau, jei būtų pakilusi bent jau į šventovės kiemą, ir ten pabaigusi telefoninius savo reikalus.

Larnakos miestas gali pelnytai didžiuotis savo senaisiais kultūros pastatais. Jie sudaro nemažą visos salos lankytinų vietų dalį. Larnakos vietoje, kažkada stovėjo senovės Kitiono miestas, vienas iš seniausių miestų – valstybių visame Kipre. Kitiono reikšmė yra ta, kad jis čia buvo vienas iš pagrindinių krikščionybės atsiradimo centrų. Šiaip jau Larnaka yra ne tokia ir maža, per dieną jos neapšuoliuosi, tačiau lankytinas vietas miesto centre tą dieną mes pamatėme beveik visas: susipažinome su Lozoriaus cerkvės muziejumi, aplankėme taip vadinamą Kitiono archeologijos parką, šalia esantį Archeologijos muziejų, senąjį miesto centrą, fortą, pamatėme šventojo Georgijaus varpinę ir pačią pirmąją Larnakos mečetę. Iš pradžių šita mečetė buvo bizantiška provoslavų šventove, apie tai liudija iki šių dienų čia išlikusi šventovės sienų tapyba.

Maloniai nuteikė aikštės ir gatvės, kuriose yra Larnakos istoriniai objektai. Klaipėdoje vaikščiojant po senamiestį krypsta kojos, o važinėjant automobiliu, trata dantys. Tačiau mūsų miesto tėvai to nemato, ir nepaliauja stebėtis, kodėl senamiestį ratais lenkia vietiniai ir turistai. Nesuvokia, kad jokie senamiesčio gelbėjimo planai nepadės tol, kol nebus deramai, išmintingai ir šiuolaikiškai sutvarkyti senojo miesto grindiniai. Vienos uolios sąjūdžio laikų aktyvistės dėka, Klaipėda tampa koncepsijų kurpimo centru. Miestui būtiniausi darbai yra vilkinami, o renginiai prastėja, tačiau užtat nuolat ilgėja ir gražėja jų popierinės koncepsijos.

Kitus mus sudominusius Larnakos objektus, nusprendėme pažiūrėti vėliau. Pirmąją dieną čia mes ir taip labai jau daug visko pamatėm. Vytą Larnakoje dar labai domino Druskos ežeras, ir čia žiemoti atskrendantys flamingai, be to, už septynių kilometrų nuo miesto esanti nedidelė bizantiška cerkvelė, su iki mūsų dienų išsilaikiusia reta mozaika, vaizduojančia Dievo motiną ir Jėzų. Tokius šeštojo amžiaus šedevrus pasaulyje galima atrasti tik dviejose vietose, Kipre ir Sinajuje. Mane taip pat domino ežeras, flamingai, o už freską kur kas labiau aš norėjau pamatyti pačią cerkvelę – tikrą bizantijos laikų šedevrą, nedidelę, pilkai gelsvo kalkakmenio, su apvaliais kupolais, į bičių korius panašiais langais, ir nepaprastai išraiškingą.

Vakare garsiai skaičiau knygą, kurią nusipirkome čia pat, kažkurioje gatvelėje netoli miesto turgaus. Tai buvo „Graikų mitologija. Dievai – Herojai – Iliada – Odisėja“. Ne taip jau didelė knygelė, tačiau kažkaip visai neblogai sudaryta. Kas jaunystėje nedėmesingai perskaitė šituos kūrinius, tikrai rekomenduočiau paimti ją į rankas. Svarbiausia, kad joje yra sudėti ne tik patys reikalingiausi, bet ir patraukliausi, išraiškingiausi ir jautriausi mitai, bei gražiausi Iliados ir Odisėjos epizodai.

Tą knygą skaitėme visus vakarus, kol tik gyvenome Larnakoj. Skaitydami prisiminėme Lietuvos popso karaliukus, kurie prieš keletą metų pirmieji apsilankė tuo metu Lietuvoje labai reklamuojamoje Margaritos saloje, o sugrįžę iš jos visai Lietuvai gyrėsi, jog tenai poilsiaudami perskaitė po šešias ar septynias knygas. Mes su Vytu tada padarėme išvadą, kad jeigu mūsų popsistai Margaritos saloje taip įniko į literatūrą, tai bent jau kol kas tos salos lankyti tikrai neverta. Ir atrodo, kad buvome teisūs. Triukšminga reklama į Margaritos salą pradėti skrydžiai greitai nutrūko, išsekus norintiems joje praleisti atostogas. Aš visus vakarus Vytui garsiai skaičiau mitologiją ne dėl to, kad Kipre nebuvo daugiau ką veikti. Tiesiog, taip jau susiklostė. Nors, jeigu būti labai labai atviram, tai šioje vietoje turėčiau prisipažinti, kad labai turtingose gamta ir archeologiniais paminklais šalyse, ilgiems skaitymams laiko atrasti tikrai būna nelengva.


Kita


Pirmąją autentišką bizantišką vazą aš pamačiau iš arti, turėjau progos palaikyti ją rankose, apčiupinėti ir įsidėmėti, kai mokiausi Peterburge. Tą labai paprastą, primityvų , turintį menkutį vos įžiūrimą ornamentą, ir autentiškumą garantuojančius raštus darbelį, užsienio turistai padovanojo vienam mano bičiuliui. Tuo laiku jis buvo Peterburgo ekskursijų vadovas, mylintis savo miestą, ir galintis apie jį pasakoti ne valandomis, o ištisomis dienomis. Dabar, po velniai žino kiek metų, man vėl atsirado galimybė prisiliesti prie bizantiškosios kultūros, tik jau kur kas plačiau , nes Kipre šios kultūros pėdsakų galima atrasti beveik kiekviename žingsnyje. Tad jai, ko gero, mes čia ir skyrėme didžiausią mūsų dėmesio dalį.

Booking.coms
storyLazyload();