Kinija: Geležinkeliu Maskva – Pekinas

Kinija 2015, spalis


Vakare, prieš išvykstant iš Mongolijos sostinės į Kiniją, kojomis išmatavome atstumą nuo mūsų viešbučio iki geležinkelio stoties ir nusprendėme, kad jokio taksi ryte nesikviesim. Grįždami atgal, užėjome į didelę mišrių prekių prikištą krautuvę ir likusius mongoliškus tugrikus pavertėme sausainiais, riešutais ir saldumynais. Prisipirkome daug, mat mūsų laukė dvidešimt septynių valandų kelionė traukiniu. Kai vokiečių aktorius Šliuteris sužinojo, kad iš Ulan Batoro į Kinijos sostinę mes važiuosime garsiuoju maršrutu „Maskva – Pekinas“, labai gailėjosi, kad jau yra nusipirkęs bilietą į Hanoverį. Jis prisipažino, kad nuo vaikystės svajojąs pravažiuoti nors nedidelę šito kelio atkarpą, tik vis kažkaip nepasiseka.

Kėlėmės pusę šešių, išgėrėme stiprios kavos ir likus penkiolikai minučių iki aštuonių, įžengėme į geležinkelio stoties aikštę. Paskutinį mūsų viešnagės Ulan Batore rytą pašalo, nedidelės balutės buvo pasidengusios ledu, ausis žnaibė šaltukas. Traukinys stovėjo ant pirmojo kelio. Maniau, kad palydovais jame dirbs vien rusai, todėl tikėjausi kai ko juos pakamantinėti. Tačiau mano planai nuėjo perniek. Dauguma palydovų buvo vyrai, ir beveik visi – kinai. Angliškai čia niekas nešnekėjo.

Apkūnus uniformuotas vyriškis patikrino mūsų bilietus, kažką mandagiai pasakė ir padėjo man įsikelti lagaminą į vagoną. Kitas, taip pat mandagiai sau po nosimi burbėdamas parodė mūsų vietas kupė, paprašė pasų, pavartė juos, susirado Kinijos ambasados įklijuotas vizas, pasiėmė bilietus ir po kurio laiko atnešė patalynę. Traukinys pajudėjo tiksliai pagal nurodytą grafiką.

Pravažiavome stiklinius Ulan Batoro bokštus, didelius privačių namų ir jurtų, iš kurių kaminų kilo dūmai, kvartalus, ir ilga mūsų vagonų virtinė įpūškavo į kalnuotą miškastepę. Kažkiek laiko dar matėsi Mongolijos sostinės daugiaaukščiai, paskui išbluko, išgaravo, o mes upės kloniu sukinėjomės tarp kalvų, apaugusių retais beržynėliais. Įspūdingas buvo traukinio „kopimas“ į kalną. Iš pradžių jis padarė kažką panašaus į kilpą, paskui pradėjo raitytis kaip žaltys čia į dešinę, čia į kairę, tačiau miegas nugalėjo mano smalsumą ir aš užsnūdau.

Kai pabudau jau buvo praėjusios keturios kelio valandos. Peizažas už lango pakito. Vietoje kalvų ir medžių, vienoje ir kitoje traukinio pusėje plytėjo stepė. Didelė ir be pabaigos. Kažkur netoli horizonto pastebėjau išskydusią bandą avių, paskui išvydau žmogų jojantį arkliu, vėl bandą avių ir daugiau nieko. Stepės žolė buvo jau nurudusi, tačiau graži, dar nesugadinta speigų. Po pusvalandžio tolumoje, paraleliai mūsų traukinio bėgiams, pamačiau važiuojančią lengvąją mašiną. Ar ji važiavo nutiestu keliu ar bekele, žiūrėdamas pro traukinio langą, niekaip negalėjau suprasti.

Paskui mašina vėl išniro horizonte. Lygtai ta pati, lygtai nevisai. Ji riedėjo gana greitai, todėl nusprendžiau, kad ten kažkokio kelio vis tik esama. Ir vėl ilgiausią laiką horizonte nesimatė nieko. Na, visai nieko. Priešais mano akis plytėjo tiktai pradžios ir galo neturintis milžiniškas rudos žolės plotas. Dangui šiek tiek raustelėjus, išvydau plačiai po tą žolę pasklidusias karves, o visai netoli jų – du elnius, paskui – dar du. Žvalgiausi, tikėdamas kažkur netoliese pamatysiantis jurtas, tačiau pastangos buvo bergždžios. Ir tik po kokios valandos, šitoje rudoje dykynėje atsirado namai. Labai nustebau, mat viduryje plyno lauko stovėjo ne jurtos ar nedideli piemenų būstai, o septyni ar devyni nenormaliai ištęsti penkiaaukščiai. Apie tuos penkiaaukščius mėtėsi sukiužusių padargų, keturačių transporto priemonių, geležinių bačkų ir dar bala žino kokių nesuprantamos paskirties gremėzdų. O nuo tų namų, link bėgių, kuriais riedėjo mūsų traukinys, buvo nutiesta ilga į žemę sukastų gelžbetoninių stulpelių ir vielinio tinklo tvora, kuri priartėjusi prie mūsų, toliau bėgo šalia geležinkelio. Paskui garvežio mašinistas įjungė signalą, ir mes kokias dešimt minučių važiavome„kaukdami“. Tikriausiai šitam kaukinimui buvo kokia nors priežastis, tačiau mes jos nežinojom.

Traukinys pavargo ir pradėjo slinkti lėtai lėtai. O laikas ėjo greitai. Sustodavome prie niekada negirdėtų mažų miestelių arba didžiulių sandėlių. Aš ir Vytas gulėjome apačioje, Gabrielius ir pakeleivinga prancūzaitė – viršuje. Kažkuriuo momentu ji sugalvojo nušliuožti ant grindų, marškinėliai pasikėlė ir aš išvydau pliką jos nugarą, visą nusėtą mėlynomis tatuiruotėmis. Kažkas yra man sakęs, kad tatuiravosi norėdamas atrasti save. Aš manau, jog žmogus turi būti pats sau velnioniškai nuobodus, jeigu jam reikia ieškoti savęs tokiame pigiame „mene“. Jai sugrįžus sukrutome šnekėtis. Klausiausi savęs, Gabrieliaus, prancūzaitės, ir stebėjausi – kada mes išmokome taip gerai kalbėtis apie „nieką“?. Na visai apie „nieką“. Pirmieji, jeigu neapsirinku, taip šnekėti pradėjo lenkų radijo laidų vedėjai, paskui - mūsų privačios radijo stotys, dabar gi pliurpti valandų valandas nieko nepasakant gali kiekvienas Lietuvos žmogus.

Dardėjome pro dirbtinius kalnus. Čia juos kažkas supylė iš anglies šachtų atliekų, mat ant gretimų bėgių stovėjo kupini anglių vagonai, o greta styrojo supiltos didžiulės jų krūvos. Paskui vėl buvo tik stepė. Žinau, kad dykumoje ir aplink ją esančiose žemėse gyvena daug įdomių gyvūnų, tokių kaip juodauodegė gazelė ir marmurinis šeškas, kartais čia galima išvysti vilkų, rudųjų meškų ar net snieginių leopardų. Įtempiau regėjimą, tačiau pastangos buvo bergždžios – jokios egzotikos man pamatyt nepasisekė. Dar kažkiek laiko stebėjau pakelės žolę, tikėdamasis, jog į akis pateks bent pievų šunytis ar staras. Daugybę jų matėme būdami jurtų stovykloje kalnuose. Tačiau, nors ir kaip stengiausi, šių stepės gyvūnėlių čia taip pat niekur nesimatė.

Daugiausiai į akis krisdavo avių kaimenės. Gyvulių privatizavimas ir urbanistinės ekonomikos sugriuvimas Mongolijoje paskatino žmones grįžti prie senovinio kaimiško gyvenimo būdo; dėl to dykumoje labai padaugėjo klajoklių piemenų ir avių, kurių čia paskutiniu laikotarpiu auginama vis daugiau. Dėl vilnos – kašmyro.

Giliau į vakarą, civilizacijos požymių stepėje matėsi dar mažiau, jau tik retkarčiais išvysdavau besiganančius gyvulius, kartą - rudas karvutes, gulinčias už bėgių tvoros, kartais tarsi vaiduoklis stepėje išnirdavo vienišas namelis, ar koks nors vakaro saulės nušviestas elevatoriaus bokštas. Ir viskas. Mano kupė kaimynai – Vytas, Gabrielius ir prancūzaitė, beveik visos kelionės metu buvo užsiėmę savais reikalais, ir aš iki valiai galėjau pabūti vienas su už lango slenkančiais vaizdais. Vienas su einančiu laiku, ir vienas su savimi. Tai man labai patiko.

Apie 19 val. privažiavome Kinijos sieną. Prasidėjo dokumentų patikra. Mongolai nuobodžiaudami, tingiai atliko visus būtinus formalumus, kinai dirbo visai kitaip. Jų buvo daug ir visi kariškai pasitempę. Nesitikėjau, tačiau po dokumentų patikros, mūsų traukinys buvo pakištas po stogu ratų keitimo procedūrai. Šitokį veiksmą aš dešimtis kartų regėjau Rusijos – Lenkijos pasienyje, o štai į Pekiną vykstantiems vakariečiams, ratų keitimas buvo ne tik staigmena, bet ir nematyta atrakcija. Jie cypė, šūkavo, linksmai kikeno, paveikslavo vienas kitą ir darėsi asmenukes. Ratų keitimo procedūra užtruko ilgai. Pasiklojau savo lovą ir užmigau.


Kinija


Pabudau brėkštant. Už lango jau nebebuvo rudosios mongoliškos stepės. Užtat dabar akį džiugino kalnai, tikrų tikriausi, gražūs, dar žali, nors tai vienur tai kitur jau galėjai įžiūrėti čia atėjusio rudens pėdsakus. Po pusvalandžio privažiavome šiuolaikinį miestą, irgi tikrą, naują ir didelį. Kur galvą besukau, visur akys atsimušdavo į labai aukštus gyvenamuosius namus ir į daugybę blizgančio stiklo. Peizažas buvo pasikeitęs neatpažįstamai.

Paskui šiuolaikinį miestą vėl pakeitė kalnai, kalnus – gyvenvietės, gyvenvietes – pilni vaismedžių ir vaiskrūmių sodai, jau sunokinę obuolius ir užauginę moliūgus. Kiekvienoje žemės pėdoje buvo juntama netoliese esančio darbštaus šeimininko ranka. Net anglių krūvos čia buvo visai kitokios nei Mongolijoje: supiltos į tam reikalui skirtus aptvarus, kiekvienai krūvai suteikta daili kūgio forma, ir švariai nušluoti tarp jų takai. Iki Pekino liko dvi valandos kelio. Vaizdai kito tarsi kaleidoskope: čia pušimis čia lapuočiais apaugusios kalnų viršūnės, vešlūs jau parudavusių kukurūzų laukai, gražiai nudažyti nauji daugiaaukščiai, vėl kalnai ir vėl kukurūzai.

Paskui sodai ir daržai pradėjo užleisti vietą išsišakojusiems keliams, autostradoms, vienoje ar kitoje traukinio pusėje šmėščiojantiems dideliems šilkmedžiams. Neprisimenu kito miesto, į kurį atvykstant būčiau regėjęs tokią daugybę visokiausių tiltų ir tunelių. Pusvalandį važiavome upės krantu. Kitame jos krante buvo nutiestas kelias automobiliams ir dar vienas geležinkelis. Kelis kartus mes peršokome į tą kitą upės krantą, o toje pusėje, kuria ką tik patys riedėjome , matydavome jau kitus kelius ir kitus geležinkelio bėgius. Tos dvi rytmečio valandos artėjant prie Kinijos sostinės, man buvo tarsi ekskursija, įsigyta Ulan Batore kartu su traukinio bilietu.

Įsikūrėme savo viešbutyje, o vakare išėjome pasivaikščioti po miestą. Patraukėme tiesiai nuo mūsų viešbučio durų einančiu plačiu bulvaru, pristatytu modernių formų namų ir bokštų. Įspūdinga. Kol savimi patenkintas ir ciniškas Lu Siunis kritikavo pramogine vadinamą "drugelių ir mandarininių ančių" kinų literatūrą, ir smerkė ją kaip neatitinkančią tuometinės visuomenės poreikių, o reformistiškai nusiteikę „Judėjimo už naująją kultūrą“ atstovai vadino ją ne tik atsilikusia bet ir kanibalistine, kita kinų tautos dalis kantriai ir sunkiai dirbo. Ir šiandien, pirmą kartą išėję pasivaikščioti po vakarinį Pekiną, mes turėjome galimybę pamatyti to sunkaus ir pasiaukojamo darbo vaisius. Kinija kyla į dangų ne tik savo pastatais, bet ir pačiais moderniausiais bei įžūliausiais kultūriniais moksliniais bei technologiniais pasiekimais. Dangoraižinis Kinijos rojus, man gal ir neteikia ypatingo susižavėjimo, tačiau kelia nuostabą ir pagarbą šitai šaliai ir joje gyvenančiai tautai.


Uždraustasis miestas


Daug keliavę ir daug ko matę žmonės pataria pažintį su Pekinu pradėti nuo Tiananmenio (Dangaus ramybės vartų) aikštės. Jie sako, kad šita aikštė yra pirmoji vieta, į kurią reikėtų nukakti vos atvykus į Kiniją. Čia yra visas tuzinas Kinijos įžymybių, kurios vienaip ar kitaip susijusios su kinų tautos istorija ir kultūra. Čia atvykusį viskas stebina savo dydžiu ir monumentalumu, ir tai visai suprantama, nes Tiananmenio aikštė yra ne šiaip sau didelė, o pati didžiausia pasaulyje. Jos plote galėtų sutilpti šešiasdešimt viena futbolo aikštė arba visas milijonas šalies gyventojų. Jos ilgis - beveik kilometras, plotis – pusė kilometro.

Jau beveik penki amžiai Tiananmenio aikštė yra kinų susitikimo vieta, būtent čia šiandien vyksta visi masiniai - kultūriniai komunistinės Kinijos renginiai, čia pekiniečiai ateina praleisti savo išeiginių dienų, mat Tiananmenio aikštėje dažnai vyksta visoje Kinijoje mylimas nacionalinis žaidimas – aitvarų paleidimas į dangų, čia bindzinėja užsienio turistai, kurie ypač dievina paveiksluotis prie aikštės centre stovinčios milžiniškos dirbtinių gėlių puokštės, Nacionalinio muziejaus, Mao Ce Duno memorialo ir fontano.

Mes tądien pasielgėme šiek tiek kitaip, nei įprasta. Praėjome tik Tiananmenio aikštės kraštu. Tiesa, trumpam stabtelėjome pasižiūrėti į Liaudies didvyrių paminklą, Mao Ce Duno mauzoliejų ir centre kėpsančią gėlių puokštę. Tačiau nuodugniau viską apžiūrėti nusprendėme po to, kai jau būsime pamatę pačią įdomiausią Pekino ir visos Kinijos įžymybę – Uždraustąjį miestą. Kadangi apie šią aikštę rašinyje daugiau neužsiminsiu, tai noriu pasakyti tik tiek, kad visumoje ji man padarė visai neblogą įspūdį. Nepatiko tik patekimo į aikštę procedūra. Čia dažnai tikrinami dokumentai. Eidami pro vieną užtvarą, buvome paprašyti parodyti pasus ir mes. Dar blogesnį įspūdį teko patirti, kai antrąjį kartą į ją atėję, panorome išeiti. Vienoje vietoje radome užbarikaduotą požeminę perėją, kitoje – nepraleido policininkas, tai iš aikštės išeiti trukdė eisena, tai sargybos pasikeitimo ceremonialas...

Uždraustasis miestas - Nuostabūs Kinijos imperatorių rūmai, kuriuos penkis šimtmečius nuo žmonių slėpė dvylikos metrų aukščio mūro siena, visą tą laiką buvo neprieinami jokiam paprastam žmogui. Šimtmečius čia gyveno ir valdė dviejų galingų Mingų ir Cingų dinastijų palikuonys. Kinų valdovai laikė save pasaulio viešpačiais, todėl niekam nebuvo leidžiama matyti nei jų veidų, nei būstų. Šioje paslaptingoje ir perdėm sureikšmintoje vietoje galėjo lankytis nebent tie, kurie tenai darbavosi ar būdavo pakviesti į pokylius bei priėmimus. Per penkis šimtmečius šiuose rūmuose gyveno ir mirė dvidešimt keturi Kinijos, tada dominavusios Tolimuosiuose Rytuose, imperatoriai. Tauta juos privalėjo tituluoti „dangaus sūnumis“. Tuo metu akylai saugomame uždraustajame mieste vyko tai, kas turėjo įtakos milžiniškos valstybės, žemyno ir viso Pasaulio likimams.

Visoje Uždrausto miesto teritorijoje yra 9999 kambariai. Juose gyveno ir imperatorius aptarnaujantis personalas. Pagal nusistovėjusius kinų papročius, valdovas galėjo turėti tris žmonas, šešias meilužes ir septyniasdešimt dvi suguloves. Tačiau įvairiose knygose ir dokumentuose yra minima, jog pasitaikydavo tokių, kuriems to neužtekdavo. Buvo išaiškinta, kad kai kurie Kinijos valdovai turėdavę arti 2000 sugulovių. Kad nekiltų painiavos, jos dėvėdavo aukso pakabukus, kuriuose būdavo nurodytas sugulovės vardas, gimimo laikas ir vieta. Tokių pakabukų Uždraustame mieste ir šiandien galima išvysti ne vieną.

Uždraustasis miestas stovi pačioje Pekino širdyje ir yra didžiausias rūmų kompleksas visame pasaulyje. Yra legenda, kad šitie rūmai pastatyti pačiame žemės centre.
Jų statyba pradėta 1420 metais, rūmai susideda iš daugybės vartų, paviljonų, vidinių ir išorinių parkų, ežerėlių ir pagodų. Visi uždraustojo miesto paviljonai turi labai romantiškus pavadinimus: Aukščiausios harmonijos paviljonas, Vidurinės ir Išsaugotos harmonijos paviljonai, Dangiško švarumo paviljonas, Imperatoriškasis sodas, Paviljonas skirtas savo asmenybės tobulinimui ir t.t. Nors miesto istorijoje būta visokių nutikimų, visi jo pastatai iki šiandienos išsaugojo savo pirmykštį vaizdą.