Keturiasdešimt devynios maldos sukalbėtos Slovėnijos Alpėse

Mano pasakojimo pavadinimas toli gražu neapima ir neatspindi mūsų pakeliavimo, tai viso labo 18 kilometrų iš nuvažiuotų keturių tūkstančių keturių šimtų, tačiau tai buvo tokieee kilometrai.... – ko gero, labiausiai įsimintinas, daugiausia adrenalino prigaminęs ir kinkų padrebinęs kelionės etapas.
O buvo viskas taip. Šiais metais įgyvendinome savo seną svajonę ir paskendome statybose, todėl galvojau, kad su keliavimais porai metų ramu – tam neturėsime nei laiko, nei pinigų, nei noro. Tačiau per Jonines, už lango pliaupiant lietui, taip beprotiškai pasiilgau kelių po ratais ir šiltos jūros, kad net suskaudo; ir praktiškai tą pačią dieną gimė kelionės idėja ir tikslas – šiaurinė Kroatija, Istrija, nes pietuose mes buvome. Kodėl Kroatija? Nes tai artimiausia automobiliu pasiekiama šilta jūra – o keliavimo kažkaip kitaip, ne savo mašina, aš kol kas dar neįsivaizduoju, dar neatsivažinėjau. Vėliau savo pagrindinį kelionės tikslą iš visų šonų aplipdėme papildomais sustojimais, pasibuvimais, o kadangi laikas mus ribojo, todėl vis karpėme maudynėms Adrijoje skirtas dienas, kol tas svarbiausias tikslas užleido vietą dar svarbesniems.
Ir pradėjome laukti tos ypatingos išvažiavimo dienos – liepos 12-osios. Gerai, kad to laukimo ne kažin kiek bebuvo likę; bet jau šitaip laukiau – net pilve drugeliai tango šoko. Ir dar supratau, kokia vis tiktai laimė, kad mes su vyru šiuo klausimu esame absoliučiai vienodai pamišę: vienas pasakys: „Važiuojam?“, – kitas vidury nakties atsikels ir išvažiuos, net nepaklausęs kur.
07.12. Pirmas nuotykis ir didžiulis mokslinis atradimas – Bermudų trikampis Lietuvoje. Šventa tiesa, ir yra jisai prie Lietuvos-Lenkijos-Baltarusijos pasienio. O jame, pasirodo, dingsta navigaciniai, topografiniai, orientaciniai ir visokie kitokie gebėjimai. Ir nesvarbu, kad tas kelias žinomas mintinai, šiose vietose vyksta protu nepaaiškinami gamtos reiškiniai. Ankstesnėse kelionėse mes du kartus niekaip nepataikėme į Lazdijus, nuvairavome link Kalvarijos. Šį kartą buvo dar įdomiau. Snaudžiu sau gale, 4 valandą ryto atsikėlusi dar sunkiai orientuojuosi aplinkoj. Girdžiu draugė (taip, mes vėl važiuojame penkiese vienoje mašinoje) vyro klausia: „Argi Hrodno Lenkijoje?“ „ Ne, Baltarusijoje“, - ramiai atsako šis. O aš sau ramiai, nepraplėšdama akių, snaudžiu toliau. Prabundu ir regiu kažką keisto: šlagbaumas, pasieniečiai ir užrašas Raigardo postas. Turbūt, nereikia aiškinti, kad slėpiningos jėgos mus nubloškė prie Baltarusijos sienos ir dar atėmė iš mūsų gerą valandą brangaus laiko. Pasieniečiai paguodė, kad ne mus pirmus iš Vilniaus taip navigacija atveda. Tačiau kuo čia dėtas vargšas navigatorius, kažkas juk atjungė sveiką mąstymą. Tikrai Bermudų trikampis, ne kitaip....
Nakvynei sentimentai atvedė į Zakopanę. Vasarą daug gyvesnis, šurmuliuojantis šis kalnų kurortas, negu tada, kai buvome ankstyvą pavasarį, gal geriau sakyti – žiemą. Tik žiemą jis man pasirodė romantiškesnis, apsnigtas, toks visas kalėdinis.
07.13. Slovakijos keliams vinjetės nepirkome, visai greitai ir gerai pervažiavome šalį ir be autostradų. Įvažiavę į Vengriją, degalinėje susimokame už kelius: 2975 HUF arba 35 litai dešimčiai dienų.
Pirmas suplanuotas sustojimas Vengrijoje, Egerio mieste. Girdėjau ir skaičiau atsiliepimus, kad labai gražus ir įdomus miestas. Matyt, mano grožio supratimas rimtai serga, nes didelio įspūdžio man nepadarė. Na, miestai kaip tokie mane apskritai nelabai domina ir jie turi būti tikrai kažkuo ypatingi, kad susižavėčiau. Jaukus senamiestis, daug lauko kavinukių, turkus menantis minaretas, XII a. statyta pilis. Vaizdą gadino priešais pilį rekonstruojama aikštė, visur aplinkui buvo išrausta ir iškasinėta. Prie pilies užlipome, bet į vidų nėjome, kavinėje suvalgome privalomą vengrišką guliašą metaliniame kibirėlyje – labai skanu, išsideginame gomurius pipiriukais ir dar kažkuo žiauriai aštriu ir leidžiamės tolyn, į Tihany.
O Tihany šiandien mūsų nepriėmė. Jau už Egerio apsiniaukė apsiriaugė dangus baisiausiai, prapliupo lyti ir liūties galo nesimatė, nutarėme, kad beprasmiška tokiu oru ekskursauti ir važiuojame ieškoti savo barakų, na, gerai – bungalų, kuriuose praleisime dvi naktis. Gyvename Balatonfenvyes miestukyje (daugumos šalia Balatono įsikūrusių miestelių pavadinimai prasideda Balaton... ir plius kokia nors galūnė, o Vengrijos jūra Balatonas driekiasi vos ne 200 km.), nykiame, skurdžiame, bet bungaliukai stovi praktiškai ežere, o tai jau yra gėris. Deja, vakare Balatone taip ir nepamirkėme kojų, lijo. O kai lietus pagaliau teikėsi liautis, jau buvo tamsu.
07.14. Ryte šviečia saulė ir mes lekiame į Tihany. Į pusiasalį keliamės keltu, bilietas keleiviui, neišskiriant ir vairuotojo 600 HUF, automobiliui 1800 HUF (kad būtų lengviau orientuotis jų forintuose, tiesiog numesdavome 2 skaičius ir šiek tiek pridėdavome, kursas apie 0,011), tiek pat reikia sumokėti ir keliantis atgal, miestelyje parkingas mokamas, jei gerai prisimenu, 300 HUF valanda. Bet koks grožis yra šitas pusiasalis, Tihany miestelis! Apskritai man Vengrija nelabai kokį įsūdį paliko, tokia čigoniška/rusiška šalis, skurdoka, apsikuitusi, apšepusi. Bet Tihany – perliukas! Balti namukai šiaudiniais stogais, pinučių tvoros su užmautomis puodynėlėmis, nuostabūs keramikos dirbiniai, pipiriukų girliandos, aliejai, nuo Benediktinų vienuolyno kalvos atsiveriantis fantastiškas vaizdas į ežerą, dar du ežeriukai (sūnus stebėjosi: ežere sala, o toje saloje dar du ežerai) ir dar visko ten tiek daug yra, per maža pusdienio. Žiūrint į ežerą, visai nesunku sau įteigti, kad esi prie jūros.
Bet labiausiai mane sužavėjo, papirko ir užbūrė levandos. Žydintys levandų laukai Prancūzijoje, tiksliau – jų nuotraukos, atvirukai, nes jų pačių, deja, nemačiau, man yra tobulas grožis, svajonė ir svajonių augalas. Taip ir liks svajone, nes vykti į Provansą levandų žydėjimo metu prilygtų charakiriui ir mums, ir mūsų piniginei: įstrigtume kamščiuose ir spūstyse, o kainos tuo metu visur šokteli trigubai. O Tihany akys raibsta nuo violetinės spalvos, čia tos lavandulos visur! Ir nesvarbu, kad čia nėra tokių laukų kaip Prancūzijos atvirukuose, bet jos čia auga, įvairios, taip smagu atrasti sau kažką, dėl ko net spirgi iš džiaugsmo. Auga čia jos vos ne kaip piktžolės, tokia net visai ir neįspūdinga žolelė, bet vis tiek tai mano svajonių augalas. O levandų sirupas – ružavos spalvos, kažkodėl norėtųsi, kad būtų violetinis
Nusibodau visiems su savo žolėmis, jau baigiu apie jas. Bet į Tihany būtinai noriu sugrįžti, čia dar yra ką nuveikti.
Skaudama širdimi paliekame Tihany ir skubame link Hevizo. Pakeliui kavinėje vėl valgome guliašą ir mėgaujamės teisingomis, milžiniškomis porcijomis ir neaukštomis kainomis. Užbėgant visiems įvykiams į priekį prisipažinsiu, kad tai buvo pirma kelionė, kurioje mes tiek dėmesio ir pinigų skyrėme gastronominiams reikalams ir nacionaliniams valgymo ypatumams: ragavome, skanavome, kasdien valgėme restoranuose ir pan. Vengrijoje visur pakelėse pardavinėja arbūzus – nesu jų mėgėja, bet kokie jie skanūs, tai ne tie pašariniai, kuriuos kartais maximose nuperkam. Slovėnijoje nustebino gyventojų meilė ledams. Kiekvienoje kavinukėje, picerijoje, restorane būtinai stovi didžiulis ledų šaldytuvas, iš ledų išraito visokiausias kompozicijas, tiesiog meno kūrinius, žmonės ateina kompanijomis, suaugę, ne vaikai, suvalgyti šio skanumyno.
Hevize mus domina terminis ežeras, prisotintas visokiais gerais elementais, gydantis įvairias negalias, antras pagal dydį pasaulyje, už šį didesnis tik ežeras N. Zelandijoje. Iš karto, tik įvažiavus į miestelį, nosis užlenkia supuvusių kiaušinių dvokas, bet labai greitai tas kvapas išsisklaido ir net pačiame ežere jo nesijaučia. Parkingas, be abejo, mokamas, prabuvome dvigubai ilgiau, nei užmokėjome už stovėjimą, bet niekas mūsų nenuskriaudė. Perkame šeimos bilietą 2+2, taip pigiau, suaugusiam 2600, vaikui 1000 forintų – tokia kaina keturioms valandoms, ir tai minimalus laikas – bent mes taip supratome. Nėra malonūs tie vengrai, o gal mes kažko nesupratome, bet, pabandžius atsiskaityti kortele, kasininkė labai pasipiktinusi kažką savo kalba mums bėrė. Galvojau, mūsų kortelė kažkodėl netinka, bet kodėl, normali kreditinė kortelė, visur ja naudojomės. Jau vos ne apsisukome galvas nunėrę eiti šalin, nieko nepešę, bet pasisukioję, dar kartą padavėme tą pačią kortelę ir gavome apyrankes, valio.
Administracinis pastatas stovi ežere, ant polių, padarytos platformos ir iš visų pusių nutiesti laipteliai nusileisti į vandenį. Visas smagumas yra tame, kad vanduo kyla iš 38 metrų gylio kraterio ir tik nusileidus laiptukais iš karto puoli į bedugnę. Nemalonus jausmas žinoti, kokia praraja po tavimi. Aš nesu plaukimo sporto meistrė, tačiau ir kirviu į dugną neinu, bet čia apsikabinau turėklą ir pareiškiau, kad nejudėsiu iš vietos. Ežere šen bei ten nutiesti vamzdžiai, už kurių gali pasilaikyti, ir padarytos tokios laktos, ant kurių galima atsisėsti ir sėdėti. Tačiau iki jų dar reikia nuplaukti ir jos pakankamai toli viena nuo kitos. Sėdėti ant tų laktų nelabai malonu, nes jos visos apgliaumiję, apaugę glitėsiais, slidžios, bet bent jau saugiau jautiesi. Valtimis po ežerą irstosi gelbėtojai, bet kol jie irklais primosuotų iki tavęs, priburbuliuoti suspėtum. Todėl ežere nėra mažų vaikų, o ir suaugusieji praktiškai visi su kokiais nors guminiais ratais. Aš iš viso į ežerą leisčiau lipti tik tuos, kurie turi kokį nors plūdurą. Ir visai nesvarbu, kad vanduo tarsi kelia kūną į viršų, net už tų vamzdžių laikytis nepatogu, kojos aukštyn kyla. Matyt, psichologiškai veikia žinojimas, koks gylis po tavimi... Tiesa, vaikams iki 12 metų nerekomenduojama šiame ežere maudytis dar ir dėl stipraus tų visų elementų poveikio, o ir suaugusiems pirmą kartą reikėtų būti ne ilgiau kaip pusvalandį. Tai kodėl tada nėra bilietų, pavyzdžiui, vienai valandai?
Vyras nuėjo man su Martynu atnešti „makaronų“, praeidami matėme, kad juos galima išsinuomoti. Tačiau nuomoja tik už grynus pinigus, ir tik už forintus, eurų nepriima, o ir tie eurai palikti saugojimo kameroje, juk nelipsi į ežerą su pinigais. Tiek vengriškų pinigų mes nebeturime – vienam „makaronui“ gauti reikia 1000 forintų: 600 užstatas, kai grąžini daiktą, tau juos grąžina, ir 400 už paslaugą (o gal atvirkščiai, neprisimenu). Galiausiai vyras išsiderėjo, paliko savo apyrankę kaip užstatą ir šiaip taip gavo vieną guminį ratą Martynui. Bet gi neapgalvota iki galo, kodėl negalima, kaip visur, atsiskaitymams naudoti apyrankes.
Tupėti kaip vištoms ant laktų kiek pabodo, o ir saulė pakaušį kepino, ramiai sau plaukioti be jokio guminio daikto nežinau, kaip tai įmanoma, gerai, kad pamatėme, jog kažkas vyksta po pastatu, tarp polių. Šiaip taip nusikapstę, pamatėme.... žmonių eilę. Tvarkingai išsirikiavę vandenyje su guminiais ratais, visiškai be jokių emocijų veidais, jie laukė kažko, ko, matyt, žinojo sulauksią. Aišku, kad ir mes stojome eilėn, o kaipgi. Tas „stovėjimas“ atrodė taip: kadangi plūdurą turėjo tik Martynas, mes rankomis užsikabinome už metalinių turėklų, o kojomis apsivijome pakankamai storą polį. Nepatogu, paskaudo ir rankos, ir kojos, bet jei kojas atpalaiduoji, tuomet vanduo tave verčia ir nosimi kniumbi ant metalinio turėklo. Mes - garsiai krykštaudami, šūkaudami ir komentuodami, kiti - tylomis, bet visi judėjome link vienos sienos, ant kurios buvo pakabintos 7 lentelės su užrašu: suskambėjus skambučiui, pasislink prie sekančios lentelės. Skambutis skambėdavo kas 2 minutės, prieš mus plūduriavo apie 20 žmonių – nesunku suskaičiuoti, kiek laiko mes laukėme tos išganingos pirmosios lentelės. Aišku, kad ten buvo vandens srovės ir jų intensyvumas sulig kiekvienu pasislinkimu vis stiprėjo; ir masažuodamos kilo jos, pradedant nuo kojų, aukštyn, iki kaklo, bet paviršiuje jų visiškai nesimatė.
Daug visokių niekų aš čia pripaisčiau apie ežerą, bet ten buvo visai įdomu, aišku, daugiau atrakcija, o ne sveikatinimasis. Vieną dieną pasimaudžius, nereikia tikėtis stebuklų. Bet jei pabūčiau ten savaitę, mano stuburas, ko gero, tikrai man padėkotų; ir ežero dumblas, naudojamas purvo terapijai, labai stipraus veikimo – taip rašoma. Hevizo kurortas buvo įkurtas XIX amžiuje, jau tuomet ten darė stuburo tempimus, vertikalias vonias – nuotraukose tos procedūros greičiau panašios į kankinimus. Ir dar būtina pasakyti, kad vandens temperatūra svyruoja nuo + 24 žiemą iki +36 vasarą; kadangi vanduo iš gelmių kyla labai dideliu greičiu, todėl ežeras pilnai atsinaujina per 48 valandas – taigi dėl higienos pergyventi nereikia. Tiesa, prieš lipant į vandenį, visus sidabrinius papuošalus reikėtų pasidėti į seifą, nes mūsų auskarai ir grandinėlė ne šiaip patamsėjo ar pakeitė spalvą, o visiškai pajuodo.
Važiuojant link savo barakėlių, surengėme fotosesiją saulėgrąžų lauke. Bekraščiai, žydintys, geltoni laukai ir išdidžios, įžūlokos, aukštai iškeltomis galvomis saulės gėlės – dar viena Vengrijos grožybė, apie kurią galiu taukšti kaip ir apie levandas, tai geriau net nepradėsiu.
Į namus grįžome jau sutemus; ir vėl neįbridome į Balatoną, o rytoj išvažiuojame, teks maudytis ryte.
07.15. O ryte kaip ir ryte: kažkas nori miego, kažkas krauna daiktus, kitam apskritai vanduo per šaltas. Na kaip čia taip – nepasimaudėme Balatone? Nors tiesą pasakius, kažkodėl nesinorėjo ten lipti: vanduo labai drumzlinas, net prie pat kranto nesimato dugno, kažkokios žolės plaukioja – bala nematė tosVengrijos jūros.
Vengrijos-Kroatijos pasienyje pagaliau prireikia pasų, ir varto kroatai juos labai rimtai, paklausia, kur važiuojame. Kadangi pirmiausia ruošėmės apžiūrėti Zagrebą, tai ir pasakėme, kad į sostinę vykstame. Pareigūnai labai nustemba; miestelio, kuriame gyvensime, jie nežino; ir tik paminėjus Umagą, palinki gerų atostogų ir grąžina pasus. Man patiko – tai bent supranti, kad į užsienį atvažiavai. O tai tos atviros sienos – net nežinai, kokioje šalyje randiesi.
Kroatijoje nėra kelio vinječių, čia susimoki už pravažiuotą atstumą. Viename aparate, įvažiuojant į autostradą, pasiimi kvitelį, kitame poste, išvažiuojant iš autostrados, tau paskaičiuoja, kiek turi mokėti; mokėti galima ir grynais, ir kortele, ir kunomis, ir eurais. Nuo sienos iki Rovinio mes sumokėjome 150 kunų, arba 68 litus (kursas apie 0,45), daugiau mokamais keliais nevažiavome.