Kenija

Kenijon iškeliavom todėl, kad bilietų į lėktuvą, skrendantį į Indoneziją, negavom. Paprasta. Nairobyje atsidūrėme Kūčių vakarą, ir žinoma Kūčių vakarienė mums nenusisekė – prisipirkom vakare sūrio, kumpio bei vyno ir nuvargę po kelionės blevyzgojom apie šį bei tą. Susikaupimo/šventinė nuotaika pasiliko Lietuvoje – nenumanau kokiu būdu ją reiktų atsivežti čia, į šiltus kraštus. Kalėdų dieną bendraudami su drambliukais, žirafom ir liūtukais, apgyvendintais gyvūnų prieglaudose, Kalėdų dvasios taip pat nesutikom, matėm tik Kalėdų senelį pasiklydusį tarp juodukų.

Taigi, kai Lietuva sėkmingai šventė Kalėdas ir dūsavo pilnai prikimštais pilvais, mes lėkėm į Nakuru nacionalinį parką – rožinių flamingų pažiūrėt. Rožiniai flamingai man visada siejos su kažkuo tokiu svaigiu, tobulu, buvo lyg kokia nepasiekiama svajonė. Panašiai tokie jie liko ir po šio vizito – gudrūs paukščiai įkyrių turistų neprisileidžia arčiau nei per šimtą metrų – lyg norėdami pasakyti : ‘pasigrožėkite mumis iš tolo ir nepraraskite savo rožinių svajonių kada nors paglostyti švelnias, rausvas pasakiško paukščio plunksneles’.

Laimei, Nakuru parke gausu ne tik flamingų, bet ir marabu ir zebrų ir dar raganosių su buivolais. Prisispoksojom į marabu iš arti ir į valias, bet ką tie paukšteliai, kai aplink zebrai ganosi. Kai pirmą kart pastebėjom tikrą gyvą, margą ir nebaikštų zebrą, visi nuščiuvę penkias minutes … spragsėjom fotoaparatais. Nei vienas tikriausiai to gyvulio ne pro fotoaparato langelį taip ir nepamatė. Tik vėliau, Nakuru ežero pakrantėse, kur ganėsi ne viena dryžuota banda iki soties atsigėrėjom nuostabiais zebrų raštais. Man taip norėtūsi suprasti, kaip gamta sukūrė šitokį nuostabų drabužį mažam mielam arkliukui. Koks tikslus raštas, tobulai minimalus – tik juoda ir balta.

Toliau sekė susitikimas su raganosiu. O čia tai padaras. Vaikščiojantis kalnas. Visi kalnai, kokius esu aplankius, man rodos tokie iki begalybės ramūs ir neapsakomai išdidūs. Toks buvo ir šitas raganosis. Ežero pakrante rožinių flamingų fone ramiai ir oriai žingsniavo sau nosies tiesumu – tiesiai į mūsų autobusiuką ir rodės būtų kiaurai pervėręs, jei nebūtume paskatinę vairuotojo važiuot šalin. Ta pačią dieną dar pasisveikinom su gražiausia pasaulyje žirafa, abejingai nusiteikusiais babuinais, pasigrožėjom karūnuotomis gervėmis, o desertui gavome paspoksot į saulėkaitoje snaudžiantį leopardą. Šita kuo dailiausiai išmarginta grožybė jautėsi labai kasdieniškai – kabojo ant šakos lyg padžiautas skuduras mums uodegą atsukusi. Sekundę pagalvojom kad tai apgaulė turistams vilioti – tai tikrai negyvas padaras – bet čia jis pasimuistė ir atsiduso. Mes irgi atsidusom laimingi. Taip baigėsi vizitas Nakuru nacionaliniame parke.

Kitas kelionės etapas buvo puikus tuo, kad patekome į savo mylimą aplinką – kalnus. Išvažiavę iš be proto triukšmingo Nairobio atsidūrėme nuostabiame miške kur spygavo, klykė, čiulbėjo džiungliškosios karalijos gyventojai. Miegot jie mums nedavė lygiai taip pat kaip ir Nairobio gyventojai, bet ką jau padarysi – širdis neleido pykti ant tų mielų padarų.

Kitą rytą prasidėjo kelionė į kalną. Kraštovaizdis kito gana sparčiai - pradžioje kilome drėgnu mišku, paskui jį pakeitė šlapi šabakštynai kerpių barzdom apžėlę, o juos – pievos pažliugusios tirpstančiu sniegu, pilnos nuostabių lobelijų. Lobelijos tai tokie gūžiniai augalai, „kopūstai“ tik dailesniais taisyklingais lapais, labai labai gražūs, trijų rūšių – vieni sidabriniu kailiuku pasipuošę, kiti apvalūs ir pasipūtę, treti – ilgi ir siauri sulig žmogaus ūgiu ištįsę. Ir žingsniavom mes rodos visą amžinybę ta lėtai aukštyn kylančia pieva-pelke, kartais iki pat kelių į vandenį nugrimzdami. Aplink nusidriekusiose platybėse įsisiūbavęs vėjas iškošė mūsų galveles ir išbarstė nieko vertus minčių likučius apie namie pasilikusius darbus ir Kalėdas. Buvome čia ir dabar ir mėgavomės kiekvienu žingsniu.

Mėgautis liovėmės kai mus, sumirkusius iš apačios, iš viršaus pradėjo merkti lietus, pereinantis į šlapdribą. Tą įgrisusią sinoptikų frazę Afrikos dangus mums kuo puikiausiai pailiustravo. Nebeatrodė, kad esame Afrikoje, nebejutome nei aukščio poveikio – iki pirmos stovyklavietės praktiškai bėgte atbėgom permirkę iki paskutinės siūlės.

Po karališkos vakarienės, kurią paruošė virėjas su pora pagalbininkų, sulindome šildytis į miegmaišius. Teisybės dėlei reik pasakyti, kad šioje kelionėje buvome tikri ponai – mūsų kuprines ir maistą nešė nešikai, puikiausius patiekalus gamino gero restorano vyriausiasis virėjas, nežinia kodėl išgrūstas į kalną su keistuoliais turistais, vietoj to, kad maitintų restorano klientus. Mus šešis aptarnavo 12 žmonių. Kiekvienam po du. Buvo sudarytos puikios sąlygos pasijausti silpnais, išlepusiais baltaisiais, be pagalbos negalinčiais žengti nė žingsnio, pagalvotų kai kurie. Mūsų komandos kapitonas, savęs silpnuoliams tikrai nepriskiriantis drėbteltų, kad mes suteikėm galimybę 12 žmonių uždirbti, nes nešiko darbas vietiniams yra viena iš nedaugelio galimybių uždirbti pinigų ir išlaikyti šeimas.

Ankstų rytą pabudus pirmiausia stengiausi išgirsti ar nelyja, nes jeigu lis, tai mes niekur iš čia nepajudėsim. Pasirodė buvo blogiau – lauke snigo. Tuo metu kai Lietuvoj buvo Kalėdos, snigo Afrikoje. Gražuolės Mount Kenya viršūnės dailiai apsigobė balta skraiste, ir taip atsitvėrė nuo turistų. Beliko ieškot pramogų stovyklavetėje – 4300 aukštyje, ankštame tarp kalnų paslėptame slėnyje padabintame akmenimis ir lobelijomis. Visą dieną dalyvavom Dievulio surengtame nieko neveikimo eksperimente – kas miegojo, kas sėdėjo ir meditavo, kas gilinosi į Kenijos švietimo subtilybes, apie kurias noriai pasakojo gidas, kas murkdėsi lietuje… neįtikėtina, koks sunkus yra išbandymas nieko neveikimu. Jis daug sunkesnis nei kopimas aukštyn, ligi kitos stovyklos jau visai prie pat viršūnės. Kopti pradėjom gerai išsimiegoję, pilni entuziazmo. Nebuvo kur skubėt, ėjom visiškai lėtai ir rodos tai buvo pirmasis gyvenime rabždinimasis šlaitu aukštyn, kai nė kart nepagalvojau – ir kurio galo man čia reikia?? Buvo beveik lengva! Ta priverstinė poilsio diena puikiai pradėjo aklimatizuotis ir mes ne tik kad pasiekėm kitą stovyklą (Austrian Hut) bet, atsigėrę arbatos ir į pt. Lenaną užlipom, kuri tiesą sakant ir buvo mūsų tikslas.

Mount Kenija turi tris viršūnes – Batianą su Nelionu (abu aukštesni nei 5000 bet abu pasiekiami tik su alpinistine įranga) ir point Lenana (4985 m) į kurią galima įkopt be jokių kačių, kirtiklių ir kitos alpinistų atributikos. Lipimas į Batianą ir Nelioną kainuoja papildomus 500 USD žmogui, ir čia reiktų perspėti keliautojus būti labai atsargiems, nes gali būti, kad susimokėt teks ir tuo atveju, jei į viršūnes visai nelipote. Toks plėšikavimas pagrindžiamas tuo, kad reikia sumokėti papildomam gidui, kuris yra patyręs alpinistas, kaip sakoma, galintis ir neįgalųjį su virvėmis užkelt į viršūnę. Taigi tas gidas ateina iki Austrian Hut, ir gauna užmokestį už tai, nepriklausomai nuo to, kėlė jis ką nors į tas viršūnes ar ne. Mūsų pora bendrakeleivių gavo susimokėti už norą lipt į viršunes – praktiškai to įgyvendint neleido oras.

Bet grįžkime prie Lenanos, kuri buvo mūsų tikslas. Lipant į ją tą paskutinį kilometrą oras vėl subjuro, apipylė mus šlapiu sniegu, o viršūnėje visas geriausias apžvalgos pozicijas užėmė rūkas. Betgi svaiginantys vaizdai – tai juk viena iš pagrindinių lipimo į kalnus priežasčių – pažiūrėti į pasaulį iš aukštai, iš padebesių. Na, nukabinom nosis sekundei, bet džiaugsmas greit sugrįžo ir strikinėjome toje viršūnėje visas 15 minučių…

Jau kitą dieną susirinkę šmutkes patraukėme žemyn. Eiti turėjome pačiu gražiausiu ir ilgiausiu iš visų šešių takų, siejančių kalną su civilizacija – Chogoria route. Ji prasideda 4700 aukštyje nuo Austrian Hut, ir baigiasi Chogoria gate stovyklavietėje, prie Mount Kenya nacionalinio parko vartų. Takas veda akmenuotu stačiu kalnu žemyn, po to tenka persiverst per porą keterų, nuo vienos iki kitos keliaujam negiliais akmenotais slėniais, kur tarp akmenų atsiranda vis didesni sukietėjusio arba skysto kaip pliurzė purvo – priklausomai nuo sezono. Po to prasideda nuostabūs platūs slėniai apaugę lobelijomis, kertame juos vieną po kito, tada lobelijos pamažu pasitraukia, jų vietą užima smulkesni augalėliai, tada vėl seka akmenuoti slėniai ir keteros, tada… aplink turi prasidėti patys gražiausi vaizdai ir nuostabūs tarpekliai, nes pradedame žygiuoti kalnų grandinės ketera, bet rūkas ir vėl neleidžia mums jais pasigrožėt.

Pagaliau nusileidžiame tiek, kad akmenys beveik visai dingsta, prasideda smilgų ir viksvų pieva, o kalnų grandinė vis tęsias, lėtai žemėdama, vieną keterą keičia kita. Vėjas košia kiaurai, kas pusvalanduką nušniokščia lietaus šuoras. Einam jau nežinia kiek laiko. Kadangi nepaliaujamai leidžiamės žemyn, rūkas pamažu retėja ir tirpsta. Sustojam minutei pailsėt. Gidas parodo mūsų kelionės tikslą – stovyklavietę. Tai ką gidas rodo, yra kažkokia boluojanti dėmė kažkur vos ne palei horizontą… Pagalvoju, kad per dieną tokio atstumo nueit neįmanoma. Bet mes einam. Jau nebepamenu, kiek kartų kito kraštovaizdis, tik žinau kad ėjom gaisro nudegintom keterom, tada gėlėta pieva, tada prasidėjo vaiduokliškas rūko miškas, tada vėl kalnas, tada jau šlapias miškas, kelio beveik neliko tik siauros vėžės, kuriose vandens iki kelių, o aplink aukšta šlaputėlė žolė. Po to kelionę praskaidrino ant kelio nusidriekę šviežutėlės dramblio „bandelės“ didumo sulig futbolo kamuoliu, po to ir patį dramblį aptikom miške.

Po to vėl tęsės miškas, ir kai jau buvom visai šlapi iki tikrai paskutinio siūlelio, ir jau nebuvo likę jėgų, ir neaišku kaip dar tos kojos gebėjo kilnotis bei maknot nesibaigiančiu purvo keliu, mes pagaliau pamatėm stovyklos stogus. Neįtikėtina, bet vos tik pasiekėm stovyklą, nuovargis kažkur išgaravo. Beliko tik kažkoks bukas žinojimas kad turėtume būti pavargę, dėl to išdribom palei namelius ir nejudėjom…Manau tikrai nekaip atrodėm, nes kai pagaliau atžygiavo nešikai su mūsų kuprinėmis, jie su neslepiama ironija paklausė, kaip jaučiamės. Maniškis nešikas nesitikėjo išgirst mano balse šitiek entuziazmo ir nustebo kai pareiškiau, kad tai buvo vienas nuostabiausių žygių mano gyvenime. Aš ir pati tiesą sakant buvau nustebus – kelionė buvo labai sunki, pasirodo nukėblinom beveik 30 km, ir nusileidom iš 2700 m iki 1300 m aukščio. Visą laiką buvo šalta, lijo, o rūkas neleido pamatyti praktiškai nieko. Bet sėdėdama ant medinių priebučio grindų, išsivadavus iš šlapių batų ir spoksodama į tolybėse stūksantį kalną, ir tą kelią, kurį nuėjom, jaučiausi lyg būčiau apdovanota kažkuo dideliu ir neapsakomu.

Beje, apie juodukų požiūrį į turistus. Einant gido paklausiau, ką vietiniai mano apie tuos turistus lipančius į kalnus. Jis ir pasakė, kad vietiniai visiškai nesupranta, kam mums to reikia ir ko mes ten ieškom. Bet, sako, jau baigia priprast, nes tokių turistų daugėja, o tai reiškia pajamas. Nešikai ten susibūrę į asociacijas ir stengiasi dalintis darbais bei užsakymais, kad visi galėtų uždirbt maždaug vienodai.

Vakarą praleidę beždžionių apsupty, kurios įsitaisė nuostabią pramogą – nuo medžio šakos šokinėt ant mūsų palapinių - smagiai sumigom, o kitą dieną (Naujųjų išvakarėse) apturėjom patį purviniausią nuotykį. Pagal susitarimą stovykloje mus turėjo pasiimti džipai ir parvežti į viešbutį. Praktiškai, dėl lietingo oro ir pažliugusių kelių jie iki stovyklos privažiuot negalėjo, tad dalį kelio reikėjo nukeliaut patiems. Ta dalis pasirodė visai nemenka, ėjom ilgai, man pasitaikė proga paspoksoti į paukščius. Kai pagaliau sutikome mūsų paimti važiavusius automobilius prasidėjo nuotykis. Mašinose kaip valtyse mes plaukėm purvo upe, viskas siūbavo ir bangavo kaip per didžiausią audrą jūroj ir kas minutę laukėm, kol kas nors iškris už borto. Klyksmu ir juoku užkrėtėm savo bendrakeleivius afrikiečius, ir sutartinai, vis naujai balai artėjat, vairuotojui įsibėgėjant ir neriant į ją, mašinose kildavo entuziastingi klyksmai. Užklimpus vairuotojas lipdavo lauk, domkratu pakeldavo mašiną, po ratu kišdavo kokį kelmą, ir tada mašina kažkokiu būdu iššokdavo iš duobės, kad tuoj pat nertų į kitą. Po kiek laiko į priekį žiūrėt jau nebedrįsom, tik laukėm, kada purvas pradės veržtis į kabiną, arba kada apvirsim. Dideliam mūsų džiaugsmui (ir slaptam nusivylimui?) iš to pragarėlio išvažiavom sveiki gyvi. Už tai vairuotojas neliko neapdovanotas. Paskutinį kart žvilgtelėjom į mašinas, kuriomis tą žygį atlikom - tai buvo ar kokių 76 metų Land roveriai. Mus tikino, kad tai vienintelis modelis galintis įveikt tokius kelius ir jei tik pasigirsta skelbimai apie parduodamą tokį automobilį, kyla mūšiai dėl jo pirkimo..

Taigi šiandien sausio 31 d. į viešbutį parvykstam ar kokią ketvirtą vakaro. Po ilgų švarinimosi procedūrų ir sočios šventinės vakarienės Naujametinio vidurnakčio sulaukia ne visi. Bet Naujieji vistiek ateina, tik mums ne tas galvoj. Mes jau planuojam pažintis su liūtais ir drambliais.

Atsisveikinę su kalnais važiuojam į Samburu nacionalinį parką. Kelias ilgas ir dulkėtas, aplink matosi bekraštė savana su kupranugarių ir antilopių kaimenėm, darosi karšta ir man atrodo, kad tik dabar patekom į Afriką. Tai ta Afrika kokią aš įsivaizdavau – sausa, karšta, dulkėta ir tuščia, nematyt nieko kas primintų civilizaciją. Kelionė ilga, atrodo jau tuoj pasieksim pasaulio kraštą ir pagalvojus, kas nutiktų jei čia staiga sugestų mūsų varganas autobusėlis, apima šiurpas. Vaizduojuosi, kaip randa mus kas nors po savaitės, nusigalavusiuos nuo karščio ir troškulio. Kai pagaliau pasiekiam nacionalinį parką jau vakarėja ir po ilgų bei brangių procedūrų (nemaloni naujiena – neseniai pabrangę leidimai aplankyti nacionalinius parkus – 40 USD parai) pagaliau atidundam į stovyklavietę prie upės. O čia malonumas – aplink medžiai ir pavėsis, nuo upės sklinda gaiva. Upė srauni ir gidas ramina, kad krokodilai čia negyvena, nes mes pirmiausia paklausėm ar galima čia jų draugija. Gyvensime palapinėse, maistą ruošia virėjai. Sistema tokiuose kempinguose puiki. Atvažiuodamas į stovyklą turi atsivežt pakankamai maisto, anglių ir vandens tam laikui, kiek ketini čia būti. Atvykęs maistą ir anglius atiduodi „bendrai virtuvei po atviru dangum“ ir ten pora jaunų vyrukų kasdien ruošia puikius pusryčius, pietus ir vakarienes. Virtuvės rūpesčiai nuo galvų nukrinta ir mum belieka pramogaut – spoksot į žvėris. Ir čia būtų galima leistis į begalinį pasakojimą kaip pamačiau tą ir aną, bet tiek to, pabandysim susivaldyt.