(Greičiau komandiruotė, nors su kelionės nuotykiais)
„Tilandsijos sėdi tamsoje su obuoliais iki kovo 9 dienos“ – užrašė Vytas popieriaus skiautėje, užlipino tą popieriuką ant drobinio maišelio ir pastatė prie radiatoriaus. Panašių užrašų jis prikabinėja įvairiose namų vietose, kad pats paskui nesupainiotų kur kas yra, kada turi išdygti, suvešėti, pražysti. Sublerbė telefonas, kibom į lagaminus ir išsikvietėm liftą.
Išvažiavom iš Klaipėdos sningant. Baltuma gurgždėjo lygiai taip pat kaip vaikystėje, snaigės krito mažais kamuoliais, buvo slidu, vietomis pustė, mašiną, ne tokią jau mažą, mėtė kairėn ir dešinėn.
Mėgstu gauti lauktuvių, dar labiau – jas dalinti. Kelionėse „išbarsčiau“ šimtus niekučių susietų su Lietuva: suvenyrų, meno albumų, „paveldo“ - rūkytų dešryčių ir skilandukų pavidalu, visų rūšių mūsų saldumynų ir gėrimų. Šį syk skrydis buvo iš karto po Kaziuko mugės, Daina pasufleravo į Čeliabinską nusivežti verbų. Taigi, Vilniuje jas kišome į kartoninius vamzdžius, kad nugabentume gražias, neapibyrėjusias.
Oro uoste susibėgo visas mūsų dešimtukas, Aerofloto lėktuve pamaitino, pagirdė kava ir išlaipino Maskvoje. Šeremetjevo oro uoste apie žiemą pamiršom. Teko išsirengti iki marškinių ne tik mūsų jaunimui, bet ir man. Beje, „šaltąja“ šalimi vadinamoje Rusijoje, žiemos metu radiatoriai kaitina taip karštai, kad su marškiniais tenka būti visur. O kartais ir be jų. Smagu.
Čeliabinske žengiant pirmuosius žingsnius užpuolė toks bjaurus Sibiro vėjas, toksai nuožmus, geliantis, jog akimirksniu užsidegė skruostai ir viskas, kas buvo nors šiek tiek mažiau pridengta. Nuo negailestingo, įkyraus ir kvapą gniaužiančios pikčiurnos, mane gelbėjo kailiniai. Mūsų grupę pasitiko dvi jaunos mergaitės.
Apgyvendino „Malachite“ – keturių žvaigždžių trylikaaukštyje. Vėl pasidarė karšta. Už lango Uralo-Sibiro žiema, vėjas, o tu vartaisi ant lovos tarsi šildyklėje.
Nuėjome vakarieniauti. Triukšmingas restoranas. Tai vienur tai kitur – ankstesnėse šventėse matyti veidai, apsitapšnojimai, bučiniai, paskui salotos, vietiniai koldūnai, kotlečiukai, dar šis bei tas... Mūsų stalui kažkas atsiuntė „samanės“ butelį – pasirodė – tai festivalio direktoriaus „kabliukas“. Kai kuriuos jis taip užkabino, jog po kelių dienų beveik pateisinome daugiausiai Europoje geriančios tautos vardą, o galiausiai teko patirti ir nemažą gėdos jausmą, kuris naktį pavertė bemiege, nes teko gintis nuo erzinančių minčių: kas žmogų skatina taip kiauliškai elgtis – prigimtis ar nesantaika su kultūra?
Pavakarieniavę, su Vytu nuskubėjom į kambarį. Ant vonios krašto radau kiniškų rožių lapelių, tai ėmiau ir susipyliau juos į vandenį. Lapeliai sudrėko, subliuško, prarado spalvą. Gulėjau ir svarsčiau – tai koks gi čia dabar man malonumas, vartytis vandenyje tarp šiukšlių? Gal kas jį ir patiria, tačiau aš, kažkodėl, ne: nei kvapo, nei vaizdo, nei kokios nors kitos naudos.
Kai išrūšiavau atsivežtus drabužius, lauktuves, verbas ir dėželes saldainių, buvo jau dvi po vidurnakčio. Tylomis išgėrėme po puodelį kavos ir dribom į lovas. Miego šauktis nereikėjo. Po valandos pabudino triukšmas. Už sienos vyro ir moters balsai aiškinosi kuris kurį labiau myli. Ji mylėjo stipriau, todėl durys trinktelėjo, ir koridoriumi nušlumsėjo jo žingsniai. Penktą ryto tie žingsniai paršlumsėjo atgal. Dabar kavalierius tyliai ir įkyriai beldė į duris, kad mylimoji įsileistų. Nesulaukęs jos apsisprendimo vėl užmigau.
II
Čeliabinsko „CHELoBEK ТЕАТРА“ nėra pats didžiausias teatrinis Rusijos forumas. Tačiau ir nemažas, raiškus ir prasmingas Uralo ir Sibiro ribų reiškinys. Nė vienas kitas šitos šalies miestas neturi tokios apčiuopiamos padalijimo linijos (tektoninio lūžio), Čeliabinskas yra tikras anomalijų magnetas, išsiplėtęs tarp keturių didelių ežerų - niekada nesibaigiančių branduolinių katastrofų vieta. Pastarasis sakinys gal veikiau tiktų čia pat esančiam Oziorskui. Tačiau jis anksčiau taip pat buvo vadintas Čeliabinsku, Čeliabinsku-40, iki 1994 - Čeliabinsku 65. Būtent čia veikusioje branduolinėje gamykloje „Majak“ 2013 m. įvyko eilinis didelis sprogimas, apie kurį, kaip ir apie visas kitas branduolines nelaimes, buvo mėginama nutylėti. Čeliabinską dažnai krečia ne tik žmogaus rankomis sukurtos katastrofos, bet ir meteoritų kritimai, žemės drebėjimai. Tai vis dėl to nelemto tektoninio lūžio...
Čialiabinske buvome antrą kartą. Tačiau tik dėl to geliančio, iki kaulų prasiskverbti gebančio šalčio, šį kartą suvokiau, kas gi yra tas tikrasis Čeliabinskas – kas gi yra ta Sibiro ir Uralo riba - keturių ežerų duburys, kurio kraštuose į priešingas puses pradeda tekėti upės. Gal dėl tų srovių priešpriešos, šitoje vietoje gyvenantys žmonės skundžiasi dažnais sveikatos trikdžiais, neatspėtais poelgiais ir dvasinėmis patologijomis.
Festivalio ekspertų grupėje buvo žinomi šalyje ir už jos ribų, visokiomis regalijomis turtingi žmonės: menotyros daktarė, maskvietė Nina Šalimova, teatrologė iš Hanoverio Nina Mazur, žurnalo „Teatro klausimai“ vyresnysis mokslinis bendradarbis Aleksandras Vyslovas, teatro ir literatūros kritikė, taip pat maskvietė, Kapitolina Kokšeniova, ir aš, jokių stambių titulų neturintis, lietuvis, Klaipėdos pilies teatro režisierius Alvydas Vizgirda.
Šventės garbės svečius gaudė visų festivalio dalyvių ir žiūrovų žvilgsniai, radijo stočių mikrofonai ir televizijų kameros: jų tarpe - TSRS liaudies artistas Vladimiras Andrejevas, nusipelniusi Rusijos aktorė, „Auksinės kaukės“ laureatė Natalija Blagych, nusipelniusi Kazachstano kultūros ir meno veikėja Sanija Kabdijeva, Kazachstano Valstybinio akademinio muzikinio-dramos teatro direktorius Aibolatas Sektenbajevas, Rusijos kino akademijos garbės narys gruzinas Elgudža Burduly( kažkada buvęs mūsų „Šermukšnio“ festivalyje), kinotyrininkė, Tarptautinio kinoforumo „Auksinis riteris“ vadovė – Dali Okripiridzė.
Festivalio sumanymas buvo neįmantrus, tačiau aiškus ir suprantamas – KĄ ŠIANDIEN GALI ŠIUOLAIKINIS TEATRAS? Šiam sumanymui puikiai atitarė ir pasirinkti kolektyvai bei jų spektakliai: Maskvos Jarmolovos teatras parodė D.Steinbeko „Rančą“, Vologdos trupė – N.Mazur pjesę „Edit Piaf – tai aš“, Vladimiro akademinis – tos pačios autorės „Hamleto sapnus“, Maskvos Skvorcovo teatras į forumą atvežė F.Dostojevskio kūrinį „Romioji“ (pas mus šiandien vadinamą „Nuolankioji), Zlatousko teatras „Omnibus“ parodė keistą šiuolaikinę pjesę „Meilė iki...“ , Omsko valstybinis šiaurės teatras „Košmarą“ pagal A. P. Čechovo apsakymus, Astanos muzikinis N. Orlovos dramos teatras žiūrovams pristatė Ž. Rasino „Fedrą“, serbai iš savo sostinės atvežė šiuolaikinę T.Kempinskio satyrą „Duetas solistei“. O mes - vieną iš paskutiniųjų savo premjerų, H.Levino epatažinę komediją „Vienišiai ir vienišės“...
Kartu su mumis festivalyje buvusi Žvejų rūmų meno vadovė šiek tiek suabejojo, ar šita šventė turi savo „koncepciją“. Aš šituo klausimu susvyravęs nebuvau. Šeimininkų sumanymas, kaip jau minėjau, - pristatyti ŠIANDIENINĮ (šiuolaikinį) teatrą. Pagrindinės jo problemos sukosi apie žmogų, jo tikėjimą, krikščioniškųjų vertybių paieškas, jų apraiškas šiandienos buityje, apie pasirinkimą tarp meilės ir pinigų, tarp pačios meilės atspalvių: meilė – pasiaukojimas, meilė – kančia, motinos – vaiko, gyvo gyvenimo ir nemeilės. Tai spektakliai adresuoti protingam žiūrovui, turintys auginti ir dauginti sukauptą išmintį.
