Kelionė pas orangutanus, Indonezija

Kas buvo Indonezijoje, bet nebuvo Borneo – taip ir negali užsidėti pliuso, kad tikrai pamatė šalį. Trečia pagal dydį pasaulyje, Borneo sala priklauso trims šalims – Indonezijai, Malaizijai ir Brunėjaus sultonatui. Indonezijos dalis vadinama Kalimantanu. Laukinė gamta visada kelionėse palieka didžiausią įspūdį, o laukinė gamta taip iš arti – milžinišką. Nuo oro uosto iki upės užtrunkame apie 20 minučių automobiliu. Sustojame pasidaryti pasų kopijų ir nusipirkti vietinio repelento (tas pats autanas, kaip ir pas mus :)). Savo naujaisiais namais – klotok laivu iki pirmosios stovyklos (camp) plaukiame apie 2 valandas ir jau imame kaifuoti nuo pakrantėse augančių palmių ir senų, orangutanų paliktų lizdų. Puikūs pietūs dar pagerina nuotaiką. Mūsų šefas vardu Fito tikrai nėra „fit“ – apvalainas ir visada patenkintas. Kai pasiekiame prieplauką, randame jau kelis kitus laivus. Praeiname pro namukus, kuriuose gyvena nacionalinio parko reindžeriai ar žmonės čia atvykstantys padėti, tyrinėti. Iki orangutanų maitinimo platformos apie 1 kilometras. O tada –apima euforija. Blaškaisi tarp kelių orangutanų stebėjimo, tarp fotografavimo ir mėgavimosi vaizdu. Vienas didelis patinas (šios stovyklos dominuojantis, vadu Jani), kelios patelės ir viena mama su vaikeliu. Kol kas dar mums nerūpi „teorija“ apie orangutanus, užtenka vaikiškai džiaugtis. Grįžusios į laivą plaukiame stebėdamos beždžiones proboskis, besiruošiančias miegoti medžiuose prie upės. Patelės turi smailas kaip buratono nosis, o patinai – ilgas nukarusias. Kad lengviau prisimintume jų pavadinimą – pervadiname jas probiotikais. Po tiek daug įspūdžių, belaukiant vakarienės prasukame dezinfekcinį „Pelyno“ buteliuką. Mūsų gidas Darminas jau tik sutikęs mus bandė išsiaiškinti ar esame apsirūpinusios gėrimais, tad iš karto įsijungią į ratą. Po trijų paragavimų jis jau šiltas, o mes turime gerti didesniais gurkšniais, kad jam neliktų :) Gerai, kad buteliukas tik 200 mililitrų :)

Vakarienė taip pat nepraeina be įspūdžių. Bevalgydama žuvį su ryžiais burnoje randu... vinį. Versijos kelios – ji įkrito beruošiant maistą iš laivo lentų įšokusi, arba kažkaip stebuklingai buvo žuvyje. Visas personalas – virėjas, gidas, kapitonas ir jo padėjėjas susijaudinę – juk turisto reakcija gali būti labai nekokia... Aš juokiuosi ir gaunu prizą – vienvietį tinklą nuo moskitų. Kitoms teks dalintis dviviečiais baldakimais.

Žvaigždžių begalės ir laukiame ramios nakties, bet ir čia Borneo mus nustebina ypatingai stipriu lietumi. Tenka net keltis, nuleisti visus tentus laivo šonuose – mes juk miegame ant denio.

Orangutanai iš Camp Leakey

Rytas prasideda anksti. Bet su blyneliais pusryčiams. Atrodo čia užtenka tik ką nors sugalvoti ir viską gauni. Net ir kondensuoto pieno į kavą :) Tik vat maudytis kol kas negalime – kol plaukiame pagrindine upe, kur aukščiau kasa auksą (ar bando kasti...) – vanduo rudas, drumzlinas ir net visokių cheminių nuosėdų gali pasitaikyti. Vandenį pažadėjo įjungti, kai įsuksime į kitą upės intaką. Tad einame žiūrėti rytinio maitinimo į antrąją stovyklą. Čia randame statistiką apie kasmet atvykstančius turistus – užfiksavau užsienio turistų skaičių: 2011 – 3500, o 2012 – jau virš 7000. Antrojoje stovykloje ant liepto mus pasitinka patelė vardu Rika su savo vaiku. Jis jau paaugęs, mamos nebeįsitvėręs, tik prisiskina žiedų ir pilna burna keliauja į patogesnę vietą. Orangutanai daugiausiai valgo vaisius, šiek tiek jaunų lapų ir žiedų, kartais – termitų. Džiunglėse jie gali rinktis iš 400 rūšių vaisių. Vienam orangutanui išsimaitinti reikia apie 40 kvadratinių kilometrų teritorijos. Jei pirmoje stovykloje pasimaitinti ateina apie 50 pusiau laukinių orangutanų, antrojoje – apie 30. Žinoma, ne visi vienu metu. Reindžeriai ir gidai visus juos atsimena ir vadina vardais. Visų programų tikslas – išmokinti orangutanus gyventi laisvėje, tačiau „primaitindami“ juos mokslininkai taip pat gali stebėti ir tyrinėti šiuos žvėris. Mokslininkai sako, kad orangutanai tobulėja ir mokosi iš aplinkos – ne tik iš žmonių, bet ir pavyzdžiui iš kitų beždžionių. Kad ir šokinėti iš medžio į medį – labiau įprastas būdas iki šiol buvo išlinguoti medį arba lianomis. Labai smalsu būtų pamatyti 120 kilogramų sveriantį patiną liuoktelint į kitą medį.

Kol vaikas maklinėja – motina vartosi lyg pozuodama ant tiltelio, o kai turistai pajuda (5-6 klotokai po 2-4 žmones), grįžta į džiungles. Šį kartą pasimaitinti ant platformos susirenka nedidelė šeima – tėtis, mama ir mažiukas. Laukiame gal pusvalandį juokaudami, kad teks prašyti grąžinti pinigus, nes mažai pramogos. Tėtis vardu Dojok, pageria pieno, visi užkanda, bet neatrodo labai alkani. Mama kažko sunerimsta ir pasiėmusi vaiką išeina pirma. Netrukus pradeda lyti, o orangutanai atrodo nemėgsta valgyti lyjant... Mūsų tai negąsdina, grįžtame kiaurai šlapios, bet linksmos. Neverta net persirengti ir džiovinti, nes ant kūno ir taip puikiai džiūna.

Per dieną orangutanai nueina daugiausiai apie 7 kilometrus. Kasnakt jie pasidaro po naują vietą miegojimui – lizdą aukštai medžiuose. Patelės vidutiniškai sveria apie 70 kg, patinai – 100-120 kg. Gyvena apie 60 metų.

Prie pagrindinės turistams atviros stovyklos, pavadintos Birutės Galdikas vadovo mokslininko Leakey vardu jau susirenka keliolika klotokų, didžiausiame jų – apie 10 žmonių, studentai iš tarptautinės Džakartos mokyklos. Vienas iš jų, kaip iš akies trauktas jaunas Leonardas Di Caprio filme apie autistą berniuką „Kas graužia Gilbertą Greipą“. Jo draugams ir mokytojams dažnai tenka jį raminti – stebint orangutanus nedera triukšmauti.

Po pietų visi pamažu sukame link informacinio centro. Šį kartą mediniu tilteliu reikia praeiti šalia dominuojančios patelės Sisvės. Atstumas – keliasdešimt centimetrų. Sotūs orangutanai yra tikrai nepavojingi, bet gidas pasakoja mums, kaip kartą kartu su pora italų jis buvo įkliuvęs. Prieš praeinant pro Sisvę jis numetė jai bananų, žemės riešutų (jų visada nešiojasi) – jokios reakcijos. Tačiau einant pro šalį – ji sugriebė jo kojas savo kojomis pakankamai tvirtai. Tada rankomis iškraustė jo kišenes, nieko įdomaus neberadusi – atsegė kuprinę. Išsiėmė, atsuko ir išpylė vandens buteliukus, tada išsitraukė apsaustą nuo lietaus. Ir visa tai vis dar laikant Darminą už kojų. Jam teko išsitraukti ragatkę ir stikliniu rutuliuku parodyti, kad tokios artimos draugystės jis nepageidauja. Pačios Sisvės istorija – neeilinė. Jos paskutinį vaiką mirtinai sužalojo laukinis šernas ir po to ji tapo itin agresyvi – bandydavo užmušti kitus orangutaniukus. Medicinos centre jai buvo išoperuota gimda ir Sisvė aprimo.

Informaciniame centre randame visą pagrindinių orangutanų genealogiją. Vardai šeimoms duodami pagal abėcėlės raides. Rasite čia ir lietuviškų vardų – tarkime Aldoną.

Atėjus prie šėrimo platformos pirmoji pasirodo Ahmad su savo vaikeliu Algiu. Jam metai ir jis dar tikrai kūdikis, daugiausiai atsitraukiantis nuo mamos per kelis centimetrus. O pati Ahmad mėgsta pabūti tarp žmonių, lyg specialiai ateina į turistų tarpą, kad šie užlindę už jos nugaros galėtų nusifotografuoti. Ahmad viena iš pirmųjų su Birute „susidraugavusių“ orangutanų, aprašyta ir jos knygoje „Rojaus atspindžiai“.

Žmonių vis daugėja, bet ir orangutanų ant platformos nemažai. O po ja šeimininkauja šernas, prabėgdamas vis šalia mūsų. Nors maisto ir netrūksta – patelės kartais vien dėl smagumo atima viena iš kitos bananų kekę. Labiau nepasiseka vietiniam gibonui, kurį nusiveja taip rimtai, kad jam net grobį ten mesti. Ateina ir mokslininkų kompanija su savo įspūdingaisiais fotoaparatais ir su Ešle. Juos jau buvome sutikę pirmoje stovykloje. Darminas pasakoja, kad Ešlė lyg ir Birutės draugė, bet jos nemėgsta visi vietiniai gidai ir reindžeriai. Ta nuomonė persiduoda ir mums – ir ne be reikalo. Ešlė visus stebi drausminančiu žvilgsniu ir nepatingi net menkiausią juoką (o juoktis iš orangutanų tikrai yra dėl ko) nutildyti pastabomis. Vis dėlto, nacionalinio parko pareigūnus vis dėlto pabijo apšaukti, nors jie fotografuojasi praktiškai apkabinę Ahmad.

Pamažu grįžtame link namukų, kur prie reindžerių virtuvės stovi stovyklos dominuojantis patinas Tomas. Dabar jau aišku, kodėl jie visada užsirakinę – Tomas prisispaudęs prie durų tinklelio labai mielai įlįstų pasmaguriauti. Gidas pašaukia Tomą vardu, bet atsiliepia Ešlė. „Čia jums ne cirkas, kodėl jūs jį šaukiate?“ – piktinasi ji. O mes galvojame, kad ne jai čia aiškinti vietiniams indoneziečiams, kasdien maitinantiems ir bendraujantiems su orangutanais. Ešlė steigia savo stovyklą – joje galės nebūti jokių turistų. Na, o mūsų aplankytosios trys – tikrai skirtos visiems. Be jų dar yra apie 20 ir sveikatos centras, kur iš tikrųjų ir vyksta tikrasis darbas gydant, mokinant ir išleidžiant į laukinę gamtą orangutanus. Jei norite ten patekti, turite rašyti tiesiai Birutei ir skirti auką jos fondui. Mums – dar viena proga čia grįžti :) Gal tada pavyks ir suvenyrų su orangutanais nusipirkti, mat vėliau nei mieste, nei oro uoste be kelių marškinėlių ir lėkštelių su orangutanų fotografija, nieko gražaus nerandame. Būtume žinoję, būtume dar pirmąją dieną stoję vietiniame kaimelyje, kur dajakai iš juodmedžio bent jau orangutanų statulėles išdrožia.

Paskutinė dienos atrakcija – degančios musės (mūsiškai matyt jonvabaliai) žibina medžius lyg kalėdinėmis lempelėmis. Ši naktis jau rami...

Daugiau informacijos apie keliones Indoneziją ir orangutanus rasite čia.

storyLazyload();