Kelionė į Pietų Afriką . 3 dalis. Namibija

02. 01 - 02 Namibija: Etoša nacionalinis parkas

Iš Bostvanos įvažiuojame į Namibiją. Šiek tiek nerimauju, nes šiandien 31 sausio, o mano Namibijos viza galioja nuo vasario 1. Bet viskas praeina gerai. Pasienietis pasitaiko kalbus ir kaip jau įprasta šitoj kelionėj pasiteiravęs – „Kur ta Lietuva ? „ Ar Amerikoj?“ palinki geros kelionės.

Kelias ateinančias dienas važiuosime per Etošos nacionalinį parką. Pagal planą vietinius gyventojus apžiūrėsime tiesiai pro savo autobuso langą.

Etošos parkas išsiskiria tuo, kad gyvūnai čia turi mažesnį vandens pasirinkimą – yra keletas vandens tvenkinių – dirbtinių ir natūralių, kur juos galima lengvai surasti. Tuo mes įsitikiname privažiąvę pirmą didesnę balą ir radę ten visą būrį žirafų ir besimaudantį dramblį. Žirafų ūgis yra didelis privalumas, kai reikia kramsnoti lapus nuo medžių, tačiau pasiekti vandenį gana keblu, todėl tenka gerokai išsiskėsti.

Antra diena Etošoje – kačių diena. Sutinkam net du leopardus! Vienas tiesiog nuobodžiauja ir snūduriuoja tupėdamas po krūmu, nekreipdamas į mus ir mūsų norus nei mažiasio dėmesio. Nepaisant kokio poros šimtų mūsų padarytų nuotraukų, nusižiovauja ir mūsų dideliam nusivylimui atsigula į žolę pietų miego. Kitas leopardas dėl mūsų pasistengia labiau: pamatęs pro šalį bėgančią laukinę kiaulę (iš „Liūtas karalius“ - nežinau, to kiauliuko lietuviško pavadinimo), surengia parodomają medžioklę. Visgi, matyt nėra alkanas, kadangi šiek tiek patykojęs, ir pagainiojęs kliauliuką, strykteli visai nevikriai, nepataiko ir palieka jį ramybėje. Kiauliukui šiandien žiauriai sekasi! Kaip pakomentuoja susižavėjęs mūsų kenietis vairuotojas, - “Leopardas nemedžiojo rimtai – tik žaidė“. Jis negali atsistebėti ir mūsų sėkme – „Du leopardai per vieną dieną! Per praėjusius septynerius metus leopardą Etošoje mačiau iš viso tik keturius kartus! „

Mūsų sėkmė tuo nesibaigia... Kai jau snūduriuoju autobuse po pietų nuo per didelio karščio, išgirstu klyskmą „Stop ! Lions!“. Аutobusas pavažiuoja atgal ir išvystame šešis po medžiu tupinčius taip pat snūduriuojančius liūtukus. Liūtukai slepiasi nuo karščio ir su ilgesiu stebi už penkiasdešimt metrų pro šalį keliaujančias antilopes. Matyt prie turistų taip pat pripratę, nes į mūsų fotosesiją visai nereaguoja.

Deja, nesulaukiame liūtų mamos. Dabar mūsų norai išauga. Duodam užsakymą vairuotojui: „Rasti suaugusį liūtą, puolantį raganosį“. Vairuotojas sako, kad mums ir taip per gerai.

Suaugusio liūto rasti taip ir nepavyksta, bet raganosį randam. Taip Etošoje pavyksta pamatyti visus penkis didžiuosius.

Pakeliui į kempingą aplankome tikrą dykumą. T.y. iki pat horizonto nėra nieko – tik sueižėjusi žemė.
Etošos kempingai prabangūs. Su gerai įrengtais dušais, barais, baseinais. Šalia kempingo įrengtas „waterhole“ – didelė bala, į kurią ateina atsigerti gyvūnai, todėl juos stebėti galima ir prabangiam variante – sėdint ant suolo su šalto alaus buteliu rankoj. Visa tai labai pakelia nuotaiką, nes didelis karštis, įkyrios musės, uodai ir važiavimas duobėtais keliais gerokai išvargina.

02 03 - 04 Namibija: Geopardų parkas - Spitzkoppe

Palikus Etošą, važiuojame į Geopardų parką. (Šitą pasakojimo dalį specialiai skiriu savo ISM vadovų magistrantūros rinkodaros kursiokams. Taip taip, čia apie tą pačią „Cheetą“ iš Mountain Dew reklamos)
Vietiniai fermeriai ir geopardai Namibijoje nelabai sutaria. Reikalas tas, kad ir vieni ir kiti mėgsta mėsą. Tik žmonės gyvulius (ožkas, galvijus) augina, o geopardai tuos pačius medžioja. Todėl fermeriai nevengia geopardus naikinti. Geopardų parkas (ferma) buvo įkurtas tam, kad priglausti ir užauginti rastus mažus geopardukus, likusius be mamos, tam kad jie visai neišnyktų. Fermą valdo viena šeima – tėvas ir trys sūnūs. Įsikuriame šalia turistams skirtam kempinge. Čia viskas yra, tik nėra elektros beterijoms pasikrauti.

Vienas iš sūnų pasikrauna mus į mašinos priekabą ir nusiveža į savo gyvenamojo namo kiemą. Pirmiausiai susipažinsime su visiškai prijaukintais geopardais. Vienas jų pasitinka mus jau prie vartų, aplaižo šeimininkui koją ir palydi į kiemą. Truputi nejauku, matyti tokią didelę katę, bet ji elgiasi labai draugiškai. Kieme prisijungia dar dvi. Vienai jų tik vienuolika mėnesių. Mums duotos instrukcijos – eiti prie geopardo po vieną, neminti jiems ant uodegų (niekada nedaryčiau, žinodama savo Pūkės reakciją) ir nepalikti ant žemės fotoaparatų tašių (kaip ir naminės katės, jie mėgta kramsnoti ir žaisti su įvairias šniūreliais). Beje, tuoj tuo ir įsitikiname, kai mūsų Chu, korėjietė, pamiršta rankinę ant suoliuko – mažasis geopardukas tą mikliai pastebi, čiumpa tašę ir tada jau reikia ilgokai pasigainioti jį po kiemą ir tik su šeimininko įsikišimu įkalbėti paleisti žaislą iš dantų. O šiaip, geopardai labai draugiškai nusiteikę, griūna ant šono ir mielai leidžiasi glostomi ir murkia iš malonumo kaip naminės katės.

Galų gale vienas iš šeimininkų – brolių atneša jiems mėsos (bezdžionės), liepia mums atsitraukti ir stebime pietus. Kiekvienas geopardas doroja savo gabalą, šeimininkų šuo pagarbiai varvina seilę iš tolo. Tik vienam geopardui paėdus, palikus savo kaulą ir nuėjus pasivaikščioti, šuo drįsta prieiti ir aplaižyti likučius, bet geopardui grįžus, tuoj atsitraukia šalin. Hierarchija čia labai aiški. Katės šunis ryškiai pastatę į vietą.

Vakare važiuojame į aptvertą lauką. Čia gyvena keturiolika laukinių užaugintų geopardų. Broliai kiekvieną dieną atveža jiems žalios mėsos. Šie nusiteikę jau nebe taip draugiškai. Tik broliui išlipus iš mašinos ir atidarius mėsos kibirą, išlenda iš krūmų ir cypdami pradeda sukti ratus aplink mašiną. Brolis meta gabalą po gabalo ir kiekvieną kartą užverda trumpas mūšis dėl ėdesio. Laimėtojas sprunka į krūmus ir skubiai doroja savo gabalą (kad anksčiau paėdęs kaimynas neatimtų).

Kitą dieną apsistojame vietovėje, vardu Spitzkoppe, dar vadinama Namibijos lopšiu. Tai kelių šimtų metrų lavos uolų dariniai vidury dykumos. Čia galima rasti ir senovės uolų piešinių. Į vakarą, praėjus karščiui, lipame į uolą sutikti saulėlydžio. Vaizdai fantastiški. Kopimas taip pat. Pasigailiu, kad čia sustojame tik vienam vakarui. Būtų smagu palaipioti daugiau.

Beje, esame apie kilometro aukštyje virš jūros lygio, dykumoje, todėl vakaras šaltas. Kenietis vairuotojas su siaubu pasakoja, kaip praėjusį kartą (liepos mėnesį) naktį čia buvo du laipsniai šalčio. Iš mano minus dvidešimt laipsnių Lietuvoj jis juokiasi, negalėdamas patikėti, kad tai įmanoma išgyventi. Bet yra ir pliusų – nebekamuoja uodai. Dalis kolektyvo dėl to nakvoja miegmaišiuose tiesiog po žvaigždėm. Aš renkuosi palapinę, nes labai jau daug visokių driežų aplinkui.

02 05 - 07 Swakomundas

Prie visko gyvenime gali priprasti. Taip pat ir prie atostogų. Po trijų savaičių baigi nerimauti, kad esi ne ryšio zonoje, ieškoti galimybės pasitikrinti paštą, nustoja graužti sąžinė dėl nepadarytų darbų, neatsakytų laiškų ir net gi pasidaro nebeįdomu, kas gi ten, anam gyvenime, vyksta. Ir tada ateina noras padaryti kažką tikrai kvailo.

Kad darote kažką tikrai kvailo galite atpažinti iš tam tikrų požymių. Pvz, jei pildote anketą, kuri klausia jūsų artimiausio žmogaus adreso ir telefono numerio, kai atsakinėjate į klausimus, kokiomis ligomis sergate/sirgote ir galiausiai pasirašinėjate pasižadėjimą niekada nereikalauti iš paslaugas tiekiančios kompanijos bet kokios žalos atlyginimo ir suprantate, kad ši veikla yra pavojinga jūsų gyvybei. Tokį popierių šį savaitgalį tenka pildyti net tris kartus.

Taigi – pirmiausiai skydinvingas ! Тo tikrai nebuvo mano planuose, bet Kath taip krykštauja, pasakodama apie savo ankstesnius keturis šuolius tandeme su parašiutu, kad neišlaikau neprisijungus. Mes keturiese – Kath, Krisas, Chez ir aš. „Oro uostas“ į kurį važiuojame yra netoli Swakomundo – galima sakyti „kurortinio“ miestelio Atlanto vandenyno pakrantėje. „Oro uostas“ atpažįstmas tik iš padangų, kurios žymi „pakilimo taką“ – šiaip jau dalį dykumos, nuo kurios paviršiaus nurinkti didesni akmenys. Iš čia kyla ir leidžiasi tik vienas lėktuvas, į kurį telpa (išėmus visas sėdynes ir kitus nereikalingus daiktus) šeši žmonės.

Pirmiausiai išklausome instruktažo, kurio esmė – „jums nereikia daryti nieko“. Svarbu iššokus – nemaskatuoti kojomis (laikyti sulenkus ir nespardyti instruktoriaus užpakalio), rankas laikyti prie krūtinės, prieš šokant - nesikabinti nagais į lėktuvo kraštą – išlipti vis tiek reikės. Visą kitą darbą padarys tave prisirišęs instruktorius. Tiksliau, patį „šuolį“ taip pat jis atliks, todėl įpatingos baimės patirt neturėtumėm. Bet čia tik teoriškai. Prieš išsiskleidžiant parašiutui turėsime trisdešimt sekundžių laisvo kritimo, po to – penkias/septynias minutes lengvo sklendimo, kol nusileisime. Norinčius filmuos dar vienas kartu iššokęs instruktorius. Patenku į antrą reisą kartu su instruktorium Mario.

Kylant lėktuvui, pradeda kilti ir baimė. Kiek ramina gražūs kopų ir vandenyno vaizdai iš viršaus. Dėl visa ko, paprašau Mario nepamiršti manęs prisisegti (maža kas – jie tokie atsipalaidavę). Ir štai ateina „tas“ momentas. Instruktorius atidaro duris, atsisėdame ant krašto ir... neriame žemyn. Kad būtų dar įdomiau, Mario padaro keletą suktukų. Smarkus oro gūsis (krentame virš dviejų šimtų km/h). Ištiesiu rankas. Fantastiškas skrydžio jausmas... Po to pajuntu truktelėjimą ir jau kabame ant parašiuto. Mario duoda man truputi „pavairuoti“ , po to žemė priartėja ir visai švelniai tupiame...

Ne mažiau gerų emocijų sukelia sukurtų srydžio DVD peržiūra. „I don‘t want to see it... No no.. I don‘t want to see it ! “ – Čia Kath apie savo veido išraišką šuolio metu. Aš tai numačiau iš anksto, todėl nuliūdinsiu – filmavimo neužsakiau ir mano veidelio jūs nepamatysite.

Kita diena, kita atrakcija. Važiuojame keturračiais per dykumą. Tiems, kas bandėte tai daryti Egipte, atsakau – tai nieko panašaus, kadangi „tiesus“ važiavimas baigiasi tuoj pat palikus Swakomundą. Po to didesniam adrenalino kiekiui išnaudojame visus kopų nelygumus. O kadangi kai kurios kopos aukštesnės už devynaukštį ir kyla į viršų didesniu nei trisdešimt laipsnių kampu, tai patikėkite – veikti yra ką. Važiuoju pirma paskui instruktorių. Kai pirmą kartą stebiu, kai jis parodęs „įsibėgėjimo“ ženklą važiuoja tiesiai į tokią kopą, viršuj iš įsibėgėjimo važiuoja „siena“ ir po to padaręs lanką neria žemyn, mintis viena – kokį velnią jis čia daro ???!!! Nejau mano, kad aš tai kartosiu ???!!! Bet deja, kol taip spėju pagalvoti, mano bagis jau važiuoja kopa aukštyn ir stabdyti reikštų geriausiu atveju – užklimpti vietoje, blogiausiu – verstis per galvą atgal. Todėl darau, ką jis liepė – gazuoju – ir lekiu aukštyn. Kai bagis dėl statumo praranda įsibėgėjimą, darau lanką ir leidžiuos atgal. Pasirodo lengva ir labai smagu. Svarbiausia – nepamažinti greičio. Per daug taip pat blogai (galima išlėkti už skardžio). Taip duodamės pusantros valandos. Beje esame „lėtesniųjų“ grupėje. Truputi pavydžiu kitiems, kurie ėmė rankinių pavarų greitesnius bagius, bet tik iki tol, kol sutinkame jų grupę ir sužinome, kad vienas vaikinas krito ir susilaužė raktikaulį. Iš to, kaip ramiai instruktorius praneša šia žinią, atrodo, kad tai nelabai retas įvykis. Ka gi, gal ir gerai, kad mes toj lėtesniųjų grupėje.

Na ir trečia diena. Snowbordingas. Atsiprašau – sandbordingas. Yra dvi galimybės. Stovimas (taip pat kaip ir snowbordingas, tik ant smėlio) ir gulimas – gulint ant pusantro metro ilgio platesnės, lanksčios lentos. Renkuosi pastarąjį, nes sako – greitis ir įspūdžiai didesni. Deja, yra ir sunkioji dalis, ribojanti norą čiuožti žemyn: nučiuožus nuo kopos reikia ant jos ir užlipti. Karštyje. Smėliu. Kopos aukštis – 90 metrų. Čiuožiame šešius kartus. Pradedame nuo paparastesnių „trasų“ ir baigiame „juodaja“. Čiuožiant ja išvystomas iki 80 km/h greitis. Instruktoriai fiksuoja kiekvieno greitį. Mano visai neblogas – 68 km/h. Dienos rekordą daro Krisas – 74 km/h. Gulint ant lentos įsikibus į jos kraštą ir lekiant galvą žemyn, tai nepasirodo maža. Tai įrodo ir kai kieno klyksmai palyginami tik su gaisrinės signalu (tai beje užfiksuota specialiai organizatorių sukurtam DVD;norintiems parodysiu).

Na, o ką galima dar veikti Swakomunde tiems, kurie nenori prisitrenkti ? Dar yra n visokių pramogų – pasivaikščiojimai su gidu po dykumą, žvejyba, delfinų stebėjimas, vietinės bendruomenės lainkymas ir tt. Kadangi laikas (ir finansai) riboja, pasivaikštau vandenyno pakrante ir išbandau vietinį jūros gėrybių maistą (super).

Sekmadienio vakare restorane švenčiame Kriso gimtadienį ir išleistuves. Jis palieka mūsų grupę. Kaip beje ir korėjiečiai – Chu ir Kim. Šis įvykis neplanuotas (Kim gauna žinią, kad serga tėvas ir skubiai skrenda namo). Per kelias savaites daugiau sužinau apie keliaujančius kartu žmones. Idomu tai, kad trečdalis jų – bankininkai. (Tai matyt atsakymas į klausimą – ką veikia finansininkai finansinės krizės metu – kaip paukščiai išskrenda peržiemoti į Afriką. Bendravimą kiek riboja tai, kad daugumos anglų kalba yra gimtoji, ir tai, beje, nieko panašaus į „lietuvių, suomių ir švedų“ anglų kalbą, kurią aš moku. Kai jie šneka greitai, suprasti taip pat lengva, kaip bendraujančius tarpusavy žemaičius. „Lengviausia“ yra amerikiečių anglų kalba, sunkiausia – britų. Australų, zelandų – per vidurį. Pastarųjų dialektas kiek juokingas – vietoj „ten“ jie sako „tėn“, vietoj „seven“ – „sėven“. Autobusas dar patuštėja – dabar važiuoti patogiau, nes kiekvienas turime po dvi vietas. Kath sako, kad tai dėl „nesezono“ meto. Liepos – spalio mėnesiais, per sausąjį (ir vėsesnį) sezoną jis būna pilnas. Mano patarimas planuojantiems čia keliauti – rinkitės geriau tą „sezono“ metą. Lietuviai nesutverti šitam karščiui.

Jovitos Laučiutės kelionės įspūdžiai
XGenomas

storyLazyload();