Kambodža: Prarastas miestas - Ankoras

Prarastas miestas - Ankoras

Kambodža, 2007 metų balandis


Pavasarį vis svarstėme, kaip pigiau nuvykti iki Siem Reapo, esančio Kambodžoje, bet neatradome pigesnio būdo už tą, kurį prieš mus jau seniai išmėgino ne vienas „laukinis“ Lietuvos turistas. Tad sulaukę atostogų, nuskridome į Bankoką – labai pašėlusį ir linksmą miestą, apsistojome jau mūsų pamėgtoje Khao San gatvėje, gerą savaitę pagyvenome malonioje kaitroje, kuri nesiliauna traukti ir šimtus mūsų tėvynainių, o tada pajudėjome link pagrindinio mūsų kelionės tikslo – Siem Reapo.

Pasiekti jį iš Bankoko yra vienas juokas: galima nuskristi lėktuvu, nuvažiuoti autobusu ar netgi taksi, na o Kambodžos vizą per porą dienų mielai padaro, bet kuri turistinė agentūra, kurių Bankoke yra devynios galybės. Mes taip ir padarėme – nusipirkome kelionę ir išvykome.

Kaip jau žinote iš ankstesnio mūsų pasakojimo, į Kambodžą mes važiavome mikroautobusu, tai aš čia nesikartosiu, ir iš naujo neaprašinėsiu nei dulkėse ir šiukšlėse paskendusio Kambodžos pasienio, nei skrupulingos pasų tikrinimo ceremonijos, nei duobėmis ir koldobinomis nusėto 160 kilometrų kelio, kurį tada šiaip ne taip įveikę, negalime jo pamiršti iki šiol.

Į Siem Reapą atvykome pusiaudienį. Nusiprausėm, pavalgėm ir su turistinės firmos atstovu išvažiavome trumpai ekskursijai. O po jos dar suspėjome savarankiškai pasižvalgyti po miestelį. Jis įsikūręs ant to paties pavadinimo upės krantų. Nors Siem Reapas yra nemažas Kambodžos miestas, bet man jis pasirodė labiau panašus į didelį kaimą, ar stambią gyvenvietę:į akis krito kelios ryškios šiuolaikiškos gatvės, kuriose pristatyta prabangių viešbučių ir poilsio namų. Tai reprezentacinė miesto teritorija, skirta užsienio turistams. Ji yra tarsi prašmatnus užsieniečių laikymo rezervatas, apsuptas gausybės skurdžių miesto gatvelių, kuriose gyvena turistų maitinimo, švarinimo ir linksminimo problemomis užsiėmę vietos gyventojai.

Užsieniečių rezervate viskas yra patogu, šiuolaikiška ir prašmatnu. Už paslaugas ir prekes čia atsiskaitoma tiktai doleriais arba eurais. Tuo tarpu nereprezentacinėje miesto dalyje, kaip ir visoje šalyje, vyrauja skurdas, ir drumsta vaga teka pilka kambodžiečių buitis: gatvės nešvarios, Siem Reapo upė purvina, miestelio įžymybių sąrašą sudaro varganas drugelių sodas ir keletas budistų šventovių, kurios gali nustebinti atvykėlį tik savo griozdiškumu. Štai ir viskas.

Tarp kitko, pinigai nereprezentacinėje miesto dalyje, nebe doleriai ar eurai, o vietiniai Kambodžos realai. Jų nešiojimui piniginės neužtenka, reikia didelių gabaritų krepšio ar polietileninio maišo. Šio miesto puošmena yra malonūs žmonės, ir tai toli gražu ne visi, nes įkyruolių čia galima sutikti beveik kiekviename žingsnyje.

Tiesa, prie lankytinų vietų dar galima būtų priskirti čia klestinčius du turgus. Viename jų apsilankėme ir mes. Maloni prekybininkė energingai mums siūlė įsigyti rubinų ir safyrų, demonstravo jų įspūdingą dydį, blizgesį, kažkokiu stebuklingu lempelėmis blyksinčiu aparatu matavo mineralų kietumą ir gyrė spalvas.


Safyrai, rubinai ir smaragdai daugeliui europiečių yra patys geidžiamiausi suvenyrai iš Pietryčių Azijos. Tai pasidavę žavingos pardavėjos kerams, porą akmenėlių vis tik nusipirkome. Neatsispyrė brangakmenių švytėjimui ir mūsų draugai. Dar nepasiekę viešbučio apžiūrėjome, kad mūsų pirkiniai yra netikri. Ant „šauniosios“ prekybininkės per daug nesupykome, pasijuokėme vieni iš kitų ir nusprendėme daugiau brangiųjų akmenų nepirkti nei Siem Reapo, nei kokio nors kito miesto turgavietėje. Nors, ko tik gyvenime nepasitaiko...

Apie Siem Reapą užteks. Jis turistus:anglus, prancūzus, amerikiečius ar švedus domina tik vienu aspektu – per jį, tarsi per plačiai atvertus vartus, galima patekti į Kambodžos dvasinį ir kultūrinį centrą – Ankorą... Beje, daugiausia jį aplanko turistų iš Kinijos ir Korėjos. Pastarosios šalies gyventojai labai mėgsta nešioti raspiratorius. Kai pirmą kartą atsidarius lifto durims pamačiau grupelę moteriškių „pasipuošusių“ šiais ekstravagantiškais papuošalais, vos neiškritau iš klumpių. Visos mažiukės, juodos, pirštinėtos ir su antsnukiais.

Keli sakiniai apie Ankoro istoriją.

Ankoras buvo senosios khmerų valstybės sostinė, pilna prašmatniai išdabintų akmeninių šventovių ir rūmų. Tada milijoną gyventojų turintis miestas milžinas, savo dydžiu ir prabanga neturėjo sau lygių ne tiktai Pietryčių Azijoje, bet ir visame pasaulyje. Ir štai vieną dieną didžiausias ir prašmatniausias pasaulio miestas ištuštėjo.

Mokslininkai ilgai ginčijosi dėl priežasčių, paskatinusių gyventojus palikti savo miestą. Kokie kataklizmai privertė khmerus bėgti iš tokios patogios, jaukios ir labai išmintingai sukurtos buveinės?

Versijų yra įvairių ir daug. Bet įtikinamiausia, tikriausiai, bus šita: - Nuolat augančio miesto gyventojams pamaitinti reikėjo vis daugiau maisto produktų. O tam, kad jų būtų sočiai, khmerai privalėjo vis plėsti ir plėsti savo dirbamos žemės laukus. Tuo tikslu ankoriečiai iškirto didelius džiunglių plotus ir pavertė juos dirbama žeme.

Tai ir buvo didžiausia to meto khmerų klaida ir miesto žūties priežastis. Liūčių periodu pakilęs vanduo lengvai nuplovė medžių šaknų nesutvirtintą ir neapsaugotą žemę, ir khmerai neteko pagrindinio savo miesto maitintojo – derlingos žemės sluoksnio.

Ne priešai ir ne karai juos išvijo iš klestinčio miesto – o prasidėjęs badas.

Nežinau, gal tai ne pati įtikinamiausia Ankoro ištuštėjimo versija, bet man ji patinka ir atrodo tikroviškiausia iš visų girdėtų. Žmonėms pasitraukus iš Ankoro, džiunglės vėl sugrįžo į likimo valiai paliktą miestą, išsikerojo, suvešėjo ir penkiems šimtams metų paslėpė jį nuo pasaulio akių.

Ankoras buvo atrastas iš naujo tik XIX amžiaus pabaigoje. Gražios istorijos sklando apie jo atradimą, atradėją prancūzą, ir apie tai, kokią stebuklingą dovaną XIX amžiaus pabaigoje gavo khmerai, Kambodža ir pasaulis. Visiems vėl atsirado proga išvysti Prarastąjį miestą, kurį, manau, visiškai pelnytai galėtume pavadinti – Atrastuoju.

Dabar Ankoras yra kruopščiai tyrinėjamas, restauruojamas galingos internacionalinės restauratorių komandos, valomas nuo jį užkariavusių džiunglių, o 1992 metais įtrauktas į UNESCO pasaulio saugomų objektų sąrašą. Šiandieninis Ankoras, tai 200 kvadratinių kilometrų ploto teritorija, kurioje yra maždaug šimtas išlikusių rūmų, šventovių, citadelių – reto įdomumo, keistumo ir grožio pastatų.

Ekskursiją pradėjome anksti rytą prie Phnom Bakheng šventovės, pirmosios čia pastatytos 889 – 910 metais. Mums talkininkavo vietinis gidas. Gerai padarėme, kad jį pasisamdėme, nes pasivaikščiojimas nežinomoje vietoje trisdešimt laipsnių karštyje gali būti ne tik malonus, bet ir varginantis, tad bent pirmąją dieną reikėtų pabūti profesionalo globoje. Prie įėjimo gidas išvaikė apie mus susibūrusius paprašaikas bei suvenyrų pardavėjus ir trumpai supažindino su Angkoro istorija:

„Khmerų karalystė atsirado IX amžiuje. Kiekvienas į sostą įžengęs naujas valdovas statydavo savo sostinę, savo šventyklas, mauzoliejus, kitus pastatus. Tada religija buvo labai reikšminga, o karaliaus valdžia – sudievinta. Todėl šventovės buvo statomos tiems dievams, kuriuos tuo metu išpažino viešpatavęs valdovas.

Taip ir atsirado Ankoras, labai savotiškas ir margas, valdovų sulipintas iš atskirų miestų ir šventovių dedikuotų vis kitiems Dievams.“

Priėjome prie Ta Prom šventovės. Jos teritorijoje, kažkada gyveno 13 tūkstančių žmonių ir grupė aukščiausio rango šventikų. Tai gigantiškas apgriuvęs kompleksas, kurio sienas šakomis ir šaknimis apraizgę vaiduokliški medžiai .Šventovė buvo pašvęsta induisų dievybei Bramai, šiandien ypač mėgstama turistų ir kinomanų, nes iš tiesų yra tarsi specialiai sukurta filmų apie džiungles ir paslaptingas kapavietes kūrėjams.

Čia yra daugybė bokštų, bokštelių ir laiptų, vedančių kažkur į tuos suskeldėjusius akmeninius kuorus. Pastatai labai stipriai nukentėję, apgriuvę, vaikščioti reikia patiestais mediniais takeliais, ir visą laiką žiūrėti po kojomis, kad nenugarmėtum į kokią nors duobę ar šulinį. Stebint apsamanojusias akmenines sienas, tamsius koridorius, klaidžius labirintus, aptrupėjusius baseinus, akmenų krūvomis užverstus, vos praeinamus kiemus, skulptūrų nuolaužas, ant griuvenų sėdinčius ir smilkalus deginančius vienuolius, pamažu pradedi suvokti, kad tu čia atvykai ne į eilinę ekskursiję, o į labai retą vietą pasaulyje, kur yra sustojęs laikas, ir jeigu bus lemta likimo, gal tau čia pasiseks susitikti net patį save


Ankor Thomas arba Didelis miestas - tai citadelė pastatyta 1180 – 1210 metais. Ankorą Thomą juosia platus šimto metrų pločio griovys ir kvadratinė, dvylikos kilometrų ilgio, aštuonių metrų aukščio siena. Į citadelę galima patekti per penkerius vartus.

Kai mums gidas pasakė, kad jos griuvėsiams apžiūrėti skiria valandą, aš pyktelėjau:“Kodėl taip ilgai? Juk mums dar tiek daug čia reikia pamatyti“

Deja, tos valandos vos užteko pereiti per citadelę nuo vienų vartų iki kitų. Fotografavome ir filmavome. Prakaitavome. Vėl fotografavome. Burnojau ant tų, kurie išrado fotoaparatus ir foto kameras, nes per šituos nelemtus padargus aš negalėjau ramiai pavaikščioti po griuvėsius, kur kiekvienas statinys, kiekviena siena, kiekvienas kampas yra nepakartojamo įtaigumo muziejus. Tikrai labai nervinausi. O draugai vis kaulijo – fotografuok. Žiūrėjimas į pasaulį pro foto objektyvą , vis dažniau tampa labai įkyriu užsiėmimu.

Nors Bayono šventovė buvo čia pat, mus iki jos nuvežė mikriuku, kad pirmiausiai ją pamatytume iš tolo. Įspūdis buvo milžiniškas. Vos ją išvydus, vaizdas įsirėžė atmintin akimirksniu, padvelkė siurrealizmu. Išsižioję žiūrėjome į tą milžinišką akmenų krūvą, iškilusią iki dangaus, ir stebėjomės. Priėję arčiau pamatėme galybę bokštų, o ant jų sienų šypsojosi akmenyse iškalti veidai.

Buvau kažkur skaitęs, kad Bayono šventovę vainikuoja 48 bokštai, gidas kalbėjo apie penkiasdešimt keturis. Istorijose apie Ankorą yra nemažai painiavos, vieni teigia, kad besišypsantys veidai yra Budos, kiti aiškina, kad jie, viso labo, priklauso karaliui pastačiusiam Bayoną. Ankoro istorijose, pavadinimuose ir skaičiuose, tenka daug klaidžioti, kaip ir pastatų labirintuose. Tai šiek tiek apsunkina suvokti ir taip nelengvai suprantamus khmerų ir jų dievų tarpusavio santykius, kurie kadaise rutuliojosi taip toli nuo mūsų. Tad prašau ir ant manęs labai nerūstauti už kai kuriuos netikslumus, neverta.

Apžiūrėję Bayoną, permirkę prakaitu ir pavargę, sėdome į laukiantį mikriuką ir nuvažiavome pietaut. Pasikeitėme šlapius drabužius sausais ir nusileidome į viešbučio restoraną. Skanūs egzotiški valgiai nuramino nuo fotikų ir kamerų pakrikusius nervus ir mes vėl išsiruošėme į griuvėsius...

Pati didžiausia ir be jokios abejonės pati įspūdingiausia šventovė visame 200 kvadratinių kilometrų plote yra Ankoras Vatas. Lietuviškai – Šventovė miestas. Pastatyta maždaug 1112 – 1152 metais induisų dievybei Višnai. Tai grandioziškiausias kulto pastatas pasaulyje.

Šventovė labai sudėtingos konstrukcijos, eini ir eini nesibaigiančiomis menėmis ir labirintais, ir atrodo, kad jau priėjai viso ko epogėjų , kad nieko gražesnio ir įspūdingesnio jau būti negali. Bet vėl pamatai naują rūmą ir supranti, kad klydai. Prieš akis lyg grybai dygsta netikėti, vis aukštesni, vis keistesni ir didingesni statiniai.Šventovės pagrindinis – didžiausias pastatas, esantis Ankoro Vato centre, tarsi pakylėtas lig debesų simbolizuoja visatos centrą.

Stačiais, pavojingais laiptais besikabarojantys turistai: vaikai, jauni, brandūs ir senučiukai čia mėgina pasiekti aukščiausią Ankoro Vato vietą tiesiogine ir perkeltine prasme – nirvaną – nušvitimą. Nežinau, ar kam nors tai pavyko padaryti ar ne, bet mano galvoje tikrai šis bei tas nušvito. Pavargęs, šlapias, sunkiai kvėpuodamas, tris kar padažnėjusiu pulsu, aš pasakiau vieną labai paprastą mintį: - Į Ankorą mes atvykome pasigailėtinai trumpam laikui.

Kitą dieną vėl lankėme šventoves, apžiūrėjome garsųjį baseiną,“moterų citadelę“ ir dar vieną kitą hektarą griuvėsių. Visa tai kelia nuostabą, susižavėjimą, ir kaip nebūtų keista – ramybę. Čia pajunti pasididžiavimą žmogumi, sukūrusiu tokią nepakartojamą keistenybę. Įspūdžius neabejotinai padidina ir vieta, kurioje pastatytos šventovės. Tai džiunglės. Aukšti, gumbuoti, išsikeroję, medžiai supa Ankoro pastatus, o kartais jie , tarsi neigdami pačią augalų prigimtį, auga ir kyla į saulę tiesiai iš šventovių sienų, stogų ir bokštų.

Visoje Pietryčių Azijoje vargu ar galima atrasti kitą tokį harmoningą gamtos ir žmogaus tvarinį. O gal ir visame pasaulyje.

Mėginti aprašyti šimtus Ankoro Vato šventovių ir statinių, yra beveik tuščias ir neprotingas užsiėmimas. Norėjau tik suintriguoti, besidomintys rimčiau - atras apie Ankorą parašytas knygas. Todėl šioje vietoje savo pasakojimą ir nutrauksiu.

Pabaigai tik noriu išsakyti mintį, kuri pirmą kartą man atėjo į galvą Ta Prohm šventovėje. Dėl tos paprastos minties, tikriausiai, parašiau ir šį rašinį: - Kelionė į Ankorą yra tarsi susitikimas su sustojusiu laiku ir savimi .Ir šita kelionė turėtų trukti ilgai. Juk savaites galime vartytis ežerų ar upių pakrantėse, kurortuose, tačiau retam šautų į galvą, kad atostogas įmanoma praleisti ir čia.

Tikrai dar kartą norėčiau šičia sugrįžti. Bet be fotoaparato. Ir be filmavimo kameros. Tiktai, kaip be jų apsieit?




meros. Tiktai, kaip be jų apsieit?

Booking.coms
Įdomybės:
storyLazyload();