Kambodža: Kelionė į Prarastą miestą

Kambodža 2007 metai.


Įspūdžius iš Kambodžos pradėjau rašyti vienas, bet perskaitęs, suabejojau, ar mano„tragikomiškas“ pasakojimas yra panašus į teisybę. Tada paskambinau kelionės bendražygei Dainai ir paprašiau, kad ji parašytų keletą sakinių apie mūsų bendrą kelionę. Gavau jos pasakojimą. Abu tekstus „sukarpiau“ gabalais ir sujungiau į vieną. Taip atsirado šio straipsnio dviautorystė.

MORKUS. Pravažiavome Tailando sieną. Mūsų autobusiukas staiga pakilo į orą, trinktelėjo į žemę ir pradėjo šokinėt. Kažkas garsiai suspigo, kažkas sugriebė nuo autobuso sėdynės krentančią moterį, kažkas įsitvėrė kaimyno parankės, o vyriškas bosas autobusiuko gale konstatavo: „Jau prasidėjo“. Autobusas sustojo.

DAINA Sustojus autobusiukui kažkokio mažo miestelioko turguje pamaniau, kad vairuotojas - gidas išlipo savais reikalais, o gal vandens, o gal į tuliką... Nors mums jis rodė kazino pastatus, kurie buvo jau Kambodžoje, bet tikrai nesitikėjau, kad šitoje vietoje mes eisime per sieną. Išvis nesitikėjau, kad eisime, nes maniau, kad kaip ir lig šiol, civilizuotai ir patogiai pervažiuosim ją savo gražiu autobusiuku. Naivuolė.

Mes išlipom ir vedini vairuotojo patraukėm kažkokia visai man nesuvokiama teritorija. Ir dabar vargu ar galiu pasakyti kas tenai buvo – pasienio ruožas, kažkokia neutrali aikštė (per gerai pasakyta „aikštė“ – pieskynas pramaišiui su šiukšlėm ir purvu), kažkoks tiltas, kažkokia stoginė... Žodžiu prisimenu aš tą vietą lyg per miglą, o pasižiūrėti nuotraukų irgi negaliu, nes tada bijojau išsitraukti foto aparatą, kad įamžinčiau tą vaizdą, o labai gaila, nes tame purve buvo pilna vaikų: mažiukų, juodų, nuogų, luošų, vaikų su dar mažesniais vaikais ant rankų, ir jie visi kaip beždžioniukai rėkavo, šūkavo, lakstė aplinkui ir rodė mums ypatingą (kraupų) dėmesį.

Mums einant ta vieta, kur jau nebuvo stoginės, keli mėgino virš mūsų galvų nešti juodus skėčius nuo saulės, ir žinoma visi visi visaip prašė pinigų, ar net nesvarbu ko. Mus lydėjęs vairuotojas vaikė juos taip, kaip pas mus turbūt vaikytų įkyrius šunis, kimbančius į kiškas. Nežiūrint to, staiga pajutau, kad kažkas stipriai tempia man iš rankų vandens butelį, kurį nešiausi, atsisukau ir pamačiau mažiuką vaikigalį – neatidaviau... Pakraupau. Gidas jį nuvijo, o mane apėmė siaubas ir sąžinės graužatis tuo pat metu – pagailėjau vargšui, perkarusiam vaikui vandens...

MORKUS. Kartais pasakodami kelionėse patirtus įspūdžius, mes mėgstame juos šiek tiek pagražinti, paryškinti, sutirštinti, kad suteiktume didesnio malonumo juos skaitantiems ar besiklausantiems.

Kambodžos pasienyje patirtų įspūdžių nei ryškinti, nei tirštinti nereikia. Jie yra tokie ryškūs ir spalvingi, jog sunku perteikti net mažytę dalelę to, ką mes įstengėme tenai pamatyti ir išgirsti.

Duobėmis nusėta dykviete, visomis kryptimis zujo keisčiausiai apsirėdžiusios neaiškaus gymio žmogystos, suodinos ir apiplyšę. Daugybė perdžiūvusių senių, minios triukšmingų vaikų, dulkėtų kareivių, nenusakomos lyties ypatų su kuprinėmis, didžiuliais ryšuliais, pintinėmis, neaiškios paskirties rakandais, kerogazais ir primusais.

Minia klegančių vyrų garsiai šaukė apie jų teikiamas paslaugas ir tų paslaugų kainas. Aikšte visomis kryptimis dundėjo ir dardėjo senos išklerusios nenusakomos spalvos transporto priemonės, nematyti neregėti vežimai, milžiniškais ratais, kinkyti perkarusiais jaučiais, karvėmis, prikrauti šieno, šiaudų, žagarų ir visokio kitokio šlamšto. Vos žengus žingsnį mus apstojo būrys murzinų vaikų. Jie kaulijo pinigų. Sakyti, kad jie iš atvykėlių prašė išmaldos, būtų didelis melas. Išmaldos jie reikalavo, apstojo mus ratu ir pradėjo garsiai skanduoti: „Dolerį, dolerį, dolerį“ - piktai rėkė maži apiplyšę padarėliai. Prie reikalaujančių išmaldos vaikų prisijungė ir suaugę: be rankų, be kojų, visaip suluošinti vyrai ir moterys. Reginys ne silpnų nervų piliečiams.

DAINA. Pagaliau perėjome tą keistą teritoriją ir vairuotojas įlaipino mus į tokį „autobusą“ be langų, be durų. Tada ėmiau galvoti, kad dabar jau Kambodžoje tokiu ir važiuosim, nes jis tiko prie tos aplinkos, dulkių, purvo, skurdo...Siaubas vis augo.

Bet pasirodė, kad ta transporto priemonė buvo skirta vos keliems šimtams metrų nuvažiuoti. Su palengvėjimu iš jo išlipau prie pasų kontrolės punkto. Čia išsigandau dar kartą, kai vairuotojas pasakė, kad turėsime vieni pereiti tą siaubingai ilgą pastatą, o kitoje pusėje mūsų jau lauks Kambodžos gidas. Gal buvau jau gerokai prisigąsdinusi iki tol, gal išvis esu labai įtari, bet per kelias akimirkas galvoje spėjo praskristi begalė mūsų likimo variantų, norėjosi suktis ant kulno ir sprukti atgal į saulėtą, žalią ir mielą Tailandą.

Turiu prisipažinti, kad ta mintis man jau kurį laiką įkyriai kirbėjo galvoj ir tik du dalykai mane sulaikė nuo sprukimo atgal: pirmas – narsieji mano bendrakeleiviai vyrai, kurie rūškanom minom drąsiai ėjo į priekį (kaip po to paaiškėjo, galvojo jie tą patį ką ir aš), o antrasis – žinojimas, kad sumokėjom už šią kelionę krūvą pinigų ir, kad gal niekada daugiau niekas manęs čia neatveš, jei dabar imsiu ir pabėgsiu.

Taigi, pilna siaubo, atsistojau į eilę prie pasų kontrolės langelio, kur nuožmaus veido pareigūnas tikrino dokumentus (pareigūnas, tikriausiai man pasirodė toks baisus dar ir dėl to, kad jau buvau pripratusi prie nuolat besišypsančių tajų). Dabar jau bijojau, kad gali prisikabinti prie mūsų pasų, nes lietuviški mūsų ketveriukės pasai buvo dviejų rūšių: Du seno ir du naujo pavyzdžio. Karštligiškai galvojau kaip aš savo vargana anglų kalba tam žmogėnui išaiškinsiu, kad mano senas pasas yra toks pat geras kaip ir bičiulio naujas. Staiga išgirdau, kad stovėti reikia vorele, prie langelio prieiti po vieną. Priėjau.

Pareigūnas įsakė išsitiesti ir stovėti ramiai. Tik paskui susivokiau, kad mane, tikriausiai, nufotografavo. Pasą mano vartė ir iš vienos pusės ir iš kitos, žiūrėjo į mane, paskui į nuotrauką, paskui vėl į mane... Man buvo taip neramu, kad net mastyti normaliai neišėjo. Ir tik tada, kai mes visi keturi vėl atsidūrėm Kambodžos pasienio miestelio aikštėje, pasijutau ramesnė, o kai prisistatė vietinis gidas - saugesnė. Tai kas, kad aplink buvo neasfaltuota gatvė, kad vėjas suko dulkių ir šiukšlių sūkurius, kad iki padebesių skraidė popiergaliai ir maišeliai, o aplink garsiai aidėjo kažkokia muzika.

Nei kameros, nei fotoaparato taip ir neišdrįsau išsitraukti.

MORKUS. Norėjome kuo greičiau sprukti iš šitos nelabai svetingos vietos, bet mus pasivijo pareigūno drabužiais vilkintis vyriškis. Pūsdamas į veidą aitrius tabako dūmus, jis įkišo ranką į savo kelnių kišenę, iš jos ištraukė porą lietuviškų kupiūrų po šimtą litų ir pradėjo kamantinėti: ar tai pinigai, ar jie tikri, kiek dolerių galima gauti už vieną litą, kiek išeitų eurų ir t. t. Gavęs padrikus mūsų atsakymus, paprašė tuos 200 litų pakeisti į dolerius, nes Kambodžoje mūsų pinigai jam yra nereikalingi. Man lietuviškos šimtinės Kambodžoje taip pat nelabai, bet „mielai“ jas pakeičiau, kad tik greičiau jis mus paliktų ramybėje.

Visas kelias nuo Tailando pasienio iki Siem Reapo buvo siaubingas. Susidarė toks įspūdis, kad prieš mums atvykstant, jį kažkas specialiai subombordavo, kad nustotume drumsti nuo buities ir būties pavargusių kambodžiečių ramybę. Žinojau, kad Kambodžos keliai bus duobėti, bet tokios permainos nesitikėjau. Atrodo, kad tokio staigaus pasikeitimo nelaukė nei mano bendražygiai.

Prisiminiau Indiją. tenai prieš porą metų akmenuotu kalnų keliu mes važiavome apžiūrėti krioklių džiunglėse. Tada mus irgi labai kratė. Aš vyliausi, kad Kambodžos kelias, vedantis nuo Tailando sienos iki Siem Reapo, už indiškąjį bus bent kiek geresnis, ir tik todėl sutikau važiuoti šituo maršrutu, bet greitai supratau, kad labai klydau. Pradžia buvo katastrofiška.

Atlaikyti Kambodžos pasienį ir kelionę link Siem Reapo net jaunam ir sveikam žmogui yra šioks toks iššūkis. Nuo tų garsų ir vaizdų įvairovės, nuo įspūdžių tirštumo, ten net sveikas gali tapti mikčiumi, o nepaliaujamas kratymas ir iš stipruolio gali išpurtyti sielą. Apie save patylėsiu.

Tuo subombarduotu keliu važiavome dar kelias valandas. Vaizdai buvo labai skurdūs: sausra, dulkės, dulkės, krūmai dulkės, duobės, dulkės.

Žiūrėdami į duobėtą žvyrkelį, kuriuo mes kratėmės pastebėjome, kad čia jau vyksta kažkokie tai kelio tiesimo procesai: gausu apylankų, pradėtų statyti viadukų, tiltelių, tai vienur tai kitur matėme išlyginto kelio atkarpas. Procesas prasidėjo, ačiū Dievui. Tačiau darbininkų, tiesiančių tą kelią, ar kokios nors technikos, skirtos šios rūšies darbams dirbti, mes niekur neregėjome.

Laikas nuo laiko pravažiuodavome varganus kaimus. Beveik prie kiekvienos lūšnos stovėjo akumuliatorius skirtas elektros energijai gaminti. Artėjant prie Siem Reapo atkreipėme dėmesį į tai vienur tai kitur kyšančias televizijos antenas. Civilizacija artėjo.

DAINA. Kambodža tokia kontrastinga šalis, kad siaubas. Kai prie sienos su Tailandu mus pasitiko kambodžietis gidas ir mes pamatėm, kad iš žydinčios, stebuklingos šalies pakliuvom į dulkių, plikų mažutėlaičių vaikų ir šiukšlių šalį, apėmė panika. Bet paskui mus keturis įsodino į mikriuką su kondicionierium, davė šalto mineralinio ir nuramino. 160 km. iki Siem Reapo važiavome apie keturias valandas. Na ir važiavom... Jokie mūsų žvyrkeliai nesusilygintų su jų keliu. Lietuviams vaizduotės neužteks suprasti kaip tie keliai atrodo. Lyg ir buvęs kažkada asfaltas, bet pats kelias to neprisimena, bo duobė ant duobės ir ten dar viena didelė duobė ir dar kokia kaldobina iš karto. Kraštovaizdis irgi - plynios, nyku ir jokios žalumos, tarsi už poros kilometrų niekada ir nebūtų buvę žydinčio Tailando. Mes jau buvome ne juokais susirūpinę...

Staiga iš kažkur atskrido ir į šoninį autobusiuko langą barkštelėjo kumščio dydžio ledo gabalas, na gal ne kumščio, bet to užteko, kad man širdis iškristų ant autobusiuko grindų. Lango neiškūlė, bet mus gerokai išgąsdino. Gidas paaiškino, kad dabar pas juos Naujieji metai ir, kad skirtingai nei Tailande jie ne vandeniu laistosi, o ledu mėtosi. Vadinasi čia taip svetingieji vietiniai mus „pasveikino“. Įdomu, jei tokiu ledo gabalu naujametiškai į galvą gavus...

Bet gi po keturių valandų kratymo vėl pakliuvom į rojų. Penkių žvaigždučių viešbutis, mineralinio vandens baseinas, ir raudonmedžio grindys, ir durininkai, kurie mums varsto duris...

Paskui mus nuvežė pagerbti Pol Poto aukų prie tokios stiklines dėžes su kaulais, o tada pietų... apsirijom, skanu, faina. Kai grįžom paplaukiojom baseine dideliam dideliam su šiltu mineraliniu vandeniu lauke, palmėm, bananmedžiais, ir nuėjom pasidairyti į gretimą gatvę khmerų masažo. Visa valanda kaifo už 6 dolerius. Tada kritome į lovas nes rytojaus dieną, septintą valandą ryto, mūsų laukė pusryčiai ir nepakartojami įspūdžiai Prarastame mieste – Ankor Vate.

MORKUS. Po mūsų kelionės iš Bankoko į Siem Reapą ir Pnom Penį praėjo aštuoni mėnesiai. Jau išbluko abiejų miestų vaizdai, bet Kambodžos pasienio ir Ankoro šventovių aš nepamiršiu niekada. Tikiuosi, kad kada nors tas bjaurusis, gąsdinantis viso pasaulio turistus, kelias bus sėkmingai užlopytas, ir jūs be jokios baimės galėsite nuvykti į Siem Reapą, kurio pašonėje, džiunglėse, stovi nepaprasto grožio ir didybės šventovės – Prarastas ir vėl atgimstantis Ankoras.

Khmerų karalystė – tai reta vieta planetoje, kurią verta aplankyti, ne tik dėl pasaulio stebuklo – Ankoro. Joje reikia pabūti todėl, kad žemėje jau liko nedaug vietų, kuriose galima išvysti kaip gyvena paprasti žmonės, ir daug ką suprasti...

Kambodžoje buvom 2007 metų balandžio mėnesį.
Pol Poto aukų pagerbimo memorialas man taip pat pasirodė klaikus ir labai neskoningas.
Nors turėjome tris fotoaparatus, Kambodžos pasienyje nepadarėme nei vienos nuotraukos.
Vyresniems, nervingiems, silpnesniems piliečiams, besilaukiančioms mamytėms, šiaip lepesniems padarams, šiandien važiuoti iš Bankoko į Siem Reapą ar Pnom Penį autobusu nepatarčiau Taip pat nepatarčiau iš Siem Reapo iki Pnom Penio plaukti laivu. Stebuklingąjį Ankor Vatą galima pasiekti lėktuvu. Pnom Penį – taip pat.

Booking.coms
Įdomybės:
storyLazyload();