Kaip per Rumuniją Juodąją jūrą bandėm pasiekti. Kelionė automobiliu

1 diena. Rugpjūčio 8 d.

Pirma diena prasideda vėlai. Naktį grįžau iš Lenkijos, taigi pamiegu iki kokios 12 val. dienos ir lekiu krautis lagaminų į „šiltuosius kraštus“. Džiaugiuosi, kad matomiausiose vietose „išmėčiau“ fotoaparatą, svarbiausias kosmetikos priemones ir pluoštą „maikučių“. Prisimenu, kad reikia įsimesti ir užrašų knygutę su „tušiuku“, juk reikės fiksuoti kelionės išlaidas ir aplankytus objektus, kad jus, mielieji, apšviesčiau apie kelionės išlaidas ir kitas svarbias „smulkmenas“. Paskutinę akimirką įsispraudžiu į apdriskusius šortus ir lekiu iki artimiausios parduotuvės pirkti šeštadieninio „Lietuvos ryto“ ir poros moteriškų skaitalų (bus ką veikti paplūdimyje ).
Paskutinis žvilgsnis į sujauktą kambarį, tačiau kaip niekada švarią virtuvę, ir leidžiuosi žemyn, kur manęs laukia smagiai nusiteikę tėvai ir brolis, ant kaklo išdidžiai pasikabinęs fotoaparatą.
Apie 15 val. Kauną paliekame toli už nugarų. Maniškiame GPS‘e naujas balsas, kuris linksmina visą kelionės laiką – Algis Ramanauskas „nemirtingas savo bajeriais“. Būtinai rekomenduoju įsiinstaliuoti šį „draugelį“, tikrai pagyvins kelionę netikėtais sakiniais netikėčiausiose vietose. „Tik nekraipyk galvos kaip vieversėlis“ arba „Nuimk ranką nuo klyno“ išmuša iš vėžių, bet su laiku pripranti. O tik pabandyk įsukt ne į tą kelią, tai riktels taip, kad iš baimės gali ir vairą iš rankų paleist ar netgi į kelnes prileist.
Taigi judame per Lenkiją, toli už nugarų palikdami Suvalkus, Augustavą, Bialistoką, Liubliną, Rzesovą. Vėlų vakarą užsimanėme kur nors lenkiškos sriubos pasrėbti, tačiau visi moteliai užimti vestuvininkų, o degalinėse tik kava, taigi pasitenkinome ja ir lietuviška dešra. Pora mėtinių cigarečių ir sėdu prie vairo.
Vietos darosi kalvotesnės, sėdu į galą ir bandau „nusmigti“, tačiau pastangos bergždžios: vis atrodo, kad ne taip važiuojame ir bandau „reguliuoti eismą“.
Į Slovakiją įriedame apie 3-4 val. nakties ( tiksliai nepamenu ). Vingiuoti keliai, tuščios pakelės, vos keletas „furų“ ir netikėti kilimai į kalną.
Ankstų rytužėlį kertame Vengrijos sieną. „Išsijuosusi“ vairavau per Slovakiją ir truputėlį bijojau „mentų“ spausdama per šį kraštą, nes piktybiškai nusprendžiu nepirkti slovakiškos vinjetės. „ Aj, pataupom pinigėlių, juk Vengrijoj skanaus vyno yra“.
Apie 6 ryto įvažiuojame į kurortinį Miškolc-Tapolca miestelį. Jame kažkada lankiausi ir žinau, kad kažkur turi būti garsiosios terminių vandenų maudyklės. Rytinė saulutė smagiai spigina, o mes lūkuriuojame prie vieno iš viešbutuko, laukdami tinkamo laiko užsiregistruoti. Pro šalį kaip tik pravažiuoja vietinis vengras, šis mosteli ranka ir vengriškai kalba, kad nuomoja apartamentus. Klausiame kiek, ant lapuko brūkšteli reikiamą sumą ir kviečia važiuoti apžiūrėti kaip ten viskas atrodo.
Apartamentais visi liekame patenkinti: du kambariai antrame aukšte, trečiame aukšte virtuvė ir svetainė su balkonu į kalnelius. Atsiskaitome su šeimininku ir lekiame nusnausti.
Nuvažiuota apie 887 km.
Nuo Kauno iki Miškolc-Tapolca.
Dienos išlaidos:
Benzinas: 355 Lt;
Vengrijos vinjetė 4 dienoms: 8 eurai ( apie 28 Lt );
Kava, alus: 20 zlotų ( apie 16 Lt );
Nakvynė: 38 eurai. ( apie 132 Lt );
Iš viso: 531 Lt. ( + maistas, kurį pirkomės bei gaminomės Lietuvoje, ačiū Mamai ).

2 diena. Rugpjūčio 9 d.

Nusnaudūsi apie 5 val. nieko nesuprasdama pakeliu galvą nuo pagalvės. Miegai greitai išsiblaško kai susivokiu esanti kitoje šalyje. Strykt pastrykt iš lovos ir po valandžiukės lekiam apsidairyti kur čia įsikūrėm. Aišku, pirmiausia užsukam į „Tesco“, papietaujam kiniškoj užeigoj, griebiam ragauti vengriško alaus ir pradedam ieškoti maudyklių.
Pasirodo, maudyklės visai arti mūsų „būsto“, tereikia nusileisti nuo kalvos, kirsti parką ir atsirandame tiesiai prieš SPA, kuriame įsikūrusios garsiosios Miškolc maudyklės. Truputėlį pastovime eilutėje ir mes jau viduje...
Šios maudyklės garsėja jau nuo seniausių laikų, kažkada čia stovėjo benediktų vienuolynas, vėliau palaipsniui Tapolca gyvenvietė virto kurortu. Maudyklės unikalios tuom, kad įrengtos urvuose. 150 m. ilgio pailgas baseinas ( savotiška upė ) vinguriuoja tarp uolų. Kažkuriais momentais įjungiama stipresnė srovė, tai tikra atrakcija visiems – šilto vandens srovė tave pasigauna ir plūkdo ratu. Tikrai labai linksma pramoga. Vienas minusas – daug žmonių, tačiau atsipalaiduoti tikrai įmanoma. Urvuose daugybė tuneliukų, laiptelių, yra vandens salė su nerealia akustika ir švieselėmis ( kukavau aš ten iššijuosusi ), tuneliuku gali išplaukti ir į lauką, kuriame dar keletas baseinų su skirtingų temperatūrų vandeniu. Kaip supratau, žmonės nusiperka bilietus visai dienai, deginasi ant žolytės, maudosi ar užkandžiauja savo atsineštų „gėrybių“. Alkanas ir ištroškęs tikrai neliksi, nes aplinkui net kelios kavinės. Aišku, kainos irgi atitinkamos, bet daugmaž panašios į lietuviškas ( baruose ): hamburgeriai apie 10Lt, alus apie 6 Lt.
Po trijų valandų paliekame maudykles ir pasivaikščiodami grįžtame per parką, tvenkinuke plūduriuoja keletas valčių ir vandens dviračių ( norintys gali čia pat juos išsinuomoti ).
Vakarą praleidžiame balkone, degustuodami vengrišką alų ir aptardami įspūdžius...
Dienos išlaidos:
Pietūs kinų užeigoje: 5080 forintų ( apie 65 Lt );
Maisto prekės „Tesco“: 8600 forintų ( apie 110 Lt );
Alus maudyklėse ( 4 vnt ): 2000 forintų ( apie 26 Lt );
Bilietai į maudykles 4 asmenims ( suaugę ) 3 val.: 9600 forintų ( apie 123 Lt ).
Iš viso: 324 Lt.

3 diena. Rugpjūčio 10 d.

Šiandien pasiruošę visą dieną praleisti kelyje: norėtusi pasiekti Sibiu, nuo kurio netoli ir Transfagarasan.
Išsimiegoje, papusryčiavę, atsisveikinam su šeimininku ( jis vengriškai, mes angliškai ) ir paliekam Miškolc toli už nugarų. Prieš akis tvarkinga autostrada, taigi lekiame su vėjeliu beveik iki pat Debrecen. GPS pagalba greitai kertame šį pramoninį miestą ir jau už geros valandos įvažiuojame į Rumunijos teritoriją.
„Sveika, Rumunija !“
Pasienyje išsikeičiame pinigėlių, nusiperkame vinjetę ir judame toliau. Beje, pasienyje pilna šiukšlių, išdžiūvusi žemė ir tamsaus gymio žmonių žvilgsniai. Pirma mintis, kad komentarai Internete pasitvirtino, taigi stipriau rankoje sugniaužiu rankinę ir įtariai dairausi aplink.
Važiuojant iki Oradea „kraštovaizdis“ beveik nesikeičia: pakelėse šiukšlių kalnai, pagausėja „Dacių“, begalės „furų“ ir karštis, slogiai užgulantis pečius. Kaip ir kažkas iš keliautojų minėjo, kažkur 200 km kelio atkarpa „važiuojasi“ žiauriai lėtai: prie Oradea keletas „kamštukų“, blokais „grįstas“ kelias, daug dulkių, visokie išvingiavimai ir pan. Kuo toliau, tuo važiuoti darosi idomiau: kelias vis dar siaurokokas, tačiau vaizdai atperka viską – prieš akis veriasi Karpatai. Visą laiką važiuojame prisiploję prie stiklo, katkartėmis sušukdami: „O, pažiūrėk ten, o ten kaip gražu!“
Vidurdieny pradedame dairytis vietos papietauti. Šiandien neišlaidaujame, bandysim išgyventi su „Tesco“ maistu ir jau šilančiu ( nors ir šalkrepšyje ) alumi. Pakelės aikštelės visos netvarkingos, kalnai šiukšlių ir dulkių, kurias aplink suka pravažiuojančios mašinos. Ir čia ateina „išganymas“: tarp kalnų pamatau vienišą kemperį prie akmenuotos upės. Čia pat keliukas, į kurį tuoj pat pasukame ir žvirkeliu privažiuojame mūsų būsimo pikniko vietą. Netoliese įsitaisiusi vokiečių porelė, taip pat pietauja. Ech, tikras gamtos prieglobstis ir kokie gardūs pietūs. Netoliese senas tiltas per upę, šiek tiek apgriuvęs, tačiau iš kažkur išdygęs džipas jį pervažiuoja be baimės jausmo.
Pasidžiaugę gamta, pakuojamės ir judame toliau. Prariedame pro mažas gyvenvietes, kai kuriose jų įvairiausių daiktų turgūs tiesiog pagrindinėje gatvėje, be vargo ištiesus ranką gali pačiupinėti kailius, ornamentuotus drabužius, įspūdingo dydžio pintines. Labai gražūs jaukiai atrodantys namai. Kai kuriose gyvenvietėse matosi, kas „ant bangos“: vienur matėm begalės „japoniško stiliaus“ ( ornamentuotų, užriestais į viršų kampais ) stogų, kitur „pailgų namų kvartalai“. Žodžiu, kiekviena gyvenvietė, kaimas turi kažką specifinio, bet viskas bendrai labai gražiai dera. Beje, jokių čigonų taip ir nepamačiau. Kas buvo labai keista, nors Internetas „lūžta“ nuo kai kurių komentatorių pasisakymų, kad tai „šlykščių čigonų, laukinių šunų“ ir šiaip „skurdi bei neidomi šalis“. Ką gi, mielieji, manau, kad po tokių vaizdų, kuriuos aš pamačiau, tai man Rumunija paliko labai gerą įspūdį ir tokios nuotaikos neišnyko visą kelionės laiką.
Pravažiuojame Cluj Napocą, Alba lulią ir, jau vakarėjant, įvažiuojame į Sibiu. Šiandien galime pernakvoti ir kempinge, taigi dairomės kokių nors nuorodų. Netoli „Hilton“ viešbučio vietinio vaikino paklausiu kelio iki artimiausio kempingo. Šis mosteli ranka važiuoti tiesiai, sukti į kairę ir vėl toliau važiuoti kol pamatysime nuorodą. Už kokių 10 km. ir intensyvaus kilimo į kalną, įvažiuojame į Cisnadioara gyvenvietę. Prieš akis atsiveria nuostabus vaizdas – kaimas įsikūręs tarp kalnų, tolumoje matosi bažnytėlės bokštas ir ant kalvos pūpsantis senovinis dvaras. Čia pat nuoroda į kempingą „Ananas“. Pamatę vadinamuosius „bungalus“ pliaukštelime delnais, tačiau šeimininkė nuvilia: nameliai išnuomoti. Taigi, jau sutemus, pradedame statyti palapinę. Aplinkui vizgindami uodegas suka bent penki šunys, nesusilaikau ir numetu dešros gabaliuką, tegu pasilepina...
Naktį pasitinkame degustuodami rumunišką vyną ir kramsnodami sūrį. Iš apačios ataidi bažnyčios varpai: nuskambėjo lygiai vienuoliką kartų. „Galbūt vyksta kokios vėlyvos pamaldos“, - šmėkšteli mintis. Šypteliu ir įkvėpiu gaivaus nakties oro. Virš galvos sukasi žvaigždės ir ką tik patekėjęs mėnulis...
Nuvažiuota apie 515 km.
Nuo Miškolc iki kempingo Sibiu apylinkėse.
Kempingo nuoroda: http://ananas7b.de/en/camping.htm
Dienos išlaidos:
Benzinas: 9966 forintai ( apie 128 Lt );
Rumunijos vinjetė savaitei: 4 eurai ( apie 14 Lt );
Nakvynė kempinge „Ananas“( palapinė, mašina, 4 žmonės ): 70 RON ( apie 58 Lt );
Maistas ( „Lidl“ ir „Super“): 935 forintai ir 35,32 RON ( apie 41 Lt ).
Iš viso: 241 Lt.

4 diena. Rugpjūčio11 d.

Išaušo gražus saulėtas rytas. Tingiai slenku iš palapinės ir rąžausi. Aplinkui dar ankstyvas metas, bet kai kurie poilsiautojai taip pat pakirdę, ardo palapines ar gurkšnoja gardžiai kvepiančią kavą.
Po valandžiukes mes irgi pajudame. Šiandien pamatysime tą garsųjį Transfagarasano kelią – patį aukščiausią Rumunijoje, dar kitaip vadinamą „karo keliu“. Čaušesku įsakė pastatyti kelią per kalnus, kad pagreitintų karinės technikos gabenimą. Statybos vyko apie 5 metus, panaudota begalės dinamito, per nelaimingus atsitikimus žuvo apie 40 kareivių.
Prieš išsukdami iš E68 kelio ( vedančio į Fagarą ), dar stojame paragauti rumuniškos „čiorbos“ pakelės kavinukėje. Pasistiprinę sukame į 7C kelią ir nerimastingai dairomės aplink: suabejojam ar užteks benzino važiuojant per kalnus. Turime pusę bako, bet juk prieš akis 100 km trasa per kalnus, juk gali ir neužtekti. Kaip tyčia, šalia kelio esantis „Lukoil“ remontuojamas, o grįžti atgal nesinori. Taigi riedame pirmyn, Cartisoaroje sustojame pirkti vandens ir klausti dėl benzino, draugiškai nusiteikusi moteriškė rumuniškai kažką aiškina ir rodo pirštu atgal iš kur atvažiavome. Nusprendžiame: „Tikrai negrįšim atgal, o benzino TURI užtekti...“
Artėjame prie kalnų, o pakelėje matome daugybė stovyklaujančių žmonių. Truputi gaila dėl mūsų nakties kempinge, būtume žinoję, tikrai dar galėtume pavažiuoti ir įsikurti štai tokiame gamtos kampelyje. O gamta, vis artėjant kalnams, darosi įstabesnė, mes gi lietuviai, lygumų krašto gyventojai, normalu, kad negalime nuleisti akių ir aikčiojame iš susižavėjimo.
Kiek skaičiau Internete, visur Transfagarasan‘o aprašymas prasideda nuo Vidraru ežero, tačiau mes į kelionę leidomės „iš kito galo“...
Ūksmingų miškų sūpami kilame į kalnus. Ypatingai gaivus rytinis oras ir mažai automobilių. Šiandien atsipalaidavimo ir niekur neskubėjimo diena, taigi stojame labai dažnai, fotografuojame, užsilipę ant akmenų stebime visai šalia pūpsančius kalnus ir ten, tolumoje, paliktas lygumas. Greitis minimalus, bet ir nėra ko skubėti. Pirma ilgesnė stotelė – kunkuliuoja nuo turistų ( daugiausiai rumunai ), pakeliu galvą aukštyn ir matau krioklį. Vaizdas nuostabus...
Ir vėl kilame aukštyn... Augalija jau šiek tiek skurdėja, baigiasi tankūs eglynai ir mes stabtelime antrojoje ( ilgesniojoje ) stotelėje. Apačioje, žemai žemai, blyškios bei susiliejusios lygumos. Iš ten mes ir pakylome...Atsigręži atgal ir žiopteli iš susižavėjimo: vingiuotas, vis dar kylantis kelias gelsvų kalnų fone, o viršūnes dengia debesys...Beje, vėjas didžiulis, tenka ieškotis šiltesnių rūbų, nes tikrai nešilta. Skubiai papietaujame ir toliau kilame aukštyn...
Keliamės aukštyn į 2 km aukštį. Didžiulį aukštį išduoda ranka pasiekiami debesys ir užsikimšusios ausys. Išsproginę akis „atkimšinėjame ausis“ ir susižavėję žvelgiame žemyn, kur ką tik pravažiuotas mūsų kelias – vinguriuoja kaip bet kaip numestas kaspinėlis. Mažytės mašinytės ir vos vos įžvelgiami žmogeliukai.... Ką tik įveikėme 2 km aukštį ir pradedame leistis žemyn. Įlendame į 887 metrų tunelį, drėgna ir jokios švieselės, tik priešais mirkteli atvažiuojančių mašinų žibintai. Tunelis kerta Paltin kalną, o jo važiavimo juosta siekia 6 metrus + dar 1 metras savotiško šaligatvio.
Išlendame iš tunelio, o netoliese didžiulė avių banda. Niekaip neįsivaizduoju kaip jos ir piemuo įsirioglina į tokį aukštį. Kaip tik laiku kertame kelio atkarpą, kuria jos pradeda leistis. Stebime jas iš žemesnio taško: srovelėmis, kaip krioklys nuo kalnų, avys sau leidžiasi, trumpam sustabdo eismą, tačiau niekas nepyksta, nes vaizdas unikalus. Kažkurią akimirką išties pajunti, kad visai šalia „kvėpuoja“ laukinė gamta...
Besileidžiant užtinkame kalnų šaltinėlį, kurio vandeniu pripildome jau tuščią mineralinio butelį. Vanduo tikrai skanus, neapsinuodijome, taigi, jei bus proga, ir jums siūlau pasipildyti „atsargas“...

Booking.coms
storyLazyload();