Kaip merginos savo auto i Kroatija keliavo

Apie vasaros kelionę jau senokai svajojau, taigi jau balandžio mėnesį pradėjau apie tai kalbėti ir ieškotis bendraminčių. Gaila, tačiau daugelis norinčiųjų atkrito dėl netikėtai iškilusių kliūčių, taigi į šią kelionę išsiruošėme dviese su drauge. Iš pradžių planavome atostogauti rugpjūčio mėnesį, tačiau „išganingojo“ Interneto ir kitų keliautojų dėka sužinojau, kad tokiu metu Kroatijoje atostogauja daug vokiečių ir italų, taigi kainos būna žymiai aukštesnes, be to, beprotiškas karštis ir t.t. 

Ką gi, pirmiausia supažindinsiu su planu, kurį pradėjau ruošti jau prieš du mėnesius nuo išvykimo:
Išvykimas rugsėjo pradžioje;
Keliaujant pirmyn, aplankyti Miškolc maudykles Vengrijoje, šiek tiek pasivaikščioti po Budapeštą, apžiūrėti kaip atrodo Balatono ežeras, Kroatijoje aplankyti Plitvicos ežerų parką, nuo Zadaro keliauti pakrante iki Dubrovniko, kažkur apsistojant kelioms nakvynėms, kad galėtume kokią dienelę skirti poilsiui prie jūros;
Apskaičiavau, kad žmogui ši kelionė turėtu kainuoti /-2000 Lt.
Keliavimui skirti iki 14 dienų.
Na, planai kaip planai, tam jie ir yra, kad kartais viskas pasisuka kita linkme. Na, visiškai jie nežlugo, tačiau kai kas keitėsi, tik nežymi dalis.
Betgi pradėkime nuo pradžių…
Prieš kelionę šiek tiek apsipirkom prekybos centre, o tokie dalykai kaip juoda lietuviška duona, šalto rūkymo kumpiukas, lietuviški pomidoriukai, aišku, lietuviška degtinė, trauktinė, įvairios sausos sriubos, kava, arbata, cukrus, pagaliau lengvutis alaus kokteilis „Dlight“, šokoladai ir dar įvairūs niekučiai patuštino piniginę, tačiau LABAI pravertė visos keliones metu.
Pirma diena. Rugsėjo 7 d.
Ankstyvą rytą, apie 5 val., pajudėjome iš Kauno. Laukė ilgas kelias per Lenkiją. Gerai tik tiek, kad jau privažiavus Bialystoką, išlindo saulutė. Kaip pagal užsakymą. Taigi šypsenos ir gera muzika „valdė“ visą kelią. Planavome pirmą naktį praleisti Slovakijoje, kuo arčiau Vengrijos sienos, tačiau į Slovakiją įvažiavome jau vakarėjant. Beje, prie sienos iškart įsigijome Slovakijos vinjetę mėnesiui, kad galėtume drąsiai lėkti autostrada. Kaina 11 eurų.
Slovakija mus pasitiko kalniukais kalneliais, smagiai sau pasivažinėjusios jau už Svidnik miesto pradėjome dairytis nakvynės. Sukinėjomes po šalimais esančiais miestukus, kol neištvėrusios pasiklausėm vyrukų kur galima rasti kokį motelį ar viešbutuką. Šie paaiškino kaip nuvažiuoti. Tuo tarpu ir mano GPS surado tokį motelį savo sąrašiukuose. Apsidžiaugusios nudūmėm to motelio link. Nieko neišsiskirianti kelio užeigėlė su viršuje įrengtais kambariais. Susimokėjusios už nakvynę dviem 600 kronų, nusileidome į apačią paragauti slovakiškos vakarienės, o man net seilė tekėjo, kaip norėjau sriubtelėti šalto slovakiško alučio….Miegojau kaip užmušta 
Nuvažiuota apie 810 km ( nuo Kauno iki Kracunovce ). Benzino kaštai – 245 Lt. Vinjetė apie 38 Lt.
Nakvynė motelyje „Jami“ dviem – apie 69 Lt.
Kitos išlaidos ( kava, pietūs Lenkijoje, vakarienė Slovakijoje ) – 63 Lt.
Iš viso – 415 Lt.
Antra diena. Rugsėjo 8 d.
Puikiai išsimiegojusios, nusileidome į apačioje veikiančią užeigėlę ir skaniai papusryčiavome. Toliau laukė kelias Balatono ežero link. Ten planavome nakvoti artėjančią naktį.
Išvažiavome puikiai nusiteikusios, tik kažkur po valandos raukėme nosytes, nes pradėjo lyti. Guodė tik mintis, kad gal nulis ir nustos? Kirtus Vengrijos sieną dar vis taip pat virš galvų sukosi tamsūs lietaus debesys. Vienintelė paguoda buvo geras „muzonas“  Ir čia atėjo išgelbėjimas, kuo arčiau Budapeštas, tuo dangus šviesėjo šviesėjo, kol pačioje Vengrijos sostinėje „nužydrėjo“, o saulutė taip užkaitino, kad trenkiau šiltą bliuzoną kuo toliau ant galinės sėdynės. 
Budapešte būtinai norėjau aplankyti Vajdahunyado pilį, stovinčią Varosligeto parke. Pilis išties įspūdinga, jau prieš porą metų ji buvo palikusį įspūdį. Be to, prisiminėme, jog čia pat yra Anonimo skulptūra, jei paliesi Anonimo laikomą plunksną, tavo noras gali išsipildyti. Žinau, kad tai vienas iš turistinių triukų, tačiau abi nesusilaikėm nesugalvojusios naujų norų ir patrynusios plunksną. Šiek tiek paklaidžiojusios po parką, susiruošėm kilti į Citadelę, nuo kurios atsiveria nuostabi miesto panorama. Vėlgi išgelbėtojas GPS nuvedė miesto gatvėmis į reikiamą tašką. Mašiniukas pakylo į kalną, palikom jį mokamoje aikštelėje ir nugarmėjome apsidairyti į seniai matytą vaizdą. O vaizdas tikrai įspūdingas, matosi visi tiltai ( jie super atrodo kai plauki naktį ), Parlamentas, Karalių rūmai. Tikrai verta pamatyti panorama. Kaip tik čia įsitaisėme ir užkandome, šildomos dar vasariškos saulutės. Negalėjom patikėti, kad tik prieš gerą valandą lynojo kaip iš kibiro.
Palikome Budapeštą už nugarų ir leidomės Balatono ežero link. Prieš porą metų, kai lankėmes Vengrijoje, neteko progos jį pamatyti, taigi tikėjomės, kad dabar išpirksime savo kaltę. Nenorėjome stoti Siofoke, viename iš populiarių Balatono kurortų, leidomės toliau ir užsukome į vieną iš miestukų-kaimukų Balatonoszode. Čia šiek tiek paklaidžiojusios ir vienoje kavinėje paklaususios kur galima būtų apsinakvoti, pagaliau radome apartamentus. Jau temo, taigi netgi padoriai nė nesiderėjome. Be to, tame kaimuke buvo labai sunku susikalbėti anglų kalba, jie daugiau burbuliavo vokiečių kalba, nors ir buvo tokių, kurie tik ženklais parodo kažką ir toliau burbuliuoja savo kalba. O mes tik linksim galva. 
Įsikūrusios dar nuvažiavome temstant apžiūrėti to „garsiojo“ Balatono ežero. Tačiau didelio įspūdžio jis mums nepaliko. Kai kažkur skaičiau kitų „internautų“ atsiliepimus – „didelė bala“.  Taigi, apartamentuose laukė vakarienė, šaltas „dlight‘as“ ir minkšta lovytė.
Nuvažiuota 450 km. ( nuo Krocunovce iki Balatonoszod‘o ). Benzino kaštai – 136 Lt. Vengrijos kelių vinjetė mėnesiui – 60 Lt.
Nakvynė apartamentuose šalia Balatono ežero – 140 Lt.
Kitos išlaidos ( kava ) – 10 Lt.
Iš viso – 346 Lt.
Trečia diena. Rugsėjo 9 d.
Pabudusi iš karto pagalvojau, kad jau šiandien pamatysime Kroatiją. Tokios mintys tikrai nuteikė „šventiškai“. Taigi mažą Balatono kurortėlį palikome gerai nusiteikusios ir leidomės į kelią. Kaip supratau važiavome neseniai nutiesta autostrada E71, nes ir maniškis GPS pradėjo „bludyti“, o moteriškaitė vis kartojo: „turn around than possible“… Atrodo jau netrukus buvome prie kroatų sienos. Išsikeitėme pinigėlius, degalinėje prisipildėme baką ir vieno darbuotojo paprašėme apžiūrėti mašiniuką. Šis su šypsena patikrino padangas ir palinkėjo gero kelio. Vis galvojau kaip čia pas juos reikia padėkoti? „Hvala“ – kroatiškai ačiū. Labai reikalingas žodelytis. : )
Kroatija pasitiko geru oru. Lietaus neiškrito nė lašelio. Saulutė smagiai spigino, o mes mokama autostrada dūmėme iki pat sostinės Zagrebo. Planuose nebuvo laiko jos aplankyti. Tačiau kiek žinau, tai tikrai idomus kultūrinis centras, kurį supa miškai ir parkai. „Šiame Vidurio Europos mieste, kuris yra žemyninės Kroatijos centre, susitinka rytų ir vakarų Europa.“
Netoli Karlovač miesto ( prieš tai apsipirkę Lidl ) išvažiavome iš autostrados ir leidomės kalnų keliukais važiuoti link Rakovicos – galutinio šiandienos taško. Smagiai pasilakstėm „kalniukais“, sustojome pakelės užeigėlėje papietauti ir pagaliau supratau, koks smagus tas atostogų laikotarpis. Niekur pernelyg neskubėdamos, besidairydamos pasiekėme ir Rakovicą. Čia jau aktyviai ėmėme ieškotis nakvynės. Nenorėjome imti bent ko, taigi šiek tiek pavažinėjusios pagaliau radome apartamentus pas labai svetingą šeimininkę. Iš karto užsisakėme kambarį dviem naktims, nes rytoj laukė Plitvicos ežerų parkas. Ramiai sau įsikūrėme, o kol šeimininkė pildė nuomos dokumentus, pavaišino „slivovica“. Bet kad jau tokia stipri ana buvo, eina sauu… : ) Diena, beje, irgi tokia karšta pasitaikė, o čia dar i gerklę tokį deginantį gėralą reikėjo piltis. Sunkiai, oi kaip sunkiai lindo ta naminukė. Bet šeimininkės svetingumas nenuėjo perniek, mes ją lietuvišku šokoladu pavaišinom ( pasirodo, ji nelabai vartojanti alkoholį pasitaikė, bet kitus vaišinti tai pirma puldavo ).
Štai taip įsikūrusios, šiek tiek šnektelėjusios su šeimininke ( beje, ji kalbėjo vokiškai, o mes angliškai, bet viena kitą daugmaž supratome ), užsukome į vietinį turistų informacijos centrą ir prisigriebėm visokiausios „makulatūros“, kuri turėjo padėti labiau pažinti kroatų gyvenimą, turistines vietas ir dar daug ką. Vienoje iš brošiurėlių kaip tik radome, kad netoliese yra kažkokie urvai „Gornja baračeva špilja“. Nieko nelaukusios sėdome i mašiniuką ir mažais keliukais pajudėjom tų urvų link. Smagiai sau pasivėžinusios siauručiais kaimelių keliukais pagaliau privažiavome vietą, kur turėjo būti tie urvai. Stovi tokia medinė būdelė ir žvyrkelis, kuris leidžiasi žemyn nuo kalvos. Nei vieno žmogaus… Pagriebusios kažką apsirengti šilčiau ir palikusios „ratus“, pradėjome leistis žemyn, kol pasiekėme jaukų parkelį, apsuptą ūksmingų medžių. Netoliese stovėjo dar vienas medinis kioskelis, kuriame vyrukas pardavinėjo bilietus. Šiek tiek šnektelėjome ir, kol laukėme ekskursijos pradžios, spėjome susipažinti su pora iš Izraelio. Šie nuomota mašina taip pat keliavo aplink Kroatiją. Visai smagiai „apsipažinom“, kol sulaukėm dar vienos porelės iš Belgijos. Taigi jau visa „šutvė“ : ) Kroatas ( beje, toks „metalovas“ ) liepė visiems dėtis šalmus, davė tokius prožektorius su nešiojamais akumuliatoriais ( o šis tai sveria „nesvietiškai“ ) ir leidomės kopti į kalvą, kurios viršuje buvo įėjimas į urvus. Gidas kroatas išties labai puikiai nušvietė tokių urvų atsiradimą, tik labai prašė nieko neliesti, nes pasirodo, kad čia dar vyksta tyrinėjimai ir nemažai atrasta visokių gyvių fosilijų. Kaip jis pasakojo, tai prieš mėnesį kažkoks turistas „nukniso“ vertingą fosiliją, kuriai buvo keli tūkstančiai metų. Baisu, aišku, kad tokių žmonių pasitaiko. Taigi, stengdamiesi nieko neliesti klaidžiojome po urvus. Gidas pasitaikė toks visai linksmas ( kaip ir mes ), taigi nenuobodžiavome…Čia žemiau duodu tų urvų Interneto adresiuką:
www .baraceve-spilje.hr/spilje_en.php
Po tokių pasivaikščiojimų grįžome atgal į Rakovicą ir paskanavome vieno iš kroatiškų desertų : blynelių su šokoladu. Labai labai skanūs…
Vakaras terasoje, iš kurios atsiveria nuostabus vaizdas į kalnus, alučio gurkšnojimas ir dienos įvykių aptarimas. Ryt keliausim i Plitvicos ežerų parką.
Nuvažiuota 346 km. ( nuo Balatonoszod iki Rakovica ). Benzino kaštai – 83 Lt. Kelių mokesčiai Kroatijoje – 26 Lt.
Nakvynė 2 naktims dviems apartamentuose – 150 Lt.
Bilietai į urvus dviems – 50 Lt.
Kitos išlaidos ( pietūs, apsipirkimas maisto prekių parduotuvėje, desertas ) – 95 Lt.
Iš viso – 404 Lt.
Ketvirta diena. Rugsėjo 10 d.
Naktį kažkaip nelabai ramiai miegojau. Prabudinėjau, rodos, kas dvi valandos, tačiau ankstų rytužėlį, apie 7 val., jaučiausi pakankamai išsimiegojusi. Šiandien laukė Plitvicos ežerai. Terasoje pasiruošusios pusrytėlį, su šeimininke šnektelėjusios apie kroatišką virtuvę, pagaliau išriedėjome iš namų. Pakeliui dar gale priglaudėm tranzuojančią porelę. Kaip pasakojo vaikinukas, tai jie atskrido į Veneciją, o iš ten tranzuoja aplink Kroatiją. Išties „ekstremalūs“ žmonės ir dar kokį nenuobodų keliavimo būdą pasirinkę. Pavežėm juos iki pat parkų, šie davė mums patarimą, kad į parką galima įeiti nemokamai per Pirmąjį įėjimą, tačiau mes tik padėkojome ir atsisveikinusios patraukėm link Antrojo įėjimo. Beje, jei kas važiuosite į šį parką savo mašiniuku, tai važiuokite link 2 įėjimo, čia yra toks viešbutukas, prie kurio nemokamai pastatėme mašiną ( šeimininkė patarė ). Pagalvojome, kad už bilietus reiktų susimokėti, juk tie pinigai niekur nedingsta, o už juos tvarkomas šis nuostabus parkas. Taigi kodėl turėtume nemokėti?
Plitvicės ežerų nacionalinis parkas įkurtas 1949 m., o UNESCO jį globoja nuo 1979 m. Parke tyvuliuoja 16 ežerų, kurie tarsi sujungti įspūdingais kriokliais. Aplink visą parką nutiesti pėsčiųjų takai bei tiltai, kuriais ir leidomės klaidžioti. Manau, kad šiam parkui apžiūrėti reikia skirti geras 4 – 5 valandas. Ir eiti patarčiau nuo kokio Labudovac ežeriuko, lėtai apsidairant, kvėpuojant grynu oru ir, ankstų rytą džiaugiantis, kad aplinkui nėra daug turistų. Kas nustebino, kad aplink vandens telkinius augančiuose miškuose veisiasi vilkai, lūšys, lapės, šernai, stirnos, laukinės katės, ūdros ir barsukai. Nei vieno iš jų taip ir neteko pamatyti. Labai daug paukščių, užregistruota net 160 rūšių. Ežeriukuose matėme būriais plaukiojančias antis, o ka jau bekalbėti apie žuvytes, plaukiojančias visai šalia tavęs. Išties buvo kilęs noras įmerkti į vandenuką kojas ir leisti joms pakutenti padus.
Priėjusios laivelių prieplauką, sušokome į elektra varomą laivuką ir leidomės plukdomos toliau. Šioks toks poilsis, atsipūtimas po žygio. Laivukas priplukdo prie nemažos prieplaukos, kurioje keletas kavinukių ir turistų keliamas triukšmas. Rodos, tik prieš kelias minutes buvai apgobtas miško tylos, o čia didžiausias šurmulys ir sekundėmis kaistantis oras.
Toliau traukiame link Milanovac ir Gavanovac ezeriukų, čia vanduo dar labiau „nuspalvintas mineralų“ – toks žydras, kad kažkurią akimirką negali patikėti, kad vanduo gali būti tokios spalvos. Aplinkui aišku kaip iš dangaus nukritę turistai, plūstantys siauručiais praėjimais. Sumanome šiek tiek nuo jų atsiriboti ir pakilti į uolą stačiais akmeniniais laipteliais. Mūsų triūsas įvertinamas – nuo viršaus atsiveria nuostabus vaizdas.
Dar šiek tiek paklaidžiojusios judame link elektrinio autobusiuko, vežančio iki mūsų „ratų“. Keliaujame į Rakovicą, kur užeigėleje sėdame vakarieniauti. Siūlau paragauti ant grilio keptų kalmarų, tikrai labai skanu. O troškulį super gerai malšina Gemišt‘as – tai baltas vynas su gazuotu mineraliniu vandeniu. Tai buvo vienas iš mėgstamiausių gėrimų, o kai dar karštą dieną į taurę įmeta leduką, tai išvis „kaifas“.
Vakarą vėlei praleidome terasoje, žiūrinėdamos nuotraukas, skanaudamos ledus ir smagiai kikendamos.
Nuvažiuota tik kokie 20 km ( nuo apartamentų iki parko ir atgal ).

Booking.coms
storyLazyload();