Kaip Italija pavergia širdis

Mano kelionės prasideda nuo Ryanair. Svajoji, nekantrauji, imi jausti vis didėjantį poreikį krautis lagaminus ir kažkur dingti nors kelioms dienoms. O dar jei yra pas ką dingti - kaip ir nebelieka priežasčių dvejoti.
Mano kelionės tikslas šį kartą buvo Italija. Saulėta, nuostabi Italija, kurioje šiuo metu gyvena mano draugas Andrius. Bilietai nupirkti jau prieš kelis mėnesius, planuota ir svajota jau kiek daugiau nei pusmetis. Nors sakyti "planuota" gal būtų kiek per smarku, nes iš tiesų plano nebuvo. Buvo tik tikslas - nuskristi. O paskui jau kaip bus, taip.

Dvi dienos prieš kelionę sužinome, kad sugedo gerbiamo draugo Andriaus automobilis. Tai kiek koreguoja planus, nes nuo Milano Bergamo oro uosto iki Brebbios, kur įsikūręs Andrius - bene 90 km. Tačiau nuotaikos vis dar geros, mano kelionės draugė Ilona ir aš ieškomės nuomotis automobilio, aš savarankiškai vedu iš proto automobilių nuomos kompanijas milijonais klausimų apie depozitus, draudimus ir visokius kitokius svarbius dalykus. Lagaminas sukrautas, registracija atlikta.
Šiaip ne taip, išsiaiškinusios visas mums nerimą kėlusias detales, 22.00 val. Vakaro, kelionės išvakarėse, užsisakome automobilį. Ir gauname patvirtinimą, kad jie mūsų prašymą gavo, o apie teigiamą ar neigiamą atsakymą būsime informuotos per 48 valandas. Mūsų skrydis už 13 valandų. Akivaizdu, kad išskrisime taip ir nesužinojusios, ar mūsų laukia automobilis. Bet nosių nenukabiname, kelioniniai virpuliukai dirba savo darbą. Iki tol, kol sužinome, kad mūsų skrydis atidėtas. Turėjome kilti 11.00 Lietuvos laiku. Naujas laikas - 17.00. Automobilio nuoma dar nepatvirtinta. O kaip jūs jaustumėtės? Mums vis dar gana smagu. Gana ramiai išlaukiame oro uoste, antrą kartą praeiname saugumo patikrą ir galiausiai prisijungiame prie visų brolių ir sesių lietuvaičių, iš anksto skubančių užsiimti eilę prie įlaipinimo vartų. Belaukdamos skrydžio sužinojome, kad automobilio rezervacija visgi patvirtinta, tačiau užsakymo lapo gauti nespėjame. Nesame tikros ir dėl to, ar buvo gautas mūsų pranešimas apie atidėtą skrydį. Bet jau sėdime lėktuve, o tai gerai. Problemas spręsime tada, kai jos iškils. To ilgai laukti nereikia.
Tik savo žioplą galvą galiu kaltinti, kad pasikeitus mobilaus ryšio operatoriui nepasikeičiau telefono nustatymų, todėl nusileidus Milano Bergamo oro uoste ir įjungus telefoną pastarasis paprašė PIN kodo. Kaip jau suprantate, aš jo nepamenu. Negana to, kadangi neturime automobilio nuomos užsakymo lapo, nežinome, kur turėtume pasiimti savo transporto priemonę. Du kartus praėjusios keleiviu terminalu suprantame, kad Holidays Autos Milano Bergamo oro uoste ofiso neturi. Užsukus į kitos automobilių nuomos kompanijos ofisą gauname pasiūlymą eiti į visus “inkilėlius” ir teirautis. Pasiseka jau trečiame. Automobilis bus! Ne viskas taip blogai, kaip galėjo pasirodyti Gauname naują, vos 30 000 km nuvažiavusią Fiat Pandą.
Iki Brebbios galima vykti dviem keliais. Mokamais, per autostradą, arba nemokamais per miestus ir miestelius. Pirmasis kelias greitesnis, bet mes nusprendžiam pasigrožėti Italija ir renkamės ilgesnį kelią. Tai akivaizdi klaida. Kas 700 - 1000 m mūsų laukia eismo žiedas. Dar nežinome, kad čia žiedu reik važiuoti kiek kitaip. Įvažiuojant į žiedą reikia rodyti kairįjį posūkį, eismo juosta, kuria važiuoji - nesvarbi. Kai jau reik išvažiuoti - tiesiog išjungi kairįjį posūkį. Bet dažniausiai posūkiai tiesiog apskritai neberodomi. Tiesiog neįvažiuok, ir žiūrėk, kad į tave neįvažiuotų. Vėliau toks važiavimo būdas mums visai patiks.
Mūsų pasirinktas kelias pasirodo visai nevaizdingas, o labiau klaidus. Klaidus iki tiek, kad galiausiai ne ten nusukam ir atsiduriam mokamame kelyje. Galimybės apsisukti nėra. Patirtis su mokamais keliais pirma, esame šiek tiek sutrikusios, nemažai pavargusios, bet judame pirmyn. Galiausiai po 2,5 valandų pasiekiame Brebbią, kur mūsų laukia Andrius su dar šiltu ir neapsakomai skaniu pyragu. PAGALIAU!!!
Kitą dieną atsikeliame dar šiek tiek neatsigavusios po vakarykštės dienos nuotykių, tačiau po sočių pusryčių nieko nelaukdami, jau trise, pajudame Stresos link. Stresa - miestelis prie ežero Lago Maggiore. Tai antras pagal dydį Italijos ežeras, kurio pavadinimą išvertus pažodžiui gautųsi "ežeras didelis". Ežeras kaip ežeras, bet aš pirmą kartą pamatau kalnus su snieguotomis viršūnėmis. Galėčiau sėdėti ir žiūrėti. Mūsų tikslas – užkilti į Mottarone kalną, nuo kurio atsiveria vaizdas tiek į Stresą, tiek į Lago Maggiore. Tačiau 11 valandos prakeiksmas mus lydi ir keltuvas neveikia. Pasivaikštome palei ežerą, Andrius pasakoja apie tris ežere esančias salas. Pastarosios – turistų traukos centras. Įdomu tai, kad salos priklauso senai ir galingai Italijos šeimai ir vadinamos šios šeimos vardu – Borromeo salos. Bella salos pavadinimas kildinimas nuo Borromeo grafienės Isabellos vardo. Prieš apgyvendinant salą ji buvo uolėta ir skurdi, tačiau 17 amžiuje saloje buvo pradėtas kurti ir laikui bėgant sukurtas botanikos sodas. Tuo tikslu į salą atplukdyta dirvos, sodų veisimui pastatyta 10 terasų. Madre sala – didžiausia iš triju Borromeo šeimai priklausančių salų. Istoriniai šaltiniai teigia, jog dar devintame amžiuješioje saloje buvo bažnyčia ir kapinės, apie kurių egzistavimą sprendžiama pagal rastus saloje „Scala dei morti“, ką išvertus reikštų „laiptai į dangų“. Mažiausia iš salų – Isolino di San Giovanni. Borromeo šeima šią salą užvaldė tik 17 amžiuje. Mes į salas nevykstame – pasivaikščiojus palei ežerą nusprendžiame automobiliu kilti į Mottarone. Navigacija nusprendžia su mumis papokštauti, ir aišku pasukame ne ten. Keliukas, iš pradžių pasirodęs visai žavus ir atveriantis įspūdingus vaizdus, galiausiai tampa siauru ir duobėtu žvyrkeliu. Pakeliui sutinkame ožkų būrelį ir šunį, kuris drąsiai galėtų būti vilku. Galiausiai pagailime mašinytės ir sukamės atgalios. Po šių nedidelių nesėkmių Mottarone kalnas šiek tiek nuvilia, nes užkilę atrandame slidininkus, besidžiaugiančius sniego likučiais. Tačiau vistiek akimis ryjame atsivėrusias platybes, nors sniegas žiemojant Lietuvoje jau įgriso iki gyvo kaulo.
Besileidžiant nuo kalno nukrinta vienas kitas lietaus lašas. Judame link namų, t.y. tiesiu taikymu į didelį ir tamsų debesį. Žaibai per pusę dangus. Tyliai vyliuosi, kad tai tik trumpas pagąsdinimas.
Žybt žybt.
Laimei, kitą dieną oras puikus. Andrius mus drąsina, kad gerus oru prognozavo visai savaitei, nors prieš tai visą savaitę lijo. Skubu papasakoti, kaip išvykstant mano močiutė pažadėjo pasimelsti, kad būtų geras oras. Užbėgdama už akių pasakysiu, kad jau sugrįžusi močiutei nuoširdžiai dėkojau – oras visą kelionę buvo daugiau nei nuostabus.
Sekmadieniniuose planuose – kelionė į Sacro Monte (šventas kalnas). Prie tikslo priartėjame apie 11.00 val. vietos laiku. Ar žinote, ką tai reiškia? Ogi kad kelias uždarytas remonto darbams. Bandome ieškoti apvažiavimo, tačiau nei kelio ženklai, nei dvi vienu metu veikiančios navigacijos negelbėja. Suvertę kaltę 11.00 valandos nesėkmėms pasukame Laveno link.
Pasak Andriaus – Laveno prabangus miestelis. Čia brangiau apsipirkti, brangiau nuomotis būstą. Tačiau labai gražu. Ežere kursuoja keltai, gatvelėse pilna žmonių, o kas pusvalandį į save dėmesį skambesiu atkreipia varpinės.

Akys krypsta į kalną su lėtai judančiais „kibirėliais“ – keltuvu. Nors aukščio baimės neturiu, tačiau keltuvas pasitikėjimo nekelia. Bet juk reikia išmėginti viską, taigi kylame. Įlipus į „kibirėlį“ kiek nutirpsta kojos, tačiau tada pamatau ežerą...Kokios gali būti baimės, kai tokie vaizdai aplink. Fotoaparatas dirba išsijuosęs. O mes dairomės, dairomės...
Kalnas apie 1000 m. aukščio, pakilimas užtrunka apie 10-15 minučių. Viršūkalnėje sutinkame būrelį musulmonų, kurie nusiavę batus, nusiėmę kepures ir priklaupę į rytų pusę, meldžiasi. Pirmą kartą matau tokį procesą ir naturaliai kyla pagarbos jausmas. Norėčiau ir aš taip tikėti.
Tą dieną aplankėme ir Isproje, miestelyje, kuris nuo Andriaus namų vos keli kilometrai. Kai Andrius paminėjo, jog parodys mums „savo“ ežerą, tikėjausi ne visai to, ką pamačiau – maniau pamatysim kažkokią slaptą, nedidelę vietelę, kurią netyčia atrado mano draugas. Klydau. Andriaus ežeras – platus, įrėmintas kalnais ir lankomas žmonių. Einame per pusmetrį nuo vandens, siauru akmeniniu takeliu. Kairėje – aukšta akmeninė tvora. Dešinėje – vanduo.
Vėliau sužinome, kad sienoje galima sutikti driežų. Ir gyvačių. O mano fantazija piešia liaunas valteles, kurias irkluoja į slaptus pasimatymus plaukiančios merginos ilgomis sukniomis, pasišviesdamos žibalinėmis lempomis. Ar slaptas žinias nešančius tamsiaplaukius narsuolius. Tuo ir žavi tokios vietos – galimybe sukurti joms savo istoriją. Paspėlioti tikrąją. Pasvajoti. Tiesiog pabūti.

Pirmadienį likome keliauti dviese, kadangi Andrius Italijoje ne šiaip poilsiauja, o rimtus darbus dirba. Palinkėjusios jam geros darbo dienos, pajudėjome rytų link. Tikslas – Como. Nuvažiuoti reikia visai nedaug, gal 90 km. Turime šiokį tokį žemėlapį su sužymėtomis lankytinomis vietomis, juo besivadovaudamosis nusprendžiame stabtelėti pakeliui keliuose miestukuose. Nenusiviliame. Eini, nieko per daug nesitikėdama, pakeli akis – bokštas.
Pilies, ne šiaip koks. Tolumoj skamba varpai. Kiemukai tvarkingi, visur krūmeliai, gėlės. Žmonės šypsosi. Balkonuose ir languose vėliavos. Gatvelės siauros, be navigacijos prapultume. Turistų nedaug, nors sutinkame bent kelias vokiečių poreles. Bet šiaip ramu. Dar ne sezonas.

Kol pasiekiame Como, esame jau pakankamai nuvargusios. Todėl apeiname nediduką ratuką senamiesčiu ir nusprendžiame atvykti kitą dieną, ją skirdamos būtent šio miestelio apžiūrai. Ir tikrai nepasigailime šio sprendimo. Como –tikrai ypatingas ir jaukus miestelis. Nors netikėkite manimi – aš taip turbūt apie kiekvieną Italijos miestą ar miestelį pasakyčiau. Jau pats atvažiavimas į miestelį yra ypatingas – reikia leistis nuo kalno tokiu siauručiu siauručiu keliuku, kur vietomis prasilenkti su kitu automobiliu būtų tikrai sudėtinga. Lietuviškieji „uošvies liežiuviai“ grynas juokas palyginus su šiais gyvatynais. Nusileidus nuo kalno prieš akis atsiveria ežeras, iš visų pusių supamas kalnų. Šlaituose matyt keliukai, kai kur vilos. Keltuvas. Prie ežero – puikiausia krantinė, kur seneliai vedžioja anūkus, bėgioja sveikuoliai, kulniuoja porelės. Ir foto aparatais pyškiname mudvi su Ilona. Čia pirma kartą pamatau kaip ant vandens leidžiasi lėktuvėliai.
Ir čia atrandame puikias prie pat ežero išsirikiavusias vilas, kurių kiekviena išdidi – su savo vardu. Didžiausia pamatyta – Villa Olmo. Vilos sodus galima aplankyti kasdien, o štai į vidų patenkama tik vykstant parodoms. Šiame mieste neįmanoma neaplankyti katedros.
Neįmanoma nepamatyti senamiestį juosiančios tvirtovės. O netoli uosto rymo paminklas genocido aukoms. Nelinksmai skaitosi ant paminklo išgraviruotos, kai kur sunkiai įskaitomos, žydų mintys.
Vieną dieną skyrėme miesteliams šalia Lago Maggiore. Arona – nedidukas miestelis į kurį atvykstame su tikslu užkopti į San Carlo Borromeo statulą.
Nesėkmių, o gal netinkamo kelionių planavimo virtinė tęsiasi – į statulą lankytojai leidžiami tik nuo kovo 26 dienos. Dieną po to, kai mes jau busime išvykusios į lėtai pavasarėjančią Lietuvą. Per daug nenusimename, ir smagiai pasivaikštome po Aroną.
Kaip tik turgaus diena, eismas gana intensyvus, pilna žmonių. Turgaus prekeiviai išsirikiavę palei krantinę, parduoda viską – nuo per daug intensyviai kvapus skleidžiančio sūrio, iki virtuvės įrankių. Nebūtume moterys, jei nenužiūrėtume parduodamų drabužėlių. Įvertinimas teigiamas. Paganiusios akis sukame į Angera. Nebepasakosiu, kada pilis, kurią turėjome čia aplanklyti, pradės priimti lankytojus.
Po dviejų nesėkmių per vieną dieną į Santa Caterina vienuolyną važiuojame lengvai nerimaudamos. Tačiau tai ką pamatėme atpirko ne tik tos dienos, bet visos kelionės lūkesčius.
Man asmeniškai tai pati įspūdingiausia vieta. Ramybė oazė. Už nugaros kalnas, prieš akis vanduo, horizonte – dar daugiau kalnų. Visi pagarbiai šnabždasi, dairosi.
Senoje kaip pats kalnas koplytėlėje tyliai aidi vienuolių giesmės. Koplytėlė maža, jaukutė.
Dar niekada nebuvau patyrusi tokio jausmo, kai regis galėtum tiesiog būti. Be jokių rūpesčių, be išorinio pasaulio. Vienuoliai, bėgdami nuo viso pasaulio, vietą pasirinko tikrai apgalvotai. Būsite prie Lago Maggiore – būtinai nuvykite.
Paskutinė kelionės diena skirta Milanui. Mano kuklia nuomone – diena yra lygiai tiek, kiek reikia laiko šiam miestui. Nors jis vadinamas Italijos finansų sostine ir knibždėte knibžda žmonių, man labiau patiko maži ir tylus miesteliai prie ežerų. Žinoma, Milano katedra – kažkas stebuklingo.
Kiekviena detalė apgalvota. Kiekvienas bokštas ir bokštelis taip kyla dangun. Tačiau nenoromis kyla mintys apie bažnyčios galią, turtą ir viso to demonstravimą. Nuo stogo matome Castelo Sforzesco bei garsiąją Galleria Vittorio Emanuele II.
Ir vis didėjančią žmonių minią apačioje. Į Milaną atvykome anksti, apie 9.00 val. vietos laiku. Tuo metu aikštė buvo apytuštė. Po pietų mieste ankšta. Apsilankome ir katedros viduje. Nors fotografuotis neleidžiama, tačiau visi nesidrovėdami pleškina blykstėmis ir niekas jų nedraudžia. Bažnyčios lobių kambaryje apžiūryme auksuotus kryžius ir kitas bažnytines regalijas. Jei neklysta atmintis, vieną iš tu kryžių ir šiais laikais kartas nuo karto pakelia popiežius. Užeiname ir į nedidukę patalpą, kur pro užtavrą matosi prieblandoje ovalus altorius. Ant sienos prie įėjimo – vardų sąrašas. Pasitarusios nusprendžiame, jog tai sąrašas tų, kurie ilsisi šioje visai nebe ramioje vietoje. Katedroje atskirai atitverta vieta, kur ateina melstis tikintiejie, klausomos išpažintys. Užrašas prašo turistų čia neiti. Paisoma tiek pat, kiek ir draudimo nefotografuoti. Galiausiai užsukame į archeologinių kasinėjimų vietą. Mus pasitinka paltuku apsigobusi mergina, kuriai turėtų vystytis lengva klaustrofobija nuo tokio darbo. Mudvi su Ilona – vienintelės lankytojos.
Castelo Sforzesco – ne taip toli nuo katedros. Ten galima ne tik pasigrožėti rūmų sienomis ir pakeliamais tiltais, bet ir įsigyti akinių ar rankinių su Prada ir kitais žinomais prekės ženklais nepalyginamai pigiau nei Galleria Vittorio Emanuele II. Taip pat galima apsilankyti bene 14 muziejų tik už 6 eurus. Tik truputį trūksta ženklų, kur tų muziejų ieškoti. O muziejuse viskas nuo senovės Egipto iki muzikos instrumentų.

Booking.coms
storyLazyload();