Juodkalnija: Balkanų ekspresas II - Herzog Novi – Igalo – pasivažinėjimas Kotoro įlanka

30.07.2012

Vakar po detalaus kelio nupasakojimo, kinkos visai išskydo ir savo kopimo į Gornyj Stoliv atsisakiau, su ta mintimi, kad turėsiu ką aplankyti kitą kartą čia atvkusi. Šį sąrašą taip pat papildo Perast su savo senamiesčiu, dvi salelės su cerkve ir bažnyčia, bei šiandien pakeliui matytos nuorodos i olas su akmens amžiaus žmogaus piešiniais arba romėniškos mozaikos kitoje vietoje. Sąrašiuką manau galėčiau tęsti iki „negaliu“, tačiau šį kartą noriu pasižymėti jau dabar, nes Kotoro įlanka tikrai verta dar vieno ar net daugiau, apsilankymo.



Kadangi oro prognozės išvakarėse pernelyg nepaguodė, nusprendėme keltis kuo anksčiau ir pirmiausia keltu keltis per įlanką ir tiesiu taikymu traukti į Herzog Novi, apžiūrėti jo senamiestį, tada traukti link pagarsėjusio paplūdimio Igalo ir galiausiai atgal į Stovil grįžti važiuojant pakrante ir apvažiuoti faktiškai visą Kotoro įlanką.



Kaip tarėm, taip ir padarėm. Po vakarykščio kašio žiūrėjimo, nebuvo lengva keltis, tačiau iššūkį įveikiau.
Atsikėlėm, kavos pagėrėm ir į kelią. Į Lepitane, kur kursuoja keltas, keliantis į kitą įlankos pusę. Kursuoja dažnai, plius dar ankstus rytas, tad nieko nelaukę keliamės į kitą pusę, pakeliui dar pasifotografuodami. Besidomintiems kelto kaina – 4,5 Eur/ automobiliui. Tad 5 min. plaukimo (panašiai kaip keliantis į Neriją) ir mes jau kitoje pusėje smagiai riedame tikslo link.



Kelias čia ne toks ekstremalus – normalus dvipusis, t.y. dvi normalios kelio juostos, tad ir užlaikymų kažkokių kaip ir nėra. Toks kelias tęsiasi iki pat Herzog Novi, o toliau jau ir iki pat Dubrovniko Kroatijoje.
Nuo kelto iki tikslo – nepilni 15 km, kuriuos įveikiame be problemų ir tik atvykę bandome parkuotis prie senamiesčio pakraščio. Kiek užmačiau visame Herzog Novi ir Igalo, parkavimo kainos vienodos – 0,5 Eur/val. arba 5 Eur/dienai, o parkavimo talonus perki spaudos kioske arba moki siųsdamas SMS (netinka esantiems roaming‘e).



Palikę „ratus“, laiptais leidžiamės senamiesčio link. Stebiu gyvenamuosius namus bei sodelius su tikromis palmėmis bei kita beveik „laukine“ augalija – „tvarkingos džiunglės“ – kaip ir visur kitur šioje įlankoje, siūlo puikų pavėsį karščio metu. Nekalbant apie malonumą gert rytinę kavą... Labiausiai įspūdį kelia iš vynuogienojų suformuotos pavėsinės, kuomet vos ištiesęs ranką gali raškyti nusirpusias vynuoges.







Slankiojame rytinės saulės kaitinamomis gatvelėmis, aplankome senamiečio centre, esančią nedidelę cerkvę, paliekam dalį kompanijos kavinėje ir leidžiamės klajoti siauromis gatvelėmis. Saulė pradeda kaitinti kaip gera orkaitė, tad kiek padidinam tempą, kad spėtume apžiūrėti nedidelės tvirtovės griuvėsius (euriukas asmeniui), pasigrožėti miesto vaizdais ir spėti atsigaivinti.







Nuotraukų pridariau nemažai ir senamiestis iš tiesų turi savo žavesio, bet turiu pripažinti, kad po apsilankymo Kotore, Herzog Novi man nepaliko tokio gilaus įspūdžio. Gal ir dėl to, kad laiko negalėjom tiek daug skirti, dėl klaikaus karščio (~35 laipsneliai pavėsyje ryte), kuris dienos metu turėjo pasiekti gerus 40°C.









Taigi nedidelis sprintas siauromis gatvelėmis, griuvėsiai ir kavinukė miesto centre (tuo pačiu spėjom atsiduoti ir tualetiniams malonumams) ir mes vėl kelyje. Šį kartą iki kurortinio miestelio (o dabar vienos Herzog Novi miesto dalies) – Igalo.





Nieko ypatingo. Tikrai ir nuoširdžiai – nieko. Patiks tiems, kam patinka Palangos Basanavičiaus gatvė ir jos šurmulys; perpildytas begalinis pliažas, kur nėra vietos ne tik, kad atsigulti, bet net kojai pastatyt; gatvelė pilna Gariūninių prekių pardavėjų, suvenyrininkų bei pliažo reikmenų pardavėjų, nu ir kas be ko – restoranų. Pripratus prie Stoliv‘o ramybėsm Igalo pasirodė kaip tikras beprotnamis iš kurio norisi kuo greičiau pabėgti. Bet kadangi jau iki čia atsiboginom, o ir Igalo kaip ir garsėja savo purvo paplūdimiu, tenka bent jau kuriam laikui pasilikti.
Po beviltiškų pastangų išvengti mokamo paplūdimio ir rasti bent kokį plotelį ne tai, kad prigulimui, bet bent jau daiktų pasidėjimui, sumetam mantą ant pirmo laisvesnio plotelio ir brendame į vandenį. Dugnas čia neakmenuotas, bet ir vanduo čia ne toks skaidrus, o ir pilnas kažkokių žolių, kurios tarsi laukai tęsiasi į begalybę. Įveikiame išankstinius nusistatymus žolių atžvilgiu ir brendame... ir brendame... ir brendame... velnias kiek galima, bet brendame iki negaliu. Bridom gerus 200 metrų, kol pagaliau vanduo pasiekė aukščiau bambos ir buvo galima plaukti. Idomumo mažai, bet bent jau atsigaivinom.

Po neilgų maudynių bei nuobodaus bridimo atgal į krantą, patraukėme link sąlyginai nebrangios užkandinės, kur pasigriebę pleskavicas numarinom kirminus ir papildėm baterijas. Tiek iki pilno džiaugsmo ir tereikėjo, tad be didelio gailesčio atsisveikinam su Igalo ir ilgiuoju keliu palei įlanką traukiame atgal.

Kelias netrumpas, o karštis varginantis, tačiau atsiveriantys vaizdai tikrai atperka tas kančias – su pasimėgavimu gaudau juos ir bandau kažkaip užfiksuoti atmintyje ilgesniam laikui. Tai mano atsisveikinimas su šia vieta. Dar liko nepilnos dvi dienos, kurias paskirsime poilsiui ir pasibuvimui su šeimyna, tačiau jau šiandien aš atsisveikinu su Kotoru ir tikrai ne su visam.

Dar grįšiu.





Booking.coms
storyLazyload();