Jungtiniai Arabų Emyratai: Žybt žybt Dubai




Geresnio pavadinimo šitam Emyratui po ištisos savaitės buvimo čia taip ir nesugalvojau. Kiek tik pagalvoju apie tą šalį, akyse sumirga tie aukštaūgiai stikliniais paviršiais besipuikuojantys ir saulę atspindintys dangoraižiai. Visur: palei jūrą ir pakeliui į dykumą, abiejose penkiajuosčių gatvių pusėse, ir kone paplūdimiuose. Paskutinę dieną praleidau parke, kurio paplūdimyje besikaitindamas gali grožėtis (ar baisėtis) kitoje įlankos pusėje saulėje tviskančiais dangoraižiais...

Bet gal reiktų bandyti pradėti viską nuo pradžių. Tik kad ta pradžia atrodo senokai buvo. Kaip visad, laikas teka visiškai kitaip, kai laiką leidi ne biure "gaisrus gesindamas" o kur nors kitur, kelionėje, pavyzdžiui. Net jei ta kelionė yra darbinė, vis tiek tokiu atveju laikas išsitempia, nes čia patiri krūvas naujų ir nekasdienių potyrių. Jų paprastai būna tiek daug, kad savaitė atrodo trunka kokį mėnesį.

Atskridau vėlų šeštadienio vakarą, ar tiksliau sekmadienio rytą, penkios minutės po vidurnakčio. Leidžiantis teko tarti pagiriamąjį žodį Dubajaus, t.y. įvežtiniams kelių inžinieriams suplanavusiems visas tas daugialypes, tobulas milžiniškas gėlės ar keturlapio dobilo formos sankryžas, kurios yra nepriekaištingai apšviestos kiaurą naktį. Važiuojant į viešbutį kalbėjom kažką su taksi vairuotoju, nelabai pamenu ką, bet greičiausiai apie saugumą Dubajuje. Buvo tamsu ir matėsi tik ornamentais puoštos greitkelio sienos. Mane vėliau nuolat stebinsiantis žibesys pasitiko tik kelionės gale, kai įsukom į Šeicho Mohamedo Bin Rashid bulvarą. Abiejose gatvės pusėse augančios palmės buvo nuo galvos iki kojų apvyniotos lempelių girliandomis, o aplink dar prismeigta po kokias keturias ilgas kartis kurios irgi buvo lempelėmis apvyniotos. Va, pagalvojau, musulmonai Kalėdoms pasipuošė... bet dar dėl visa ko paklausiau vairuotojo, ar čia tas žibesys trunka kiaurus metus? Pasirodo kad taip.


Dubajuj buvo skirtos keturios darbo ir trys poilsio dienos, viena jų buvo sekmadienis prieš darbo savaitės pradžią. Čia sekmadienis yra pirmadienis, musulmonai dirba. Dar prieš išvažiuodama prisiplanavau veiklos – pačiu pirmu punktu sekmadienio rytą lankysiu Burj Khalifa – aukščiausią pasaulio pastatą (kas, kad vėlai gulus reiks anksti keltis, ai, pamiegosiu kada nors vėliau).

Taigi skaistų ir nesvietiškai saulėtą (po Briuselio pilkumos) sekmadienio rytą, apsirengus pačią ilgiausią suknią, kokią tik turiu (baisu įžeist arabų jausmus) išeinu ieškoti to Burj (tariasi burž). Pirmiausia tai vos randu išėjimą iš viešbučio. Tada atsiduriu tame bulvare, kur palmių lempelės jau nebežiba, nes dienos metas, užtai lyg veidrodis nupoliruotomis plytelėmis tviska šaligatvis. Gatvėse tuščia, ten tik geltonomis liemenėmis vilkintys gatvės darbininkai, kurie veikia ne ką kitą o šluoja tą tviskantį šaligatvį!

Man reik susirasti didžiausią pasaulyje prekybos centrą, nes įėjimas į Burj yra tenai. Prekybos centras tai ne adata šieno kupetoj, pasimato jau visai netrukus – tokia ilga siena palei gatvę su daugybe įvažiavimų automobiliams bet nei vieno įėjimo pėstiesiems. Tą karštą rytą gerokai pavaikščiojau pirmyn atgal, ieškodama elementaraus įėjimo į pastatą. Gatvė tuščia, nėr ko paklausti kaip čia dabar patekt į Dubai Mall. Užkalbintas tamsus gymio gatvę šluojantis berniukas tik rodo man į prekybcentrį, tarsi sakydamas va jis čia, ko tau dar reikia.

Kai jau pagaliau prisikapstau prie pėsčiųjų zonos, pilvas jau gurgia, nes dar nepusryčiavau. Prieš akis saulėje žėri Burj Khalifa visu savo stikliniu ilgiu, apačioj jo mirguliuoja skaistus dirbtinis ežeras po kurį braido narai (braido nes kur jau ten panersi tokiam gylyje). Žmonių nedaug, pamatau kelias ponias su trumputėmis suknutėmis, todėl su savo ilgiausia suknia pradedu jaustis balta varna. O juk internete skaičiau patarimus, kad nevertėtų rengtis drabužio, kuris nedengia kelių, todėl prieš kelionę išsimatavau visus savo apdarus, ieškodama teisingų. Atrodo, kad tai jau pasenus informacija, turistės vaikšto trumpais sijonais, šortais ir marškinėliais su petnešomis ar visai be jų. Visai neatrodo, kad tai kam nors trukdytų.

Turiu prisipažint, jau senokai man taip nutiko, kad atvykus į užsienį pasijaučiu tokia visiška nieko nenutuokiančia užsieniete, išsiskiriančia iš bendro konteksto (ar čia dėl to, kad vis dar esu aplankius labai mažai arabiškų šalių?). Iš to nepatogaus jausmo mane išgelbėjo Tim Hortons. Tai pagrindinis kanadiečių kavinių tinklas, kanadietiškas Starbucks. Jiems jis namus simbolizuoja ir kiekvienas tikras Kanados pilietis net ir mažiausiame kaime važiuodamas ryte į darbą savo didžiuliu pikapu pirmiausia sustos Tim Hortons nusipirkti puskibirį (na žinot tuos šiaurės Amerikos dydžius) kavos. Pusantrų metų Kanadoj praleidus tas ženklas ir mano galvoje suformavo refleksą: tik jį pamačius iškart užsimanau kavos.

Tad štai po karšta Dubajaus saule, visa prakaitu tekanti pamatau Tim Hortons (kuris mintyse savaime aišku asocijuojasi su šalčiu ir sniegu). Refleksas suveikia, einu tiesiai ten, pasijuntu saugiai, lyg namie, ir tada susivokiu, kad toloka čia kažkaip iki Kanados. Ir taip netikėtai pasimetu ir laike ir erdvėj... juolab, kad ką tik mačiau Briuselyje populiarų prancūziškų kepinių ir bandelių tinklą Paul. Galva niekaip nesuvirškina, kaip čia Europa su Šiaurės Amerika sutilpo tame miniatiūriniame emyrate.

Labai greit pasiklystu ir trečią kartą, kai atsigavus po kavos ieškau tame prekybcentryje įėjimo į Burj Khalifa. Patsai vizitas į tą stiklinę Kalėdų eglę (tik ją man tas žėrintis smailėjantis pastatas ir tepriminė) buvo visai įdomus, nors ir neišpildė visų lūkesčių. Man smalsu buvo pamatyti, kaip tas pastatas suplanuotas ir įrengtas, gal net kyštelti nosį į prašmatnųjį Armani Hotel. Bet tokių smalsuolių kaip aš ten neleidžia. Pastato turistams yra skirtas atitvertas takas iki lifto (tada liftu aukštyn iki vienintelio turistėliui išskirto aukšto) ir atgal, kad netyčia lyg kokia avelė nenukryptum ten kur nereikia. Bet tai ir buvo bene įdomiausia dalis, nes pakeliui praeini savotišką ekspoziciją apie pastato statybą. Nesismulkinsiu pasakodama apie tonas betono pumpuojamo nežmoniškam aukštyje, dvidešimt septynių aukštų dydžio pamatą po žeme, grūdintą plieną ar sustiprintą stiklą ar kilometrus vamzdynų kasdien tiekiančių vandenį į tą monstrą.


Ten, eilėje belaukiant galima pažiūrėti filmuotas ištraukas iš pastato langų valytojų gyvenimo ir dar ištraukas to, kaip buvo filmuojamas filmas su Tom Cruise, kur jis lakstė pastato išore aukštyn žemyn. Keli pagrindiniai faktai: pastatas pradėtas statyti 2004 metais ir baigtas 2010, yra 828 metrų aukščio, o liftas lankytojus užkelia i 452 m aukštyje esantį 125 aukštą per vieną minutę. Galima pakilti ir iki 148 aukšto, bet tai kainuotų virš 80 eurų. Dar gerokai vėliau sužinojau, kad galima užsisakyti saulėtekio turą paryčiais. Tokį tikrai būčiau ėmus, jei tik apie jį būčiau žinojusi.

Ta minutė sąlyginai nedideliame lifte keliančiame viršun yra verta patirti. Tik durims užsivėrus šviesos užgęsta ir aplink pradeda šokti šviesos ornamentai, mikliai užspaudžia ausis (tik spėk jas atkimšinėti). Minutė pasirodo yra visai ilgas laiko tarpas, bet ji baigias ir mus liftas išspjauna į šviesos nutviekstas aukštybes.

Labai keista, bet atrodo taip ir nesupratau, kaip aukštai mes pakilom. Čia, viršuje, galima išeiti į atvirą terasą, bet ji stora stiklo siena apsupta yra visai tyki ir rami, ir joje visai nejusti to šitam aukštyje pučiančio vėjo. Iš viršaus matosi visi kiti aplink išsibarstę dangoraižiai, dvigubai žemesni bet tai kažkodėl nestebina. Spoksau į juos lyg į modeliukus apačioje, tačiau mane labiau stebina statybų mastas aplink. Kur tik pasisuksi visur kranai, visas Dubajus yra lyg nesibaigianti statybų aikštelė. Iš viršaus labai aiškiai pasimato, kad miestas sutvertas dykumoje ir visur kur tik nėra stiklinių dangų atspindinčių dangoraižių, ruduoja smėlinga dykynė.


Ten, kur vanduo, kur Persijos įlanka, akys ieško dirbtinės palmės salos, bet ji yra per toli. Prieš akis mirguliuoja tik nesėkmingas dirbtinių salų projektas turėjęs būti pasaulio žemynų formos – jis pamažu grimzta vandenin ir niekada nebus apgyvendintas. Vizitas Burj aukštybėse neilgas – apsuki ratą aplink bokštą, kuris šiamen aukštyje jau yra gana nedidelis ir greitai grįžti ten kur ir pradėjai. Galvoju apie jūrą ir laukdama lifto spoksau į pigius kinų štampuotus suvenyrus išdėstytus čia pat. Bent jau šituos galėjo geresnės kokybės ir ne Kinijoj pagaminti, nes šitie pigūs blizgučiai visai neatitinka pačio pastato, jo didybės ir kokybės. Apačioje žygiuodama link prekybcentrio praėjau dar vieną ekspoziciją, pasakojančią apie Burj Khalifa statybą. Išeidama beveik jaučiuos nuvilta, nes visu paviršiaus spindesiu demonstruojamos pastato didybės viduje visai nepajutau.

Dubai shopping mall. Pereinu kažkuria prekybcentrio alėja. Aplink kokių tik nori prekės ženklų ir parduotuvių tinklų iš viso pasaulio pavadinimai ir nei vieno vietinio. Ir vėl labai keista matyti pavadinimus iš Šiaurės Amerikos ir Europos besirikiuojančius vienas šalia kito. To greičiausiai ir reikėjo tikėtis, nes čia juk didžiausias pasaulyje prekybos centras. Bet aš nesitikėjau ir naiviai ieškojau ko nors autentiško. Sukau galvą, kas tai galėtų būti ir sugalvojau tik du, ne tris – nafta, datulės ir kupranugarės pienas. Mažoka tokiam prekybcentriui... o nafta tai dar ir nepatrauklu, juk neįpakuosi puslitrio į žėrinčią pakuotę.


Dar pasiblaškiau aplink žinodama, kad ieškau kažko, ko nepamečiau. Ir dar galvojau, kam čia dabar reikia trenktis į Dubajų, kad nusipirktum tai ko gali rast Europoj ar Amerikoj, tik pigiau? Akyse mirguliavo nuo miego trūkumo, tad tik užsukau į maisto prekių parduotuvę pusryčių kitai dienai nusipirkti. Ten vaisių kalnai bet ir jie suvežti iš Čilės, Ispanijos, Tailando ir Pietų Afrikos. Tai kur po galais vietiniai produktai, bandau piktintis, bet vėl susivokiu, kad aplink tik smėlis ir niekas čia neauga. Nepaisant to, Dubajus, kažkada buvęs beduinų genančių savo kupranugarius per smėlynus kraštas dabar yra kažkokia pasaulio bamba, kur turčių užgaidoms suplaukia viskas. Einant atgal į viešbutį neapleidžia jausmas, kad viskas čia yra taip labai netikra. Gal aš sapnuoju? Ar esu kokiame nors filme?

Vakare susitikau su kolege pavakarieniauti. Visas Burj Khalifa kompleksas su ežeru ir aikštėmis ir restoranais buvo pilnutėlis žmonių. Žinoma, kad viena kitos iškar paklausėm: kaip čia tau patinka? Ir mūsų atsakymai sutapo: Gražu, nauja, modernu blizgu ir patogu bet netikra, dirbtina. Kas slypi už viso šito paviršiaus? ji paklausė, nors atsakymo ir nesitikėjo.

Ilgai galvojau apie tai, visokių nuomonių girdėjau – ir iš kolegų ir taksi vairuotojų ir gidų. Realybė mano galva yra tokia, kad atradus naftą pasipylė pinigai, prasidėjo statybos. Statyti pasidarė įmanoma bet ką, ir ne todėl, kad reikia (vietinių gyventojų daug nėra ir gyventi mieste jie nenori), bet todėl kad norisi, arba dėl to, kad galima. Naftai besibaigiant reikia rasti naują pajamų šaltinį. Todėl dabar kiek suprantu Dubajus bando virsti dar vienu pasaulio prekybos, ekonomikos, ir turizmo centru (kap pvz Singapūras). Stato dar daugiau nei anksčiau, kad pritrauktų investicijas ir verslus ir žmones, kurie čia dirbtų ir gyventų, ir leistų čia pat uždirbtus pinigus. Et voilia: tam tada reikia ir prekės ženklų iš viso pasaulio, kad visi pasijustų kaip namuose! Tuomet reikia ir dar daugiau žmonių, tik jau kitos rūšies, kurie pirmąją aptarnautų. Keliose parduotuvėse kurias aptikau, mane aptarnavo kas tik nori – ir britai ir pakistaniečiai ir libaniečiai. Norintiems dirbti aptarnavimo srityje net arabų kalbos mokintis nereikia. Verslo kalba čia yra anglų.

Kitą dieną prasideda susitikimas, dirbam ir diskutuojam išsijuosę nuo devynių iki penkių, po to dar kelias valandas praleisdami koordinaciniuose europiečių susitikimuose. Ir taip kasdien. Gerai, kad nors per pietų pertraukas išsmunkam iš šaltų kondicionuojamų patalpų į malonią šilumą – pietaujam terasoj su vaizdu į ežerą ir Dubaj Khalifa.

Vakarais, kai lauke maloniai šilta, ir kai pagaliau esi ištrūkęs iš susitikimų, niekaip man nepavyksta savęs nuginti miegot normaliu laiku. Pirmą vakarą po bendros darbinės vakarienės pasivaikščiodama apėjau visą tą kompleksą, iki soties prisigrožėjau šokančiais fontanais.







Antrą vakarą vakarieniaujam mažoj grupelėj. Kolega iš Šveicarijos pasakoja, kaip čia viskas atrodė maždaug 1980-aisiais kai jis čia dirbo. Viso šito komplekso žinoma nebuvo nei kvapo, tik sąlyginai senas miestas prie upės, kuria vietiniai plukdydavo kontrabandines prekes. Papasakoja jis ir apie kitus šešis Emyratus. Kai kurie jų visai neturi naftos ir yra visai neturtingi. Dubajaus nafta baigiasi, o Abu Dabyje jos dar užteks ilgam. Kažkuriame iš Emyratų yra gražūs kalnai, gal tik už septyniasdešimt kilometrų. Iškart užsimanau ten nuvažiuoti.

Po vakarienės – ekskursija po Dubai Mall. Ne, pirkti mes nieko neketinam, bet čia pilna atrakcijų. Pirma tai milžiniškas akvariumas pačiame centre su daugybe žuvų, rykliais ir rajomis. Pasigrožėję žuvimis keliaujam link krioklio, pakeliui praeidami čiuožyklą. Na, čiuožykla gal ir nestebintų, mes gi Akropolyje irgi turime tokią. Bet čia Dubajus. Pakeliui mirguliuoja visokie Europiniai pavadinimai. Einam pro Pain Cotidien, kur belgai kasdien duoną ir raguolius perka. Italas kolega fotografuoja Eatalia – gurmanišką prekyvietę iš Italijos. Jei būčiau Čili piceriją pamačius, greičiausiai būčiau nuvirtusi iš nuostabos. Bet mums gal dar toloka iki Dubajaus. Ne vienoj parduotuvėj mirga kalėdiniai papuošimai (ar čia ir vėl arabai Kalėdoms ruošias?) o užsukęs į bet kurią drabužių parduotuvę gali nusipirkti šiltas pirštines ir kepurę. Arba paltą. Ypatingai reikalingos prekės, kai temperatūra lauke naktį nukrinta iki 26 laipsnių šilumos. Ir beveik pamiršau paminėti dinozauro griaučius, stūksančius vidury aukso skyriaus. Emyratai savo smėlynuose greičiausiai jokių dinozaurų neatkapstė, todėl griaučius tiranozauro nusipirko iš JAV.

Trečią vakarą po darbo visi beveik sutartinai pajunta poreikį pasprukti iš šito Burj Khalifa rezervato ir pamatyti ką nors tikro (nors bent jau skliausteliuose turiu prisipažinti, kad nejučia pripratau prie viso šito grožio ir jis nebeatrodo toks netikras). Mes keturiese atsiskiriam nuo visos didelės grupės ir traukiam į ''senamiestį''.

Booking.coms
storyLazyload();