Jungtinė Karalystė: Mieste prie Forto užutėkio

Šis miestas niekada nebuvo tarp mano favoritų. Tiesą sakant, jis nebuvo ir tarp ne favoritų. Tiesiog aš jam buvau abejinga. Bet vieną žiemos dieną beveik netikėtai, nelauktai nusiperku Ryanair bilietus, o birželio pradžioje kartu su vaiku skrendame į jį – miestą prie Šiaurės jūros Forto užutėkio – Edinburgą.
Atvykstame vėlai vakare. Mus pasitinka giminaitė ir parsiveža į namus, tačiau jei vyksite viešuoju transportu, tai iš oro uosto į centrą (ir atgal) patogiausia važiuoti Airlink 100 autobusu. Oro uoste jis sustoja prie pat centrinio įėjimo, miesto centre – prie Waverley geležinkelio stoties (ant Waverley tilto). Dieną autobusas kursuoja kas 10 min. Kelionė trunka apie 30-40 min. Kaina į vieną pusę – 4,50 svarai suaugusiam ir 2 svarai vaikui. Daugiau apie Edinburgo autobusus galima sužinoti transporto tinklapyje. Svarbiausia, ką reikėtų žinoti, tai kad bilietų kainos dieną ir naktį skiriasi. Jos yra surašytos stotelėse. O dar svarbiau tai, kad perkant bilietą, vairuotojui pinigus reikia paduoti be grąžos. Jei neturite – ne vairuotojo bėda. Grąžos nelaukite. Žinoma, visada galima pasinaudoti ir taksi paslaugomis.



Nors pirmoji naktis Edinburge buvo trumpa bei intensyvi, nusprendžiame keltis anksti ir kartu su šeimininke važiuoti į centrą – ji į darbą, o mes turistauti. Tad tinkamai suorientuoti šiek tiek po aštuonių ryto pradedame pažintį su Edinburgu.



Net neabejoju, kad dauguma turistų apsilankymą Škotijos sostinėje pradeda nuo Karališkosios mylios (Royal Mile). Tai miesto senamiestyje esančios keturios gatvės, pavadintos vienu mano minėtu pavadinimu. Žodis „mylia“, žinoma, įvardija atstumą. Kodėl ji karališkoji? Todėl, kad viename jos gale įsikūrusi pilis, o kitame – Holyroodo rūmai. Abu šie pastatai iš esmės yra karalių rezidencijos. Tad ir juos jungianti mylia pavadinta Karališkąja.

Kažkada, kai čia kūrėsi miestas, jo pirmieji pastatai buvo suręsti būtent čia. Gyventi ant kalno buvo labiau prestižiška, papėdėje – mažiau. To priežastis labai žemiška. Tiesiog miestas tuo metu kanalizacijos dar neturėjo – gyventojai naktipuodžių turinį išpildavo tiesiog gatvėje. O kaip žinia, upės į kalną neteka... Na, bet apie naktinių puodukų reikalus dar papasakosiu vėliau. Dabar apie karališkus ir ne tik.

Mes irgi savo apsilankymą pradedame nuo Mylios. Kažkaip impulsyviai pasukame žemyn ir nusprendžiame po truputį judėti į viršų, pakeliui aplankant viską, ką esame suplanavę. Labai smulkaus ir konkretaus plano neturiu. Tiesiog yra sąrašas, ką norėčiau pamatyti. Ir jis toli gražu neapima visko, ką Edinburgas siūlo. Apskritai, kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad neverta bėgioti iškišus liežuvį ir dėti pliusiukus. Prioritetą teikiu atsipalaidavimui, pasimėgavimui gražia aplinka, poilsiui, gerai nuotaikai.



Iš lėto eidami ir besižvalgydami, atkeliaujame iki Škotijos parlamento (The Scottish Parliament). Savaitgaliais į šį pastatą organizuojamos mokamos ekskursijos, na, o šiokiadieniais (iš anksto užsirezervavus) galima įeiti pasižvalgyti, kaip čia dirbama. Tiesą sakant, nematau priežasčių, kodėl turėčiau tai daryti, todėl į vidų neiname, bet kiek įmanoma, pavaikštinėjame aplinkui.
Pastatas labai savotiškas. Čia ir betonas, ir medis, ir stiklas, ir metalas. Be abejo, matosi, kad jis daug jaunesnis už greta esančius, tačiau iš aplinkos neiškrenta.
Parlamento rūmai pastatyti tik 1998 metais. Iki tol beveik tris šimtus metų Škotijoje parlamento nebuvo. Už jį (ne už pastatą, bet už instituciją) škotai turi būti dėkingi Toniui Blairui, kuris, beje, gimęs Edinburge.



Visai prie pat stovi Holyroodo rūmai (Palace of Holyroodhouse). Kaip gerai, kad ateiname šiek tiek prieš atidarymą, nes netrukus po mūsų nutįsta ilga eilė prie bilietų kasų. Tad greitai susisukę, pasiimame nemokamus audio gidus ir keliaujame į rūmus.
Tai yra oficiali britų karalienės rezidencija. Lankydamasi Škotijoje, būtent šiuose rūmuose ji reziduoja. Monarchė čia lankosi ne taip ir dažnai. Kai jos nėra, Holyroodo rūmai atidaryti lankytojams.
Aš nesuprantu britų pamišimo dėl karališkų vestuvių, karališkų kūdikių, karališkų meilužių ir visų kitų panašių reikalų, bet šių rūmų aura kažkokia ypatinga. Škotijos karalių portretai, karališka mantija, pasaulio galingųjų susitikimai, Marijos Stiuart istorija ir daugybė kitų iš vadovėlių žinomų dalykų persipynę šiuose rūmuose. Juose nėra rytietiško aukso spindesio. Rūmai britiškai santūrūs, bet man būtent tai labiausiai ir patiko. Be to, klausytis audio gido pasakojimo taip pat buvo įdomu. Apskritai, vaikas man jau anksčiau sakė, kad keliauti be gido – nesąmonė. Seniai pastebėjau, kad jis visada įdėmiai klausosi jų pasakojimų. O aš pagaliau galiu atsikvėpti, nes jo mokyklinės anglų kalbos pamokos duoda vaisius.
Išėję iš rūmų, pasivaikštome parke – paprastame, tvarkingame, žydinčiame ir kvepiančiame.













Tada keliaujame į netoli esantį mokslo centrą „Mūsų dinamiška žemė“ (Our Dynamic earth). Tik atėję suabejojame, ar verta mums jame apsilankyti, nes fojė šurmuliavo daugybė pradinukų amžiaus vaikų. Manėme, kad mes jau per dideli, bet bilietų pardavėja patikino, kad amžiaus ribų nėra – čia įdomu ir vaikams, ir suaugusiems. Tad pradedame apsilankymą.
Pirmiausia mus nuleidžia liftu „atgal į praeitį“ – į tą laiką, kai formavosi Škotijos žemės. Daugelį dalykų, apie kuriuos kalbama ir kurie rodomi, centre galima pajusti savo kailiu. Pavyzdžiui, žemės drebėjimą, lavos išsiliejimą, ugnikalnio dūmų kvapą, aisbergo šaltumą, skrydį virš Škotijos tarpeklių. Net Škotijos simbolį – vienaragį – galima „pagauti“, žiūrint filmuką 4D formatu. Žodžiu, buvo įdomu. Beje, ir čia, ir visur kitur nuolat akcentuojama, kad esame Škotijoje. Ką jau ką, bet tikrai įsidėmėjau, kad škotai – tai ne anglai. Škotą pavadinti anglu, tai tas pats, kaip lietuvį latviu ar lenku.


Šie mano išvardinti objektai yra šalia vienas kito ir visai arti Artūro kalno (Arthur's Seat). Jis įtrauktas į mano lankytinų objektų sąrašą, bet jaučiamės lyg ir norintys pailsėti bei tingintys lipti. Tačiau juokingiausia, kad galvodami, jog nekopsime, vis tiek einame į kalno pusę. Kai prieiname, pagalvoju, kad tik kelis metrus pakilsime, nes nuo ten nuotraukos bus gražios. O tada man vaikas: „Ar tu įsivaizduoji, kokios jos būtų gražios nuo viršaus?“ Taip po truputį ir užkopiame.
Pats kopimas nėra sudėtingas. Na, taip, keliukas akmenuotas, tačiau išsivertėme be specialios avalynės. Viršuje šiek tiek vėjuota, bet šį kartą mums pasisekė su oru, tai tas gaivus vėjelis buvo labai vietoje ir laiku.












Kai nusileidžiame, pamatome, kad jau gerokai po pietų ir mums laikas užvalgyti. Pietauti pradedame nuo deserto – kalno papėdėje nusiperkame dieviško skonio ledų. Tada kažkur Karališkoje mylioje užkandame ir einame į Edinburgo muziejų (Museum of Edinburgh).
Tai labiausiai standartiškas muziejus iš visų, matytų Edinburge. Yra jame ir virtualių dalykų, bet visa kita beveik tai, prie kokių muziejų mes esame įpratę. Jis, beje, nemokamas. Apskritai, Jungtinėje Karalystėje valstybiniai muziejai yra nemokami. Tik ne visi jie valstybiniai. O pilys – tai ne muziejai.


Čia suprantame, kad šiai dienai visko užtenka. Jaučiamės be proto nusikalę, tad išėję iš muziejaus, Karališkąja mylia lėtai nutipename iki St. Giles’ katedros, tiesiog atsisėdame ant laiptų bei ramiai stebime aplinką. Kol ilsimės, ateina darbo dienos pabaiga, tad keliaujame pas giminaitę į darbą ir važiuojame namo.

O vakare dar nulekiame iki jūros. Na, tiksliau – iki įlankos. Nusiperkame ledų, išsitraukiame atsivežtas braškes, prisėdame ir kalbamės, kalbamės...
Jūra čia tokia, kuri dieną išeina, o vakare sugrįžta. Kai atvažiavome, ėjome šlapio smėlio paplūdimiu ir rinkome kriaukles, o kai reikėjo grįžti, vanduo jau buvo apsėmęs mūsų taką.


Kitą rytą nusprendžiame ilgėliau pamiegoti ir į senamiestį važiuoti autobusu. Jis kursuoja dažnai, stotelių pavadinimai pranešami, viską lengvai randame ir išlipame ten, kur vakar baigėme savo turistavimą – prie St. Giles’ katedros.
Šv. Džeilo ar kitaip – Šv. Egidijaus katedra (St. Giles’ Cathedral) yra svarbiausia Škotijos katedra. Joje kasmet vyksta įšventinimas į riterius. Jai suteiktas Edinburgo globėjo Šv. Egidijaus vardas. Katedroje labiausiai į akis krenta raižiniai ir vitražai, vitražai, vitražai... O apskritai, tai kaip ir visos protestantiškos bažnyčios, taip ir ši yra neperkrauta bei tuo savaip žavi.






Iš katedros Karališkąja mylia kylame aukštyn. Kuo toliau, tuo tirščiau turistų. Pakeliui įkišame nosį į The Hub. Tai informacinis centras. Jame kasmet vyksta tarptautinis festivalis. Daugiau apie jį nieko papasakoti negaliu, nes mūsų apsilankymas baigiasi ties ta vieta, kurioje parduodami bilietai.


Tada ateiname iki ant kalvos pastatytos Edinburgo pilies (Edinburgh Castle). Čia vien tik prie bilietų kasos prastovime beveik valandą. Žinoma, į ją (kaip ir į daugumą kitų objektų) bilietus galėjau nusipirkti internetu dar namuose, tačiau nenorėjau prisirišti prie konkrečių dienų ir vietų, todėl kantriai stovime. Audio gidai, beje, jau mokami.
Laikoma, kad pilis yra seniausias Škotijos pastatas. Ji buvo pastatyta dar XII amžiuje ir tarnavo kaip škotų karaliaus rezidencija. Pilyje eksponuojamas akmuo, ant kurio buvo karūnuojami Škotijos karaliai bei kitos karališkosios relikvijos. Įdomu žvilgtelėti į karinio kalėjimo kameras ar kariuomenės šunų kapines.





13 val. kieme turistų laukia smagi atrakcija – karinis paradas, lydimas smagaus maršo, ir dvidešimt viena patrankų salvė. Tikrai verta savo apsilankymą derinti prie šio reginio. O pilies apžiūrėjimui reikia skirti gerą pusdienį.










Iš pilies einame į Iliuzijų pasaulį (Camera Obscura & World of Illusions), kuris įsikūręs visai čia pat. Kiekvienas, nusipirkęs bilietus, pirmiausia turi kokias 5 min. tam, kad užlėktų į šeštą aukštą. Būtent nuo čia esančio tamsaus kambarėlio prasideda muziejaus apžiūra. Galvoju, ar pasakoti, kas jame vyksta? Gal patys apsilankysite?..
Na, gerai, trumpai papasakosiu. Šiame tamsiuke Camera Obscura pagalba laukia pažintis su Edinburgu. Aš nesu fizikos žinovė, todėl paaiškinsiu ne moksliškai. Camera Obscura – tai prietaisas, kuris šviesos spindulį projektuoja į ekraną. Tokiu būdu ekrane galima išvysti miesto vaizdus. Prie to dar prisideda įdomus pasakojimas. Žodžiu, ne be reikalo bėgom į tą šeštą aukštą.
Tame pačiame aukšte galima išeiti ant stogo pasigrožėti Edinburgo panorama. O tada – žemyn, kiekviename aukšte vis aikčiojant nuo įdomybių. Iš esmės, tai viskas čia sukurta naudojant optinius reiškinius, bet viskas įdomu ir verta dėmesio.













Prie Iliuzijų muziejaus, tik kitoje gatvės pusėje, yra Škotiško viskio istorijos muziejus (The Scotch Whisky Experience). Su jo aplankymu mums nepasiseka. Renkantis, ką Edinburge galima apžiūrėti, viskiui likau abejinga, nors ir žinau, kad nuo Škotijos šis gėrimas neatsiejamas. Iš anksto nepasidomėjau lankymosi ypatumais. Kai į muziejų vis tik atėjome, ką tik buvo prasidėjęs turas, o iki kito reikėjo laukti beveik valandą. Tai va, taip ir nebesugrįžome. Bet už tai užsukame į muziejuje esančią viskio parduotuvę. Oho, kiek jo rūšių čia yra! Jau vien parduotuvėje pasijunti kaip muziejuje.

Va taip ištirpo ir antra darbo diena. O tada važiuojame apsipirkti. Nesu šio užsiėmimo mėgėja, bet šiuo atveju santykiai su prekybos centrais – tai santykiai iš reikalo ir iš išskaičiavimo, nes Lietuvoje kuo toliau, tuo labiau prastėja kokybė ir auga kainos. Apsipirkimo pabaigoje užsukame į prabangių automobilių saloną. Žinote, vis dėlto „rinktis“ automobilį daug įdomiau nei skudurus.



Po vakarienės, gal jau po 21 val., dar sugalvojame nulėkti į Falkirką apžiūrėti jo žymiojo rato (The Falkirk Wheel). Žinojome, kad nebedirbs, bet kitu laiku tiesiog neturėjome galimybės.
Tai įspūdingas inžinerinis statinys, pakeitęs čia anksčiau buvusius šliuzus. Jo esmė – rytinių Škotijos pakrančių sujungimas su vakarinėmis. Šiaip jau gyvenime esu toli nuo techninių dalykų, tačiau tokie projektai mane žavi. Aš neįsivaizduoju, nei kaip juos sugalvoti, nei kaip įgyvendinti. Na, o kaip visa tai veikia, galima pažiūrėti interneto platybėse.



Grįždami į Edinburgą, sustojame prie Kelpių skulptūrų (The Kelpies). Tai škotų mitinės piktosios būtybės. Pasak legendų, jos dažniausiai pasirodydavo arklio pavidalu ir su savimi į vandenį nusinešdavo žmones (ypač – mažus vaikus). Šios būtybės tarp kanalų ir pastatytos, matyt, su tikslu jas prijaukinti.
Tos milžiniškos ir apšviestos „arklių galvos“ temstant atrodė labai įspūdingai.



Trečią rytą į miestą vėl važiuojame autobusu. Įsėdę ramiai sau šnekučiuojamės, o kiek pavažiavę suprantame, kad – OMG! – stotelių pavadinimų tai šiandien nesako. Važiuojame iki ten, kur mums atrodo, kad jau laikas išlipti. Aha, vieta tai panaši, bet ne ta. Na, bet greitai susiorientuojame ir suprantame, kad taip dar geriau, nes esame visai netoli Škotijos nacionalinio muziejaus (National Museum of Scotland). Kaip tik jis yra šiandieniniuose mūsų planuose.
Tai muziejus, apie kurį vaikas kitą dieną sakė: „Gal vėl einam į jį?“ Didžiulis, nemokamas, interaktyvus... Jame eksponatus reikia išbandyti, pauostyti, pagroti, paliesti, paklausyti... Gyvūnų iškamšos, „Formulė-1“ bolidas, garinė mašina ir dar visko daug, daug, daug. Tiesiog rekomenduoju paskirti pusdienį ir jame apsilankyti. Verta, verta ir dar kartą – verta.






Edinburgas – maždaug Vilniaus didumo miestas. Atstumai čia maži. Dauguma turistinių maršrutų išsidėstę arti vienas kito. Tad išėję ir minėto muziejaus, greitai vėl atsiduriame Karališkoje mylioje. Mūsų keliai kasdien su Mylia susikryžiuodavo, bet turiu pasakyti, kad ji mums visai neatsibodo. Čia vyksta gatvės artistų pasirodymai, skamba dūdmaišių garsai, o vyrai dėvi kiltus. Jei atmestume futbolo varžybas, tai nemanau, kad škotai taip rengiasi. Šitie, matyt, tie, kurie dirba turistams. Na, o norintys, kiltų gali nusipirkti tiesiog čia – Mylioje. Beje, Karališkoje mylioje yra daugybė škotiško kašmyro parduotuvių. Kai pirmą kartą jas pamačiusi pradėjau aikčioti, vaikas ėmė klausinėti, kas tas kašmyras. Paaiškinau, kad tai labai švelnus audinys. O jis: „Tai užeiname paliesti.“ Na, tikrai. Kainos tokios, kad tik paliesti ir belieka. Žinoma, aš kalbu apie tikrą kašmyrą, o ne tuos audinius, kuriose kašmyro tik kokie penki procentai. Bandžiau ryžtis pirkiniui, bet gal kitąsyk...

Booking.coms
storyLazyload();