Jungtinė Karalystė: Kaip pirmą kartą Londoną pamačiau...

Londonas. Ech, tas Londonas. Kiek lietuvaičių ten išdūmę, tūkstančiai jau ir namolei nebenori grįžti, verda sau savo sultyse ir smagu jiems tenais.

Noras aplankyti vis naujesnes idomesnes šalis vis dar kirba viduje, tačiau Londono vengiau porą metų. Ai, galvoju, čia jau visi buvę, ne tokie idomūs kelionės ispūdžiai bus. Nea, Londonas ne man. Nuobodu ir tiek…
Kol…kol ta garsioji KRIZĖ nepakoregavo planų. Norėjosi kažkur išdūmti, tačiau „papigiam prasisukti“. Nesuprantu koks velnias leido apie Londoną galvoti kaip apie pigų miestą, tačiau sausio viduryje kartu su drauge įsigyjome Rynair bilietukus Londonan ir nekantriai laukėme kelionės. Baisiai norėjosi ir draugę pamatyti, kuri Londone jau „svečiavosi“ porą metukų. Ačiū jai, kad nereikėjo rūpintis nakvyne, taigi dalį pinigėlių galėjome skirti garsiesiems „shopingams“…
Bet apie viską iš pradžių…
2009 m. vasario 12 d.
Keliuosi kaip niekada anksti, nors ir labai mėgstu pasivolioti lovoje, tačiau kelionės jaudulys neleidžia normaliai numigti, taigi nusprendžiu geriau sėsti prie kompo ir sulošti pokerio partiją. Sėkmė išties lydi mane, šiek tiek pasipildau sąskaitą ir nekantriai laukiu brolio, kuris nuveš iki Kauno oro uosto. Pakeliui prigriebiame draugę Eglę ir dūmiam Karmėlavos link. Gražus saulėtas rytas stebina, tuo pačiu ir draugė iš Londono rašo, kad rytas stebuklingas, kaip tyčia laukia mūsų pasirodymo. Ir kurgi tu nesišypsosi po tokių žodžių?
Lėktuvas atsiplėšia nuo lietuviškos žemės ir, prabėgus 2 valandoms, jau leidžiames Stansted oro uoste. Kažkaip nelabai jaučiames dar „užsienyje“, nes aplinkui būriuojasi „šventiniais trenigais“ pasipuošęs jaunimėlis bei vulgarokai apsirėdžiusios panos. Pagaliau sulaukusios lagaminų, lendame laukan ir mojame lietuvių dėdulei, kuris už atitinkamą mokestį pristato mus tiesiai prie draugės Sonatos namučių.
Apsiglėbiasčiavusios, atsibučiavusios paleidom Sonačiuką toliau darban, o pačios sumanėm pavaikštinėti po Greenfordo rajoną , kuriame ir apsistojome savaitei.
Šiek tiek pasivaikščiojusios užsukome į prekybos centrą. Ech, tos moterys, tik pamatėm užrašus „Sale“ ir tuoj pat seilę pradėjome varvinti. Tik sveikas protas dar vis kartojo: „Mergaitės, dar tik pirma diena, negalima iškart tiek ištaškyti“.Nesusilaikiusios tik ties keliomis gražiomis smulkmenomis, pagaliau išsinešdinome iš tų „velnio namų“ ir patraukėme namolei. Vakare visos šauniai pačiauškėjome, išsiaiškinome kaip važinėja Londono „undergroundai“ bei „busikai“ ir nekantriai laukėme naujos dienos, pasiruošusios išžvalgyti kuo daugiau Londono garsių viečiukių.
2009 m. vasario 13 d.
Tryliktosios dienos rytas išaušo saulėtas ir gražus. Rytinis pasisėdėjimas su kavos ir arbatos puodeliais ir dumiam laukan.
Šiandienos planuose aplankyti garsųjį vaškinių figūrų muziejų. Prieš kelionę teko girdėti visokiausių atsiliepimų apie jį, vieniems labai patiko, kiti raukė nosytes. Žodžiu, kol pats nepabandęs, tai ir sunku ką spresti.
Prie Greenfordo „undergroundo“ nusiperkame „Travelcardus“ savaitėlei, atsisveikiname su Sonata ir lekiam aiškintis kaip čia kas važinėja. Beje, labai naudingas daikčiukas tas „travelcardas“, mes pirkom 1-4 zonoms ( kaina apie 36 svarai ), be to, gali drąsiai po Londoną varinėti ir autobusais. Žodžiu, jokio galvos skausmo, ypač jei būna, kad ne į ten įsėdi. Nereikia papildomai jokių bilietėlių ir panašaus „brudo“…
Štai taip šiek tiek paklaidžiojusios atsidūrėme prie pat „Madam Tiuso“ muziejaus. Atvažiavom gan anksti, tai dar 15 minučių prastovėjome eilutėje, kuri tik tik pradėjo susidarinėti. Labai apsidžiaugėme, kad nereikės ilgai stoviniuoti. Įdėmiai stebėdamos gatve zujančius automobilius, pagaliau sulaukėme 10 valandos, kuomet atsidaro muziejus….
Apsauga kruopščiai patikrino rankines ir pagaliau mes viduje. Bilietukai vienam žmogui kainuoja 25 svarus. Žodžiu, nepigiai. Prieš įeidama tikėjausi, kad nebus gaila tokių pinigėlių…
Į salę, pilną garsių aktorių ir dainininkų, sugūžėjome visa minia. Įdėmiai tyrinėjau Brado Pito, Angelinos Jolie bei kitų „star“ veidukus ir likau šiek tiek nusivylusi – neatrodė man jie tokie žavūs kaip TV ekranuose. Gal sakau tas vaškinis blizgesys atstūmiamai atrodė? Šiek tiek pablizginusios fotoaparatu, toliau patraukėm į siaubo kambarį. Įtariu, kad baisiausia buvo tiems, kurie ėjo pačiame priekyje. Mačiau kaip keletas paklykavo, o viena moteriškaitė ir žvygtelėti spėjo. Tačiau tie, kurie ėjo ties viduriu, t.y. mes, jokio ypatingo siaubingo efekto nepajutome. O taip norėjosi kažin kokio adrenalino bangelės. Pavėpsojusios į maniakus, kalinius, bele kaip suverstus kraujuotus lavonus, sėdome i traukinuką, pavėžinusį po Londono miesto istoriją.
Muziejų perėjome greitai, prisipažinsiu, tikėjausi kažko grandioziško, tačiau išėjau nusivylusi. Tikrai žinau, kad antrą kartą aš čia apsilankysiu tik po daugelio daugelio metų, arba niekada…
Išlindusios lauk į gatvę, dairomės kur dar galėtume nulėkti pasižvalgyti. Juk dar nė dienos pirmos valandos nėra. „Map‘e“ susirandu Wesminsterio tiltą ir baksteliu į jį: „O davai varom pavėpsoti į tą garsųjį Big Beną?“. Jau po gero pusvalanduko stovime priešais jį ir aktyviai dairomės aplinkui. Rodos, kad kas būtų per galvelę užvožęs: aplinkui masės įvairiausio plauko žmonių, kalbų įvairovė, tačiau smagus jausmas įsilieti į tą judančią masę ir kartu su ja traukti link Parlamento rūmų. Juos ir netoliese stūksančią Vestminsterio abatiją apžvelgiame tik iš išorės. Beje, šioje abatijoje nuo pat XI a. vyksta Britanijos karalių laidotuvės, karūnavimai bei jungtuvės. Šio vienuolyno ( arba abatijos ) bažnyčia – seniausia ir svarbiausia Londone.
Šiek tiek pasivaikščiojusios aplink, sėdame į metro ir lekiam į South Kensingtono rajoną, kuriame įsikūrę net keli muziejai. Šiandien aplankome Natural History ( Gamtos istorijos) muziejų. Per Žemės įėjimą, iš Exhibition gatvės, lendame į muziejų ir iškart netenkame žado. Mus pasitinka didžiulis rutulys, vaizduojantis Žemę, į kurį aukštyn kyla laiptai. Toliau seka įvairiausios salytės, pritemdytos, ryškiai apšviestos. Kiekvienoje iš jų pasakojama Žemės gimimo istorija. Galima iš arti susipažinti su žemės drebėjimu. Taip taip, įeini į tokį kambariuką, ale parduotuvės kopija, ir staiga prasideda drebėjimas. Visai smagi atrakcija, tikrai niekada nesu išgyvenusi žemės drebėjimo ( grynakraujė lietuvė ), o čia savo kūnu gali jausti kaip iš tikro ta mūsų žemelė siūbuoja.
Klaidžiojau po sales tikrai susižavėjusi. Muziejus nemokamas, o labiau pakerėjo nei tos Tiuso vaškinės figūros. Ir žinot, kaip smagu buvo regėti aplink daugybę tėvelių su vaikučiais, kuriuos vesdavosi prie tam tikrų „aparačiukų“, kur galėjai mygtuko paspaudimu padaryti kaip ir bandymą. Argi ne nuostabu? Įtariu, kad visų salių ir nespėjome įdėmiau apžiūrėti, nes ir kojeles nuo viso to šiek tiek maudė. Galiu tik drąsiai teigti, kad ten rasite visko, tikrai tikrai, visko idomaus. Patinka dinozaurai? Prašau, didžiausios salės su jų figūromis, judančiomis galvomis, natūraliu dydžiu, o garsųjį muziejaus fasadą puošia pterodaktilis – gigantiškas ir gan grėsmingai atrodantis dinozauras. Jaučiate silnybę akmenukams, kristalams? Nežinau ar užteks savaitės kiekvieną jų apžiūrėti, čia ir tikrą sustingusią lavą gali paliesti, ir akimis tyrinėti prabangiausius akmenukus, jais inkrustuotus papuošalus, o viena didžiulė salė skirta vien tik Nuostabiajam akmeniui, salės gale kambarys, kuriame galima išvysti garsiausius Britanijos brangakmenius ir pagarbiai tyrinėti jų dydį bei spindesį. Aišku dar pamiršau paminėti ir atskirą galeriją, skirtą Žmogui pažinti. Labirintais landai po kambariukus, kai kur prisėsdamas ir bandydamas pažaisti keletą žaidimukų, stebėdamas didžiuliuose ekranuose vykstantį apvaisinimą, o kitame kaip vystosi kūdikis motinos viduje. Visa tai įdėmiai stebi anglų mažosios atžalos, žaidžia loginius žaidimus, dėlioja didžiulius „puzlius“ ir mokosi. Gaila, kad mūsiškiams muziejams dar toli iki to…
Užtrukusios gerą valandą važiuodamos, šiek tiek paklaidžiojusios metro, bet greitai perkandusios sistemą, skubame į svetingus namučius.
Draugė vedasi į pub‘ą, kur susipažįstame su jos vaikinu ir šio draugais brazilais. Žinot, man patinka angliški pub‘ai. Linksmybės ir super skanus alus…
2009 m. vasario 14 d.
Šian šeštadienis, taigi Sonačiukas laisva ir mes visos trys traukiame toliau „žmonėtis“. Planuojame aplankyti Greenvich‘ą, o prieš tai užsukti į Kanarus.
Paminėti Kanarai – tai tikrai ne garsiosios egzotiškos salos, o klestintis Londono rajonas, kuriame susitelkusios garsios parduotuvės,kavinės bei stambūs verslo centrai. Angliškai visas šis rajonas rašomas štai taip: „Canary Wharf“.
Lietuviai pasakojo, kad šis rajonas tarsi įsikūręs ant vandens. Ir tikrai, vos išlindusios iš metro stoties, pajutome vėsumą, sklindantį nuo čia pat tyvuliuojančio kanalo. Virš galvų sūpasi įspūdingi pastatai. Kad ir kaip stengiuosi nufotografuoti juos, kad matytusi visas dydis, tačiau pastangos bergždžios – mano „Olympas“ nepritaikytas tam.
Šiek tiek apsižvalgiusios ieškome kitos metro linijos, kuri padėtų nusigauti iki Greenvich‘o. „Kanarai“ man palieka šalto miesto įvaizdį, todėl nesinori ilgiau čia užtrūkti. Sėdame į traukinuką ir riedame toliau. Per langus slenka dangoraižių vaizdai, veidrodiniai bokštai ir savotiškai žavios kavinukės, įsikūrusios tiesiai virš kanalo.
Mums lietuviams čia pats vasario vidurys, o londoniečiai džiaugiasi pavasarine saulute. Išties šilta ir smagu šiek tiek pasivaikščioti. Vietinės merginos paklausiame kurioje pusėje dairytis Greenvich‘o parko ir pasivaikščiodamos traukiame link jo. Kitoje gatvės pusėje matome nediduką sendaikčių turgų. Iš džiaugsmo pliaukšteliu delnais, visuomet svajojau nukakti į tokį „blusininką“. Dairomės po prekystalius, ant kurių senovinės rankinės, įdomūs papuošalai, „posteriai“, skrybėlaitės, knygos, paveikslai. Nesusilaikau šiek tiek pasiraususi po „kompaktų“ dėžutes. Vos po 1 svarą suplojusi džiaugiuosi pirkiniu. Čia jau kaip kam, bet man muzika visuomet pirmose vietose karaliauja. Prieš CD ir knygas niekuomet negaliu atsilaikyti.
Pakeliui stabtelime nusipirkti bandelių, kuriomis ruošiamės pamaitinti visus parko gyventojus. Jaukioje kavinukėje neatsispyrėme pardavėjo galantiškumui ir nusipirkome nuostabaus skonio Latte kavos. Ją jau po kelių minučių gurkšnojame parke. Aplinkui žaliuoja ką tik prasikalusi žolytė. Parkas tarsi mirguliuoja, kviesdamas visus prisijungti pakvėpuoti grynu oru. Ir žmonės plūsta, būriuojasi, skambiai kvatoja. Idiliškas vaizdelis. Prie suoliuko prišuoliuoja voveraitė su išpūstyta uodega. Įdėmiai stebi mus, kol susiprantame smaližei numesti sausainukų. Ši sau ramiai juos triauškina ir duodasi fotografuojama. Matosi, kad pripratusi pozuoti. Šalia nusileidžia pora balandžių, draugė vypteli ir nusipurto, ji baisiai jų nemėgsta. Specialiai paerzinu ją ir bandelės trupiniais prikviečiu dar penketą jų.
Pasidžiaugusios šilta pavasarine saulute, lendame į Nacionalinį jūrų muziejų ( National Maritime Museum ). Jo lankymas irgi nieko nekainuoja, taigi aktyviai pasineriame į tyrinėjimus. Čia eksponatai įvairuoja nuo primityvių kanojų ir karalienės Elžbietos epochos galeonų iki naujausių laivų. Galima iš arti apžiūrėti kaip atrodo didieji kruiziniai laivai, kas įsikūrę jų viduje. Beje, man patiko netgi vienas simuliatorius – gali pats valdyti didžiulį laivą, kuris plaukia per Sidnėjų. Laivo denis atitinkamai siūbuoja, o pro langus vaizdai slenka lyg iš tikrųjų taip ir turėtų būti. Laivui sukantis, rodosi, jog tuoj tuoj išvirsi. Žodžiu, tikrai smagus potyris. Galbūt, mano nuomone, muziejus turėtų labiau patikti vyriškąjai auditorijai – čia apstu įvairių modeliukų, variklių ir pan. Nepamirškite vėlgi paspaudinėti „magiškuosius mygtukus“ – sukelsite tsunamį, tornadą ir leisite ramiam vandenėliui pabanguoti.
Visai šalia įsikūrusi ir Karališkoji Grinvičo observatorija. Mums neteko į ją užsukti, įėjimas mokamas, taigi iš savų įspūdžių ne ką galėčiau apie ją papasakoti. Tačiau negaliu nepaminėti, kad čia yra ir garsusis dienovidis, dalijantis Žemę į Rytų ir Vakarų pusrutulius. Tai turbūt viena mėgstamiausių vietų, kurioje trokšta nusifotografuoti kievienas turistas, kai tarsi stovi skirtinguose pusrutuliuose.
Trumpam užsukome ir į restauruotą Karalienės namą. Jame pilna karalių, grafų, lordų ir kitų kilmingųjų paveikslų. O viena įdomesnių įžymybių – tai neįprastos formos pagrindinė salė ir tulpę primenantys sraigtiniai laiptai.
Štai taip „pasižmonėjusios“ pasivaikščiodamos grįžtame prie traukinuko. Greenvich‘o gatvelės darosi šiek tiek judresnės. Šiek tiek žvilgtelėjome į dar vieną „blusiną“ bei pašniukštinėjome po baldų išparduotuvę.
Sonačiukas nusitempia į Oksfordo gatvę, kurioje plūstančios žmonių minios. Landžiojame po parduotuves, tačiau nieko doro neradusi pasiduodu ir pradedu mąstyti kaip čia reikės vakare puoštis.
7 vakare jau namie. Gaminame troškinį ir po truputėlį ruošiamės vakarui. Lėksime pasiausti į naktinį klubą. Vos vos spėjame į autobusą ir riedame „apšilti“ pas Sonatos draugą….
Namučiuose jau linksma, tokios nuotaikos traukiame į klubą. Autiku iki jo reikia pavažiuoti gerą pusvalandį, tačiau verta. Pirmas šokas išlipus iš autobuso, tai vietinės anglų panos su plonytėmis suknelėmis, plikomis kojomis ir basutėmis traukiančios į klubus. Mes pasijaučiame žiauriai kukliai apsirengusios.
Na, bet vakarėlis pasitaikė šaunus, trypėm beveik iki ryto, o paskui su autentišku juodu anglišku taksi varėm iki Sonatos Mindaugo namų. Čia ir priglaudėm galvas ant minkštų pagalvėlių, prieš tai prisiragavę lietuviškos trauktinės…
P.S. Šiek tiek apie tuos angliškus taksi. Lietuviai pasakojo, kad juos dažnai vairuoja senukai, o visą Londoną jie turi pažinoti kaip nuluptą. Ten jiems reikia išlaikyti labai sudėtingus testus, kad įsidarbinti tokiame autentiškame juodame automobiliuke. Beje, jie ir brangiau ima nei paprasti taksi. Tai tiek..
2009 m. vasario 15 d.
11 ryto prižadina į kambarį įslinkusi Sonata, šypteli ir vėl dingsta kitame kambaryje. Šaltoka keltis, tačiau lendu į vonia apsiprausti. Žandukai patinę, bet dar ne taip baisu. Šiek tiek atgavusios prekinę išvaizdą, traukiame autobuso link, žiauriai norisi greičiau atsidurti namučiuose, kad galėtume normaliai palisti po dušu.

Booking.coms
storyLazyload();