Jungtinė Karalystė: Ginger Hair & Tartan Barret

FOTKĖS & VIDEO:

http://share.ovi.com/album/Audrutis.SCOTLAND-Edinbu
http://share.ovi.com/album/Audrutis.Scotland-DMBTN
http://share.ovi.com/album/Audrutis.Scotland-Perth

Palyginkim. Yorkshire – Leeds, konkrečiai – svečiuose pas ITV – nors į resume rašyk – Universal Pics, Disney, ITV. Iki ko nusiritau? Pasakysiu taip: po Londono – Leeds – provincija. Ne todėl, kad alus pub'e puse svaro pigesnis. Blyn. (Tiesa – ta dalis su alaus kaina man pačiam patiko. Ir toliau patiks – aš įsitikinęs... Bet... Beer alone doesn‘t make living, does it?) Milžiniška gamybinė, vienos didžiausių šios žemės komercinių TV bazė, su milžiniškais paviljonais ir šimtais žmonių dirbančių prie TV, kino ir TV laidų sukimo, ir išsukimo... Touch Of Frost. Bet provincija. Reik pamatyt. Ir... pajaust. Svarbiausia. Ir – visa tai – šalia paties York‘o – turistų numylėto atviruko. Nuostabus karališkas paveikslas ir smagi darbininkiška kasdienybė – futbolas, keiksmai, alus, siurbimas iš kakliuko, pigios cigaretės, tie patys kiniečiai, pardavinėjantys nacionalinius britų Fish & Chips išsinešimui (na, anoks čia nacionalinis, tautinis kultūrinis ir dar paveldas, pasakysit – net ne į laikraštį vynioja. Spaustuvinių dažų ir švino dozės – ir tos negaunam. Ne taip kaip per karą. O kaip nacius būtume nugalėję be to?!), ta pati United Nations Of India (į ką turbūt įeina ir pakiai, ir bangladešas...) vairuojanti cab‘us (bet tai visam pasaulyj!!!) ir...‘Primark‘ – čia jau skirtumas – Airijoj tai berods „Penneys“...
Kaip ir beveik niekas nepasikeitę nuo Maggie Thatcher laikų. Ką aš čia nusipezu – nuo Sharwood‘o girios ir raganų, ir "gerai būt karaliumi" laikų... (Kas domisi istorija - žino - apie ką mes čia - past.)
Taigis. Žinau, kad jau įsižeidėt ir mane daug kartų mane išplūdot, nužudėt ir nebeskaitot… Vėliavą jums į rankas. Turit teisę… Ką padarysi – aš tik įžangą baigiau. Tik atminkit – elkitės su kitais taip – kaip, kad norėtumėte, kad su jumis elgtųsi…
Small place - bet ne provincija. Amazing grace, tiesiog. Ir apskritai – labai įdomi demografinė konfigūracija. Vietoj vieno kito didelio miesto (arba – vieno vienintelio – Ryga – pvz.) – daugybė(!) – mažų miestelių. Su savo pilimis, pilaitėmis, bažnyčiomis, bažnytėlėmis, katedrėlemis ir panašiai. Ir visiem nusispjaut ant Romos ir ant popiežiaus. Pakartosiu – gera būt karalium – darai, ką nori… ;-) T.y. – būni karalius, jei nori… ;-)
Informacija – ne turistams: Rytų ir Vakarų pakrantę skiria 50 min. kelionės traukiniu. Kasmėnesinis kryžiaus žygis prieš alų visuomet baigiasi pralaimėjimu - arba - niekada nebandykite rungtis su airiais ir škotais. Edinburgh gets all the Sun and Glasgow contents with rain.
Kiti faktai: Alus vidutiniškai gal 30-40 pp pigesnis, nei pas jumi ten -pietuose, Dennis The Menace gimė Dundee, vietiniai žino, kad Hearts Of Midlothian FC chairman’as – Romanovas – rusas, bet lietuvaičius vis vien linksniuoja, bl. Radau pub'ą, kur rodo EPL!!! Ir dar. 2D animacija iki šiol gaminama! Is this all a dream come true or what?!
Bet – apie tai – kitą kartą. Info norintiems integruotis: savaitgalį galima keliauti bilekur - bet tik ne į Glasgow! Iškalta akmenyje. Kažkada penktadienį darbe prie pietų stalo iškilo klausimas. Savaitgalio planai? Kažkas leptelėjo – “važiuosiu į Glasgow”. Reakcija buvo nepakartojama. Į Glasgow?! KO?!?!?!?!? Išvada – bilekur – tik ne į Glasgow. Ir dar – toks jausmas, kad savaitgaliui iš megapolio Glasgow į kultūringą mažą Edinburgh’ą – ne nuodėmė.
Aš ir išsiruošiau. Ne į Glasgow. Į Dumbarton. Nes ten uola ant jūros krantaus ir pilis ant uolos. Internete pamačiau. My oh my… Ir papasakok kam po to, kad esi – ne turistas… Kaip tai – APPALLINGLY APPEALING. Ir tik nereik lia lia. Jei galit – išverskit. Ir Dumbarton - ne nuo žodžio “DUMB”, po velniais. Neišradinėkit dviračio...
***


Kaip ir dažną šeštadienį šį rudenį – Rytų pakrantėje tvieskė saulė. Aš net akinius nuo saulės užsimoviau ant nosies. Visai pamiršau vakariečių išsakytas mintis, kad mums atskyla gabalėlis saulės, jų pusėje laisto žemę ir jūra lietus, lyg ta jūra išdžiūvus būtų. Bet. Kartais būna ‘BET’. Tik ne tą savaitgalį.
Tą lietingą lapkričio savaitgalį visi keliai vedė į vakarus (vakarų pakrantę – Glasgow – past.). Ir visai ne todėl, kad ten koncertavo Bon Jovi. Tą savaitgalį ten buvo atvažiavę italai. Ir vėl. Ne todėl, kad italų nieks nematę. Bet tiek daug italų būna nedažnai. Įsivaizduojat – futbolo komanda + sirgaliai. Europos čempionato atrankinės. Nar-sia-šir-džiai (dėkui Billui Wallace’ui aka Mel’ui Gibson’ui už terminą - BRAVEHEARTS - past.) nenorėjo patikėt, kad patys išsikasė sau duobę ir patys į ją įlipo ir užsivertė žemėm, pralaimėdami prieš kelias savaites Tbilisyje gruzams. Pergalė prieš italus (būtų - net (!) II-oji šlovingoje istorijoje) iššautų iš kapo duobės kaip šampano kamštis – ir – dar tebepuri žemė nesulaikytų…
Man atvykus į stotį – ji jau buvo okupuota sijonuotos (gal turėčiau sakyti – kiltuotos?) ir languotos kariuomenės. Gerai, gerai – būsiu sąžiningas iki galo. Galbūt tuos, kurie save laiko ne darbininkų klasės atstovais, išdavė tik languoti šalikai. Ir kaip čia nepaminėjus Barborkos amžiaus (3,5 m. – past.) vaikučių mėlynai-baltai išdažytais veidukais. Pasikartosiu – nieks nepasikeitė nuo Stirlingo mūšio laikų. Tik tą šeštadienį priešprieša buvo – su italais, ir, galvų kapojimas asocijavosi su apvalaus dalyko - pavadinimu “futbolo kamuolys” - spardymu…
Pagaliau – grįžkim prie šios rašliavos herojaus, velniai griebtų. Atvirai prisipažinsiu – manęs visiškai neveikė ta euforija – nors futbolą myliu iki kaulų smegenų. Bet, kažkoks neužtikrintumas buvo įsivėlęs. Iš pradžių nusipirkau bilietą. Ir tik po to puoliau aiškintis, o kaip man į Dumbarton patekti? Pasirodo – o dieve – per Glasgow… Prakeiksmas..? Todėl dar priedo – šitoj vietoj, kad ir kaip norisi pasigirt – neminėsiu bilieto pirmyn-atgal kainos!!!
Kelonė į kitą pakrantę nebuvo tokia jau nevykusi. Visa sijonuota ir languota armija dar buvo blaiva ir gan diplomatiškai nusiteikusi. Žinoma, su kiekviena stotele tas vaizdzelis tik gerėjo. Dangus, judant link lietingos vakarų pakrantės – niaukėsi - logiška. Dar už 20 min. Į langą pataikė pirmosios šlapiosios debesų kulipkos. O vagonai pildėsi jau stovinčiaisiais... Nuoširžiai pagalvojau. Reik grįžt iki pasibaigiant rungtynėm arba bent iki pasibaigiant „pofutboliniam“ pub‘ų šturmui. Nes iš karo grįžtantys pulkai bus KOLOM. Niekas nebegarantuota...
Išsiropštus iš traukinio Glasgow jau viskas buvo savo vietose. Akiratis – užpildytas languota armija, skanduojančia karo šūksnius, traukiančia karo dainas ir mojuojančia vėliavomis. Pamenu – kažkada Vilniuj – važiavau į rungtynes – o pakeliui ta pati languota kariuomenė jau buvo kolom ir dalis miegojo pietų pogulio. Palei gatvę. Ant numindžiotos žolytės ir aplūžusių suoliukų... Ir į futbolą visiškai nesiruošė. Iki futbolo buvo 1 valanda.
Šioks toks skirtumas – šį kartą – iki rungtynių pradžios – 5 val.
Nevertheless, kaip sakoma – jausmas, kad dalis stadiono nebepasieks buvo labai stiprus. Bet tada pagalvojau. „Išsiruošiau į fulę. Pasigėriau. (taip ir turėjo būt). Fulios nebemačiau. Bet pasigėriau. Fun? Pala, pala... o gal mačiau? Ir – kad ir kaip baigėsi – mes – laimėjom..." Dar kartą pagalvojau – bet juk čia tikrasis FUN!!!
***
Kelionė Vakarų pakrantės link buvo rami. Pustuščiam traukinyj. Senoviniam tokiam. Beveik sovietiniam... Na, apart to, kad priešais sėdintis vyriškis atsakrgiai paklausė, ar važiuoju į futbolą. (Na, pagalvojęs nemandagiai – o yeah – pats tas futbolas, turbūt, šį savaitgalį bažnytkaimyj...) – atasakiau mandagiai – „ne, kodėl klausi?“ „Nieko. Neįmk į galvą. Galvojau – tu italas“. Kurgi ne. O po to supratau – ant mano kuprinės – „DIADORA“ ir Italijos trispalvė. Pirkta čia. Beveik taip pat, kaip ir Škotų komandos marškinėliai – „DIADORA“, tik vietoj itališkos trispalvės – škotiška kryžiuota mėlynoji. Nesigilinkim... Visiems geras nebūsi. O visi ir nesupras. Aij...
***

Provincijoje jau lijo. Smarkiai. Pasakyčiau - pliaupė! Ką gi…
Tik išlipus iš traukinio pasitiko kariškas vaizdelis. Bažnytkaimio traukinių stotis. Stotelė, jei atvirai. Perone susigūžusios 2 mokinukės su sijonėliais-šalikėliais (gerai jau – gerai – galvokit ką norit – miniakai – tiesiog – gražu) – nutūpusios ant šlapio suoliuko… RŪKO. Stotyse ir panašiai – rūkyt – nusikaltimas. Va čia tai fun. Kaip kokiose Zervynose, grybaut važiuojant. (Sąžiningumo dėlei – Zervynose nėr net perono. Ir mokinukių nelabai rasi. Na, nebent tokių, kur virš 20 ar 30). Jokio skirtumo. Ir taip visam pasaulyj. Provincija? Ir globalizacijos niekuo neapkaltinsi…
Kaip ir tikėjausi – tikslas čia pat. Išėjus iš stoties – prieš akis iškilo uola. Ant uolos vieniša vėliava. Ye, ye – toks atstumas, jog įžvelgt galima. Beveik ranka pasiekiama. Ko daugiau norėt? YAHOO maps ir directions nemeluoja…
Va čia šunį ir radau pakastą… Vargšelį… (past. - Skaitykite: "Vargšelis... Aš...")
Tikiuosi – daugiau tokios klaidos nebepadarysiu. Žemėlapio neatsispausdinau. O ir visa šlapia aplinka tiesiog buvo draugiška. Mano tikslas – matėsi iš bet kurios pasaulio vietos. Ir patikėkit – po kokių 20 minučių jau keikiausi mintyse kaip išmirkyta lietaus baloje nuorūka. Va taip. Bus kaip neatsispausdint žemėlapiaus. Mintyse šmėžavo pavadinimas – “Castle Street”. Bet ją-ją radus, pataikiau į “High Street”, o pastarąja atsikračius, supratau, kad tuoj atsikratysiu ir visu miesteliu su visa jo uola, ir visa pilim ant tos uolos. Net ir visa vieniša mėlyna įkypais baltais dryžiais vėliava. Pasekmėms, kad ir kokios jos bebūtų, nenorėjau pažvelgt į akis, todėl pakėlęs galvą žiūrėjau į akivaizdų orientyrą, bet jau buvau bepradedąs galvoti, jog tai – miražas. Nes vis atsitrenkdavau kakta arba į vielos tinklo tvorą kokių nors statybų aikštelių, prieplaukas ir šiaip įvairias aptvertas teritorijas. Kaip kokiam siaubiake. Miestas, kuriame viena gatvė, bet joje visi pasiklysta, kaip kokiam labirinte. Gerai, kad ne vampyrai aplink šlitinėjo. Ir tik nereikia mūsų spausti, kaip po sulčiauspaudės presu. Žinoma, uždaviau klausimų ne vampyrams. Bet greit tą biznį teko užraukt, nes atsakymai buvo tylūs ir akivaizdūs. Netgi išvaizdūs, sakyčiau. Smilius nukrypdavo reikiama kryptimi net nesusimąsčius. Blyn, vos neapsiverkiau. Natūraliai. Pasidarė šlapia ir šalta. O mano užtikrintumas ir nusiteikimas pradėjo byrėt kaip tabakas tarp pirštų. Peršlapęs…
***
… Pats sau buvau panašus į karo samdinį. AUKŠTIKALNĖSE. Vienoj rankoj skėtis, kitoj – camcorderis (camera recorder – past.). Ant pečių – kuprinė su amunicija. Ar atsilaikytumėt prieš tokį didvyrį? (Primenu – užsiknisusį, ir, atrodanti, kaip nuorūka lietaus baloje...). Na, bet, nepamirškim. Čia taip pat narsiaširdžių kraštas. Net nepagalvočiau pliku užpakaliu tik po vilnos kiltu lakstyt tokiu oru. (O dabar – išduosiu paslaptį: tie pliki užpakaliai, pasirodo, turi prasmę tada, kai atvažiuoja jie į Vilnių ar į kitą Jevropos užkampį - kad patekt į vietinių „Respublikų“ pirmus puslapius. Nes kiti užkampiai – tokie, kaip Vatikanai, jau matė ir nusifotografavo... taip sakė jau pažįstami vietiniai. Nors... jei atvirai – niekada nežinai... Aš – nerizikuočiau... xexexe...).
Taigis – man Pilies Shop'e atsako: nerekomenduojam šiandien. Lyja. Laiptai į dangų - šlapi = galima paslįst + vėjas pučia = gali nupūst. Nuslįsi + nupūs į Loch‘ą (kas nesuprato – tebūnie – jūra, kad negaišt laiko, o jei gaišt, bet neilgai - kažkas panašaus į Norvegų fiordus. Turbūt...), prieš tai minkštai padėdami galvą ant, o po to ją sumaldami į akmenis ir palikdami smegenis ant uolų. Na, jei ne tave, tai tavo skėtį. Arba SONY. Taip, kad – mes už tave neatsakom. Eini – ant savo galvos. Čia, žinoma, susikonfūzijau. Šiaip tai – užėjau pirkt bilieto. Vietoj to, kad bet kuria kaina – NET MANO GYVYBĖS – bandytų man jį parduot ir paimt pinigėlį – dabar – še tau, kad nori. Kažkas čia ne taip... Aha, mano, kad aš toks ir esu, kaip atrodau. Nė velnio! Jūs ką? Aš sukoriau tokį kelią nuo pat rytų pakratės! Ištisas 1,5 val. Antrą kart nesakysiu, kiek man ta kelionė kainavo. Ir dabar manot išsigąsiu kelių slidžių laiptelių? (Statistikos megėjams: 547 – neskaičiavau, neišsigąskit tik ir nesusijaudinkit. Pasitaupykit. Perskaičiau internete planuodamas kelionę. (Ir kaip ligotai ji susiplanavo, my oh my...) Kad ir kokie nešvarūs ir neleidžiantys siekti pergalės jūsų tikslai būtų – lipsiu. Lipčiau, net jei ten kažkur viršūnėj ir bomba būtų padėta. Nors nieko sprogmenyse neišmanau – lipsiu - ir aš ją nukenksminsiu. Didvyrį mirtis aplenkia. Jei ką – skriste - paukščiu nuskrisiu ir saugiai nutūpsiu stoties perone. Kaip koks erelis. Pliaupiant lietui. Nors ir atrodau, kaip apipešiotas žvirblis...
Mano pavyzdžiu pasekė ir įkypaakių porelė šiaip. Keletą kart net trukdė fotkyt!!! Kur aš tai mačiau..? A-a-a... Dar Britų Kolumbijoj. Įsisvaizduokit. Ne, nesugebėsit... Aij, neiškęsiu – pasakysiu. Manot – egoistiškai pats vienas mėgavausi užkariavęs uolą? (Na, medalių prisiklijavau, kaip pas amžinatilsį Leonidą, bet tai buvo lygiai taip pat - FAKE, brač. My oh my...) Nė velnio. Plynuose akruose ploto kažkodėl tryniausi subinėmis su anais dviem. Yeah - teisingai išgirdot. TIK SU DVIEM KITAIS. Bet kaip silkių prigrūstoj statinėj. Su 2-iem. Subinėm. Ir juokiuosi, ir verkiu. Vienu metu. Kaip koks Homer'is Simpsonas. My oh my... Oh, I'm pathetic... Kažkoks prakeiksmas. Priminė senus gerus laikus Vancouveryj – štai jums - kariškas vaizdelis - parkas – tuščias. Suoliukų bent 100. Tu išsirenki nuošaliausią. Kad ramiai pažiūrėt į vandenyną. (Niekam neįdomu, kad mintys, gal apie krūtiningas blondines ilgomis kojomis iš po sijonėlių-šalikėlių. Niekieno reikalas. Parkas ir nuošalus suliukas su vaizdu į vandenyną tai paverčia estetišku vaizdu. Išgraužkit!). Ramiai. Vienas. Į vandenyną. 99% suoliukų palikai likusiam pasauliui....
Ir čia į parką atvažiuoja gausi kiniečių šeimyna. Kartomis. Su nešiojamu BBQ. Spėkit – kurį suoliuką pasirinko? Atspėjot? Sveikinu. Manot, aš pasiutęs? Pažiūrėčiau aš į jumi... (No comment).

Booking.coms
storyLazyload();