Jungtinė Karalystė: 4 dienos Anglijoje ir 3 valandos Briugėje

Visos kol kas mano lankytos salos – tai Saarema su Muhu Estijoje ir Rusnė Lietuvoje. Šįkart keliauju į didesnę salą - Didžiają Britaniją. Atvykstame prie Lamanšo sąsiaurio. Prieš patenkant į keltą tenka prisiminti pasų kontrolę, nes mūsų grupė kažkodėl krenta pareigūnams į akis. Bet nieko blogo jie mūsų dokumentuose nepastebi, todėl greit leidžia keliauti toliau. Įsivaizduoju , kiek lietuvių ir kitų šalių migrantų svajonių žlugdavo čia prieš gerą dešimtmetį, kai „ kratydavo“ daug griežčiau. Belaukiant kelto įdomu stebėti pareigūnus su tarnybiniais šunimis, kurie turbūt ieško narkotikų.


Ir štai aš kelte, kuris plukdo per Lamanšo sąsiaurį link „ rimtesnės“ salos, kurioje įsikūrusi Didžioji Britanija. Keltas „Calais - Dover“ nemažas, bet bangos vistiek neblogai jį sūpuoja ir pakankamai išbalansuoja vidinę pusiausvyrą daugumai keleivių. Daug kas vaikšto stipriai svyruodami ir rankas ištiesę pirmyn ar į šonus. Lyg akrobatai, balansuodami ant lyno. Plaukimas trunka gana trumpai – apie pusantros valandos. Oras grynai angliškas – apniukę, kartas nuo karto palynoja.

Išvažiuojame iš kelto į angliško kairiapusio eismo kelią. Mane šioje kelionėje veža autobusas. Pagalvoju, kad gal ir gerai. Užbėgant įvykiams už akių pasakysiu, kad per tas keturias viešnagės dienas taip ir nepripratau prie kitos pusės eismo. Nei kaip įsivaizduojamas vairuotojas, nei kaip pėstysis. Užmiestyje, aišku, nieko labai sudėtingo. Na, bet Londone kapituliavau. Prie kiekvienos sankryžos ar perėjos kraipydavau galvą į visas puses kaip vieverselis, nors po kojomis užrašai visur primena, kad reikia žiūrėti dešinėn. Aišku, pagyvenčiau ilgiau – priprasčiau. Vistik tie britai užsispyrę, negali gyventi kaip visi žmonės :)
Londonas
Londonas atsirado, kai susijungė du senieji miestai – Sitis ir Vestminsteris, kurie suformavo rajoną, dabar žinomą Didžiojo Londono vardu. Londono Sitis – istorinis Londono centras, vienas didžiausių komercinių bei finansinių centrų pasaulyje. Jame veikia daugybės įmonių biurai, vien bankų – daugiau kaip 500. Mano akiai, šiame rajone pastatai perdaug sugrūsti, trūksta erdvės. O Vestminsteris ne toks šaltas, pastatai mielesni akiai ir širdžiai. Vestminsterio vizitinė kortelė – Big Benas ir Parlamento rūmai. Pasakojama, kad 1949 metais mieste nutiko keistas įvykis. Vieną gražią dieną ant Big Beno, vieno populiariausių miesto įžymybių, minutinės rodyklės nutūpė varnėnų būrys. Paukščių buvo tiek daug, kad jie netilpo ant 4 metrų 27 centimetrų ilgio rodyklės. Dėl paukščių išdaigos laikrodis pradėjo vėluoti 5 minutėm. Grąžinti teisingą laiką prireikė išleisti gan daug lėšų ir laiko.

Londono Taueris – tvirtovė senamiestyje, kurioje saugomos karališkosios šeimos brangenybės, eksponuojama ginkluotės kolekcija. Iki 17 amžiaus čia buvo viena iš karaliaus rezidencijų. Taip pat čia buvo ir kalėjimas, kuriame nužudyta nemažai anglų didikų.
Eilėje prie įėjimo pažiūrėti karališkų brangenybių prastoviu beveik valandą.
Viduje pamatau kelias karūnas, kelis kardus, kelis briliantus ir žiedus. Po tvirtovės teritoriją pavaikštinėju dar apie valandą.
Na, kažkada Trakų pilis man paliko didesnį įspūdį. Labiausiai sudomina varnai, kaip sakoma prižiūrintys ar saugantys Tauerį.
Išeinu labiau susikrimtęs, nei laimingas dėl bilietui išleistų berods 16-os svarų. Pagalvoju, jei būčiau anglas ir garbinčiau monarchus, turbūt būčiau įdomiau praleidęs tas dvi valandas Taueryje. Na, o Tauerio tiltas išties gražus.
Daug kas iš išorės atrodo gražiau, nei viduje. Draugai, pasikėlę į tilto viršų nuo jo irgi nelabai kokį vaizdą per aplytus stiklus išvydo...
Vindzoro pilis – viena iš trijų oficialių karališkosios šeimos rezidencijų, nuo Londono nutolusi apie 30 kilometrų. Nors ji pastatyta prieš 900 metų, tačiau naudojama iki šiol. Karalienė Elžbieta II čia praleido didesnę dalį savo vaikystės. Joje ir dabar gyvena karališkoji šeima, kai lankosi Vindzore. Vat šitoje vietoje ir man jau patinka. Tiksliai negaliu paaiškinti kodėl. Ekspozicijos kažkokios įdomesnės ir gyvesnės. Tikriausiai ir jų pateikimas geresnis. Tiesa, fotografuoti viduje visur draudžiama.

Anglija neįsivaizduojama be savo karalienės, o ši be savo rezidencijos – Bekingemo rūmų.
Šiuo metu Bekingemo rūmuose yra maždaug 600 kambarių, kino teatras ir baseinas. Čia taip pat įrengtas nuosavas paštas ir policijos nuovada. Rūmuose dirba apie 400 žmonių, tarp kurių tarnai, virėjai, valytojai, sodininkai, elektrikai bei du laikrodininkai, kurie prižiūri 300 čia esančių laikrodžių. Jei ant rūmų plėvesuojanti vėliava pakelta – vadinasi jos didenybė yra rūmuose, jeigu pusiau nuleista – karalienė išvykusi. Yra vienas įvykis, sutraukiantis begales smalsuolių – tai Bekingemo rūmų sargybos pasikeitimas. Teko stebėti šį reiškinį. Žmonių tikrai prisirenka daugybė (spėju, kad maždaug apie 5 000).
Visi laukia kažko stebuklingo. Sustabdomas eismas , pražygiuoja visokie dūdų orkestrai, raitoji policija reguliuoja žmonių srautus, pėstieji policmenai irgi žiūri tvarkos.
Atrodo, kad tikrai įvyks kažkas ypatingo. Na, o pabaigoje pražygiuoja kokių 20- ies sargybinių pulkelis, jie už tvoros pagal kažkokias taisykles pasikeičia su kitu būreliu ir tada antrasis būrelis išžygiuoja lauk iš Bekingemo rūmų teritorijos.
Nieko tokio neįvyksta. Sakyčiau, kad didesnį įspūdį palieka žmonių minia, sujudimas, proceso laukimas, nei pats pasikeitimo procesas. Vieną kartą pamačiau, antrąjį specialiai žiūrėti jau nebeičiau.
Tam, kad būtų pastatytas didžiausias miesto apžvalgos ratas – Londono akis – darbininkai nenutrūkstamai dirbo 7 metus. Per metus Londono akį aplanko 3,5 milijono žmonių, o į kiekvieną apsisukimą šis apžvalgos ratas „paima“ 800 žmonių. Vienas pilnas apsisukimas trunka apie 30 minučių. Į šią karuselę nelipu, nes oras lietingas ir abejoju, kad vaizdai bus verti apie 20 svarų. Tikrą palaimą žvelgiant į apačią jaučiu tik kopinėdamas po kalnus, todėl atrakcionai nebežavi taip kaip vaikystėje. Buvau Paryžiaus Eifelyje, ten nušvitimo nepajutau, todėl ir čia nusprendžiu „nesiterlioti“.

Londone baigtas statyti „Shard London Bridge“ – pats aukščiausias pastatas visoje Europos Sąjungoje , kurio aukštis siekia 310 metrų. Teko girdėti, kad nemažai daliai londoniečių šis pastatas kelia ne susižavėjimą, o pyktį, todėl kad atseit sudarkė miesto vaizdą. Man šis statinys pasirodė visai priimtinas ir įsikomponuojantis į bendrą Londono foną.

Na, be vadinamųjų lankytinų objektų dar tenka pusdienį paklaidžioti po Vestminsterį, Soho ir kinų kvartalus. Gana žavų įspūdį palieka turgus Koven Gardenas. Tiesa, parduotuvėlės jau užsidarinėjo, kai atsidūriau ten. Bet pagyvenusio gatvės (ar turgaus) muzikanto sodrus angliškas balsas gražiai užpildė tuštėjančias vakarinio turgaus erdves.

Kinų kvartalus buvau matęs tik filmuose. Dažniausiai juose vaidindavo Džekis Čanas ar koks kitas kietas vyrukas, gana lengvai susidorodavę su blogiukais.Tad realybėje pamatytas vaizdas atitinka manąjį filmų suformuotą kinų kvartalo paveikslą. Smalsu paragauti tikrų kinų gaminto valgio. Surandu kažkokią užeigą, kur už sumokėtus 9 svarus gali valgyti kiek telpa. Maistas skanus, sotus - tad užtenka tik pusantros porcijos :)

Taip pat netyčia aptinkame Šerloko Holmso vardu pavadintą Pub‘ą, kuriame (tiksliau lauke krapnojant lietučiui, nes viduje beprotiškai tvanku) išlenkiame po bokaliuką Guinness‘o.

Šiaip mieste stebina nemažai vietinių, nelabai kreipiančių dėmesį į orą (apie +5), lietų. Nes jie vaikšto apsirengę taip, lyg šviestų saulė ir būtų + 20. Kas su lengvu megztuku, kas su marškiniais ar maikute. Vieną tokį įkaitusį net su šortais pastebėjau. Taip pat į akis krinta daugybė judriomis gatvėmis (ir šviesiu ir tamsiu paros metu)greitai lakstančių dviratininkų. Aš nesiryžčiau taip laviruoti didžiuliame mašinų sraute. Jie man primena kamikadzes.
Kokį įspūdį paliko Londonas? Nepasakyčiau, kad labai sužavėjo. Nesiginčiju, kad tai tikrai įdomus, įvairiaspalvis, kosmopolitiškas miestas. Bet jei reiktų rinktis, kokį didmiestį norėčiau dar kartą aplankyti - Paryžių, Romą, Barseloną ar Londoną? Deja, bet Londonas būtų paskutinis šiame sąraše. Galbūt jis man per didelis, per triukšmingas?...O gal ir lietingas oras dėl to kaltas?...

Stratfordas prie Eivono

Šis miestas gausiai lankomas turistų todėl, kad čia gimė, augo, gyveno, kūrė ir mirė vienas žymiausių Anglijos rašytojų – Viljamas Šekspyras. Patinka tai ,kad nepaisant turistų gausos miestelis yra išlaikęs autentišką dvasią. Daug senovinių pastatų, puoštų fachverkais, raižiniais ir kitokiais grožiais. Pats rašytojas palaidotas Šv. Trejybės bažnyčioje, kuri apsupta senovinių kapinaičių, sukuriančių magišką atmosferą.
Čia veikia karališkasis Šekspyro teatras, kuriame vaidinama jau 80 metų, kai po gaisro iškilo šis naujasis pastatas.
Žodžiu, tai tikrai mielas miesteliukas.

Išvažinėjant iš Stratfordo prasidėjo stiprus lietus, kuris visiškai sutrukdė apžiūrėti universitetinį Oksfordo miestą.



Stounhendžas

Stounhendžas – vienas svarbiausių priešistorinių statinių Anglijoje. Manoma, kad jis statytas prieš maždaug 5000 metų. Nėra aišku, kas ir kodėl pastatė Stounhendžą, bet vyrauja nuomonė, kad tai buvusi didžiulė astronominė stebykla. Susidomėjimo Stonhendžui duoda nežinomas statybos būdas - nežinia, kaip čia buvo atgabenti ir į tokį aukštį pakelti daugiau nei 50 tonų sveriantys luitai - ir statinio paskirtis. Pagaliau pasisekė, nes teko senai neregėta laimė – išvysti didelį plotą žydro dangaus:) Šiaip gana įdomu paklausyti audiogido istorijų, bet kad nelabai daug ką atsimeni po milžiniško informacijos srauto... Na, bet vaizdai tai tikrai gražūs...

Šalia Stouhendžo esantis Salisbury miestelis garsėja aukščiausiu Britanijoje bokštu – tai Salisbury katedros smailė, šaunanti į 123 metrų aukštį. Be to, katedra ilgaamžė – pradėta statyti prieš 800 metų. Nesu šventovių mėgėjas, bet viduje ir man buvo nenuobodu – paruošta įdomi ekspozicija, kur galima pamatyti kaip katedra buvo statoma.


Apie kelionę galima pasakyti taip – buvau Anglijoje, labiausiai patiko Briugėje. Na, gal tai ne visiškai tiesa, bet netoli jos :) Šiame mieste teko pabūti tik tris valandas. Briugės miesto centras išsiskiria išlikusia viduramžių architektūra. Išskirtinis išplanavimo bruožas – žiedu miestą supančių tarpusavyje susisiekiančių kanalų sistema, dėl kurios Briugė dažnai vadinama „Šiaurės Venecija“. Dar girdėjau jį vadinant „Turistų džiaugsmu“ – tas tiesa, jų čia netrūksta. Įsivaizduoju, kaip čia jų tirštai būna vasarą. Būtent turistų gausa ir laikoma didžiausiu Briugės minusu. Na, bet ką padarysi – tokia jau ta gražiųjų miestų dalia. Juk reto iš mūsų akys krypsta į bjaurius dalykus.

Booking.coms
storyLazyload();