Jordanija per Ramadaną

Susitikrinam vietą pavalgyti, ir kartu patirti, kas ir kaip čia viskas vyksta, ir išeinam pasiblaškyti po miestą. Apie pusę septynių vakaro atsiduriam prie sutarto restorano, ir pačiu laiku, nes žmonės renkasi įspūdingu greičiu – šeimos, pavieniai žmonės, draugų kompanijos, prie to pridedant tokius, kaip mes, turistus – ir restoranas, ir kvartalėlis aplink, kur staff’as sumeta stalus ir kėdes, pilnai užsipildo iki 19.30 likus dar geram pusvalandžiui.

Jokio meniu čia nėra, vis prieina padavėjas ir klausia “ar norėsit to? Ar norėsit ano?” Mes, kadangi norim viską išbandyti, nei vieno siūlomo dalyko neatsisakom. Kainos nežinom, stalą nukrauna pilnai, prieš pat 19.30 viskas ant visų staliukų restorane sukrauta ir paruošta valgyti. Viso to proceso metu atmosfera šventinė – jaučiasi, kad vyksta kažkoks laukimas (prie jo prisidedam ir mes, nes visa dieną nevalgius pradedam suprasti, kaip lauki tos minutės, kada pagaliau galėsi), lempučių kaip pas amerikiečius prieš Kalėdas, trumpai tariant – šventė, tik ji vyksta kiekvieną vakarą visa mėnesį. Būtent tuo laiku visos parduotuvės užsidaro, vėl atsidarys tik vėlai vakare. Pagaliau oficialiai pasibaigus pasninkavimui visi pradeda kirsti maistą – falafeliai, humusai, pitos, kažkokie kiti vietiniai patiekalai. Visas restorano staff’as irgi dingsta valgyti. Visko išragaujam, bet prisisotinam labai greitai net ir neskubėdami valgyt.

a

Po vakarienės vaikščiodami dar matom visur žmones sėdinčius tai kavinėse, tai skanėstų užeigose, tai kituose restoranuose, t.y. darančius antrą ar trečią “užėjimą”, kas jiems įprasta. Deja, mums ir vieno buvo per daug, todėl pasivaikščiodami ir užkilę į kalną eidami Rainbow Street (jų tokia ala pagrindinė turistinė gatvelė su krūva maitinimo įstaigų) nutariam, kad kitą dieną tokios vakarienės jau nebeimsim, o užkąsim kažką lengvai, ir prisijungsim į kokią nors kavinę-barą praleisti laiko ne tik valgant.

2 diena – Amman

Kitas rytas prasideda anksti – planas, kol nekaršta, užkilti į Amman Citadel. Susileidžiam pusryčius, kurie tiekiami ant viešbučio stogo (šitos nuotraukos rezervacijos sistemose buvo užtvirtinantis argumentas, kodėl bookinau būtent šį viešbutį, o ne kažkurį kitą). Vaizdas tikrai geras, įdomu pasidairyt tiek dienos metu, tiek sutemus. Iki citadelės netoli, bet kalva aukšta. Lipam pėsčiomis. Amman Citadel – senovinis Amman’o miestas ir įvairūs likučiai, menantys kas Bronzos, kas Geležies amžius, kas jau artimesnius Bizantijos ar Umayyad’ų laikus. Herkulio šventyklos likučiai ganėtinai įspūdingi. Kas buvo – sako, jog Jerash miestas yra kur kas įspūdingesnis, ir ten pabuvus, Amman Citadel jau nėra verta aplankyti. Tam negalima nepritarti, tačiau mūsų maršrute Jerash, deja, nebesutilpo. Įėjimas – 2 dinarai, su Jordan Pass – nemokama. Gido neimam, kadangi nesam labai jau istorijos geek’ai, kiek patys iš anksto buvom pasidomėję, kiek paskaitinėjom vietoj, atrodo, užteko. Pamatyti ir skirti valandą-dvi yra verta. Juolab, kad ir vaizdai nuo kalvos į Ammano didmiestį yra praktiškai 360 laipsnių.

3

Sekantis punktas, kurį susižiūrim dar būdami ant tos pačios kalvos – Karaliaus Abdullah 1-ojo mečetė. Tai vienintelė (arba taip sakoma) mečetė, į kurią galima patekti ir turistui. Iki jos pėsčiomis – 3 kilometrai, bet jėgų dar pilni, todėl nusprendžiam vėl žygiuoti pėsti. Kelionė nesunki, pakankamai vandens, ir esam vietoj. Tuo metu dar baiginėjasi vienos iš eilinių arabų mišių, todėl esam priversti palaukti. Laukiam suvenyrų parduotuvėje, kur esam vaišinami arbata, tyrinėjam parduotuvę, apsirengiam abajom - ilgais drabužiais, kuriuos duoda mečetė, nusiaunam batus ir einam į vidų. Apie mečetę pasigooglinsit, išsiskiria tuo, kad viduj nėra kolonų, kas labai optiškai padidina plotą, o ji ir taip tūkstančius maldininkų sutalpinti gali (statistika skirtinguose šaltiniuose skiriasi). Mėlynas stogas irgi gražu pažiūrėt. Pasivaikštom po vidų, palaužom sprandus, spoksodami aukštyn, prisėdam pabūti tyloje, ir judam toliau.

6

Kadangi jau iki čia atžygiavom pėsčiom, o kelias atgal iki viešbučio eina praktiškai visad žemyn – nusprendžiam toliau nesinaudoti jokiom transporto priemonėm, susižiūrim kelią smulkiomis gatvelėmis, ir vyniojam dar vieną atkarpą. Vandens dar turim, užkąst irgi, energija pro kraštus trykšta, todėl kelionė neprailgsta. Visgi saulė jau tiesiai virš mūsų, karštis pačiame pike, todėl nusprendžiam, kad atėjo pietų pertrauka – krentam į lovas ir išsijungiam power nap’ams.

Prabudę kylam ir keliaujam į šalimais esantį amfiteatrą – dar vieną lankytiną vietą Amman’e. Gerai išlaikyta, neprikibsi. Lydim saulę žemyn iki pat amfiteatro uždarymo, ir judam link jau minėtos Rainbow Street. Pakeliui užsiperkam saldumynų Habibah Sweets išsinešimui – tiesiog išsirinkit, kas atrodo skaniau (būtinai paragaudami šviežių Knafeh), pasiekiam tą gatvę, susileidžiam po puikią porciją ledų, pasigėrim miesto panorama tuo momentu, kai ramadanas baigiasi (tuo metu nauju restorano svečiu būti neapsimoka – dėmesio vistiek negausi), ir užsukam į kavinę, kuri jau vakar pasirodė labai jauki.

b

Nors vakar einant ji buvo pilna, dabar – visiškai tuščia. Esame pirmi atėję svečiai, prie pat lango su vaizdu į gatvę ir esame sodinami. Užsisakome kavos, shisha parūkyti, ir tiesiog bendraujam ir mėgaujamės gyvenančio ir judančio miesto vaizdais. Nepastebimai tokių sėdėtojų prisirenka apypilnė kavinė. Taip pat nepastebimai prabėga ir pusantros valandos. Susiruošiam judėti savais keliais (o ir kaljanas jau senokai iš mūsų ežiukus rūke padarė – neaišku, ar atsitoję atgal į sostus nesukrisim), bet padavėjai akivaizdžiai švenčia ramadaną ir niekur neskuba, tą ragina daryti ir mus. Keičiamas dar vienas angliukas (jau trečias), ir gaunam nurodymą “no worries, wait for surprise”. Siurprizas – dvi didžiulės stiklinės ką tik išspaustų sulčių – viena apelsinų, kita citrinų su mėta. Pasižymim, kad nuo šiol namie gamindami sultis mėtą ne tiesiog įmesim ir pamaišysim, o blender’insim kartu su visais ingredientais – be proto skanu. Sultys – kavinės sąskaita, kas nustebino, nes tos sultys kainuoja pusę tiek, kiek mūsų visa sąskaita. Pasimėgaujam sultim, darkart parūkom, atsisveikinam ir judam toliau.

Grįždami dar vis pratinamės prie “Welcome to Jordan”, stebimės vietiniais žmonėmis, kurie atsiranda šalia iš niekur nieko, užveda pokalbį, ir pabendravus taip pat greitai tiesiog dingsta. Matyt, mes net ir iš rytų Europos kilę jau esame tas ganėtinai supuvęs kapitalistinis pasaulis, visąlaik galvojantis apie naudą, jei šių atostogų metu ne kartą sugebėjom save pagauti, kad bebendraujant su vietiniu kažkurioj pokalbio vietoj tu jau tikiesi ir lauki, kada čia atsiras tas “kabliukas” – paslauga, prekė, ar kitokia nauda, dėl kurios tas vietinis su tavim ir pradėjo pokalbį. Bet krūvą kartų tai taip ir neįvyko. Stebėjomės šituo draugiškumu ir bendravimu tiesiog dėl bendravimo, o ne naudos. Tuo pačiu ir smagu, ir liūdna dėl savęs .Prasinešam per vietinį smulkų supermarket’ą – reikia vandens, kitų gėrimų ir užkandžių atsargų, jeigu ramadanas ir ne tokios civilizuotos vietos užpultų ne laiku ir ne vietoj.

Booking.coms
storyLazyload();