Jordanija: ne vien tik Petra, tai visa senoji Filadelfija

Žiūriu, kad pastaruoju metu (pelnytai) didėja susidomėjimas Jordanija. Be to, nuo birželio 1-osios AirBaltic’as atidaro reisą iš Rygos į Amaną. Taigi šalis tampa ranka pasiekiama. Keturios valandos skrydžio ir tu visiškai kitame pasaulyje, - nepakartojami įspūdžiai garantuoti. Ir tai ne vien tik Petra!

Apie Petrą pasakoja daugelis, vykstantys iš Egipto (ar iš Eilato Izraelyje) per Akabą. Tačiau ir Amano apylinkėse yra daug ką nuveikti. Papasakosiu plačiau apie šiaurinę Jordanijos pusę, dar palyginus mažai nutrypą turistų.

Veiksmas vyksta praėjusių metų kovo mėnesį. Oras jau sausas, šilta, dar nekaršta, - pats geriausias metas kelionėms.

Baigiu savo vizitą Jeruzalėje, pasisamdau palestinietį vairuotoją Dželalą ir pajudu link sienos su Jordanija. Nuo Jeruzalės iki Amano gal tik kokie 80 kilometrų. Deja, kilometrai čia nieko nereiškia. Išvažiuoju 10 valandą ryto, tačiau Amaną pasieksiu tik 5 valandą vakaro. Bet apie viską iš eilės.

Nuo Jeruzalės link sienos su Jordanija veda puikus kelias. Netrukus pasiekiame King Hussein (Allenby) Bridge sienos perėjimo punktą. Ten tvyro, kaip sako čia gyvenantys žmonės, well organised chaos. Iš tiesų, Alenbi tiltas yra vienintelė vieta, kur Izraelio -Jordanijos sieną gali kirsti palestiniečiai, mat jie neturi pasų, tik „baltus bilietus“. Sieną kasdien kerta 20.000 – 30.000 žmonių. Žydai viską taip suorganizavę, kad procesas būtų kuo klampesnis ir kad antrą kartą eiti nesinorėtų. Tiesa, labai atkakliai rėkiant, kad esi užsienietis, galima bandyti pereiti be eilės, bet ir tai negarantuoja sėkmės.

Spjaunu į šitą tiltą ir važiuoju 120 km į šiaurę palei Jordaną į Sheikh Hassan Bridge sienos perėjimo punką. Tai kainuoja papildomai pinigų, bet sutaupo laiko ir nervų. Dželalas spaudžia gazą ir netrukus aš vėl prie sienos. Čia tyku ramu. Čia galima tik su užsienio pasais. Atsisveikinu ir pradedu žygi per siena. Tikrina dokomunetus, tada security, tada vėl dokumentus, tada vėl security. Tačiau po 10 min. aš jau išvykimo terminale. Susimoku išvykimo mokestį, pereinu duty free zoną ateinu į „neutralią“ teritoriją. Laukiu specialaus autobuso, kuris veža per sieną. Maždaug po 20 minučių atvažiuoja autobusas. Nusiperku bilietą. Be manes dar vyskta 4 iraniečiai, 6 indusai ir dar pora nenusakomos tautybės žydų. Netrukus pajudame. Paskutinį kartą įlipa žydų kareivis, patikrina pasus ir iš lėto pasukame Jordano upės link. HASHIMITE KINGDOM OF JORDAN – pasitinka impozantiškas užrašas. Už kokių 300 m Jordanijos pasienio postas. Prieš pasų kontrolę reikia nusipirkti vizą, ji parduodama tik už Jordanijos dinarus (JD). Apdairiai atsivežiau jų iš Jeruzalės. Kas neturi, blaškosi ieškodami keityklos. Ji yra, bet tuo metu nedirba.
Taigi, šlepteli vizą man į pasą, einu prie pasų kontrolės. Fotografuoja, skenuoja rainelę ir įleidžia. Tada einu į security check. Na čia lyginant su žydais tuščias formalumas. Mane krato iš smalsumo, nematytas pasas, keistas maršrutas pasirinktas etc.
Baigiu ir čia, bet dar esu ne visai Jordanijoje. Nuo kontrolės posto iki vietos, kur gali prieiti paprasti mirtingieji dar lieka apie kilometras plyno lauko. Gali eiti juo pėsčias, gali pasinaudoti tam reikalui čia esančiu taksi. Už 1.50 JD mane nuveža iki vietos, kur kursuoja viešasis transportas. Išsiropščiu su savo lagaminu laukan, visi smalsiai nužiūrinėja. Aplink stovi penki tankai, trys šarvuočiai ir žalias opelis atsiųstas iš Amano manęs paimti. Viskas, kelionė per sieną baigta. Užtruko gal tik kokias 1.5 valandos. Dabar vėl išilgai Jordano spaudžiame atgal į šiaurę, Amano link.

Amane maloniai nuteikia vienaženklės kainos. 1 JD ≈ 1 EUR. Jordanijos dinarą visi vadina „džeidi“, - pilnas pavadinimas per ilgas. Taksi kaina po Amaną 2 - 3 JD, taksi į Petrą (300 km) 50 JD. Amano turguje už 5 – 9 JD galima nuspirkti visai dėmesio vertų suvenyrų. Žmonės draugiškį, be egiptietiškos agresijos. Gali ilgai apžiūrinėti parduotuves, niekas nesikabinėja, kol neparodai realaus susidomėjimo kažką pirkti.

Amanas milžiniškas miestas, pilnas dūmus spjaudančių mašinų. Benzinas čia nerealiai pigus todėl važinėja kas kuo netingi. Nepaisnt to, kamščių beveik nėra. Miestas apjuostas 8 estakadų žiedais (už Saudo Arabijos pinigus), tereikia iš greitkelio išsukti į atšaką, vedančią į tavo rajoną ir tu jau namie. Tokios infrastruktūros galėtų pavydėti bet kuri Europos sostinė.



Šiek tiek istorijos. Istorija čia yra politika. Galima rasti daug visokių nuorodų į romėniška ir ikiromėnišką laikotrapius. Galima viską sužinoti apie Omejadų kalifus. Tačiau Bizantiškas periodas čia yra „baltoji dėmė“. Nuo IV a. iki VII a. istorijos čia lyg nėra. Reikalas tame, kad kasinėjant šitą laikotarpį ima aiškėti, jog čia buvo smarkiai sukrikščionintas kraštas. O kaip tik šito čia niekas visai ir neketina įrodinėti.

Ir vis dėlto, Amanas priklausė vadinamajam graikų Dekapoliui (dešimties miestų sajungai), sudariusiam regiono ekonomikos branduolį. Vadinosi jis tada visai ne Amanas, o Filadelfija. Įdomu, kiek Filadelfijos gyventojų šitai žino? Nepaisant, kad miestas labiau primena betono džiungles, jame yra visai padorus romėnų amfiteatras ir šiokie tokie Sasanidų epochos griuvėsėliai. Virš miesto plevėsuoja milžiniška vėliava, tvirtinama, kad didžiausia pasaulyje. Tiesa, Akaboje, berods, galima išgirsti tą pačią istoriją?!



Taigi apsistoju pas draugus ir pradedu pažintį su apylinkėmis.

Kitą dieną važiuoju į šiaurę nuo Amano, į Džerašą (Jerash). Tai dar vienas Dekapolio miestas. Va čia jau kita kalba, čia yra į ką žiūrėti. Milžiniškas, puikiai išsilaikęs antikinis miestas. Europoje tokios būklės senovės paminklų niekur neteko matyti. Jam reikėtų paskirti 3 – 4 valandas, norint ramiai apžiūrėti ir dar karališkos gvardijos dūdmaišių orkestro amfiteatre paklausyti. Prie iėjimo į muziejų išsidėstęs nedidelis turgelis. Aplandžioju, užtinku dailininką su gan orginaliais darbais. Išsirenku keturis paveikslus, jis prašo 200 JD. Pripatęs derėtis su aršiais Jeruzalės arabais imu ant jo rėkti, kad tokių baisių pinigų nė neketinu mokėti. Dailininkas tik susigūžia į kampą ir bematant sutinka su mano kaina, 70 JD. Atsisveikinant jis sako: „Pone, jums 5 JD juk toks niekas, o man tai tiek daug“. Mažumėlę susinepatoginu ir primetu dar 5 JD.



Sekanti diena – į pietus nuo Amano. Važiuoju į Madabą. Senas krikščioniškas miestas, su V a. Šv. Jurgio bažnyčia. Bažnyčioje nerealios grindų ir sienų mozaikos. Apskritai, Madaba garsi savo mozaikomis. Galima apsilankyti mozaikų dirbtuvėse.



Nuo Madabos ranka paduoti iki Nebo kalno (Mount Nebo), - vietos, kur Mozė baigė savo kelionę. Kas pamiršo, primenu, kad Mozė, išvedęs tautą iš Egipto neleisvės, klajojo su ja 40 metų, kol išmirė vergų karta. Jie ėjo Moabo kalnais, kol nuo Nebo kalno Mozė pamatė Pažadėtąją žemę. Jeigu jie ten atėjo pavasarį, Jordano upės slėnis yra tikrai žalias. Mozės palaidojimo vieta nežinoma, kad nebūtų garbinama kaip stabas.



Jordanijoje esama ir daugiau biblinių vietų. Trečią dieną važiuoju prie Jordano, kur Jonas Krikštytojas pakrikštyjo Jėzų vandeniu. Ten prie senosios Jordano vagos yra atkasta IV a. amžiaus bažnyčia, kur tikima kad senovėje ir buvo toji vieta.



Nuo krikšto vietos pagaliau važiuoju prie Negyvosios jūros. Esu daug kartų prie jos buvęs Izraelyje. Tačiau prieš Jordaniją Izraelio pakrantė nublanksta. Izraelyje tuo užsiima nušnerkšti kibucai, o Jodanijoje stovi prabangių viešbučių kompleksai su marmuru klotais baseinais. Susimoku 15 JD ir gaunu dienos bilieta naudotis infrastruktūra: rūbinės, dušai, baseinai, gultai. Keliauju prie jūros atlikti ritualo – išsiterlioti dumblu, išsidžiovinti ir tada maudytis jūroje. Primenu, kad tokia procedūra „išgręžia“ iš organizmo vandenį, todėl reikia daug gerti ir pramogauti su saiku.




Sekančią dieną pagaliau važiuoju į Petrą. Daug nepasakosiu, gražu ir tiek. Kai pirmą kartą pamačiau nuotraukose, maniau kad ten pakliūti neįmanoma. Dabar esu dėkingas likimui, kad tai įmanoma ir aš ten buvau.



Petroje sugaištame visą dieną, nakvoti į Amaną nebegrįžtame. Važiuojam į Wadi Rum ieškoti stovyklos. Kol atvykstame, taip sutemsta, kad vos randame kelią. Naktis dykumoje nereali. Šeimininkai užkuria laužą, gauname vakarienę. Ryte gauname vedlį ir važiuojame pasivažinėti po dykumą. Legendinės Arabijos Lorenco vietos. Čia jis tikrai gyveno, čia filmuotas ir filmas apie jį. Popiet netikėtai kyla smėlio audra. Mano nikonas ima "streikuoti" - nebeįmanoma sufokuosuoti vaizdo, elektroninika atsisako suprasti, kad noriu fotografuoti dulkes. Randu išeitį - fokusuoju į batus, o tada fotografuoju horizontą. Profai turbūt juoksis, bet man geriau tokios foto nei jokių.



Po pietų grįždami į Amaną, išsukame iš pagrindinio kelio ir aplankome Karako tvirtovę. Kai kryžiuočiai užėmė Šventąją žemę, kitapus Moabo kalnų buvo pastatyta Užjordanės tvirtovių gradinė Jeruzalei saugoti. Karako tvirtove (Croc de Moabit) viena iš jų. Nors ir atrodo įspudingai, Saladinas be vargo ją ir daugelį kitų užėmė.



Savaitė Amane pralekia kaip viena diena. Išvažiuoju kupinas euforijos tuo pačiu keliu atgal. Nesunervina net žydai išlaikę mane ant sienos 4 valandas. Išsikviečiu iš Jeruzalės Dželalą, kad vėl paimtų mane nuo Sheikh Hassan tilto. Važiuoju į aerouostą. Ryte lėktuvas į Vilnių . . .

Mačiau daug šalių, į kai kurias skridau daug valandų. Tačiau prisiminimai apie Jordaniją patys ryškiausi. Tik keturios valandos skrydžio ir tu visiškai kitame pasaulyje.

Booking.coms
storyLazyload();