Jordanija - kartojam

Tolumoje lengvoje migloje paskendusi Negyvoji jūra link kurios veda vaizdingas serpantinas.

Bažnyčia naujai atstatyta. Viduje senosios Mozės bazilikos grindų mozaikos likučiai. Pasigrožėti mozaikomis trukdo minios plūstančių vidun turistų. 

   Dėmesį patraukia suskambėjusi melodija. https://www.youtube.com/watch?v=0L7aoEfhFRM

Gerai, kad atvažiavom pakankamai anksti, nes vėliau turistų gausėja geometrine progresija – jie pilasi iš didelių turistinių autobusų.

   Serpantinu nusileidžiame iki Negyvosios jūros. https://www.youtube.com/watch?v=wCxNoqLU4mw

Šį kartą sustingusią Loto žmoną apžiūrime dienos šviesoje. Ir pagaliau sušylam.  

   Pietų stojame beduinų kavinėje su iškeltu dviračiu ant iškabos „NEA local food” (arba iškaba NE-A-VISITORS CENTER, prie pat įėjimo). Patiekalus gamina iš čia pat augančių daržovių. Gomurį pamaloninu ryžiais su fantastinio skonio keptų pomidorų padažu. Mėsą atiduodu mūsų gidui)).

 Iš terasos atsiveria daržovėmis apsodinti laukai su palmių intarpais ir tolumoje mėlynuojančia Negyvąja jūra. 

Katinų apsupty belieka gardžiuotis kvapnia arbata su įmerktu citrinos lapeliu.

    Kol neskubant ir vis nuklystant nuo kelio nuriedame iki galutinio taško, pradeda temti. Dykuma pasitinka paskendusi aklinoje tamsoje, užsiklojusi miriadais žvaigždžių išdabinta dangaus skraiste. Semiras perduoda mus “NOMAD CAMP” šeimininkams. Ir kaip pagal tuos žibintų nušviestus žolės kupstelius įmanoma susiorientuoti kurioje pusėje tas kempingas?  Jis skendi praktiškai visiškoje tamsoje – dega tik keliolika žvakučių maišeliuose ir laužas. Su žibintuvėliais rankose šmirinėja kempingo šeimininkai – broliai, su malonumu išmainantys miesto triukšmą į dykumos tylą ir ramybę.

   Draugai kiek išsigąsta, kad teks pratūnoti tamsoje, tačiau čia tik triukas. Vėliau užkuriamas generatorius (tiesa, trumpam). 

Tačiau būtent tamsoje įmanoma pasigėrėti nupiltu žvaigždėmis dangumi ir begaliniu paukščių taku. Čia neveikia nei internetas, nei telefono ryšis.

    Be mūsų keturių, kempinge du studentai iš Graikijos. Smagiausia, kad vienas jų žino Lietuvą.  Vyrai greitai įsitraukia į diskusijas apie futbolą. Gaunam arbatos, o vėliau ir žadėtą vakarienę.

    Blūdinėjam tamsoje (pasišviesti mobiliais nėra jokio noro), kol iš už kalnų pakyla mėnulis ir savo vaiduokliška šviesa nušviečia dykumą. Nebepasiklysi tarp trijų žolės kupstų.

    Prie laužo šilta, bet oras vėsta vis labiau. Ilga kelionė nuvargino - tamsoje tenka tapnoti į tamsias palapines ir nerti po šaltais patalais apsiavus šiltas kojines. Net galvą užsikloji. Neįmanoma užmigti, kol nors kiek nesušyli. Pabundi nuo menkiausio atsiradusio plyšelio, per kurį visa jėga skverbiasi šuniškas šaltis. Apsikamšai ir įsiklausai į tylą... Ypatingą, gilią, švarią - be jokio bruzdesio, be šnaresio, be spengimo, be užsimiegojusio paukščio riktelėjimo – tikras tylos skonis...  Ir užmiegi iki sekančio plyšelio atsiradimo...

4 diena

    Iš palapinės išeinam anksti (kiti dar miega), tačiau saulės patekėjimą pramiegojom-  nebuvo jėgų keltis nuo dažnų pabudimų. 

Palei virtuvę varlinėja vienas brolių, pritūpęs kažką braižo smėlyje. 

Nupėdinam tolyn rytinės saulės spinduliuose besirąžančia dykuma. Pro šalį, visiškai nekreipdami dėmesio, pralinguoja kupranugariai.

    Sugrįžę randame paruoštus kuklius, bet sočius pusryčius.  Draugus tenka žadinti, pramiegotų ir pusryčius, ir pasivažinėjimą dykuma.

    Tai buvo ne pats įspūdingiausias šios dykumos maršrutas, bet su savu žavesiu. Rausvai gelsvi smėlio atspalviai, įmantrios, keisčiausių formų uolos, giliai žydras dangus ir ...stebuklinga tyla, sudrumsčiama tik grikšinčio po mūsų kojomis smėlio.  

Simpsonas?

    Vieninteliai petroglifai uždavė keistą klausimą. Ar ten ne stručiai? Ir iš kur jie šioje dykumoje galėjo atsirasti?

    Dykuma patiko labiau nei Petra. Be masės turistų, išnaudojamų gyvuliukų ir keliančių dulkes vežimėlių. Galėjai pabūti pats su savimi, niekieno neskubinamas ir netrukdomas.

    Džipukas pristato į sutartą su Semiru degalinę ir pajudame atgal link Amano. 

 Trijų plačių juostų neapkrautame kelyje kartais vos išsitenki. Nesvarbu, kad viena juosta skirta sunkvežimiams – ji netgi atskirta ištisine juosta. Sunkvežimiai darda ne savo, o kitų dviejų juostų viduriu. Aplenk kaip nori. Lenkti visai šalia gali būti pavojinga, kadangi vairuotojams mokama tik už tas valandas, kai jie vairuoja, todėl didelė dalis dirba paromis padėrusiomis akimis. Užmigti bet kada už vairo ten ne naujiena.

  Toliau laukia užsnūdusi didybė - Al-Karak citadelė (bilietas 2 JOD). 12-ojo amžiaus viduryje pastatyta aukštos miesto kalvos viršūnėje, savo laiku tarnavo ir kaip kryžiuočių tvirtovė. Tokių masyvių pilių pagalba buvo įmanoma atsilaikyti priešiškose žemėse. Vaikščiojant po pilies griuvėsius galima tik įsivaizduoti kaip ji atrodė klestėjimo laikais. Perėjus tiltu gilų apsauginį griovį ir įėjus per vartus, iškyla kelių aukštų įspūdingi griuvėsiai.  

Visur galima laisvai vaikščioti, lįsti į rūsius. Tai kyli, tai leidiesi žemyn ir tai gerokai nuvargina. Pavojingos vietos aptvertos -  nepasisaugosi, tai krisi iš aukštai ir kietai.

 Atvirose vietose vėjo gūsiai bando išversti iš kojų. Vienoje vietoje prasilenkiu su pora žmonių lydimu individualaus gido. Sako, kad ant durų užrašyra Alach akbar. Vėliau pasitikrinau pas Semirą ar tikrai.))

  Įspūdingos akmeninės galerijos išsilaikusios ganėtinai gerai. Einant ilgu koridoriumi, užsuki į šalia esančias patalpėles ir bandai nuspėti kas gi ten tuo metu buvo. Kai kuriose vietose tenka pasišviesti. Norint pilį nuodugniau  apžiūrėti, reiktų skirti mažiausiai tris valandas. 

 Prie vienų durų mane pasikviečia darbuotojas ir pasiūlo užsukti. Įėjus uždaro duris .... ir nusiveda pasišviesdamas žibintuvėliu žemyn laiptais kažkokiais labirintais.... nu amen... užkas ir niekas neras... ))) Iš tikrųjų nusiveda iki ilgiausios galerijos - 80 m ilgio, kurios gale nišoje stovėjo karaliaus sostas. Tokiais labirintais einant pas karalių galvoje visos mintys gali susimaišyti, pamirši ką jam norėjai pasakyti. )) Šalia sosto aukštyn vedanti skylė- pasikalbėjimo anga.

  Pagaliau ištrunku į dienos šviesą. Nuo pilies atsiveria saviti vaizdai į miestą.

  Po mažai miegotos nakties vaikščioti sunku, tad pasuku į miestą, kur kavinėje „ Kir Heres restaurant“ laukia vyras (jis nėjo į pilį) su Semiru. Draugai kažkur dar landžioja po pilį. 

Valgyt norisi, bet ne mėsos.  Sriuba.... ai kaip tiks. Kartu su duonyte dar ir mutabal – baklažanų užtepėlė. Aštri mėsytė vyrui. Užsigardžiavimui kava su kardamonu. Viskas 10 JOD.

  Visiems pavalgius pajudame. Amanas. Ketvirtadienis - vakaras prieš išeiginę. Po darbų grįžę vyrai atiduoda automobilius žmonoms, kurios traukia į parduotuves. Dešimtimis tūkstančių. Amanas pasitinka kamščiais. Tokių kamščių dar niekur neteko matyti. Dviejų juostų kelyje susidaro tiek juostų, kiek telpa visai vienas šalia kito automobilių. Nebūtų durelių, tai persėsti galėtum net nelabai pajudėdamas iš vietos. Kamštis tarsi vientisas gyvas judantis organizmas, nenugalima jėga traukiantis link savęs krūvas automobilių iš šalutinių gatvelių, kurios sušliaužia prilipę viena prie kitos. Signalai, gestai, žvilgsniai.  Atrodo tuoj viskas išsipūs ir sprogs.... Ir mes to srauto vidury judam link Semiro namų. Ilgai, tikrai labai ilgai užtrunkame, kol pagaliau įsukame į jo rajoną.

Booking.coms
storyLazyload();