JAV: Walking in the hurricane arba DVI DIENOS NIUJORKE kitaip. Pirma.

Pradžia: Walking in the hurricane arba DVI DIENOS NIUJORKE kitaip. Uraganinė priešistorė Vašingtone.

NIUJORKAS. 2012 m. spalio 29 d., pirmadienis

Pirmadienio rytas kelia galybę klausimų dėl mano ambicingų šios dienos planų. Visas viešasis transportas sustabdytas, visi apsirūpinę maistu ir vandeniu, pasikrovę visas įmanomas baterijas pasitinka vis labiau artėjančią audrą. Nors sklando kalbos, kad oro uostai uždaryti mažiausiai iki trečiadienio, pasitikrinu savo skrydžio informaciją ir nerandu jokių pakeitimų. Atrodo, kad LOT’as vis dar nusiteikęs rytoj mane skraidinti namo. Paskaipinu su taip vadinamu ex, kuris autoritetingai pareiškia, kad jokio uragano Niujorke nebus. Kaip bebūtų, mane tai nuteikia pozityviai. Matau, kaip kiti hostelio gyventojai užsiima vietas prie televizoriaus, o Patrikas rašo, kad vis dar abejoja ar mes šiandien pasimatysim, aš gi pasiryžtu paskutinę savo dieną Niujorke išnaudoti prasmingai - kaip žinia, aplankyti du muziejus, nusipirkti batus, o galbūt ir Patrikas pasirodys sutartoje susitikimo vietoje.

Problemą įveikti reikia nedidelę – sugalvoti kaip nusigauti iki Manheteno. Kai šalimais esanti dviračių parduotuvė – nuoma taip ir neatsidaro (nes šiandien, panašu, nedirba beveik niekas, nors dviračių nuoma tai manau (maniau), be reikalo), priimu galbūt ekstremalų, bet man suvokiamą sprendimą – nueiti. Hostelio registratūroj į mano klausimą kaip pėsčiomis nusigauti iki Manheteno sureaguoja ramiai (jau minėjau problemą su Bruklino žemėlapiu) ir su beveik nepastebima nuostaba žvilgsnyje maloniai atspausdina googlo nuorodas kaip per 1,5 val. nueiti iki Union Square, kur kaip tik 14 val. planavome susikti su Patriku. Dar įduoda tokį polietileninį lietpaltį, ką aš labai įvertinu, nors manau, kad man užteks ir mano skėčio. Bet lietpaltį paimu. Ir išeinu.

Lietus dulkia, vėjas pučia, nieko ypatingo. Tiesa, vėjas mano skėčiui pasirodo stiprokas, tad kol visiškai nesulūžo, dedu jį atgal į kuprinę. Nors lietus vėlgi, kažkoks mistinis, labiau panašus į stiprią dulksną nei lietų, neilgai trukus jaučiu, kaip kliuksi vanduo mano medžiaginiuose camper'iuose. Popieriaus lapą su nuorodomis nuo lietaus slepiu kišenėje, kad kuo ilgiau neištirptų. Dar po kiek laiko velkuosi ir man įduotą lietpaltį, nors atrodo, kad jau gal ir per vėlai. Kurį laiką bent jau šilčiau.

Jau einant Viljamsburgo tiltu Manheteno link, mano fantazija mane truputį gąsdina: įsivaizduoju kaip mane bloškia vėjo sūkurys į tilto aptvarus, o po to ir visas tiltas virsta ant šono į Rytų upės bangas, kuri, tarp kitko, yra visai net ne upė, o kanalas, skiriantis Manheteną nuo Long Island'o.



Bet tiltas baigiasi ir štai aš jau Manhetene. Nepaisant vos kelių gatvėse besiblaškančių žmogelių, miestas savo stichijoj: kažkas besislėpdamas po parduotuvės stogu manęs prašo pasidalinti centais, kitam skersgatvy kitas pilietis man siūlo pirkti ryškiai geltoną lietpaltį už 5 dolerius. Nevalingai ignoruoju, nors vėliau supratusi kad sausos vietos ant mano kūno nebeliko, pagalvoju kažin ar būtų man tas geltonas pagelbėjęs. Nes mano plonytis oranžinis labai greitai tapo tik plevenančiu spalvotu aksesuaru.

Artėdama link Union Square dairausi valgymo vietų, nes abiem - Patriko atėjimo ir neatėjimo – atvejais jos tikrai reikės, o surasti kažką veikiančio gali būti sudėtinga. Nepaisant to, kad esu jau tikrai alkana, akivaizdu, kad net ir pasirodžius Patrikui, teks lįsti kažkur po stogu. Visiškai nenustembu, kai sutartoje vietoje Patrikas nepasirodo, netgi apsidžiaugiu – bus paprasčiau įgyvendinant ilgą šios dienos darbų sąrašą. Deja, čia pat tenka nusivilti pamačius, kad Union Square esanti Pamelos minėta DSW batų parduotuvė kaip geriausia vieta pirkti batus, ir kurioje aš jau vienus nusižiūrėjau, uždaryta. Suku į nužiūrėtą kinų maisto užeigą, nors iš tikrųjų svajoju apie absoliučiai tobulo kainos ir kokybės santykio kinietiškus koldūnus “Vanessa’s Dumpling House” Kinų kvartale. Deja, jie tokiam orui per toli, bet užtat nuotykių net ir tuščiose Niujorko gatvėse ilgai ieškoti nereikia. Vos perėjus gatvę pastebiu reaktyviniu greičiu atskriejančią žmogystą su į priekį (t.y. mane) atstatytu skėčiu. Žmogysta manęs nemato, nes bandydama apsisaugoti nuo lietaus/ vėjo, skėčiu uždengusi sau kelią. Suvokiu, kad apsunkusi nuo drėgmės/ vėjo/ šalčio aš jai iš kelio pasitraukti nebespėsiu, tad tik sustingstu ir laukiu kas bus. Po akimirkos skėtis su žmogysta už jo trenkiasi į mane. Dabar jau sustingsta ir nejuda skėtis su žmogysta, o aš žengusi žingsnį į šalį, bandau įžiūrėti kas gi ten už to skėčio. Ogi juodaodė senolė nesitikėjusi, kad kažkas pastos jai kelią. Pagalvoju, kad įdomi tokia senolė ir einu toliau. Netrukus pavymui girdžiu piktai besikartojantį “bitch, bitch”. Man kažkodėl tai pasirodo juokinga, bet keiksmai nesiliauja ir aš atsisukus matau, kad senolė mane vejasi rėkdama, kad aš mat sulaužiau jos skėtį. Pamanau, kad tiek to tą mano baltišką romumą ir pakelsiu Niujorko man mestą pirštinę. Sakau tai senolei, kad taigi “you bumped into me, I was just standing”, o ji man atgal, kad ne, tai “you bumped, bitch”. Nueidama dar šūkteliu “next time watch your way”, taip ir norėjosi pridėti "bitch”, bet, gaila, neleido išsiauklėjimas. Dar kurį laiką girdžiu besikartojanti “bitch”, tad vis apsidairau ar tikrai manęs daugiau niekas nepuola ir ar nereikės traukti savo irgi aplamdyto skėčio galimam susirėmimui, bet niujorkietiška gatvės scena tuo ir baigiasi.

Po visko aš tikrai labai alkana, tad užsisakau gerokai perdaug maisto toje minėtoje kinų užeigoje nostalgiškai svajodama apie Vanesos koldūnus, po ko jau galima pradėti likusio šios dienos sąrašo įgyvendinimą. Kaip tik šiandien baigia galioti mano City Pass, o dar liko neaplankyti Modernaus Meno Muziejus - MoMA (Museum of Modern Arts) ir Metropoliteno galerija. Žvalgydamasi į uždarytų Penktosios aveniu parduotuvių vitrinas pasiekiu MoMA. Kai niekaip nenustoju klebenti muziejaus durų, manydama, kad galbūt jas traukiu/stumiu nepakankamai stipriai, priėjęs apsauginis jas atrakina klausdamas ko man čia reikia. Štai, sakau, labadiena, atėjau į muziejų; ir čia pat suprantu, kad atrodau keistokai, švelniai tariant. Žodžiu, muziejus uždarytas ir nueidama mąstau, kad visdėlto neteisinga, kad negaliu pasinaudoti savo City Pass, nes rytoj taigi išskrendu namo, juk kitaip ir būti negali, nes poryt Vilniuje manęs nebūti tiesiog negali.


Vilties, kad dirbs Metropolitenas mažoka, o net jei ir dirbtų, nukulniuoti prieš jam užsidarant vistiek nebespėsiu. Po truputį pradeda temti, o ir gatvėse prasideda šioks toks chaosas: pastebiu jose besivartančias šiukšliadėžės, vėjo nuplėštas reklamines iškabas ir pan. Atsiranda akivaizdi tikimybė, kad kuri nukris ir man ant galvos. Gal būtų logiška sukti atgal į hostelį, bet apsidžiaugiu pamačiusi netikėtai veikiančią suvenyrų parduotuvėlę – bent vaikams ką nors nupirksiu prieš rytojaus skrydį. Parduotuvės personalas ir keletas lankytojų atidžiai seka naujienas televizoriuje. Kad ir kokios svarbos būtų ta audra, negaliu klausytis to perdėtai reikšmingo reporterių patoso, nors dabar būtų visai ne pro šalį žinoti situaciją. Man perkant maikes vaikams, kaip įprasta, užsimezga pokalbis su pardavėja.

Turiu pasakyti, kad tie small talk pokalbiai visur ir visada, mano lietuviškai prigimčiai ne iš karto pasirodė priimtini. Reikėjo keletos dienų priprasti ir perprasti, kad jei koks vyrukas tiesiog praeidamas gatve sušunka ”how are you, I like your hair”, tai nebūtinai jis idiotas kaip esu pratusi manyti Lietuvoje. Nors ir po šiai dienai aš neturiu atsakymo, kaip turėčiau reaguoti, kai prieš mane eilėje stovinti mergina atsisukusi sako “I like your earings”. Tuo metu tik kvailai šyptelėjus išlemenau “Thank you”. Arba kai Chelsea turguj, sėdint prie vieno iš koridoriuje esančių stalelių su garuojančiu omaru pietums, girdžiu praeinančias moteriškes: “lovely lunch” sako žiūrėdamos man į akis. Ginčytis negaliu, bet pritardama irgi jaučiuosi kažkaip keistai.
Bet po kurio laiko maloniai persimesti keliomis frazėmis su maloniais žmonėmis lyg ir įpratau. Kartą, beperkant jau anksčiau minėtus koldūnus minėtoje Vanesos koldūninėje, prieš mane stovėjęs juodaodis pastebėjęs, kad esu dar nevisiškai įsikirtusi į tos vietos aptarnavimo sistemą, globėjiškai paklausė, ar esu čia pirmą kartą. Antrą, atsakiau. Tada jis pasidžiaugė, kokia čia gera vieta ir tradiciškai where are you from. Oh, Lithuania?!?! Sabonis, sako. Taip taip, linksiu aš jam, gal net surezgiau kokią banalybę, maždaug „wow, you know a lot“. Jis sako, kad domisi krepšiniu, o aš sakau, kad Lietuvoje krepšinis labai populiarus. Daž kažką. Toks va tai pokalbis. Palinkėję vienas kitam gražios dienos, šiltai atsisveikinom.

Žodžiu, užsimezga pokalbis su suvenyrų pardavėja, kuri mane gerokai išgąsdina pranešdama, kad šiuo metu uždaromi tiltai ir kad net jokie taksi nesutinka jų darbuotojų nuvežti namo į Brukliną, nes reikia pervažiuoti tiltą. Sako man, eik greičiau į savo viešbutį, o išgirdusi, kad mano viešbutis Brukline, susiima už galvos. Suprantu, kad man tikrai reikia skubėti, ką ir darau. Gatvėse išvydusi besimėtančias jau ir medžių šakas, suprantu, kad turiu laikytis atstumo ne tik nuo reklaminių iškabų, bet ir šaligatviuose augančių medžių. Jau tikrai greitai eidama skaičiuoju, kad per valandą spartaus ėjimo turėčiau būti prie man jau pažįstamo Viljamsburgo tilto. O jei tiltas bus jau uždarytas ir aš negalėsiu persikelti į Brukliną? Kur tada teks nakvoti? Vienoje iš mieste įrengtų prieglaudų? Kažin, kaip tokią reikės surasti.. Ar ten gausiu sausų drabužių? Dar spartinu žingsnį vietomis pritūpdama, kad stipresnis vėjo gūsis nepargriautų.

Gatvės jau visai tuščios, nors galima sutikti pavienių ekstremalų ar tokių nuklydusių nuo kurso apie situacijos rimtumą kaip kad aš. Bet įspūdis toks, kad skubu čia tik aš viena. Kiti reti sutiktieji labiau panašūs į smalsumo sumetimais išėjusius pasivaikščioti audroje, ar dar daugiau – pabėgioti ar pasivažinėti dviračiu. Čia prisimenu keliautojų forume matytą vieno bėgimo entuaziasto kvietimą kartu pabėgioti per uraganą - akivaizdu, kad tokių minčių turėjo ne jis vienas. Dauguma sureagavusių, aišku, piktinosi, kad koks tai baisus neatsakingumas bei gyvybės nevertinimas, bet buvo ir palaikančių tokią iniciatyvą. Vėliau jie rašė, kad jų penkių bėgiotojų grupelei tai buvo nerealus gyvenimo nuotykis ir kaip jiems buvo faina. Stebėdama pro šalį ramiai vinguriuojantį dviratininką galvoju, kad ir jis man labiau panašus į uraganu besimėgaujantį nei kad nuo jo bėgantį.

Štai jau einu tiesiąja link tilto ir įsitikinus, kad tiltas vis dar veikia ir man neteks nakvoti Manheteno gatvėse, apsidžiaugiu be galo. Šį kartą ant tilto jaučiuosi ypač saugi, nes aukšti kelių sluoksnių aptvarai mane, tikėtina, apsaugotų net nuo į juos iš aukšto žemiau nublokšto automobilio. Galbūt to paties saugumo jausmo užburta, o gal jau minėto stichinio romantizmo, pro mane pasivaikščiodama praeina romantiškai nusiteikusi porelė. Netrukus prasilenkiu su svajingai besišypsančia ir atrodo lietumi bei vėju besidžiaugiančia mergina. Kadangi ir mano žingsniai čia sulėtėję, šypteliu jai atgal ir atrodo, kad be žodžių suprantam viena kitą. “Some people feel the rain. Others just get wet” – galbūt panašaus įkvėpimo buvo apimti tie besišypsantys romantikai ar nuotykių besiilgintys ekstremalai. Gaivus romantizmo gūsis išsisklaidė vos įžengus į tamsią nežinią Bruklino pusėje su beveik ištirpusiomis kelio nuorodomis, kurias dabar reikėjo skaityti atbulai.

Nors gatvėse besivartančių šiukšlių, iškabų, šviesoforų, medžių dar daugiau, o ypač daug - sulūžusių skėčių, šioje upės pusėje guodžia viltis, kad hostelį kaip nors pasieksiu. Popierinės kelio nuorodos mano saujoje permirksta galutinai, ir čia aš pasiklystu. Lendu į pakelėje šviečiančią degalinės parduotuvėlę paklausti kelio. Atrodo, kad man reikalingas posūkis vis dar priekyje. Netrukus jį randu, dar truputį ir horizonte jau matau šviečiančią hostelio iškabą lyg šviesą tunelio gale. Tereikia nežūti paskutinėje 600 metrų atkarpoje. Pagaliau aš hostelyje ir aš gyva! Čia šilta, dušas, sausi drabužiai, jauku, alaus buteliukas ir kompanija jam išgerti – daugiau nei galima norėti. Virtuvėje gurkšnodama alų su bičiuliu tapusiu Matio, taip pat užmezgusiu dvasinį ryšį su audra, stebiu vidiniame kiemelyje prie durų (neva uragano sukūryje) stoviniuojančią grupelę hostelio gyventojų. Aš tokio poreikio jau nebeturiu. WiFi ryšys neveikia – negaliu patikrinti rytojaus skrydžio perspektyvų, o apie gandus dėl uždarytų oro uostų stengiuosi negalvoti. Užmiegu itin greitai.

Tęsinys: Walking in the hurricane arba DVI DIENOS NIUJORKE kitaip. Antra.

Booking.coms
storyLazyload();