Japonija: Ten, kur teka saulė...(Nara, Koyasan)

Kalbant apie Japonijos sostines, be dabartinės Tokyo (Edo) bei buvusios Kyoto, verta paminėti ir pačią pirmąją nuolatinę sostinę – Nara, esančią tik kokius 50 km į pietus nuo Kyoto. Nara įkurta 710 metais. Augant galingiausių budistų vienuolynų įtakai ir politinėms ambicijoms, tikslu išvengti grėsmės tuometinei vyriausybei – sostinė 784 metais buvo perkelta į Nagaoka. Būtent todėl, kad Nara kadaise buvo sostinė, joje slypi daug istorinių vertybių, tarp kurių vienos pačių didžiausių ir seniausių Japonijos šventyklų.




Iš Kyoto į Nara atvykti su paprastu JR traukinuku teužtruko apie nepilną valandą. Ankstyvas rytas, oras vis dar puikus. Stotyje žmonių ne perdaugiausia. Susišaudome vietinį žemėlapį ir į trasą. Nors... apsieti galima ir be žemėlapio – miestukas nedidelis, visos įžymybės pačiame centre, tiesiog reikia eiti pagrindinėmis gatvėmis ir sekti minią. O jei šiek nuklysi nuo kelio, vietiniai labai greitai tave į jį grąžins.



Patys įdomumai išsirikiavę visai šalimais Nara parko, iki kurio nuo traukinių stoties lengvu žingsniu kokios 30-45 min. Intuityviai slenkame viena iš gatvių ir nesuklystame. Tai įrodo didėjantis žmonių ir parduotuvėlių kiekis. Moterytės laksto, atidarinėja parduotuvėles, dėlioja prekes, čiauška, šypsosi praeiviams, kviečia užsukti. Atrodo visi čia tokie „atsipūtę“ ir draugiški.



Kaip jau minėjau pasakojime apie Tokyo, turistiniuose objektuose ir gatvėse labai daug mokinių. Visi kaip kareivėliai vienodi uniformomis, spalvomis, kuprinėmis, priklausomai nuo mokymo įstaigos. Ką jie daro pamokų metu gatvėse, traukinyje, pastoviame judesyje? Taigi mokymas paremtas ne tik teorija, bet ir praktika. Taip ir čia Nara mieste jų daugybė – vaikšto, piečia, skaito, fotografuojasi bendroms klasės nuotraukoms.



Tik nusitaikiau savo fotoaparatu į vieną mergaičių grupę, o jos prunkšdamos jau kelia savo firminį pergalės ženklą. Na negali japonas fotografuotis be jo, nebent rankas už nugaros surištum, bet ir tada turbūt ką nors sugalvotų.



Kōfuku-ji šventyklos prieigose radome nediduką tvenkinį, aplink kurį pavėsyje sėdėjo garbingo amžiaus diedukai ir močiutės ir beveik kiekvienas kažką tapė, kas dažais, kas akvarele (greičiausiai šventyklos bokštą ir jo atspindžius vandenyje). Ramuma. Visi užsiėmę ir laimingi.



Pro šalį praėjo lopšelinukų darželinukų grupė. Kaip visada tokiais atvejais, jie „sužymėti“ vienodos spalvos kepuraitėmis – taip lengviau ganyti. Tik vienas atsisakė eiti savo kojomis, bet draugų rankyčių nepaleido, todėl gerą kelio gabalą buvo velkamas :]



Tvenkinyje radome šiek tiek gyvybės - saulėje besišildančius ir orgijas organizuojančius vėžliukus bei Maximos maišelį tampančius karosiukus.




Kōfuku-ji šventykla kadaise priklausė Fujiwara šeimai, pačiam galingiausiam klanui Nara ir Heian periodais. Šventykla įkurta tuo pačiu metu, kaip ir pati sostinė – 710-aisiais. Fujiwara šeimos „žydėjimo“ metu Kōfuku-ji sudarė apie 150 pastatų. Deja, šią dieną iš to pasididžiavimo beliko vos keli – pvz. triaukštė ir penkiaaukštė pagodos. 50 metrų penkiaaukštė pagoda Japonijoje yra antra pagal dydį (vos tik 7 metrais mažesnė, nei Kyoto Toji šventykla). Kōfuku-ji pagoda – Nara miesto simbolis.




Šventyklos prieigos ir terorija aplink jas laisvai prieinamos ir nemokamos lankytojams. Mokėti tenka tik už apsilankymą iždinėje, kur demonstruojama puikios šventyklos meninės kolekcijos dalis, įskaitant ir budistines statulėles, ir Rytinėje auksinėje menėje, kur stovi didžiulė medinė Yakushi Buddha statula.




Kiti įdomūs statiniai – Šiaurinė ir Pietinė aštuoniakampės menės. Abi mena daugiau nei tūkstantį metų, o dabartinės konstrukcijos baigtos atitinkamai 1789 ir 1210 metais. Čia taip pat laikomi vertingi šventyklos artefaktai, bet lankytojams durys atidaromos vos kelias dienas per metus.




Nara taip pat garsi savo didžiuliu centriniu parku, kuris buvo įkurtas dar 1880 metais ir kuriame (ar aplink jį) kaip tik ir išsidėstę visi pagrindiniai objektai, pvz. Todaiji, Kasuga Taisha, Kofukuji šventyklos ir Nara Nacionalinis Muziejus.




Nara parkas – namai šimtams laisvai besibastančių Sika veislės (Cervus nippon) elnių. Tyčia paminėjau žodį „besibastančių“, o ne „besiganančių“, nes šitie ne šiaip sau ganosi ar rupšnoja žolytę, bet gausybės turistų išlepinti ir turbūt todėl praradę baimės jausmą, nachališkai lenda visur, kur tik sugeba, vagia, ėda, reikalauja, trukdo, kartais net badosi (čia tie, kuriem ragai jau prasikalė, o parko prižiūrėtojai dar nespėjo nupjauti).




Vadovaujantis Shinto dvasinio judėjimo idėjomis, elniai – vietiniai dievų pasiuntiniai žemėje, todėl apie 1200 visokio kalibro elnių tapo Nara miesto simboliu, gamtos lobiu ir neliečiamybėmis (beveik kaip šventos karvės Indijoje, kurioms visgi kartais nesibodima užmesti su lazda, jei jos viršyja savo „įgaliojimus“). Pasak legendinės istorijos, kadaise ant balto elnio ginti ką tik naujai įkurtos sostinės atjojo mitologinė dievybė Takemikazuchi. Va nuo tų senų laikų elniai ir šventi ir simboliniai miesto sargai.
Dievo „aveles“ gano ir iš aplinkinių aukas renka pavieniai vienuoliai.



Kaip ir Miyajima elniai, taip ir Nara elniai, kaip jau minėjau, yra gana drąsūs ir iš pirmo žvilgsnio atrodo nekalti pūkuoti padarėliai. Bet neapsigaukite, jie gali būti labai agresyvūs, jei pagalvos, kad juos maitinsite. Tada naudosis ir ragais ir kanopomis, griaus iš koto ir sušlamš viską ką turite. Teko girdėti atvejį – vienam vaikinukui surijo kelnių kišenėje nesaugiai gulintį JR pasą (ne pigus malonumas).
Jei jau visai nieko kramtomo neturėsite, ne bėda – parke galima įsigyti „elnių krekerių“ (kvepia skaniai).



Štai tik keli pavyzdžiai, įrodantys ko galima tikėtis iš šių gyvūnų... Po kelis pastoviai stoviniuoja šalia saldumynų ir gėrimų automatų (matyt perprato sistemą), naglesni trinasi aplink kavines. Arba pasislėpę stebi kiekvieną, besiruošiantį prisėsti parke ir neduok die turintį maisto. Tada puola iš visų pusių, būtinai reikia spėti susikišti sumuštinį, kad neliktum alkanas.




Paėjus šiek tiek, prieš akis išdygsta Tōdai-ji (Didžioji Rytinė) šventykla – viena pačių garsiausių ir istoriškai svarbiausių Nara simbolizuojančių šventyklų, įkurta dar 784 metais kaip valdančioji ir pagrindinė iš visų aplinkinių provincijos šventyklų. Kaip jau minėta aukščiau, dėl žaibiškai augančių šios šventyklos budistų vienuolių įtakos ir politinių ambicijų, tikslu išvengti grėsmės tuometinei vyriausybei – sostinė 784 metais buvo perkelta į Nagaoka.



Žvilgsnį iškart patraukia pagrindinis Tōdai-ji pastatas – Didžiosios Budos menė. Ne tik dėl to, kad joje stovi didžiausia Japonijoje bronzinė buda (Daibutsu), bet taip pat yra pasaulyje didžiausias vientisas medinis statinys, net ir po 1692 metų rekonstrukcijos siekiantis tik 2/3 savo originalaus pirminio dydžio.




Populiari Tōdai-ji atrakcija – jos viduje stovinti medinė kolona, kurios apačioje padaryta Daibatsu nosies šnervės dydžio skylė. Vaikai ir smulkesnio sudėjimo suaugusieji išsirikiavę eilėje – visi iš eilės bando skylę įveikti. Tikima, kad tas, kuris sugebės tai padaryti, būsimoje reinkarnacijoje patirs nušvitimą. Nenuostabu, kad eilė didžiulė. Aš gi, kritiškai įvertinęs savo galimybes, į ją nestojau :]



Tōdai-ji prieigos užimą didžiąją dalį šiaurinės Nara parko teritorijos, kurioje, o taip pat šalia esančiose kalvose, galima rasti visą eilę įvairiausių šventyklėlių, pastatėlių ar šiaip pasivaikščiojimui skirtų takų. Kaip tik ant šalia esančio Wakakusayama kalno į rytus nuo pagrindinės menės stovi Nigatsu-dō (Antrojo mėnesio menė), nuo kurios balkono galima mėgautis Nara panorama.




Nigatsu-dō pavadinimas („antrojo mėnesio“) kilęs iš tradicinės atgailos paslaugos, kuri vienuolių teikiama kiekvienais metais būtent antrąjį mėnulio-saulės kalendoriaus mėnesį (dažniausiai nuo kovo 1 iki 15 d.) ir taip be pertaukos jau nuo 760-ųjų. Liaudiškai tariant, tai būtų kažkas panašaus į mūsų atlaidus. Tomis dienomis vykdomos apeigos, žinomos kaip Shuni-e, susideda iš kelių įvairių procedūrų, iš kurių geriausiai žinomos dvi:
- ugnies ceremonija (Otaimatsu): kiekvieną vakarą vienuolika atrinktų uoliausių tikinčių vienuolių, ant savo pečių užsikrovę didžiulius pušinius fakelus (maždaug 8 metrų ir 80 kilogramų), apsikarstę kalavijais ir kita atributika, laksto po Nigatsu-dō menės balkoną ir žeria apačioje stovinčiai liaudžiai ant galvų kibirkščių lietų (tikima, kad šios šventos kibirkštys saugo nuo blogio), o vienuoliai tuo tarpu suka ratus, gieda mantras ir tais pačiais kardais baido piktąsias dvasias.
- vandens ceremonija (Omizutori): Nigatsu-dō papėdėje stovi šulinys, iš kurio, pasak legendos, vanduo trykšta tik kartą metuose; po paskutinės ugnies ceremonijos, maždaug 2 val. nakties, vienuoliai susemia vandenį iš šio šulinio ir paskui juo šlaksto Kannon (gailestingumo) deivę bei siūlo susirinkusiems, kurie tiki, kad šis vanduo gydo įvairias ligas.




Čia ir vėl mano įtarimai pasitvirtino. Ten, kur su 8 metrų ilgio ir 80 kilogramų svorio degančiais fakelais laksto pamišę vienuoliai, gero nesitikėk... Pasirodo, nors Nigatsu-dō buvo išsaugota civilinių karų metu, vykusių XII ir XVI amžiuje, visgi 1667 m. ji buvo netyčia supleškinta iki pamatų, būtent kaip tik vykstant Shuni-e atlaidams, bet sparčiai atstatyta per porą metų. Dabar pagrindinė menė laikoma nacionaliniu lobiu ir joje laikomos dvi Kannon statulos – viena didelė, o kita mažytė, bet... kadangi tai „hibutsu“ (įslaptintosios Budos), jos viešai neeksponuojamos.




Iš Tōdai-ji ir Nigatsu-dō teritorijos atgal į traukinių stotį patraukėme plačia alėja su didžiuliais vartais, kur ir vėl sutikome tuos pačius elniukus, kitus, bet vis taip pat pozuojančius japonų mokinius ir šiaip daug gerai nusiteikusių vietinių su savo augintiniais.






Artėjant prie stoties, vienoje iš pagrindinių gatvelių aptikome savotišką garsenybę - žaliuosius Mochi ryžių pyragėlius. Skonis gal ir ne toks stebuklingas (nors peikti negaliu), bet pati esmė – jų gamybos būdas ir vietinėje kepyklėlėje dirbančio personalo emocijos. Turistų tarpe jie jau spėjo patapti Nara įžymybėmis. Šalia kepyklėlės išsirikiavusi ilga eilė, stojome ir mes. Kol stovėjome, galėjome stebėti naujos tešlos partijos ruošimą. Judesiai atidirbti puikiai, aplink visi aikčioja, kiti turbūt galvoja „kažin kada jis gaus per pirštus su ta kūvalda...?“. Sunku nupasakoti, pažiūrėkite trumpą filmuką (žr. nuorodą).
http://www.youtube.com/watch?v=RSu75V8PY9A
„Mochi“, tai japoniški ryžių pyragėliai iš specialios lipnių ryžių rūšies, sugrūstų iki pastos konsistencijos ir įprastai valgomi per Naujuosius metus. Poliruoti lipnieji ryžiai mirkomi per naktį vandenyje, o paskui specialiame mediniame inde plakami tol, kol pavirsta vientisa mase. Įgudę kepėjai, pasišlapinę rankas vandeniu, formuoja rutuliukus ir dar kažkaip sugeba į vidų įsprausti saldžios raudonųjų pupelių pastos. Švieži pyragėliai būna dar šilti, nes dėl nuolatinio plakimo mediniu plaktuku tešla gerokai įšyla. Skanaus !




Stoviniuojant traukinių stotyje, prie mūsų priėjo vienas malonus japonų diedukas su lazdele, matyt matė, kad nesiorientuojame iš kurio perono pajuda mūsų traukinys ir nusprendė padėti. Keista, bet šis garbingo amžiaus vyrukas puikiai kalbėjo anglų kalba, ko ne visada sugebėdavo jaunimas. Persimetėme keliais žodžiais, aišku pasidomėjo iš kur esame, o išgirdęs, kad iš Lietuvos, sako “O, žinau…jūs ten…” ir pradėjo pasakoti apie mums visiems gerai žinomą Chiune Sugihara – Japonijos diplomatą, konsulinį pareigūną, kuris rezidavo Kaune ir II PK metu išgelbėjo tūkstančius žydų.
Kažkaip netyčia sustojau ties vieta, ant grindinio pažymėta “Boarding point for ladies only”. Kaip tik atvažiavo reikiamas traukinys, o ties ta vieta sustojo ta pačia žalia spalva dažyti vagonai su panašiais įspėjimais. Tokie vagonai – įprastas reikalas Japonijoje, Indijoje, Egipte, Irane ir t.t. Japonijoje jie buvo įdiegti kovai su nepadoriu elgesiu ir grabinėjimais. Ypač piko valandomis. Išimtis – vyrai su negalia ir mokiniai, kuriems leistina lipti į bet kuriuos vagonus. Tik tik atsiradus šiai naujovei, japonėms buvo skleidžiama reklama, kad nuo šiol jos galės mėgautis ramybe ir neteks kęsti įvairių kvapų (!?). Žmonės pasidalino į dvi stovyklas – dalis pasisakė „prieš“, kadangi toks skirstymas pagal lytį „kvepėjo“ seksizmu ir stigmatizacija. Kas įdomiausia, kad, vadovaujantis statistiniais duomenimis, seksualinio priekabiavimo atvejų taip ir nesumažėjo...




Ok, lekiam atgal į Kyoto pasiimti savo paliktų daiktų, nes laukia sudėtinga ir ilga kelionė turbūt į vieną iš dvasingiausių mūsų aplankytų vietų – Koyasan.

Sudėtingiausia kelionė ne todėl, kad Koyasan toli (ne, iš tikrųjų tik apie 150 km nuo Kyoto), bet todėl, kad nėra kaip patogiai nusigauti viena transporto priemone, nes pats Koyasan – kalnuose, o regiono neaptarnauja joks mūsų pamėgtos kompanijos JR traukinys. Visa tai atrodė maždaug taip (jeigu kartais kam nors reikėtų):
- iš Kyoto paprastu JR traukinuku dardam iki Osaka miesto;
- Osakoje pasigauname traukinį / metro iki Shinimamiya;
- iš Shinimamiya su Nankai kompanijos traukiniu važiuojame iki Gokurakabashi (šiuo atveju mūsų įsigyti JR Pass negaliojo ir teko mokėti papildomai);
- Gokurakabashi lipame į traukinuką / funikulierių ir kylame į kalnus;
- kalnuose sulaukiame reikiamo autobuso ir...“pagaliau“ mes Koyasan !




Nors dar tik lapkričio pradžia, čia kalnuose šaltukas naktimis spaudžia labiau. Nuo to auksinis ruduo Japonijoje darosi vis gražesnis. Japoniškas klevas (Acer Palmatum) spalvas keičia taip pat, kaip ir lietuviškasis (geltona, raudona...), tik jo lapai kur kas mažesni, labiau karpyti ir...ilgai ilgai nenukrenta :]





Koya kalnas (Koyasan) – Shingon, įtakingos budistų sektos, įdiegtos Japonijoje apie 805-uosius, centras. Sektą įsteigė Kobo Daishi (kitaip dar vadinamas Kukai) – labai svarbi religinė figūra. Kobo Daishi, po ilgų klajonių po šalį beieškant tinkamos vietos savo centrui, pagaliau ją surado čia - miškingo Koya viršūnėje ir 826 m. pradėjo statybas. Ilgainiui daugiau nei 100 mažesnių šventyklų įsikūrė netoliese. Taip buvo suformuotas nuošalus miestelis. Šiandien pagrindinis traukos objektas tikintiesiems yra Kobo Daishi mauzoliejus – pradinis ir galutinis Shikoku 88-ių šventyklų piligriminės kelionės taškas.

Booking.coms
storyLazyload();