Pora valandėlių nors ir ne greitaeigiais, bet puikiais traukinukais ir mes jau Kyoto mieste. Mano nuomone, pagal išankstinius nusistatymus ir turimą informaciją, Kyoto - šventyklų, kultūros, arbatos namų ir geišų „sostinė“.
Kyoto, buvusi Japonijos sostinė ir imperatoriaus rezidencija laikotarpiu nuo 794 iki 1868 metų. Šiai dienai tai septintas pagal dydį Japonijos miestas su maždaug 1,4 milijono gyventojų. Ir beje, labai šiuolaikiško veido.
Per šimtmečius karų metu Kyoto buvo sugriautas ir sudegintas kelis kartus, bet dėl savo istorinės vertės buvo išbrauktas iš potencialių atominės bombos taikinių sąrašo ir per II pasaulinį karą išvengė oro antskrydžių. Nesuskaičiuojama galybė įvairių šventyklų ir šventovių bei kitų neįkainojamų struktūrų stovi Kyoto ir šią dieną.
Oro sąlygos puikios, saulė mums ir toliau šypsosi, pagal prognozes atrodo tai ilgam ir ačiū japonų dievams, nes su taifūnu prisikankinome pakankamai.
Išsilaipinome didžiulėje traukinių / autobusų centrinėje stotyje, pagal parametrus greičiau primenančioje vidutinį Europos orouostą, nei stotį. Pasirausęs kuprinėje tarp savo „paruoštukų“, išsitraukiau vietinį žemėlapį su pažymėtu maršrutu iki užsakyto hostelio. Sakau: „Ok, einam...koks 20 minučių ir būsime vietoje...“. Šioje vietoje aš, visiškai nejausdamas Kyoto žemėlapio mastelio, žiauriai suklydau. Sparčiu žingsniu su savo brangiąja ir dviem lagaminais pėdinam pusvalandį, beveik jau antrą. Tiek jau to, pasigaunam ta kryptimi judantį autobusą ir važiuojame dar kokias 10 minučių. Valio, tikslas pasiektas.
Susirandame savo viešbutuką žavingu ir visai ne japonišku pavadinimu „Mundo“ („pasaulis“ verčiant iš ispanų kalbos). Savininkas, kaip visada nenusakomo amžiaus japonas, keliavęs po pasaulį kelis ar keliolika metų, pasisėmęs patirties ir grįžęs į savo gimtą šalį kurti verslo (suabejojau, ar čia jie visi tokią vienodą istoriją susigalvoja?).
Pats namukas kompaktiškas, tradiciškai 2 aukštų, įspraustas tarp kitų tokių pačių. Įdomumas tame, kad suręstas iš medinių balkių, o sienos iš molio ir šieno mišinio. Atrodo toks elastingas ir nesugriūtų žemės drebėjimo metu. Beje, būtent čia Kyoto pirmą ir paskutinį kartą teko patirti mažyti drebėjimą (vėlyvą vakarą jau gulėjau lovoje ir spoksojau į virš galvos pakabintą rankšluostį, o šis staiga susiūbavo, nors skersvėjo tikrai nebuvo).
Taigi iškart prie durų mus pasitinka labradoro dydžio juoda mišrūnė vardu Tida, apuosto ir draugiškai įsileidžia. Aišku, batus paliekame išorėje. Šeimininkas keisto, bet linksmo veido, plačia šypsena ir žavingu akcentu. Čia mūsų laukia antras „siurprizas“ – mūsų užsakytas ir gautas kambariukas kokių 6 (!) kvadratinių metrų, nemeluoju – telpa dvigulė lova, vienas nedidelis staliukas, po kuriuo pakišame lagaminus, o patiems užeiti į kambarį ir tilpti iškart abiems reikia pasistengti, patogiausia šokti tiesiai į lovą :) Tiek to, negi dėl to gadinsi sau nuotaiką, vis tiek čia grįšime tik pernakvoti, pratinsimės gyventi kaip tikri japonai. Paliekame daiktus ir pirmyn į miestą atvirais protais ir širdimis.
Pirmą dieną prasinešėme per virtinę didžiausių ir gražiausių šventyklų kompleksų. Štai apie kelias iš jų...
Kiyomizudera (Tyro vandens šventykla) – o dar tiksliau Otowa-san Kiyomizudera – viena žymiausių Japonijos šventyklų, įkurta 780 metais šalia Otowa krioklio miškinguose kalnuose rytinėje Kyoto dalyje, kurios pavadinimas kilęs iš...“rudens tyrieji vandenys“ ? (nelengva ta japonų kalba, pažodinis vertimas neskamba). Šventykla tiesiogiai siejama su Hosso sekta, viena iš seniausių japoniško budizmo mokyklų. Tik 1994 metais įtraukta į UNESCO paveldą.
Kiyomizu-dera geriausiai žinoma dėl didžiulės medinės terasos, iškilusios virš kalvos apie 13 metrų, nuo kurios atsiveria puikūs miesto vaizdai kartu su rudenį visomis spalvomis nusidažiusias vyšniomis ir klevais.
Pagrindinėje menėje, kuri kartu su terasa buvo pastatyta nepanaudojant nei vienos vinies, patalpintas pagrindinis garbinimo objektas – mažytė 11-os veidų ir „tūkstančio“ rankų Kannnon (Gailestingumo deivė).
Už pagrindinės menės stovi Jishu šventovė, skirta meilės ir piršlybų deivei. Priešais šią šventyklą yra 2 akmenys, kuriuos skiria maždaug 18 metrų atstumas. Sako, jei užrištomis akimis lengvai rasi kelią nuo vieno akmens iki kito, tai lengvai rasi ir savo meilę. Be abejonės kas nors gali padėti surasti kitą akmenį, bet tai traktuojama, kad šio žmogaus pagalba taip pat bus reikalinga ir ieškant savo gyvenimo meilės :)
Ai taip, Otowa krioklys, kurio pavadinimas dalinai atsispindi pačios šventyklos pavadinime, randasi kaip tik Kiyomizudera pagrindinės menės papėdėje. Krioklio vandens srovė padalinta į tris dalis, o lankytojai vandens pasisemia ilgakočiais samteliais. Sakoma kiekviena srautas neša tam tikrą naudą jo vandenį geriančiam žmogui – arba ilgaamžiškumas, arba sėkmė moksluose arba ilga ir laiminga meilė. Tačiau atsigerti vienu metu iš visų trijų šaltinėlių – labai nemandagu ir godu ! P.S. Čia man patiko vienas dalykas: prie krioklio atsigerti vandens susidaro nemaža eilutė, o kiekvienas, panaudojęs vieną iš samtelių, atgal jį deda į spintelę su UV baktericidinėmis lempomis (!).
Visai šalimais tarp medžių pačiame piečiausiame komplekso kampe stūkso triaukštė Koyasu pagoda, kurią aplankius, kaip tikima, gimdymas būna lengvas ir saugus.
Didelė dalis malonumo lankant Kiyomizudera kompleksą, tai pačios prieigos – gana stati, ilga ir judri gatvelė specifinės atmosferos Higashiyama rajone, kurioje gausu restoranėlių, parduotuvėlių, jau amžius tarnaujančių tiek keliauninkams, tiek ir piligrimams. Prekių įvairovė svyruoja nuo vietinių ypatybių, tokių kaip Kiyomizu-yaki keramika, saldumynai ir marinuoti „pickles“ iki standartinių (kartais banalių) suvenyrų turistams. Aš čia aptikau jau ankščiau ragautą puikų desertą – ryžių miltų bandeles su saldžiu raudonųjų pupelių įdaru, tik labai labai didelio kalibro :)
Beje, pats Higashiyama rajonas kartu su Yasaka šventykla ir kitomis šventyklėlėmis kovo mėnesio viduryje per Hanatoro festivalį vakarais sužimba specifinėmis iliuminacijomis. Sako gražu.
Kinkaku-ji (Auksinis paviljonas) – Kyoto pasididžiavimas, kasdien sutraukiantis tūkstančius turistų. Tai šventykla šiaurinėje miesto dalyje, kurios 2 viršutiniai aukštai dengti tikrais aukso lakštais. 13-14 amžiuje tai buvo Ashikaga Yoshimitsu šogūnato rezidencija, o jam mirus – tapo Zen šventykla. Pastatas tikrai palieka įspūdį, ypač jo atspindžiai tvenkinyje ir preciziškai sutvarkyta aplinka. Deja, jis kelis kartus nukentėjo (pvz. 1950 metais buvo padegtas fanatiško vienuolio).
Kiekvienas aukštas atspindi skirtingas architektūras:
- pirmas aukštas suręstas Shinden stiliumi - natūralaus medžio stulpai ir balto tinko sienos stipriai kontrastuoja, bet tuo pačiu ir papildo paauksuotus viršutinius paviljono aukštus; čia saugomos Shaka Buddha skulptūros, tačiau, deja, patekti į paviljoną ir jų apžiūrėti neįmanoma – akyliausi gali jas įžvelgti pro dažniausiai atidarytus pirmo aukšto langus;
- antras aukštas suręstas Bukke stiliumi, naudotu samurai rezidencijų statybose, o iš išorės pilnai dengtas aukso lakštais; viduje patalpinta Kannon Bodhisattva statula, apsupta Keturių Dangaus Karalių figūromis; šiuo atveju irgi nepasisekė – jos neeksponuojamos;
- pagaliau, pats viršutinis – trečias aukštas suręstas tipiniu kinišku Zen stiliumi; tiek išorė, tiek vidus dengti auksu, o ant stogo patupdytas auksinis feniksas.
Iš kitos tvenkinio pusės apžiūrėjus patį Kinkakuji, lankytojai nukreipiami pro vyriausio vienuolio gyvenamąsias patalpas (hojo), o dar veliau – pro Kinkakuji užpakalinę dalį į šventyklos sodus. Kaip ir įprasta japoniškiems sodams, čia veikia arbatos namai su poilsio zonomis – galima paskanauti žaliosios matcha su tradiciniais saldumynais už „simbolinę“ 500 jenų kainą.
Gražu, labai gražu, tik neužsisėdime, nes turistų srautas mus stumia toliau, tai yra laukan...
Beje, Kinkaku-ji grožis įkvėpė to paties šogūno Ashikaga Yoshimitsu anuką ir šis kitoje miesto pusėje pastatė beveik identišką Ginkaku-ji (Sidabrinį paviljoną). Tai taip pat Zen šventykla ir sakoma ne mažiau graži (tik be aukso), nes turi samanų sodą bei unikalų sauso smėlio sodą.
Ryōan-ji šventykla garsi savo akmenų sodu, kuris taip pat kasdien sutraukia tukstančius turistų. Pradžioje tai buvo labai prabangi ir didelė aristokratiška vila ir tik veliau apie 1450 metus tapo Zen šventykla bei dabar priklauso Zen budizmą išpažįstančiai Rinzai sektai.
Apie patį akmenų sodą istorinių duomenų išliko nedaug – neaišku kada jis buvo įrengtas ir kas jo autorius. Tai stačiakampio formos plotas, pripildytas baltu žvirgždu, kuriame ant samanų įmontuoti 15 akmenų. Įdomiausias faktas, kurį visiems kyla noras patikrinti, yra tas, kad iš bet kurio taško žiūrint bent vienas iš akmenų pasislepia už kitų ir nėra matomas. Patikrinau – tiesa !
Kaip ir pati kilmė, taip ir šio sodo paskirtis lieka neaiški. Vieni teigia, kad sodas simbolizuoja tigrę, nešiojančią tigriukus per tvenkinį ar į salas jūroje, tuo tarpu kiti teigia, kad sodas simbolizuoja abstrakčią begalybės koncepciją. Nors iš tikrųjų kiekvienam lankytojui paliekama teisė surasti sąvają tiesą. Žmonės neskuba, sėdi ant terasos kraštelio, mėgaujasi tyla, medituoja ir grožisi. Tam, kad tai padaryti būtų lengviau, rekomenduoju čia apsilankyti ankstyvą rytą, kai srautas dar nedidelis.
Ryōan-ji šventyklos sodas matomas nuo vyriausiojo vienuolio rezidencijos (hojo). Čia pat eksponuojama didžiulė meniškai tapytų slankiojamųjų durų (fusuma) kolekcija dideliuose tatamiais dengtuose kambariuose.
Shimogamo ir Kamigamo šventyklos – abi įtrauktos į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Jos abi yra vienos svarbiausių Kyoto ir seniausių Japonijos šventyklų, simbolizuojančios Kyoto, kaip sostinės, įsteigimą 794-aisiais.
Shimogamo šventykla įkurta Takano ir Kamo upių sankirtoje ir apsupta Tadasu no Mori miško, kuris Kyoto modernizacijos periodu visgi buvo išsaugotas kartu su 600-mečiais medžiais. Maždaug už 3 km stovi ir Kamigamo, kuri gerai žinoma dėl savo dviejų smėlio kūgių prie įėjimo, naudojamų apsivalymo apeigoms nuo seniausių laikų.
Į savo rezidencijos vietą grįžome vėlai vakare po pavilkdami kojas, bet laimingi. Kaip visada, tarpduryje mus pasitiko ramioji Tida. Užeinam ir....pokšt...stiprus spirito tvaikas į veidus. Visuose kambariuose triukšmas, klegesys. Sake liejasi laisvai... Pasirodo, kol mūsų nebuvo, pas Komeo (toks šeimininko vardas) atvyko apie 15 jo senų gerų draugų, su kuriais jis susipažino keliaudamas kažkur šiaurėje esančiuose kalnuose. Draugai nesimatė apie 20 metų, taigi suprantate – progos išgerti ilgai ieškoti tikrai nereikėjo. Ant svetainės stalo mačiau stovintį pustuštį 2 litrų talpos sake butelį (kiek jau tuščių – neieškojau). Solidaus amžiaus (40-50 metų) vyrukai buvo jau šiltutėliai, bet vis dar, kaip pridera japonui, perdėtai mandagūs: vienas su jau sutrikusia orientacija ir koordinacija vis bandė prasmukti pro mus ir pasiekti WC, bet visa tai jis darė su didelėmis pastangomis neduok die mes pamatysim, kad jis girtas; kitas pakvietė prisėsti, ką mes ir padarėm – aptarėm mūsų šalį (džiugu, šį bei tą jie apie mus žino), istorinius periodus, mūsų okupaciją, jų rolę II PK metu, amerikiečius ir t.t. (ką ten su girtais ilgai rokuosies). Žiauriai per dieną pavargę, mandagiai atsisveikinome ir nusliūkinome į savo 6 kvadratus ir...stebuklas...visas tuntas japonų greitai susipakavo, išsislapstė po kambarius ir tyliai tyliai pratęsė savo šventę. Pagarba užsieniečiui svečiui? Tebūnie, užskaitau!
Kitą dieną skyrėme vienam iš pagrindinių Japonijos simbolių – geišoms ir patraukėme į Gion...
Gion - savo geišomis garsiausias ir populiariausias Kyoto rajonas pačiame miesto centre, visai šalia Yasaka šventyklos ir Kamo upės, pripildytas „ochaya“ (arbatos namų), teatrų, parduotuvių ir restoranų.
Jei kam bus naudinga, paminėsiu, kad arbatos ir geišų taip pat gausu Pontocho rajone, siauroje gatvelėje priešingoje Kamo upės pusėje nei pats Gion, o taip pat Kamishichiken rajone šalia Kitano Tenmangu šventyklos. Tačiau kaip minėjau – Gion yra pats populiariausias.
Pagrindinis Gion traukos akcentas – tradiciniai mediniai „machiya“ stiliaus pirklių namai, savo dizainu būdingi tik Kyoto miestui. Turint omenyje, kad senais laikais nekilnojamo turto mokestis buvo skaičiuojamas atsižvelgiant į namo fasado plotį, šie namai turi gana siaurą (maždaug 5-6 metrų) fasadinę dalį, bet gilyn nuo gatvės driekiasi iki 20-ties metrų.
Pati populiariausia Gion dalis išsidėsčiosi išilgai Hanami-koji gatvės nuo Shijo aveniu iki Kenninji šventyklos. Puiki vieta pavakarieniauti (jei pinigai kišenę spaudžia), nes čia senuosiuose pirklių namuose įsikūrę „high-end“ restoranai, kurie specializuojasi „kaiseki ryori“ (čia toks Kyoto otkutiūras).
Tarp puikių restoranų įterpta gausybė pačių prabangiausių ir išskirtinių Kyoto ochaya arbatos namų.
Pati Hanami-koji gatvė įprastai yra tankiai perpildyta turistų ir pačių japonų, nors automobilių eismas čia neribojamas. Turbūt todėl kiekvieną dieną vakarėjant maždaug apie 17 valandą gali pamatyti atvažiuojančius prabangius automobilius ir iš jų išlipančius juodus kostiumuotus japonų verslininkus, politikus ar kitus velnias žino kuo užsiimančius veikėjus.
Didžioji dalis žmonių, apsilankančių Gion‘e, visgi tikisi bent akies krašteliu pamatyti paslaptingąsias geišas ar geišų mokines – geiko arba maiko. Ir jeigu jums tikrai pasiseks, tai vėlyvą vakarą, bent trumpai, pavyks pamatyti jas einančias į arba jau grįžtančias iš ochaya arbatos namų, rankose nešančias ryšulėlį su pagrindiniais savo darbo atributais (vėduoklė, fleita, servetėlės etc.).
Nors vis dar egzistuoja painiava dėl geišos profesijos kilmės ir jos sąsajos su prostitucija (taip mano daugelis vakariečių), kaip bebūtų, šiomis dienomis tikrosios ir legalios geišos neteikia jokių seksualinių paslaugų už pinigus, nebent šiek tiek paflirtuoja ir sukuria apgaulingą intymią atmosferą, ko „eiliniam“ japonų vyrukui užtenka, nes jis puikiai žino ko galima tikėtis, o ko – ne. Galbūt šis geišų įvaizdis ir sąsajos su prostitucija gimė atsižvelgiant į „saburuko“ (patarnaujančias merginas), kurios viduramžiais tekdavo ir kitokias paslaugas, ar kurtizanes, dirbusias „malonumų kvartaluose“ dar 16-ame amžiuje, ar geišomis pasivadinusias merginas, kurios II Pasaulinio karo metu linksmino JAV karius.
