Neblogai tame Tokyo, bet užsisėdėti čia nesiruošiau – prieš akis dar visa neištirta ir neišragauta Nippon‘ija.
Pradžiai judėjome netoliese - Tokyo apylinkėse, darydami vienos dienos trukmės išvykas.
Šalies viduje patogiausia judėti traukiniais. Jie geri, beveik visi nauji, greiti, labai punktualūs (juokaudavau, kad pagal traukinių atvykimo ir išvykimo laiką galima tiksliai nusireguliuoti savo laikrodį – pasirodė taip ir yra).
Tam, kad pasiekti Kamakurą, teko pirmą kartą normaliai panaudoti savo JRP (Japan Rail Pass).
Tiems kam įdomu ar ateityje būtų aktualu, papasakosiu apie JRP plačiau:
- JRP būna 1, 2, 3 ar 4 savaičių trukmės (atitinkama ir kaina, pvz. 2 savaičių JRP kainuoja apie 1500 lt.; kaina atrodo didoka, bet tyčia paskaičiavau, kad jei būtume kaskart pirkę bilietus kiekvienam kelionės etapui atskirai, tai bendroje sumoje suplotume apie 3000 lt. žmogui).
- JRP Japonijos viduje neįsigysi. Dar būnant Lietuvoje reikia iš autorizuoto JRP atstovo (Lietuvoje tai „Kaleva Travel“) įsigyti „JRP Exchange Order“ – va šitą popieriuką Japonijoje JRP ofisuose „Midori-no-madoguchi“ iškeičiame į patį JRP – gražų, vardinį, blizgantį, knygutės formatu (kaip gimimo pažymėjimas). Pamesti nederėtų, nes niekas antro egzemplioriaus neišduos ir nuostolių nekompensuos, todėl laikiau jį kartu su savo pasu. Beje, buvo atvejų, kai neatsakingai iš kelnių kišenių kyšančius JRP su pasimėgavimu ištraukdavo ir sušlamšdavo elniukai (pvz. Naroje prie Kyoto).
- Į JRP konglomeratą apsijungusios kelios didžiosios pagrindinės traukinių kompanijos, apraizgiusios visą Japoniją. Be abejo yra vietų, kurias norint pasiekti tenka pasinaudoti kitų, mažesnių privačių traukinių kompanijų, kurios nepriklauso JRP, paslaugomis – tada tenka mokėti papildomai (bet tai pasitaiko retai). JRP galioja ir keltui, norint persikelti iš Hiroshima į Myajima.
- Su JRP eiti reikia ne pro vartelius, kur visi žygiuoja su popieriniais ar elektroniniais bilietukais, bet pro pareigūnų postą – pamojuoji jiems JRP prieš nosį, jie linkteli ir praleidžia.
- Su JRP gali rezervuotis bilietus (ir net norimas vietas) iš anksto be jokio papildomo mokesčio.
Apie pačius traukinius, rūšis ir jų žavingus pavadinimus kiek vėliau, kai pirmą kartą pasinaudosime greituoju „shinkansen“.
KAMAKURA
Šį kartą į Kamakura važiavome paprastu traukinuku „JR Yokosuka line“. Kaip ir ankščiau, taip ir šį kartą galėjome pasižvalgyti į saugiai snaudžiančius japonus. Pvz. šitas vyrukas nuotraukoje žemiau: įlipo, susirado vietą, atsisėdo, išsitraukė savo kompiuterį, atsidarė, įjungė ir...atsijungė :]
Pati Kamakura yra pajūrio miestelis Kanagawa prefektūroje, 1192 m. tapęs šiokiu tokiu politiniu centru, kai vienas iš vadų (Minamoto Yoritomo) nusprendė čia dislokuoti karinę valdžią. Kamakura vyriausybė valdė Japoniją daugiau nei amžių. Po Kamakura nuosmukio 14 amžiuje, valdžia persikėlė į Kyoto, tačiau pati Kamakura dar kurį laiką išliko Rytų Japonijos politiniu centru.
Šiandien Kamakura – mažas miestelis ir labai populiarus turistų traukos centras, kartais vadinamas Rytų Japonijos Kyoto. Gausybė šventyklų, vienuolynų, istorinių objektų. Be to, vasaros metu Kamakura smėlio paplūdimiai pritraukia dideles minias poilsiaujančių.
Taigi ką gero ir įdomaus teko pamatyti ir nuveikti…
Didžioji Kamakura Buddha šventykloje Kōtoku-in – tai šventyklos prieigose stovinti bronzinė 13,35 metrų aukščio Amida Buddha statula – antroji pagal dydį Japonijoje, savo dydžiu nusileidžianti tik Nara miestelio Todaiji šventyklos Budai. Pati Buda pastatyta 1252 metais ir patalpinta šventyklos pastato viduje. Deja, pats pastatas 14 ir 15 amžiais buvo daugybę kartų sunaikintas taifūnų ir potvynio bangos, taigi nuo 1945 metų Budhha stovi atvirame ore.
Na, ir tradiciškai istorinius objektus gausiais būriais lankantys japonų mokinukai :]
Sliūkinant iš vienos šventyklos į kitą, nusprendžiau paragauti kioskelyje parduodamų vietinių ypatybių – pradžiai žuvies pagrindu pagamintas ir džiūvėsėliuose apvoliotas „kotletas“, verdamas aliejuje – nei saldus, nei sūrus, beveik be skonio, tik kad prakandus viduje...violetinis (!?). Paskui ant viršaus susikišau iš ryžių miltų pagamintus ir ant pagaliuko sumautus „bumbuliukus“ (mitarashi dango), aplietus skrudintu cukraus ir sojų padažu – šie buvo kur kas geresni, bet į abu užkandžius skrandis sureagavo keistu garsu (tikėkimės „dugno nepramuš“). Manoji neliko sužavėta nei vienu, o nuo skrudintos saldžios sojos padažo kvapo suko nosį kuo toliau :]
Na, jei jau prakalbome apie maistą, tai dar vienas pastebėtas įdomus „patiekalas“ – ginkmedžio (ginkgo biloba) riešutai. Pas mus paplitę maisto papildai iš ginkmedžio lapų ekstrakto atminčiai gerinti, o japonai vartoja jo riešutus. Procedūra tokia: riešutai skrudinami dideliame metaliniame inde ant ugnies, paskui sudedami į maišelį, padaužomi plaktuku ir prašom, skanaus – viduje riešutas ryškiai žalias.
Hasedera – Jodo sektos šventykla, labiausia garsi dėl Kannon (Bodhisattva Guanyin) – Gailestingumo deivės medinės statulos. Statula vaizduojama su 11 galvų, kur kiekviena atspindi tam tikrą Kannon nuotaiką. 9,18 metrų aukščio, paauksuota medinė (viena didžiausių Japonijoje) statula stovi pagrindiniame šventyklos pastate Kannon-do menėje. Deja, dėl griežtų vietinių taisyklių – šio grožio foto užfiksuoti nepavyko.
Pati Hasedera pastatyta miškingo kalno šlaite. Papėdėje pasitinka dailus japoniškas sodas su tvenkiniais, o pagrindiniai pastatai stovi kiek aukščiau. Kalbant apie japoniškus sodus, tai ši tradicija pirmiausia gimė Kinijoje, o tik vėliau buvo perimta Japonijoje. Tai daugiau žmogaus idėja, nei gamtos kūrinys. Jų įrengimas dažnai persipina su menu. Sodas kuriamas taip, kad žmogus pasijustų gamtos dalimi. Kiekvienam objektui parenkama gerai apgalvota konkreti vieta, todėl pats sodas atrodo kur kas „gilesnis“, nei kad yra. Iš skirtingų perspektyvų atsiveria vis kitokie vaizdai. Tarp sudedamųjų dalių vyrauja harmonija. Nei vienas sodas nepasieina be amžinai žaliuojančio medžio (pvz. pušies), vandens telkinio ir akmens. Visa kita priklauso nuo sodo porūšio ir kūrėjo fantazijos.
Pakeliui į viršų patenki į Jizo-do menę, kurioje stovi Jizo Bodhisattva pulkas – tai viena labiausia mėgstama japoniško budizmo figūra - dievybė, kuri globoja vaikus, besilaukiančias moteris, negimusius ar mirusius vaikus, kurių sieloms padeda patekti į rojų, taip pat ir keliautojus. Japonų folklore Jizo pridengia vaikus savo mantija, kad apsaugotų juos nuo demonų. Žemėje japonai atsilygina tuo pačiu, dažnai gali pamatyti Jizo statulėles aprengtas apsiaustais ir kepurėlėmis – taip japonai tėvai, kurių vaikai mirę, atsidėkoja už jų priežiūrą aname pasaulyje.
Šlaito apačioje, šalia sodo, yra Benten-do – nedidelė menė su Benten (arba Benzaiten) figūra – moterų grožio ir sveikatos deivė. Šimtai mažyčių Benten statulėlių išrikiuota šalia esančioje oloje / urve.
Dar viena - Zeniarai Benten šventykla, kurią žmonės lanko su vieninteliu tikslu – pinigų plovimas. Ne ne, ne tas „plovimas“, apie kurį kalbama kriminaliniame pasaulyje. Tai daroma tiesiogine ta žodžio prasme – paimamas pinigas, metalinis ar popierinis, dedamas į pintą krepšelį ir skalaujama šaltinio srovėje („zeniarai“ reiškia „monetų plovimas“). Sakoma, kad šventyklos šaltinyje plauti pinigai vėliau padvigubės. Nepamenu ką plovėm – ar litus, ar jenas, bet ir vienų ir kitų daugiau neatsirado :]
Minamoto Yoritomo, vyriausybės Kamakura steigėjas, įsakė pastatyti šią šventyklą po to, kai jam sapne pasirodžiusi kažkokia dievybė nurodė tai padaryti tam, kad šalyje įsivyrautų taika. Kadangi sapnas prisisapnavo gyvatės dieną, gyvatės mėnesį ir net gyvatės metais, pati šventykla vėliau buvo dedikuota Benten deivei, kuri dažnai siejama su gyvatėmis. Pamenate? Ankščiau minėjau, kad Benten yra moterų sveikatos ir grožio deivė. O dabar gyvatės... Moteris = gyvatė? Palieku spręsti kiekvienam asmeniškai :]
Ieškodami trumpesnio kelio nuo vienos šventyklos iki kitos, pasukome takeliu, vedančiu per mišką. Pradžiai atrodė visai nieko – ramus, gražus miškelis, vešli augmenija, švietė saulė. Tik kai aplink nebeliko nei gyvos dvasios, o patys suvokėme, kad tomis pačiomis vietomis sukame ne pirmą ratą, paaiškėjo...šiek tiek pasiklydom. Aplink knibždėjo nelabai mieli ir pūkuoti padarėliai :]
Laimei mūsų desperatišką blaškymąsi iš toli pastebėjo vienas garbingo amžiaus japonas diedukas. Nieko nesakė, tik stebėjo. Paskui pamojo ranka, kad prieitume arčiau ir pasiteiravo ko ieškome. Buvau pasiruošęs objektų foto su jų pavadinimais „kanji“ raštu. Tai diedukas neprašytas pasisiūlė palydėti (kaip vėliau paaiškėjo, jam ta kryptimi buvo visai nepakeliui). Gerą pusvalandį sparčiu žingsniu vedė gana įdomiu maršrutu – siaurais keliukais kalno šlaite, paskui pro kapines, per dailų senų privačių namų gyvenamąjį rajoną, bambukų giraitę (be jo pagalbos, turbūt nebūtume tiek pamatę). Paskui išlindus į miestą, atvedė į reikiamą autobusų stotelę, parodė kur stoti ir kokio autobuso laukti, o pats nužingsniavo atgal iš kur atėjęs. Ech, tas japonų svetingumas...
Kenchoji šventykla yra numeris pirmas, tarp penkių geriausių Zen šventyklų Kamakura mieste, įkurta dar 1253 metais. Be abejo, šiuo metu ji kiek mažesnė, nei kad savo klestėjimo laikotarpiu, bet vis tiek daranti didelį įspūdį šventyklos pastatų kiekiu, detalėmis ir išdėstymu – kompleksas tęsiasi nuo didžiulių įėjimo vartų slėnio apačioje iki pat miškingų kalvų viršūnės.
Tik tik praėjus pagrindinius Sanmon vartus, po dešine stovi didysis Kenchoji šventyklos varpas (Bonsho), laikomas nacionaline vertybe. Turbūt dėl to priėjimas prie jo užtvertas ir savo didelio noro juo paskalambinti nepatenkinau.
Paėjus į priekį, pasitinka pirmoji šventyklos menė Butsuden (Buddha menė), kurioje vaizduojamas Jizo Bodhisattva, apie kurį pasakojau jau ankščiau.
Kiek toliau – dar vienas pastatas Hatto (Dharma menė), didžiausias medinis šventyklos pastatas Rytų Japonijoje, kurio viduje stovi Kannon statula, o lubos dekoruotos drakonu.
Nevalia praleisti japoniško sodo, įkurto Zen meistro Muso Kokushi, už Kenchoji pagrindinio pastato Hojo, kuris seniau tarnavo kaip vyriausiojo vienuolio rezidencija, o dabar naudojamas įvairiems tikslams.
Skubėdami į traukinį, vežantį atgal į Tokyo ir bandydami įveikti ypatingo sudėtingumo perėją :] sutikome japonišką vestuvinę procesiją. Žavūs laimingi jaunieji, tokie pat žavūs jų tėvai. Fotosesija niekuo nesiskyrė nuo mūsiškių: atsistok čia, pozuok taip, paimk už ten, palaikyk tą etc. Bet tradiciniai apdarai tikrai paliko įspūdį (pvz. vėliau Kyoto domėjausi panašiu vitrinoje stovinčiu egzemplioriumi...apie 10 000 lt.). Jaunieji su visa palyda traukė į ant kalno viršūnės esančią šventyklą.
Nusivarę nuo kojų ir pilni įspūdžių, buvom laimingi gavę sėdimas vietas, todėl pelnytai drybsojom ir iki pat Tokyo ramiai stebėjom šurmuliuojančius vietinius ir jų užsiėmimus. Na ok, tenka pripažinti, įsijausdamas į aplinką irgi šiek tiek nusnūdau :]
NIKKO
Tam, kad nusigauti iki Nikko, teko pirmą kartą pasinaudoti greituoju traukiniu „shinkansen“. Pradžiai iki Utsunomiya miestelio, o paskui su paprastu JR Nikko traukinuku.
Kalbant apie „shinkansen“ derėtų pasakyti, kad gal tai šiandienai ir nėra technologinis stebuklas, bet nerealiai patogi ir greita transporto priemonė. Riedi maždaug 300 km/h greičiu ir tai nesijaučia. Interjeras ir patogumai priklauso nuo vagono klasės. Periodiškai pravažiuoja mergaitė su užkandžių ir gėrimų karučiu. Praėjimuose taip pat stovi gėrimų automatai. Tualetai, kaip ir daug kur Azijoje – „western style“ (suprask, klozetas) ir „japanese style“ (skylė dugne su paaukštinimu pėdoms), tik jų įrengimas, apdailos medžiagos ir švara dažnai lenkia statistinį Vakarų tualetą. Shinkansen‘ams skirti atskiri peronai, taip pat griežtesnė apsauga. Kiekvienam greitajam traukiniui pagal jo dizainą ir maršrutą priskirti skirtingi vardai, pvz. keli iš jų: TSUBAME, HAYATE, TSUBASA, YAMABIKO, NASUNO, ASAMA. Pagrindiniai, kuriais teko važinėtis, yra Sanyo ir Tokaido kompanijoms priklausantys NOZOMI, HIKARI ir KODAMA.
Su JRP gali laisvai naudotis Hikari ir Kodama, kai tuo tarpu už malonumą pasivėžinti Nozomi tenka primokėti papildomai, kadangi šie yra super-duper-brand-new traukiniai – didžiausias greitis, naujausios technologijos, visi privalumai ir patogumai.
Belaukiant atvykstančio Hikari į Utsunomiya, lengvai pribloškė kasdieninis traukinių stoties personalo ritualas. Kelios minutės iki atvykstančio traukinio, perone pasirodė moterų valytojų komanda ir išsirikiavo į vieną eilę traukinio atvykimo kryptimi (sustojus traukiniui, jos turi ribotą laiką vagonuose apsukti kėdes į kitą pusę, surinkti šiukšles, pakeisti galvos atramų servetėles). Taigi tos valytojos, pasirodžius traukiniui, visos sinchroniškai ir giliai nusilenkė, taip atiduodamos pagarbą...traukiniui, jo „pilotui“, o gal keleiviams (?). Velnias žino, bet man kaip vakariečiui tai buvo kažkas tokio...
Kalbant apie Nikko, tai ši kelionė buvo pati tragiškiausia oro sąlygų prasme. Nepaminėjau, kad jau antrą dieną būnant Tokyo, vietiniai mus įspėjo, kad artėja taifūnas ir keliauti nepatariama. Lyti planavo savaitę, o gal net ir ilgiau. Ką reiškia „geriau nekeliauti ir likti namie“? Pas mus gi suplanuotas visas maršrutas dienų, o kartais valandų tikslumu ! Tą diena lietus ir vėjas dar nebuvo pasiekęs savo maksimumo, tačiau dėl didelės drėgmės ore ir vos poros laipsnių šilumos savijauta ėjo blogyn, o nuotaika žemyn (beje, Nikko vietovės aukštis kinta nuo 500 iki 2500 metrų virš jūros lygio) . Dar prieš kelionę specialiai įsigyti tam tikslui vandeniui atsparūs Ecco batai pasirodė ne tokie ir atsparūs – po kelių valandų kojos permirko kiaurai. Skėčiai ir lietui atsparios striukės irgi nepagelbėjo. Turbūt todėl labai šiltų įspūdžių neišliko, o daug ko ir nepamatėme – sustirę skubėjome prikimšti skrandžius ko nors šilto, o paskui atgal į šildomą traukinį.
Gal, išgėręs tokį kiekį firminio Nikko alaus, ir būčiau šiek tiek sušilęs, bet mieliau pasirinkau didelį bliūdą sobu makaronų su tempura krevetėmis ir karšta žaliąja arbata. Užėjome į vietinę knaipę (šeimos versliukas), kurioje pietavo tik keli japonai, lakstė vaikai, o virtuvės šeimininkės kartu su vyrais ramiai žiūrėjo per TV rodomą serialą apie samurajus :]
