Jamaika. Aš tau vistiek parduosiu žolės

Kovo 6 d.

Montego Bay aerouosto atvykimo sąlėje žmonių minios, o orą , kurio čia ir taip trūksta, gainioja keli dideli ventiliatoriai. Žmonės išsidėsto į keturias eiles ties imigracijos postais. Kiekvienas atvykstantis turi mokėti $20. Po gero pusvalandžio atsiduriame prie pareigūnės ir pateikiame dokumentus. Išvydusi, kad imigracinėje kortelėje šalis nurodyta kaip “kita” (lėktuve pildėme imigracijos korteles, kur šalį galima nurodyti JAV, Kanada, Didžioji Britanija arba kita) , veda mus į kambarėlį, kur vizos laukia tokie patys “nevykėliai” kaip ir mes. Paduodame pasus, pinigus ir laukiame, laukiame... Laukiame 30 minučių. Tuo metu išduodamos vizos juodaodžiams, o mes baltieji laukiame. Ateina dar juodukų, jie aptarnaujami greičiau nei mes. Sėdim, tylim, laukiam. Galų gale pasuose puikuojasi vizos. Pasiimame lagaminus ir ieškome “savo” autobuso į Negrilį. Dauguma kelionių organizatorių į bilieto kainą įtraukia ir transportą iki kurorto. Autobuse kaip mokykloje esame šaukiami pavardėmis, aišku kyla problemų dėl lietuviškų pavardžių tarimo anglų kalba. Siauru keliuku vinguriuojančiu palei jūrą artėjame link Negrilio. Didžioji dalis pakrantės uolėta, apaugusi bruzgynais ir tik kai kur palmėmis, tad Jamaikos kaip rojaus salos įvaizdis gan greitai tirspta. Žmonos veide regiu nusiminimą, o pats nenoriu tikėti tuo, ką regiu, ir bandau įtikinti save, kad atvykus į vietą, viskas bus kitaip. Mūsų viešbutis – nedideli dviejų aukštų namukai. Viename iš namukų gauname dviejų žvaigždučių apartamentus. Dvi žvaigždutės čia suvokiamos kitaip nei Europoje: gan erdvus kambarys su kondicionieriumi, vonia, kasdien tvarkomas kambarys, keičiama patalynė ir rankšluoščiai, viešbučio kieme – baseinas. Išsikrauname daiktus, išsimaudome po dušu ir krentame į lovą. Dar tik 19 val. vakaro, bet gyvename vis dar Lietuvos laiku – 2 val. nakties.

Kovo 7d.

Iš ryto nutariame pasivaikščioti po paplūdymį. Tik išeiname iš kambario ir netoliese lapus grėbiantis viešbučio “berniukas” ištiesia sugniaužtą kumštį ir sveikinasi: “Ya mon”. Pasisveikinu ir noriu eiti pro šalį, bet šis užmezga pokalbį. Iš kokios Jūs šalies ? A, iš Lietuvos. O, kur ta Lietuva ? Europoje. O Jūs žaidžiate futbolą ? Visi šie klausimai tik įžangą į pagrindinį – “Do you smoke” (Ar rūkote?). Šypsomės ir pasiūlymo atsisakome, aiškindami, kad rūkome tik tabaką. Bet berniukas neatstoja, sakydamas, kad gali gauti visko, ko tik norime. Taigi dauguma atvejų pirmasis Jūsų marichuanos dileris Jamaikoje bus viešbučio “berniukas”. Iki jūros kokie 150 metrų. Baltas smėlis, smaragdinė skaidri jūra, nedidukės palmės, žalia augmenija ir jokių uolų ir bruzgynų, kuriuos teko matyti važiuojant iki Negrilio. Jamaikiečiai dar tik prabudę, kas švarina smėlį, renka nuorūkas, grėbia lapus, kas atidaro kavines, kas ant prekystalių dėlioja medžio drožinius, apyrankes, pakabukus. Vienas toks prekeivis kviečia apžiūrėti jo gamininių. Žinau, kad geriausia sakyti “Ačiū, ne”, bet pirmą kartą einu pasižiūrėti smalsumo vedinas. Sveikinamės spausdami rankas. Tada rastamamas (žmogus išpažystantis Rastafari judėdimą http://en.wikipedia.org/wiki/Rastaman) drąsina iš arčiau apžiūrėti jo medžio drožinius: “You are free to look”. Sakau, kad nieko nepirksiu, bet jis tylesniu balsu kužda: “Ganja, ganja” (dar vienas marichuanos pavadinimas). Šypsodamasis nueinu. Einame į pirmą pasitaikiusią kavinę pusryčiauti. Kažkaip keistai kvepia mano ranka. Aaa, sveikinausi su rasta. Pabandome tradicinius jamaikiečių pusryčius – “Akee & sault ” Akee – nacionalinis vaisius, skinamas tik prinokęs tik tam tikru metų laiku, priešingu atveju galite apsinuodyti, kitaip dar vadinamas Jamaikietiškuoju apsinuodyjimu. Porcijos kaina $6.5. Papusryčiavę gryžtame į viešbutį, nes visus naujai atvykusius poilsiautojus žadėjo vežti į MargaritaVille. Susėdam į autobusą ir važiuojam įspūdingą atstumą, net 200 metrų. MargaritaVille – tai prie jūros įsikūręs lauko baras, su vakare vykstančiais šokiais. Bare gaunam romo su sultimis, esame supažindinami su šalimi ir kurortu. Žolė(marichuana) yra nelegalu, bet ją rukyti galite viešbučio teritorijoje, perspėja gidas. Paskui išdalina lapukus su siūlomais turais. Užsisakykite dabar, nes paskui gali nelikti vietos autobuse. Kol amerikiečiai pildo popierius, europiečiai kvailai šypsodamiesi žiūri į kainas. Ilgai nelaukę nueinam prie jūros. Vietiniai prekeiviai kažkuo panašūs į kolegas iš Palangos, kurie rėkia “kepta duona, šaltas alus”. Tik jamaikos prekeiviai siūlo šviežių sulčių, cigarečių, cigarų, na ir aišku kitų rūkomų svaigalų. Bandžiau skaičiuoti pasiūlymų skaičių, ties 25 skaičiumi sustojau – kaip pirmai dienai gan daugoka. Gulim deginamės, pro šalį eina du vietiniai ir pirštais rodydami į mane kikena iš baltos mano odos. Girdžiu kaip jie nusprendžia , kad aš anglas. Atmosfera tikrai nėra tokia bloga, kokia gali pasirodyti pirmą dieną – paprasčiausia nereikia kreipti dėmesio į prekeivius, tuomet jie neina prie tavęs, o jei ir priėjo – pasakai “ne” ir jie kaip mat atstoja. Kai kurie viešbučiai paplūdymyje turi apsaugą, kuri neįsileidžia prekeivių. Mes patys stebime kaip lauko kavinės barmenas veja lauk iš paplūdymio jūroje besimaudančius jamaikiečių vaikus. Kai oda ganėtinai įrausta nuo kaitrios saulės, sprunkame į viešbučio pavėsį. Sutinkame viešbučio “berniuką - dileriuką” ir pasiklausiame kaip nusigauti iki palmių rezervato. Jis nuveda iki viešbučio paskutinio namuko, užlipam į antrą aukštą, iš ten už dviejų kilometrų matyti karališkosios palmės. Berniukas traukia iš kišenės maišelį: “Don’t be afraid, it’s not for many” (Nesijaudinkit, tai už dyką). Paskui pokalbį pratęsiam mūsų lauko terasoje. Klausinėja apie Lietuvą. Sužinojęs, kad pas mus beveik nėra juodaodžių nusprendžia: “So You kill black people” (Tai Jūs žudote juodukus). Geležinė logika, bet vistiek juokinga. Parodau lietuviškus pinigus. Apžiūri 20 litų iš nuostabos pakraipo galvą ir pasiteirauja , ar tai 20 dolerių. Sunku iššaiskinti, kad valiuta gali vadintis ir ne dolerio vardu (Jaimaikoje –Jaimaikos doleris). “I will keep this as souvenirs ”(Pasiliksiu juos kaip suvenyrą) – susikiša litus į kišenę. Šiek tiek pailsėję einame vėl turkštis į jūrą, pakeliui pastebime, kaip iš krūmų išlenda vikrusis mangustas, apsidairo ir vėl neria į tankumyną. Už viešbučio tvoros atliekas kapoja grifai. Tik išeiname iš viešbučio, o mus siūlosi pavežti “shared taxi”. Tai kažkas panašaus į taksi ir į maršrutinį autobusiuką, tik turistus veža kaip brangus taksi (aišku priklauso nuo to, kiek sugebate derėtis), o vietinius – kaip pigus maršrutinis. Atsisakome, nes su maudymosi šortais niekur važiuoti nesinori, o ir iki jūros juokingai arti. Vakare nusprendžiame paragauti “jerk chicken”. Tokiais užrašais išmargintos dauguma pakelės kavinių ir metalinių bačkų. Būtent jose ir kepama vištiena. Bačka paguldoma šonu, prie jos privirinamos kojos, išpjaunamas ketvirtadalis bačkos iš kurios padaromos durelės-dangtis, viduje įstatomos grotelės – grilis pagamintas. Kepimui naudojamos anglys. Jerk chicken paruošimas užtrunka apie 3 val. Jei būsite Jamaikoje tai tikriausiai paragausite šito patiekalo, tai neišvengiama – jamaikiečiai tikri vištienos patiekalų fanatai. Vidutinė porcija iš lauko prekeivio kainuoja apie $4 . Gryžtame viešbutin. Amerikiečiai savo balkone “pučia” žolytę. Nusiperkam bare porą “Red stripe” – vienintelis Jamaikoje gaminamas alus, pilstomas į 0,3l stiklinius buteliukus, panašius į mažas bombikes. Vietiniai jį geria šiltą, nes toks jis jiems skanesnis. O mums labai gardus ir šaltas. Prie stalo prieina pagyvenęs amerikietis, paprašo žiebtuvėlio ir prisidegęs suktinę nusvirduliuoja.

storyLazyload();