Izraelis: DEŠIMT DIENŲ IZRAELYJE

Išvykimas.


Klaipėdoje, vietoje laukto didžiulio patogaus autobuso, atvažiavo mikriukas. Jis buvo erdvus, tačiau su dideliu ir patogiu autobusu tikrai nepalyginsi. Su Vytu įsitaisėme arčiau salono galo, priekyje, praėjime tarp sėdynių matėsi trejos vyriškai atrodančios moteriškų kojų poros, man kairiau atsisėdo stilingas trisdešimtmetis, priešais mane įsitaisė dar stilingesnis, irgi trisdešimtmetis.

Kairiau sėdintis stilingasis vyriškis išsitraukė išmanųjį telefoną, sėdintis priešais mane padarė tą patį. Kairiau sėdintis stilingasis ant savo kelių pasidėjo kompiuterį, priešais mane įsitaisęs gražuolis irgi padarė panašų veiksmą, tik savo aparatą nepasidėjo ant kelių, o laikė rankose prieš pat savo nosį. Tikriausiai turėjo regėjimo problemų.

Visos trys priekyje sėdinčių kojų poros buvo apsiginklavusios telefonais, už mano nugaros įsitaisiusi aštuoniolikmetė dirbo pakaitomis čia su išmaniuoju telefonu, čia su planšetke. Žodžiu, Vilniuje išlipęs iš savo sumaniojo mikro autobuso, jaučiausi tarsi ištrūkęs iš kontoros, po visą dieną trukusios įtemptos darbo dienos.

Stotyje mus pasitiko Daina su savo tėveliu, ir nieko nelaukdami nuvežė į Zujūnus. Praėjus pusvalandžiui kelionės slogutis buvo išsklaidytas. Vakare atvyko mano būsimo spektaklio dailininkė, įdomiai padiskutavome, paskui apkalbėjome karnavalinį kostiumą, kurį Daina siuvo kažkokios ponios dukrai Pamelai. Kostiumas vadinosi „Paukščių taku“.

Kitą dieną, vakarėjant, įsėdome į Vizz Air aviakompanijos lėktuvą, turintį mus nugabenti į Izraelį. Keliauninkų buvo daug, mat žmonės pasigviešijo visokiausiais šitos pigių skrydžių bendrovės pažadais ir suteiktomis nuolaidomis. Salone mačiau tik vieną pakaušį pridengtą kipa, kitos galvos buvo atitinkančios europietišką sampratą. Pakilome šauniai.

Po trijų valandų priartėjome prie trokštamo tikslo, „žydų valstybės esančios Artimuosiuose Rytuose, Viduržemio jūros pakrantėje. Izraelis ribojasi su Libanu, Sirija, Jordanija, Egiptu. Sostinė – Jaruzalė yra vienašališkai paskelbta ir užtat nepripažinta tarptautiniu mastu, dauguma užsienio valstybių Izraelio sostine laiko Tel Avivą. Svarbiausi šalies miestai Galilėja, Jafa, Netanija, Eilatas.

Nors Izraelis yra nedidelė šalis, tačiau turi priėjimą net prie trijų jūrų: Negyvosios, Raudonosios ir Viduržemio. Čia apstu žymių ir vertų aplankyti vietų. Apie tas vietas sklando visokiausios įdomiausios istorijos. Sakoma, kad Izraelyje kiekvienas žemės lopinėlis yra kažkuo išskirtinis, pažymėtas, turintis savo istoriją, šventas.

Izraelyje gyvena labai skirtingi gyventojai. Jie priklauso skirtingoms religijoms, kultūroms, etninėms ir socialinėms grupėms. Čia vartojamos trisdešimt trys kalbos ir tarmės. Valstybinės kalbos – ivritas ir arabų. Plačiai vartojamos ir anglų, prancūzų bei rusų kalbos...“

Taip gražiai pristatoma šita šalis turistinėje literatūroje, todėl dėl šitų gražių žodžių ginčytis tikrai nepulsiu.


Pirmieji įspūdžiai.


Laineris pradėjo leistis, jau visai čia pat švietė Tel Avivo žiburiai, tik staiga lėktuvo nosis vėl ėmė greitai kilti į viršų. Apsukome ratą, vėl leidomės, ir vėl greitai kilome į viršų. Iš trečiojo mėginimo pagaliau mums visiems pasisekė. Vytas mane įtikinėjo, kad pirmus du kartus neišsiskleidė lėktuvo važiuoklės, už nugaros sėdintis vyriškis savo bendrakeleivėms garsiai porino apie nepasiruošusius nusileidimui sparnus. Viskas yra gerai, kas gerai pasibaigia, tačiau po šitų manevrų, savo nuomonės apie Vizz Air kompanijos skrydžius į geresnę pusę aš nepakeičiau.

Pirmieji mūsų žingsniai Šventojoje žemėje labai sklandūs nebuvo. Oro uoste ilgai ieškojome autobusų sustojimo, tačiau jo niekaip neradę nusprendėme miesto centrą pasiekti traukiniu. Iš traukinio mums reikėjo išlipti kuo arčiau centrinės autobusų stoties, mat netoliese buvo įsikūrusi pirmoji mūsų nakvynės vieta. Kaip nusigauti iki tos centrinės autobusų stoties mums patarinėjo daug kas, tačiau visi skirtingai. Vieni sakė , kad turime važiuoti vieną sustojimą, kiti – keturis, tretieji – tris. Jau įlipusius į traukinio vagoną, juodaodė moteriškė įtikino, kad mums reikia išlipti pirmojoje traukinio stotelėje. Ji buvo teisi.

Išlipome. Susiradome taksi. Mūsų paskaičiavimu taksistas paprašė iš mūsų trigubų pinigų, užtat puolėme su juo derėtis. Mes taip nuoširdžiai ir ilgai derėjomės, jog taksistas mus išvadino banditais. Įlipęs į saloną, įdėmiai apžiūrėjau mūsų vežėją ir nusprendžiau, kad į banditus esame panašūs ne mes, o jis: aukštas, stambus, su didelėmis tarsi kastuvai plaštakomis, burnoje blizgėjo auksinis dantis, pirštus puošė keli prašmatnūs žiedai, o ir jo apsirengimo nekaltu pavadinti būtų tikrai neprotinga. Pravažiuojant pro autobusų stoties pastatą vairuotojas mums pasakė, kad čia galima vaikščioti tik šviesiu paros metu, nes tamsoje apiplėš.

Kai už poros posūkių jis sustojo prie mūsų hostelio durų, įsitikinome, kad nors ir kaip stipriai derėjomės, vis tiek dar daug permokėjome.

Viešbutyje mūsų jau laukė. Tą naktį neatlygintinai budėjęs vyriškis pasitikslino, ar mums yra žinoma, kad šitas hostelis yra skirtas žmonėms iki keturiasdešimt penkerių metų. Mes tai žinojome. Nors aš gerokai viršijau leistino amžiaus cenzą, savanoriui šitas faktas visai nerūpėjo. Jam buvo svarbiausia, kad mes žinotume, jog hostelis skirtas jaunesniems, ir jeigu viešbutyje nakties metu pakiltų koksai nors gyventojų triukšmelis - nesiskųstume.

Išgėrėme hostelio kavos ir neužmigome pusę nakties. Jokio triukšmo aš čia negirdėjau, atvirkščiai, labai stebėjausi neįtikėtina viešbučio tyla. Ketvirtą valandą nakties tą tylą kažkas sugriovė tualete be paliovos nuleidinėdamas vandenį. Niekaip nesupratau, kokiu tikslu viduryje nakties reikia nesuskaičiuojamą daugybę kartų nuleidinėti bakelio vandenį ? Pusę šešių pradėjo žaibuoti, griaudėti ir lyti. Lijo stipriai. Tada ir užmigom.


Tel Avivas.


Tel Avivas yra Izraelio biznio sostinė. Tuo pačiu Tel Avivas yra ir didžiausias miestas, prekybos ir pramogų vieta, ir kurortas Viduržemio jūros pakrantėje. Tel Avivą turistai vadina rojumi žemėje tiems, kurie trokšta pailsėti, aš sakyčiau, kad tai yra ne poilsio, o išsikrovimo ir energijos išliejimo vieta, kadangi čia tikrai yra apstu pačių įvairiausių pramogų. Dėl savo barų, kavinių, restoranų, naktinių klubų ir kitų pasilinksminimo vietų Tel Avivas vadinamas „Miestu be pertraukos“ arba „Miestu, kuris nemiega“.

Visai kaip Maskva, Bankokas arba Rio de Ženeiras.

Mes savo pažintį su didmiesčiu pradėjome nuo Tel Avivo pietuose išsidėsčiusio senamiesčio – Jafos. Pirmasis rytas pasitaikė saulėtas, tačiau jau dešimtą valandą prasidėjo smulkus lietutis. Senoji Jafa yra visai puikus Tel Avivo rajonas, nedidelis ir aiškus, dar puikesnis yra jos turgus, ir jau visai žavingi antikvariatai, senienų pilnos gatvės ir kilimų pardavėjai. Beveik kiekviename pasaulio mieste Vytas perka atvirutes, užrašo ant jų savo adresą, pats sau sukuria palinkėjimą, o tada ieškome pašto, kad galėtume tuos aprašinėtus vaizdelius išsiųsti į Lietuvą. Taip buvo ir šitą kartą. Net nesulaukęs pietų, jis pradėjo raustis pirmojoje mūsų kelyje pasitaikiusios suvenyrų parduotuvės atviručių vitrinoje ir išsirinko, jo nuomone, tris pačias gražiausias. Už tas tris pačias gražiausias Vyto atvirutes sumokėjome keturiasdešimt penkis šekelius, beveik po vienuolika litų už kiekvieną. Dar dvylika litų sumokėjome pašte už ženkliukus darbuotojai, kuri niekada apie mūsų šalį nebuvo girdėjusi, ir kur ta mūsų šalis yra, žinoma, taip pat neturėjo nė mažiausio supratimo.

Pradėjome suvokti, kad Izraelis yra šalis nepigi ir, nors kai kurie raštai byloja, jog šitoje šalyje užaugo 50 procentų visų pasaulio Nobelio premijos laureatų, ilgiau čia pasivaikščiojus galima sutikti ir vieną kitą prastesnį išsilavinimą turintį pilietį.

Lynojo ir lijo.

Rytojaus dieną tas įkyrus lynojimas nesiliovė taip pat. Vos tik sušvisdavo saulė, vos tik Vytas suspėdavo išsitraukti savo foto aparatą, kaip mat vėl apsiraugdavo nespėjus pastarajam padaryti nė vienos nuotraukos. Kuo toliau, tuo aparatas vis ilgesniam laikui nuguldavo į Vyto krepšį, ir tai jį labiausiai erzino.

Tas lietus greitai pakyrėjo ir man. O svarbiausia čia buvo tai, jog jis trumpino ir taip nelabai ilgus mūsų pasivaikščiojimus. Tų pasivaikščiojimų metu ypatingo svetingumo iš žydų nesulaukėme, jei ko paklausdavome, gaudavome glaustą atsakymą ir tiek. Naujasis Tel Avivas man didelio įspūdžio irgi nepadarė. Daug krautuvių, muziejų, restoranų, aibė viešbučių ir visokiausio plauko kontorų.

Nesu gerbėjas naujų miestų ir į juos vykti nesiveržiu. Iš panašių didmiesčių pamilau gal tik Singapūrą ir Rio de Ženeirą, tačiau šitie didžiuliai megapoliai turi ir visai nemažus senųjų namų kvartalus. Vakarėjant puolėme ieškoti zooparko. Jų lankymas yra dar vienas privalomas kiekvienos mūsų kelionės ritualas. Zooparką atradome nesunkiai, tačiau nors apėjome visą didžiulį jo plotą, niekaip neradome, kaip į jį reikia patekti. Su palengvėjimu paaiškinau Vytui, kad jo geidžiama įstaiga ko gero yra remontuojama. Taip tikriausiai ir buvo.

Paskui netoli savo viešbučio atradome didžiulę krautuvę ir labai apsidžiaugėme. Pastoviai maitintis Izraelio viešojo maitinimo įstaigose būtų problematiška, mat kainos visur tikrai yra įspūdingos. O didžiulėse krautuvėje jos niekaip nebaugina, daugelis produktų čia yra pigesni net nei pas mus. Žodžiu, akys prašviesėjo, nusprendėme gyventi ekonomiškiau ir visko prisipirkome pilną krepšį.

Parduotuvės pakraštyje tysojo didžiulė eilė. Senu įpratimu pasmalsavome ką ten duoda. Pasirodo, žmonės joje stovėjo prie gyvų karpių, na, ne prie bet kokių ten gyvų karpių, o prie košeriniu būdu nugalabijamų. Humaniška.

Trečiosios dienos vakare, be jokios priežasties mums liepė persikelti į kitą kambarį. Persikėlėme, jis buvo kur kas geresnis už pirmąjį, na daug kartų geresnis, paklausiau, ar nereiklia primokėti, gavau atsakymą, jog jokios priemokos iš mūsų nelaukiama. Malonu, tačiau to pakeitimo priežasties nesupratome iki šiol.

Tą patį vakarą ilgai kalbėjomės su hostelio gyventoju iš Ukrainos. Simpatiškas vyrukas atvyko į Izraelį ieškoti pažadėtojo rojaus. Jis ilgai mus kamantinėjo apie Tailandą, Indiją, Singapūrą, Ameriką, kitus pasaulio kraštus, mėgino išskaičiuoti ir atrasti tą pasaulio tašką, kuriame jam būtų galima šilčiausiai, saugiausiai ir turtingiausiai gyventi. Nereikia būti aiškiaregiu, kad suprastum, jog Ukraina eis tais pačiais migracijos keliais kaip ir Lietuva, tikrai nepraeis daug laiko, ir milijonai gražios ir turtingos šalies piliečių išsibarstys po pasaulį ieškoti sotesnio gyvenimo. Vaikai paliks tėvus, tėvai vaikus, broliai paliks seseris, seserys brolius, ir anot vieno amerikiečių romano personažo, iš savų žmonių namuose liks tiktai knygų lentynos.

Tą pačią naktį, labai trumpai pasidžiaugę naujuoju savo kambariu, išvažiavome į Eilatą. Dienos metu savo hostelyje nusipirkome dviejų dienų ekskursiją į Jordanijos Petrą, ir dabar po truputį judėjome tikslo link. Vis kalbėjomės apie viešbutyje pasilikusį ukrainietį ir milijonus panašių į jį. Nė saviems, nė kitų tautų emigrantams nepavydžiu aš to gero gyvenimo svetur, greičiau, užjaučiu.


Eilatas.


Tai kurortinis Izraelio uostamiestis, pastatytas prie Raudonosios jūros ir Eilato įlankos. Eilate išvystytas turizmas, apstu didelių viešbučių prie jūros, pilna restoranų, naktinių klubų. Kurorte sukurtos tobulos sąlygos mėgautis vandens sportu bei įvairiausiomis visokiausiomis pramogomis. Kadangi aš šioms sporto ir poilsio atrakcijoms esu abejingas, man dviejų valandų pasivaikščiojimo po šitą miestą pilnai pakako. Nemėgstu naujų, neturinčių nė gabalėlio senamiesčio kurortų, kurie pastaruoju laiku kaip grybai randasi visame pasaulyje. Man Eilatas buvo geras tik tuo, kad iš šito miesto prasidėjo mūsų kelionė į Petrą. Beje, čia yra patogiausia vieta pradėti kelionę ir į Negevo dykumą.


Jordanija.


Puikūs platūs keliai, kai kur net dviguba ar triguba autostrada (nežinau nė kaip reikia vadinti šalia vienas kito nutiestus keturis ar net šešis kelius), ir fantastiškas peizažas. Vairuotojas mums surengė nedidelę apžvalginę ekskursiją po Jordanijos pasienyje įsikūrusią Agabą, labai gražų, labai švarų, gana nemažą, šviesų, pilną įdomių pastatų ir septynių žvaigždžių viešbučių miestą.

Agaba yra didžiausias miestas įsikūręs prie Agabos įlankos, tai yra vienas iš pagrindinių turistų lankomų vietų Jordanijoje ir garsėja savo šiltu vandeniu ir jūros gyvūnijos įvairove. Agaba , kaip ir Izraelio Eilatas, šiandien yra puikiai žinomas kaip pajūrio ir nardymo kurortas, ne paskutinę vietą šalies gyvenime atlieka ir Agaboje esantis uostas. Šitas miestas man labai patiko, tikrai norėčiau jame ilgiau apsistoti, netgi praleisti keletą savo atostogų savaičių.

Paskui vėl važiavome Jordanijos keliais, tarsi rimbo kirčiais išraižiusiais fantastišką dykumą. Nepakartojamas peizažas, nepanašus į jokios kitos man matytos šalies. Tarsi ne po mūsų žemę keliautum. Čia dešinėje, čia kairėje kelio pusėje iš rožinio smėlio kyšo tamsūs akmenų gūbriai, kalnų smaigaliai, kai kur tarsi aukščiausios pilys, tarsi fantastiški rūmai, kaip Gvatemalos piramidės, Kambodžos šventovės ar dvidešimt pirmojo amžiaus kinometografininkų išgalvoti peizažai.

Mane visiškai pakerėjo avys. Gražios, baltos, juodos, margos, kaip tikros avys jos seka savo vedlius vyrus ar vedles moteris, tik viena kita neklaužada atsilieka nuo būrio, kad galėtų nuo pakelės krūmo nusigvelbti medžio šakelę.

Atrodo, kad šioje dykynėje niekas neauga, kad žmonės čia gyvena ant akmenų ir smėlio, bet paskui tu į ją įsižiūri ir pamatai, kad tai tik tavo vaizduotės miražas. Žemė čia net labai dirbama, kai kur pėdos dydžio ploteliais, o kai kur ir ne visai mažais gabalais, kiekvienoje nuokalnėje matai, kad čia buvo prikišta žmogaus ranka, yra daug suręstų terasų, kuriose vasarą vietos gyventojai augina javus ir daržoves. Vairuotojas visą kelią viena ranka vairavo automobilį, kita žaidė ant siūlo suvertais karoliukais. Pirmą kartą tokį pagyvenusių vyrų užsiėmimą išvydau prieš daugelį metų Gruzijoje. Kadangi sėdėjau greta , tai pasiteiravau ar jis dažnai važinėja į Jordaniją:

Booking.coms
storyLazyload();