Italija: Vilnius-Roma-Vilnius

Pradiniai duomenys: ekipažas- 2 žmonės (aš ir žmona Inga), automobilis – Opel Omega Universal 1998 m., 2 litrai , benzinas., data 2004.09.19-26, navigacijai- Europos kelių atlasas 2003 m., maršrutas Vilnius-Roma-Vilnius.
Kaip ir priklauso kelionių pradinukams, daiktus susikrovėm iš vakaro, prisipirkom vytintos dešros, prisidarėm sumuštinių, kavos ir visokio kitokio maistelio, vienu žodžiu, pasiruošėm važiuoti į bado ir nepriteklių kamuojamą vakarų Europą.
Pirma diena
Pavyzdingai keliamės 4,30 ryto kavos puodelis ir į kelią. Sekmadienio rytas. Kelias visiškai tuščias (koks durnius tokiu laiku važiuos), lekiam link Lazdijų. Kaip parodė ir vėlesnė važiavimo patirtis, atstumas nuo Lazdynų Vilniuje iki Lazdijų pasienio posto, sustojant pasipildyti kuro Lazdijų Lukoil degalinėje, yra lygiai dvi valandos, ir tai visiškai nepriklauso nuo važiavimo greičio, paros laiko, kelio dangos ir kitų aplinkybių(gal kam nors yra kitaip, pasidalinkit patirtimi). 7,00 muitinė, iki ES dar keletas metų, todėl tenka praeiti visas patikrinimo procedūras, gerai, kad eilė nedidelė, o ir pasieniečiai apsimiegoję, tai užtrunkam apie 10 min.
Toliau vyksta daugeliui pažįstama važiavimo per Lenkiją odisėja. Pasirenkam kelią per Augustavą (įdomu, ar galima pro kitur) ir Lomžą. Tiek kelių remontų dar nebuvau matęs( ačiū dievui, dabar jau daug mažiau beliko). Taigi apie 11,30 pasiekiam Varšuvą. Sekmadienio vidurdienis. Mašinų nėra labai daug, nuorodų, kur važiuoti, irgi trūkumas (perfrazuojant Maironį - ...kada tik man teko važiuoti pro Varšuvą, visada pasiklystu...). Žinoma, truputį perdedu, bet, turbūt, daugeliui važiavusių pažįstamas jausmas, kai reikalingiausioj vietoj, t.y. sankryžoj, dingsta visos nuorodos, ir atsiranda tik už gerų 5 km, ir nebūtinai tokios, kurių reikia. Taigi, priverstinai aplankę Varšuvos zoologijos sodą, kažkokius parkus, universitetą ir kitokias nežinomas vietoves, išbandę lenkų kalbos žinias Statoil degalinėje, galų gale pataikėm į 8 arba E67 kelią. Sugaišom apie 1,5 valandos, pusė bėdos. Toliau seka dabar jau iki skausmo pažęstami pavadinimai – Rawa Mazowiecka, Tomaszow Mazowiecki, Piotrkow Trybunalski, Czestochowa. Kelias neblogas, tik tie jų šviesoforai su 70 ženklu kas 5 km, tai varo į neviltį. Gerai, kad patys lenkai jų beveik nepaiso, ir pasigavus gerą “sponsorių” galima vaziuoti, juo labiau, kad važiuoja ištisinis srautas, greitis apie 130 km/h. Pasiekiam Katovicus, toliau krūva kelių į visas puses, bet jau yra nuorodos į Čekiją, todėl miestų pavadinimai nelabai ir domina. Pervažiuojam Bialsko-Biala – prisimenam vaikystę, juk būtent čia kūrė garsiuosius lenkų multiplikacinius (ne animacinius) filmukus apie Lioleką ir Boleką, nuorodos į Osvencimo koncentracijos stovyklą (gal kitą kartą) ir į Žyviec miestelį (alaus tai būtų neblogai, juo labiau, kad ir šilta pakankamai, nors ir rugsėjo pabaiga, ale kad negalima, kelias dar tolimas, o Lenkijoj 0 promilių). 17,00 pasiekiam pasienio miestelį su trimis pavadinimais- lenkiškai Cieszyn, čekiškai Tiešyn, o slovakiškai, dar kažkaip. Degalinė pasienyje, reikia pagirdyti arkliuką, kas žino, kokios Čekijoj benzino kainos.
Sieną pervažiuojam be jokių nuotykių, o tada prasideda. Kadangi vyksta naujos autostrados stayba, visur vieni apvažiavimai, nuorodos pastatyyos ir nubrauktos, ženklai rodo bile ką, v.ž. bardakas pilnas. Pagaunu save važiuojant į Slovakiją- ten mums nereikia, Prahos kryptimi išvažiuojam atgal prie sienos. Taip apsukom keletą aštuoniukių viadukais, per tiltus, kol iššokom į reikalingą posūkį. Už posūkio šalikelėje stovi džipas su estiškais numeriais, o porelė pasitiesusi ant kapoto žemėlapį, kažką bando surasti. Prisiminiau, kad mačiau tą džipą degalinėje prie sienos, kaip tik žemėlapį pirko. Mums pravažiuojant pro juos, jie atsisuko. Aš ir sakau žmonai, -pamok jiems, tai ji taip ir padarė iškišus ranką pro langą. Žiūrim. porelė metė žemėlapį, šoka į automobilį ir mums iš paskos. Važiavo “prisiklijavę” kokį 50 km, o mes vis pajuokaudavom, kad gal jiems į Slovakiją reikėjo.
Toliau be jokių nuotykių privažiavom Brno. Čia svarbiausia teisingai pasukti, nes kelių ir krypčių daug, bet nuorodos gana aiškios, tai problemų surasti Vienos kryptį neatsirado. Jau ir vakaras artėja, reikėtų kur nors ir numigti, vistik 15 valandų už vairo. Stojam motoreste prie Mikulov. Gana didelis toks kompleksas abipus kelio, ir fūristai miega ir šiaip nemažai važiuojančių pro šalį. Kambarys dviem su pusryčių talonu kainavo apie 110 lt (kainos ir dabar nelabai pasikeitę). Iškart vietoj užsipildau pilną baką benzino, nes Austrijoj brangiau, paimu parduotuvėj “keletą” butelių čekiško alaus, vakarui bus prieš miegą, o ir tolimesnėje kelionėje pravers. Vietiniame restoranėlyje suvalgom svogūnų sriubos ir mėsytės, atsigeriam po bokalą alaus ir išeinam dar pasivaikščioti . Nors dar tik 20.30, bet jau visiškai tamsu, gerai, kad teritorija gerai apšviesta. Bevaikščiodami dar užeinam į gretimą restoranėlį, pasiimam alaus ir “knedlikų”(pavadinimas labai girdėtas, bet reikėtų pačiam sužinoti kas tai yra). Padavėjas kažkoks labai piktas ir nepatekintas(mano pastebėjimu, labai dažna čekų padavėjų būsena), gal todėl ir nepaaiškino, kad “tą jų mirkytą ir pakeptą batoną t.y. “knedlikus” valgo prie mėsos, o ne vienus ar su alum, bet mes jau pavalgę, todėl ir užsisakėm grynai dėl sportinio intereso.
Kambarys visai neblogas pasitaikė. Pro langą ant kalno matėsi Mikulov pilis, naktį gražiai apšviesta. Gal tik truputį triukšmavo pro šalį pastoviai važiuojančios fūros, bet kaip vienai nakčiai, visai gerai.
Antra diena.
Ryte atsikėlėm apie 7,00 ir nuėjom valgyti kompleksinių pusryčių už gautą taloną (vakare reikia išsirinkti , ka valgysi pusryčiams). Kas mėgsta, žinoma, tai kiaušinienė su bekonu buvo nuostabi.
8,00 mes jau vėl ratuose, tikslas – kažkur Italijos vidurys, kaip dievas duos. Už geros valandos mes jau Vienos priemiesčiuose(pasienyje nusipirkome vinjetę 10 dienų – 7,5 eur). Viena į mūsų planus neiėjo, bet prie progos galvojom kur nors sustoti trumpam apsižvalgyti, kadangi vistiek reikia pervažiuoti skersai. Kamštis įvažiuojant į miestą baisus, judam vėžlio greičiu, bet judam. Po geros valandos priartėjam prie miesto centro (bent jau mums taip atrodo) ir pradedam ieškoti, kur sustoti. Sugalvokit ką nors paprasčiau, niekur a nei mažiausio tarpelio, tik staiga priešais požeminis parkingas su žalia šviesa. Nieko negalvojęs suku žemyn, pasiimu talonėlį prie šlagbaumo, ir mes jau stovim. Išlipimas per kažkokios mokyklos pastatą, dar žvilgteliu į informaciją – 7eur/h, va kodėl vietų yra. Na bet ką darysi, jau stovim. Pasivaikęčiojom truputį, užėjom į kavinę (kaip Vienoj neišgersi kavos kartu su jų tvarkingom ir išpudruotom senutėm). Kava puiki, atmosfera kavinėj taip pat, bet šaligatviai aplinkui pilni “kakučių”, ir niekas jų neskuba rinkti ar valyti (štai tau ir tvarkingieji austrai).
Į vieną valandą įtilpom, ir toliau į kelią. Reikalingas A2 kelias į Graz. Su nuorodomis viskas tvarkoj, judėjimas intensyvus, bet tvarkingas, todėl netrukus miestas baigėsi. Važiuojam puikia autostrada, dar vietomis ne iki galo baigta, bet tai netrukdo. Geras greitis, gera muzika, geras oras, gražūs vaizdai. Puikumėlis. Prasideda kalnai ir tuneliai. Pirmą kartą važiuoju tokiais tuneliais, viskas labai įdomu. Kai kur dar vyksta statybos, tai prisižiūrim įvairiausių statybinių mašinų ir mechanizmų. Išsukam į S6 kelią link Knittelfeld (kas sugalvojo tuos Austriškus vietovardžius, o juos dar ir prisiminti norisi), kalnai darosi vis aukštesni, nuolydžiai statesni, vaizdai gražesni. Ištaikęs tuščią kelio atkarpą leidžiantis nuo gana stataus kalno, išjungiu bėgį, riedu laisva eiga pasižvalgydamas aplink, tik staiga išgirstu fūros signalą iš paskos. Vietoj to, kad laisvu važiuodamas nuo kalno automobilis įsibėgėtų, jis beveik visai sustojo. Labai įdomus potyris. Nežinau, ko jie ten prideda į naują asfaltą, bet jausmas kad važiuotum ant “prisoskių” (nesugalvojau atitikmens lietuviškai). Toliau prasidėjo gražūs mažučiukai miestukai, viskas taip švaru, tvarkinga ir spalvota, kad atrodo –netikra. Prie vieno tokio, atrodo” Leoben, nutarėm sustoti atsipūsti. Sustojom jau išvažiavę iš miestelio prie mažo restoranėlio. Užėjom, o ten, pasirodo, golfo klubas, su golfo reikmenų parduotuvėle ir pora staliukų terasoje. Pasiėmėm šviežio austriško alaus(Austrijoj 0,5 promilės leidžiamos, todėl bokaliuką galima sau leisti), susėdom prie staliuko. Gražu, šalia slėnyje golfo laukas, kur kelios pagyvenusių austrų porelės stumdo kamuoliukus. Praeina klubo lankytojai, šypsosi, sveikinasi. Alus šaltas ir labai skanus. Rojus žemėje ir tiek. Ilgai neužtrukom, reikia važiuoti. Kelias smarkiai susiaurėjo, prasidėjo serpantinai, bet kalnai apaugę mišku, tai nelabai kas ir matosi. Greitis tragiškai sumažėjo ir dėl kalnų, ir dėl miškovežių gausos. Truputėlį nuobodu pasidarė važiuoti. Prie Klagenfurt vėl išvažiuojam į A2 autostradą ir pro Worth see (kažkodėl ežerus jūromis vadina) pasiekiam Villach. Atsišakojimas link Slovėnijos mūsų nedomina, todėl važiuojam Italijos kryptimi. Priekyje jau išlenda uolėti kalnai, vėl atsiranda tuneliai ir užrašai itališkai. Kurioje vietoje kirtome sieną, nežinau.
Privažiavom įvažiavimą į mokamą kelią (pirmas kartas, neaišku, ką daryti), privažiuoju prie šlakbaumo – nusileidžia, atsitraukiu atgal – pakyla. Kaip tyčia niekur nė vienos mašinos, nė vieno žmogaus, o ir pasukti į šalį nėra kur – kalnai aplinkui. Pastovėjom porą minučiį, kol pamatėm išlindusį bilietuką, paėmiau, viskas veikia, galima važiuoti. Toliau atsirado švieslentės su nurodymais to bilietuko neišmesti, žinoma, itališkai. Gerai, kad Inga kažkiek raukia itališkai, tai supratom, ko iš mūsų nori.
Baigėsi kalnai, kelias neblogas ir beveik tuščias. Vaizdeliai visai nekokie pro langą, nuo saulės išdegusios lygumos, todėl spaudžiam greitai, planuose iki nakvynės pasiekti Adrijos pakrantę ir kur nors pernakvoti.
Venecijos prieigas pasiekėm apie 17 val., lauke baisus karštis nors ir ruduo, į visas puses didžiuliai kamščiai ir daugumoj furos. Taip šliaužėm gerą valandą, kol užuodėm kažkokį svilėsių kvapą, bet nutarėm, kad tai iš lauko, ir nekreipėm dėmesio, tačiau eilinį kartą stabtelėję, pamatėm iš po kapoto rūkstančius dūmus. Greitai pasukau į avarinę juostą ir atidariau kapotą. Vaizdelis nekoks – svyla kapoto garso izoliacijos veltinis, jau dižiulė skylė išdegusi. Pro šalį važiuojantys furistai pradėjo siūlyti vandenį ir patarinėti, bet aš turėjau savo mineralinio vandens, kuriuo žarijas ir užpyliau. Po gerų penkių minučių iš paskos privažiavo avarinės tarnybos mašina(matyt kažkas iškvietė), išlipo bičas su kombinezonu ir pradėjo kažką itališkai kalbėti. Aš bandžiau angliškai, bet jis nebuvo poliglotas, o žmona, nuo šoko užmiršo visą italų kalbą. Šiaip taip išsiaiškinom, kad pagalbos nereikia, viskas gerai, važiuosim patys, nors jis vis siūlėsi nutempti į servisą. Mums pradėjus važiuoti, dar porą kilometrų lydėjo, bet po to, nutaręs, kad aš nemelavau, isijungė žiburėlius ir nurūko per kamštį tolyn. Privažiavom mokėjimo už kelius punktą, pasirodo, kamštis buvo susidaręs būtent dėl jo. Nuo Austrijos sienos iki Venecijos kelias kainavo apie 11 eurų. Važiuodami toliau vėl įlindom į mokamą kelią, nes nepastebįjom nusukimo, bet dabar jau dingom iš jo pirmame išvažiavime susimokėję 1,5 euro. Kadangi Venecija į mūsų planus neįėjo, tai patraukėm šunkeliais link jūros link Chioggia. Adrijos pakrantė toj vietoj baisi, kažkokios balos visur, važiuoti reikia pylimais, kvapelis irgi nekoks. Pradėjo temti. Į Chioggia neužsukom, galvodami , kad kur pakeliui surasim kokį viešbutuką, bet kur tau. Kelias iš abiejų pusių aptvertas tvorom. Jūros pusėj miškas, o kitoj, didelės privačios vilos, jokių sustojimo ar nusukimo į šoną galimybių. Judėjimas gana intensyvus, nors ir vakaras, vis tos pačios furos ir kitokie vietiniai sunkvežimiai. Jau visai nebejuokinga pasidarė, tik staiga prieš nosį išdygo namelis su užrašu HOTEL. Čia mes ir sustojom. Miestelis vadinosi Rosolina, o viešbutukas buvo 4 žvaigždučių ir visai nebogas su nuosavu, gana dideliu restoranu ir pagyvenusiu padavėju-gėjumi. Suvalgėm restorane Lazagne, išgėrėm alaus, kurį kažkodėl atnešė stikliniuose ąsočiuose su vyno taurėmis. Alus neįpatingas, bet po tokios dienos, labai gerai. Bandėm dar pasivaikščioti po miestelį, bet, pasirodė, kad jis siauras ir ilgas, išsidėstęs palei kelią, ir nieko ten gero nėra. Todėl greitai sugrįžome atgal, atsisėdom prie staliuko lauke, nes restoranas kažkodėl užsidarė, ir pribaigėm dar iš Čekijos atsivežtą alų. Už nakvynę sumokėjom 82 eurus.
Trečia diena
Rytas mus pasitiko visiškai nepermatomu rūku. Pavalgę gerus pusryčius apie 8 valandą patraukėm į kelią. Prieš miegą pakoregavom kelionės maršrutą ir nutarėm aplankyti Pizą, o tam, kaip žinia, reikia kirsti visą Italiją skersai, bet, kadangi kelionės tikslas Roma ir Piza yra toje pačioje pusėje, nutarėm, kad nieko neprarasim. Vėl važiavom ištisoj sunkvežimių kolonoj, jokios galimybės ką nors aplenkti, nes kelias siauras ir smarkiai apkrautas, be to dar ir rūkas žiaurus. Pakeliui atsirado nuorodo į pajūrį – tokie siauri keliukai per mišką ar laukus (nors važiavom pačiu pajūriu, jūros taip ir nematėm). Važiavom link Ravenna toliau link Forli ir į Firenze (niekada anksčiau nepagalvojau, kad tai gali būti Florencija – namų darbai nepadaryti, bet ir nežadėjom ten važiuoti). Prie Ravenna aišku nepataikėm į reikalingą kelią, todėl Forli nepasiekėm, bet kryptis išliko gera, patekom į Faenza, kur buvo daug kelio darbų ir apvažiavimų. Pas kažkokį italą kieme prisipildėm benzino baką, ten kolonėlės tokios privačios ir kitokių nėra. Italas suprato tik tiek, kad pilną baką pripilti, nors benzinas ir brangesnis, bet iš mašinos lipti nereikia, pats pribėgo ir viską sutvarkė. Žinojau, kad norint pamatyti šalį, negalima važiuoti autostradomis, ir tas 100 km atstumas nuo Faenza iki Firenze (SS302), kurį mes važiavom geras 4 valandas tai pilnai patvirtino. Iš dirbamų laukų po truputį pradėjom kilti į kalnus. Keliukas gana neblogos kokybės, bet baisiai siauras. Prasidėjo serpantinai – vienoj pusėj siena, kitoj –bedugnė, atitverta mažyte tvorele, kai kur ir jos nėra. Mažiukai kaimeliai kalnuose su tokiais tarpais tarp namų, kad, atrodo, veidrodėliai sienas liečia, mažytės aikštelės mašinų prasilenkimui ir visur vaizdai nepakartojami. Gaila tik, kad fotografui ir šturmanui buvo taip baisu, kad žiūrėjo į mašinos grindis ir niekur daugiau. Maždaug pusiaukelėj suradom didesnę aikštelę, tai išlipom prasimankštinti ant kalno viršaus, nes nuo posukių galva sukosi.

Booking.coms
storyLazyload();